Gegužės 1–7 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Ez 16, 8; Įst 28, 1. 15; Jer 11, 8; Pr 6, 5; Jn 10, 27–28; Gal 3, 26–29; Rom 4, 16–17.
Įsimintina eilutė: „O jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus To, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą.“ (1 Pt 2, 9)
Vieną dieną mažo miestelio juvelyrinės parduotuvės vitrinoje sustojo laikrodis ties be penkiolika devynios. Daug miestelėnų priklausė nuo šio laikrodžio. Būtent tą rytą žvilgtelėję per langą verslininkai ir verslininkės pastebėjo, kad dar tik be penkiolikos minučių devynios; vaikai, eidami į mokyklą, nustebo pamatę, kad jie vis dar turi daug laiko slampinėjimui. Daugelis žmonių vėlavo tą rytą, nes sustojo vienas mažas laikrodis juvelyrinės parduotuvės vitrinoje.“ (C. L. Paddock, God’s Minutes (Nashville, TN: Southern Publishing Association, 1965), p.244)
Tai tikslus senovės Izraelio nesėkmės simbolis. Viešpats paskyrė Izraeliui vietą „tautų šerdyje“ (Ez 5, 5) – strateginėje vietoje tarp trijų žemynų (Afrikos, Europos ir Azijos). Jis turėjo būti dvasinis pasaulio „laikrodis“.
Tačiau Izraelis, kaip laikrodis juvelyrinės parduotuvės vitrinoje, tam tikra prasme sustojo. Vis dėlto tai nebuvo visiška nesėkmė; nes anuomet, kaip ir šiandien, Dievas turi savo ištikimąjį likutį. Šią savaitę dėmesys bus skiriamas tikrojo Dievo Izraelio tapatybei ir vaidmeniui kiekvienu laikotarpiu, įskaitant mūsų laikotarpį.
Savaitė trumpai: Kokius Sandoros pažadus Viešpats davė Izraeliui? Kokios sąlygos teko kartu su pažadais? Kaip tautai sekėsi laikytis šių pažadų? Kas nutiko, kai ji nepakluso?
I. „BRANGINAMA TAUTA“
„Nes tu esi Viešpačiui, savo Dievui, pašvęsta tauta. Viešpats, tavo Dievas, išsirinko tave iš visų žemės tautų būti Jo branginama tauta.“ (Įst 7, 6)
Dėl to nekyla jokių abejonių: Viešpats konkrečiai išsirinko hebrajų tautą kaip specialiuosius Jo pasiuntinius žemėje. Žodis – „pašvęsta“ (segulah) gali reikšti „branginamą turtą“ arba „ypatingą vertybę“. Taip pat labai svarbu atminti, kad šis pasirinkimas buvo visiškai Dievo veiksmas, Jo malonės išraiška. Pati tauta niekuo nenusipelnė šios malonės. Ji ir negalėjo nusipelnyti, nes malonės neįmanoma pelnyti.
1. Perskaitykite Ez 16, 8. Kaip ši eilutė paaiškina tai, kad Viešpats išsirinko Izraelį?
„Kodėl Jehova pasirinko Izraelį? To negalima suprasti. Tai buvo nedidelė žmonių grupė, neturinti ypatingos kultūros ar prestižo. Ji neturėjo jokių ypatingų asmeninių savybių, kurios pateisintų tokį pasirinkimą. Rinkosi tik Dievas. … Didžiausia šio pasirinkimo priežastis slypi dangiškos meilės slėpinyje. Tačiau neginčijama ir tai, kad Dievas mylėjo Izraelį ir pasirinko jį vykdydamas pažadą tėvams. … Jis buvo išrinktas dėl Jehovos meilės jam. Jis buvo išvaduotas iš vergijos Egipte, parodant Jehovos galią. Jam tereikia suvokti šiuos nuostabius faktus ir jis supras, kad jis iš tiesų yra šventa ir ypatingai branginama tauta. Bet koks jos polinkis atsisakyti tokios kilnios padėties būtų peiktinas kaip kraštutinumas.“ (J. A. Thompson, Deuteronomy (London: Inter-Varsity Press, 1974), p.130)
Pagal dangaus planą izraelitai turėjo būti karališka kunigystė. Blogame pasaulyje jie turėjo būti moraliniai ir dvasiniai karaliai, t.y. jie turėjo nugalėti nuodėmės karalystę (Apr 20, 6). Kaip kunigai jie turėjo artintis prie Viešpaties malda, šlovindami ir aukodami. Kaip tarpininkai tarp Dievo ir pagonių jie turėjo tarnauti mokydami, pamokslaudami ir pranašaudami bei būti švento gyvenimo pavyzdžiai – tikrosios Dangaus religijos šalininkai.
