Birželio 5–11 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iš 25, 8; Iz 53, 4–12; Hbr 10, 4; Hbr 9, 14; Hbr 8, 1–6; 1 Tim 2, 5–6.
Įsimintina eilutė: „Ir todėl Jis yra naujosios Sandoros tarpininkas, kad, įvykus mirčiai, kuria Jis atpirko pirmojoje Sandoroje padarytus nusižengimus, pašauktieji gautų žadėtą amžinąjį paveldą.“ (Hbr 9, 15)
Nemėnesėtą vakarą, dangui pajuodus kaip išsiliejusiam rašalui, visa dengė šešėliu tuščiomis miesto gatvėmis einantį Frenką. Po kurio laiko jis už savęs išgirdo žingsnius; kažkas jį seka tamsoje. Pasivijęs jį asmuo pasakė: „Frenkas, spaustuvininkas?“ „Taip. Bet kaip jūs supratote?“ – „Na“, – atsakė nepažįstamasis, – „aš jūsų nepažįstu. Bet aš puikiai pažįstu jūsų brolį, ir net tamsoje jūsų manieros, eisena, figūra man itin jį priminė, tad aš tiesiog pamaniau, jog jūs jo brolis, nes jis man sakė, kad turi brolį.“
Šis pasakojimas atskleidžia galingą tiesą, susijusią su izraelitų šventyklos apeigomis. Tai, pasak Rašto, buvo šešėlis, simbolis, tikrosios atvaizdas. Nepaisant to, šešėlio ir simbolio užteko aiškiai apreikšti tiesas, kurioms jie turėjo atstovauti – mirtį ir Kristaus Vyriausiojo Kunigo tarnystę dangiškojoje šventykloje.
Savaitė trumpai: Kodėl Dievas norėjo, kad izraelitai pastatytų šventyklą? Ko šventykla mus moko apie Kristų kaip mūsų pavaduotoją? Ką Jėzus veikia danguje kaip mūsų atstovas?
I. SANTYKIAI
„Tarp jūsų turėsiu savo Padangtę ir jūsų neatmesiu. Visada būsiu arti jūsų; Aš būsiu jūsų Dievas, o jūs būsite Mano tauta.“ (Kun 26,11–12)
Dabar jau turėtų būti aišku viena – ar senojoje, ar naujojoje Sandoroje Viešpats siekia artimų, meilės santykių su savo tauta. Tiesą sakant, Sandoros iš esmės padeda formuoti (nesant geresnio žodžio) „taisykles“ šiems santykiams.
Santykiai yra nepaprastai svarbūs Sandorai, neatsižvelgiant į laikmetį ar kontekstą. Tačiau norint, kad santykiai būtų, reikia sąveikos, bendravimo ir ryšio, ypač nuodėmingiems, klystantiems, abejojantiems žmonėms. Viešpats, žinoma, tai žinodamas, ėmėsi iniciatyvos, kad užtikrintų, jog Jis mums apsireikš tokiais būdais, kad mes – puolusios žmonijos ribose – galėtume palaikyti su Juo prasmingus santykius.
1. Perskaitykite Iš 25, 8, Viešpaties įsakymą Izraeliui pastatyti šventyklą. Kokias priežastis Viešpats pateikia, kad Izraelis tai padarytų?
Atsakymas į šį klausimą, be abejo, iškelia dar vieną klausimą – kodėl? Kodėl Viešpats nori apsigyventi su savo tauta?
Tiesą, ko gero, galima rasti dvejose šiandienos eilutėse, pateiktose aukščiau. Atkreipkite dėmesį, Viešpats tarp jų gyvens; tada Jis sako, kad jų „neatmes“. Tada Jis sako: „būsiu arti jūsų; Aš būsiu jūsų Dievas, o jūs būsite Mano tauta.“ (Kun 26, 11–12) Atkreipkite dėmesį į detales šiose eilutėse. Vėlgi, santykių pusė yra labai ryški.
2. Skirkite keletą minučių ir patyrinėkite Kun 26, 11–12 ir Iš 25, 8. Užrašykite, kaip įvairios detalės dera su mintimi, kad Viešpats siekia santykių su savo tauta?
Ypatingą dėmesį skirkite šiems Viešpaties žodžiams „jūsų neatmesiu“. Kaip šventykla suteikia priemones, kuriomis Viešpats gali priimti puolusią, nuodėmingą žmoniją, ir kodėl tai itin svarbu Sandoros sudarymo procesui?
II. NUODĖMĖ, AUKA IR PRIĖMIMAS (Hbr 9, 22)
Dangaus paskirtas Senojo Testamento būdas nusidėjėliui atsikratyti nuodėmės ir kaltės buvo atnašavimas. Izraelio atnašautos aukos yra išsamiai aprašytos Kunigų 3–7. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas kraujo naudojimui. Iš tiesų kraujo vaidmuo atnašavimo apeigoms yra vienas iš vienijančių bruožų aukojimo apeigose.