Perskaitykite šiandienės eilutės frazę, kurioje Viešpats sako, kad jie turi „iš visų žemės tautų būti Jo branginama tauta“. Atsižvelgiant į tai, ko visas Raštas moko apie nuolankumo dorybę ir puikybės pavojų, ką, jūsų manymu, reiškia ši eilutė? Kaip jie turėjo būti „iš visų tautų Jo branginama“? Ar ši mintis taikytina ir mums, kaip bažnyčiai? Jei taip, kaip?
II. ŽEMĖS SANDORA (Pr 35, 12)
Pažadas, kad žemė bus duota Dievo tautai Izraeliui, pirmiausia buvo duotas Abraomui, o paskui pakartotas Izaokui ir Jokūbui. Juozapas mirties patale pakartojo šį pažadą (Pr 50, 24). Tačiau Dievas informavo Abraomą, kad praeis keturi šimtai metų, kol Abraomo palikuonys užims kraštą (Pr 15, 13. 16). Pažado vykdymas prasidėjo Mozės ir Jozuės dienomis. Mozė pakartojo Dievo įsakymą: „Žiūrėkit! Tą kraštą atidaviau jums. Įženkite ir užimkite kraštą.“ (Įst 1, 8)
2. Perskaitykite Įst 28, 1. 15. Ką reiškia šie žodžiai? Trumpai tariant, jiems kraštas bus suteiktas kaip Sandoros dalis. Sandora reiškia įsipareigojimus. Kokius įsipareigojimus turėjo Izraelis?
Pirmoje Pakartoto Įstatymo 28 skyriaus dalyje aprašomi palaiminimai, kurių Izraelis sulauks, jei laikysis Dievo valios. Kitoje šio skyriaus dalyje kalbama apie prakeikimus, kurie jam tektų, jei jis jos nesilaikys. Šie prakeiksmai buvo „didžiąja dalimi, nors ir ne visiškai, tiesiog proga leisti nuodėmei pasiekti jos piktus rezultatus. … ‘Kas sėja savo kūnui, tas iš kūno pjaus pražūtį’ (Gal 6, 8). Kaip vanduo, kuris, paliktas sau, nenustos bėgti, kol nepasieks savo lygio; tarsi laikrodis, kuris, paliktas sau, nenustos tiksėti tol, kol nesibaigs prisukimas; kaip medis, paliktas augti, negali neduoti atitinkamo vaisiaus, – taip nuodėmė turi savą lygį, savą kelią, savą vaisių ir ‘anų dalykų galas – mirtis’“ (Rom 6, 21). (The Pulpit Commentary: Deuteronomy, H. D. M. Spence and Joseph S. Exell, eds. (Peabody, MA: Hendrickson Publishers, 1890), 3 t., p.439)
Nepaisant visų pažadų dėl krašto, jie nebuvo besąlygiški. Jie buvo Sandoros dalis. Izraelis turėjo vykdyti savo Sandoros pusę; priešingu atveju pažadai bus netęsiami. Viešpats ne kartą aiškiai pasakė, kad jei izraelitai neklausys, kraštas iš jų bus atimtas. Perskaitykite Kun 26, 27–33. Sunku įsivaizduoti, kaip Viešpats galėjo aiškiau tai pasakyti.
Kaip krikščionys tikimės sulaukti ir išlaikyti pažadėtą dangaus kraštą ir naująją žemę. Jie mums buvo pažadėti, kaip hebrajams buvo pažadėtas žemiškas kraštas. Skirtumas vis dėlto yra tas, kad ten patekus nėra galimybės kada nors jį prarasti (Dan 7, 18). Tuo pačiu metu mums tenka sąlygos, kad ten patektume. Kaip jūs suprantate, kokios tos sąlygos, ypač išganymo tik tikėjimu kontekste?
III. IZRAELIS IR SANDORA
„Bet jie neklausė, nekreipė nė dėmesio. Visi kaip vienas elgėsi pagal savo nedoros širdies polinkius. Todėl užleidau ant jų visas bausmes pagal šios Sandoros nuostatus, kurių jie nesilaikė, kaip buvau jiems įsakęs.“ (Jer 11, 8)
Perskaitykite aukščiau pateiktą eilutę. Viešpats sakė, kad užleido „ant jų visas bausmes pagal šios Sandoros nuostatus“. Ir Jis čia kalba apie kažką blogo! Nors mes linkę galvoti apie Sandorą kaip siūlančią mums tik kažką gera, yra ir kita pusė. Šis principas buvo pastebėtas Nojaus atveju. Dievas pasiūlė Nojui kažką nuostabaus – apsaugą nuo sunaikinimo, tačiau Nojus turėjo paklusti, kad sulauktų Dievo malonės palaiminimų. Jei jis to nepadarytų, bus vykdoma kita Sandoros pusė.
3. Palyginkite aukščiau pateiktą eilutę su Pr 6, 5, kalbančią apie pasaulį prieš tvaną. Koks čia panašumas? Ką šios eilutės sako apie tai, kaip svarbu mums valdyti savo mintis?
Deja, nacionalinio Izraelio istorija didžiąja dalimi buvo pasikartojantis atsimetimas, po kurio sekė dangaus teismas, atgaila ir paklusnumo laikotarpis. Tik trumpai, Dovydo ir Saliamono laikotarpiu, žydai valdė visą pažadėtą teritoriją.
Perskaitykite šias Jeremijo eilutes, susijusias su Izraelio atsimetimu. Parašyta: „Jeigu vyras paleistų savo žmoną ir jeigu ji, nuo jo išėjusi, ištekėtų už kito, tai ar galėtų pirmasis vyras grįžti pas ją? Argi tas kraštas nebūtų teršte suterštas? Juk tu svetimavai su tiek meilužių ir dar norėtum sugrįžti pas Mane! –Tai Viešpaties žodis. … Tačiau kaip moteris dėl meilužio darosi neištikima, taip tu buvai Man neištikima, Izraelio tauta, – tai Viešpaties žodis.“ (Jer 3, 1. 20)
Tai primena anksčiau paliestą temą – Sandora, kurios Dievas nori su mumis, nėra tik kažkoks šaltas teisinis susitarimas, sudarytas tarp verslininkų, norinčių sau geriausio. Sandoros santykiai yra įsipareigojimas, toks pat rimtas ir šventas kaip santuoka, todėl Viešpats ir naudoja šiuos pavyzdžius.
Esmė ta, kad Izraelio atsimetimą lėmė ne nepaklusnumas, bet nutraukti asmeniniai santykiai su Viešpačiu – nutraukimas, po kurio atsirado nepaklusnumas, galiausiai užtraukęs bausmę.