Nusidėjusiam asmeniui, kuris sulaužė Sandoros santykius ir juos reguliuojantį Įstatymą, buvo galima atkurti visišką bendrystę su Dievu ir žmonija atnašaujant gyvulį kaip pakaitalą. Aukojimas ir apeigos buvo Dievo paskirtos priemonės apsivalymui nuo nuodėmės ir kaltės. Jos buvo įsteigtos nusidėjėliui apvalyti, pernešant asmeninę nuodėmę ir kaltę į šventyklą, šlakstant kraują, atstatant atgailaujančiojo bendrystę ir visišką Sandoros bendrystę su asmeniniu Dievu, kuris išgano.
3. Kaip šios aukščiau išsakytos sąvokos padeda suprasti I dalies pabaigoje pateiktus klausimus?
4. Kokią pranašišką reikšmę turėjo gyvulių aukojimas? Iz 53, 4–12; Hbr 10, 4.
Senojo Testamento gyvulių aukojimas buvo dangaus paskirta priemonė, padedanti nusidėjėliui atsikratyti nuodėmės ir kaltės. Jos pakeitė nusidėjėlio statusą iš kalto ir nusipelniusio mirties į tokį, kai jam atleista ir jis vėl įtvirtintas Sandoros Dievo ir žmogaus santykiuose. Tačiau gyvulių aukojimas turėjo pranašišką prigimtį. Nė vieno gyvulio nepakako žmonijos nuodėmėms ir kaltėms atpirkti. Laiške hebrajams parašyta: „Juk neįmanoma, kad jaučių ir ožių kraujas panaikintų nuodėmes“ (Hbr 10, 4). Taigi gyvulio auka buvo skirta laukti, kada ateis dieviškasis – žmogiškasis Dievo Tarnas, kuris mirs pavaduojančia mirtimi už pasaulio nuodėmes. Per šį procesą nusidėjėliui atleidžiama ir jis priimamas Viešpaties, ir įtvirtinamas Sandoros santykių pagrindas.
Įsivaizduokite save Senojo Testamento laikais gyvenusio žmogaus vietoje, kai jis šventykloje aukojo gyvulius. Žinant, kad gyvuliai buvo itin svarbūs jų ekonomikai, kultūrai ir visam gyvenimo būdui, ko šis aukojimas turėtų išmokyti apie nuodėmės kainą?
III. PAVADAVIMAS
„Kuris atidavė save už mūsų nuodėmes, kad nuo dabartinio blogo amžiaus išgelbėtų mus pagal mūsų Dievo ir Tėvo valią. (Gal 1, 4)
Neabejotina, viena pagrindinių Naujojo Testamento temų (jei ne pagrindinė tema) yra ta, kad Jėzus Kristus mirė kaip Auka už pasaulio nuodėmes. Ši tiesa yra viso išganymo plano pagrindas. Teologija, neigianti Kristaus permaldavimą krauju, neigia krikščionybės širdį ir sielą. Kryžius be kraujo negali išgelbėti.
5. Apmąstykite Gal 1, 4 ir atsakykite į šiuos klausimus: ar Jėzus savanoriškai mirė? Dėl ko Jis mirė? Ką Jis pasiekė savo mirtimi?
Pavadavimas yra viso išganymo plano esmė. Dėl savo nuodėmių mes nusipelnėme mirti. Kristus iš meilės mums „atidavė save už mūsų nuodėmes“ (Gal 1, 4). Jis mirė tokia mirtimi, kurios nusipelnome mes. Kristaus kaip nusidėjėlių Pavaduotojo mirtis yra didžioji tiesa, iš kurios kyla visos kitos tiesos. Mūsų viltis – atkūrimas, laisvė, atleidimas, amžinas gyvenimas rojuje – slypi Jėzaus atliktame darbe, atiduodant save už mūsų nuodėmes. Be to mūsų tikėjimas būtų beprasmis. Mes taip pat galėtume mėginti pasitikėti žuvies statula. Išganymas ateina tik per kraują, Kristaus kraują.
6. Perskaitykite pateiktas eilutes: Mt 26, 28; Ef 2, 13; Hbr 9, 14; 1 Pt 1, 19. Ką jos mums sako apie kraują? Kokį vaidmenį kraujas atlieka išganymo plane?
„Tai nėra Dievo valia, kad nepasitikėjimu kankintumėte savo sielą bijodami, jog Dievas jūsų nepriims, nes esate nuodėmingi ir neverti. … Galite sakyti: ‘Aš žinau, jog esu nusidėjėlis, ir todėl man reikia Išganytojo. … Aš neturiu nuopelnų ar gėrio, dėl kurių galėčiau reikalauti išganymo, bet pateikiu Dievo akivaizdoje nepriekaištingo Dievo Avinėlio, kuris naikina pasaulio nuodėmę, atperkantį kraują. Tai vienintelė mano viltis.’“ (E. Vait, „The Faith I Live By“, p.100)
Apmąstykite E. Vait žodžius. Perrašykite juos savais žodžiais. Suasmeninkite juos. Sudėkite į juos savo baimę ir skausmą, tada užrašykite, kuo jums naudingi ten minimi pažadai. Kokią viltį turite dėl naujosios Sandoros kraujo?