Kodėl asmeninių santykinių pusė itin svarbi krikščioniškam gyvenimui? Kodėl, jei mūsų santykiai su Dievu netinkami, mes esame itin linkę pasiduoti nuodėmei ir nepaklusnumui? Be to, ką jūs pasakytumėte klausiančiajam: „Kaip aš galiu užmegzti gilius, mylinčius santykius su Dievu?“
IV. LIKUTIS
4. Nepaisant pasikartojančio Izraelio atsimetimo, dangaus teismo ir atgailos ciklo, kokia viltis glūdi šiose eilutėse?
Iz 4, 3 Mch 4, 6–7 Sof 3, 12–13
Nors Dievo planą senovės Izraeliui sugadino nepaklusnumas, jis niekada nežlugo. Tarp piktžolių dar augo kelios gėlės. Daugelis Senojo Testamento pranašų kalba apie šį tikinčiųjų likutį, kurį Dievas surinks sau kaip mielą puokštę.
Dievo tikslas sukuriant ir išsaugant ištikimą likutį buvo toks pat, koks jis buvo visam Izraeliui – naudoti jį kaip Jo paskirtą įrankį skelbiant „tautoms Mano garbę“ (Iz 66, 19). Tokiu būdu kiti prisijungs prie tikinčiųjų „pagarbinti Karaliaus, Galybių Viešpaties“ (Zch 14, 16). Taigi, kad ir kokia bloga pasidarė padėtis, Dievas visada turi ištikimų žmonių, kurie, nepaisydami atsimetimo Dievo išrinktų žmonių gretose, laikėsi pašaukimo ir išrinkimo (2 Pt 1, 10). Trumpai tariant, kad ir kokios buvo visos tautos nesėkmės, vis tiek buvo tokių, kurie stengėsi laikytis savo Sandoros pusės, kiek galėdami geriau (žr., pvz., 1 Kar 19, 14–18). Ir nors, ko gero, jie kentėjo kartu su visa savo tauta (pavyzdžiui, dėl tremties iš krašto), galutinis Sandoros pažadas – amžinasis gyvenimas, priklausys jiems.
5. Perskaitykite Jn 10, 27–28. Ką čia Jėzus sako? Pritaikykite Jo žodžius ir duotus pažadus aplinkybėms, susijusioms su senovės Izraelio atsimetimu. Kaip šie žodžiai padeda paaiškinti ištikimo likučio buvimą?
Prieš kelerius metus jauna moteris visiškai išsižadėjo savo krikščioniškojo tikėjimo, daugiausia dėl to, kad ją atgrasė nuodėmė, atsimetimas ir veidmainystė jos vietinėje bendruomenėje. „Tie žmonės iš tikrųjų nėra krikščionys“, – sakė ji ir pasinaudojo tuo kaip pasiteisinimu išsižadėti visko. Kodėl jos pasiteisinimas yra itin nevykęs, remiantis šiandienos tyrinėjimo principais?
V. DVASINIS IZRAELIS
Nepaisant senovės Izraelio klaidų ir nesėkmių, Viešpats vis tiek laikėsi Jam ištikimai tarnaujančios tautos sukūrimo plano. Tiesą sakant, Senajame Testamente buvo laukiama meto, kai Viešpats sukurs dvasinį Izraelį, ištikimą tikinčiųjų, žydų ir pagonių grupę, kuri vykdys Evangelijos skelbimo pasauliui darbą. Sveiki atvykę į ankstyvąją bažnyčią.
6. Perskaitykite Gal 3, 26–29.
1. Apie kokį pažadą Paulius kalba 29 eilutėje?
2. Koks yra pagrindinis elementas, dėl kurio žmogus tampa šių pažadų paveldėtoju? (Gal 3, 26)
3. Kodėl Paulius griauna atskirtį pagal lytį, tautybę ir socialinę padėtį?
4. Ką reiškia būti „viena Kristuje“?
5. Perskaitykite Rom 4, 16–17. Kaip šios eilutės padeda mums suprasti, ką Paulius sako Gal 3, 26–29?
Kaip Abraomo sūnus, Kristus ypatinga prasme tapo Sandoros pažadų paveldėtoju. Krikšto metu mes įgyjame giminystę su Kristumi ir per Jį teisę būti Abraomui duotų pažadų dalininkais. Taigi visa, ką Dievas pažadėjo Abraomui, yra Kristuje, ir mes tampame pažadų dalininkais ne dėl tautybės, rasės ar lyties, bet dėl malonės, kurią Dievas mums teikia tikėjimu.
„Dovana Abraomui ir jo palikuonims apėmė ne vien Kanaano žemę, bet ir visą Pasaulį. Štai ką sako apaštalas: ‘Ne Įstatymu buvo pagrįstas Abraomui arba jo palikuonims duotas pažadas, kad paveldės Pasaulį, bet tikėjimo teisumu’ (Rom 4, 13). O Biblija aiškiai moko, kad Abraomui duoti pažadai turi išsipildyti per Kristų. … [Tikintieji tampa] paveldėtojais pagal pažadą – atgimę nenykstančiam, nesuteptam, nevystančiam palikimui – Žemei, išlaisvintai iš nuodėmės prakeiksmo (Gal 3, 29; 1 Pt 1, 4)“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p.130). Šis pažadas bus įvykdytas, kai šventieji amžinai gyvens naujojoje žemėje su Kristumi (Dan 7, 27).
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, „Prophets and Kings“, p.15–22 ; p.367–378; p.703–721.
„Dievas nepripažįsta jokio skirtumo dėl tautybės, rasės ar luomo. Jis yra visos žmonijos kūrėjas. Visi žmonės sukurti vienai šeimai, ir visi yra viena per atpirkimą. Kristus atėjo sugriauti visų sienų, atverti visas šventyklos kiemo dalis, kad kiekviena siela galėtų laisvai artintis prie Dievo. Jo meilė yra tokia plati, tokia gili, tokia pilna, kad ji skverbiasi visur. Ji išlaisvina iš šėtono įtakos tuos, kurie yra suvedžioti jo apgaulės, ir priartina juos prie Dievo sosto, apsupto pažado vaivorykštės. Kristuje nėra nei žydo, nei graiko, nei vergo, nei laisvo.“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, p.369)
Perskaitykite 1 Pt 2, 9–10, kad sužinotumėte keturis pavadinimus, kuriuos Petras taiko bažnyčiai. Dauguma šių pavadinimų atsispindi šiose Senojo Testamento eilutėse, kuriose kalbama apie Izraelį: Iš 19, 6 ir Iz 43, 20. Ką kiekvienas iš šių pavadinimų pabrėžia, kas susiję su bažnyčios santykiu su Dievu? (Pvz., pavadinime išsirinkta tauta pabrėžia tai, kad Dievas pasirinko bažnyčią ir dėl to jai tenka konkretus likimas.)
Klausimai aptarimui:
1. Senovės Izraelyje kunigai aukojo gyvulius, kurie nurodė į Mesiją. Kokias „atnašas“, būdami karališkosios kunigystės nariais, turi aukoti bažnyčios nariai? (1 Pt 2, 5).
2. Dievas atskyrė Izraelį nuo pasaulio, kad būtų šventa tauta. Jis taip pat turėjo dalytis su pasauliu išganymo tiesomis. Tas pats pasakytina ir apie bažnyčią šiandien. Kaip įmanoma atsiriboti nuo pasaulio ir tuo pačiu metu dalytis Evangelija su pasauliu? Kaip Izraelio patyrimas ir Jėzaus pavyzdys padeda mums atsakyti į šį klausimą?
3. Dievas senovės Izraelyje visada turėjo likutį. Apsvarstykite Eliją ir likutį jo laikmečiu (1 Kar 19; ypatingą dėmesį atkreipkite į 18 eilutę). Kodėl dažnai būti ištikimiems Dievui lengviau tarp pasauliečių nei tarp atpuolusių savos bažnyčios šeimos narių?
Santrauka: Tikrasis Dievo Izraelis (ar prieš, ar po kryžiaus) yra tikėjimo Izraelis, asmenys, gyvenantys dvasiniuose Sandoros santykiuose su Juo. Tokia Jo pasiuntinių funkcija, skelbti pasauliui Jo išganančios malonės Evangeliją.