IV. NAUJOSIOS SANDOROS VYRIAUSIASIS KUNIGAS
Žemiškoje šventykloje, kur Dievas nusprendė apsigyventi su savo tauta, dėmesys buvo sutelktas į gyvulių aukojimą. Tačiau tarnystė nesibaigė šių gyvulių papjovimu. Paaukojus gyvulį, kunigas nusidėjėlio naudai šventykloje išliedavo kraują.
Tačiau visa ši tarnystė buvo tik šešėlis, simbolis to, ką Kristus padarys dėl pasaulio. Taigi, kaip simboliai (tarnystė šventykloje) nesibaigė gyvulio papjovimu, Kristaus darbas dėl mūsų taip pat nesibaigė Jo mirtimi ant kryžiaus.
7. Šiai daliai pamaldžiai patyrinėkite Hbr 8, 1–6. Paprašykite Viešpaties padėti suprasti, kas čia sakoma ir kodėl mums svarbu tai žinoti. Baigę, savais žodžiais užrašykite, kokia, jūsų manymu, Viešpaties žinia mums yra šiose eilutėse. Paklauskite savęs, kaip šios eilutės padeda mums suprasti naująją Sandorą?
Kaip senojoje Sandoroje buvo žemiškoji šventykla, kunigystė ir tarnavimas, taip ir naujojoje Sandoroje yra dangiškoji šventykla, dangiškoji kunigystė ir tarnavimas dangiškoje šventykloje. Tačiau tai, kas senojoje Sandoroje buvo tik simboliai, vaizdiniai ir šešėliai (Hbr 8, 5), tapo tikrove naujojoje.
Be to, vietoje moralės neturinčio gyvulio, kaip mūsų pavaduotojo, turime nenusidėjusį Jėzų; vietoje gyvulių kraujo turime Kristaus kraują; vietoje žmogaus pastatytos šventyklos turime tikrąją padangtę, „kurią pastatė ne žmogus, o Viešpats“ (Hbr 8, 2); vietoje nuodėmingo, klystančio žemiško kunigo Vyriausiuoju Kunigu turime vardan mūsų tarnaujantį Jėzų. Atsižvelgdami į visa tai, pagalvokite apie Pauliaus žodžius: „tai kaipgi mes pabėgsime nuo jos, jei paniekinsime tokį didį išganymą?“ (Hbr 2, 3)
Pagalvokite, Jėzus vardan jūsų gyveno be nuodėmės, vardan jūsų mirė ir dabar yra danguje, vardan jūsų tarnauja šventykloje. Visa tai buvo padaryta siekiant išgelbėti jus nuo baisaus, galutinio nuodėmės rezultato. Suplanuokite kitądien pasikalbėti šia nuostabia žinia su kuo nors, kas, jūsų manymu, turi ją išgirsti. Suplanuokite iš anksto, remdamiesi šios dalies tyrinėjimu, ką sakysite.
V. DANGIŠKOJI TARNYSTĖ (Hbr 9, 24)
Perskaitykite Hbr 9, 24, ypač tame kontekste, kuriame ji pateikta, kad paaiškintumėte Kristaus tarnavimą danguje vardan mūsų po Jo pasiaukojančios mirties už mus. Nors pasakyti galima daug, mes dėmesį norime sutelkti į frazę pabaigoje, kad Kristus dabar mus užtaria priešais Dievo veidą.
Pagalvokite, ką tai reiškia. Mus, nuodėmingus, puolusius žmones; mus, kuriuos prarytų Dievo šlovė, jei ją pamatytume dabar; mus, kad ir kokius blogus ar kad ir kaip akivaizdžiai sulaužiusius šventą Dievo Įstatymą, Kažkas užtaria priešais Dievo veidą. Mūsų vardu Tėvo akivaizdoje stovi Atstovas. Pagalvokite, koks mylintis, atlaidus ir priimantis Kristus buvo čia, žemėje. Tas pats Asmuo dabar yra mūsų Tarpininkas danguje?
Tai kita gerosios žinios dalis. Jėzus ne tik sumokėjo kainą už mūsų nuodėmes, užnešęs jas ant kryžiaus (1 Pt 2, 24), bet Jis dabar stovi priešais Dievo veidą, Tarpininkas tarp dangaus ir žemės, tarp žmonijos ir Dievybės.
Tai suprantama. Jėzus, kaip Dievas ir Žmogus (nepriekaištingas žmogus, be nuodėmės) yra vienintelis, galintis panaikinti nuodėmės prarają tarp žmonijos ir Dievo. Čia svarbiausia atsiminti (nors atsiminti reikia daug) tai, kad dabar yra Žmogus, kuris supranta visus mūsų išbandymus, skausmus ir pagundas (Hbr 4, 14–15), atstovaujantis mums Tėvo akivaizdoje.
„Vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė save kaip išpirką už visus, tai paliudydamas nustatytu laiku.“ (1 Tim 2, 5–6) Pasak šių eilučių, kokie du vaidmenys tenka Jėzui ir kaip jie buvo iš anksto numatyti žemiškosios šventyklos apeigose?
Puiki naujosios Sandoros žinia yra ta, kad dėka Jėzaus dabar atgailaujantiems nusidėjėliams kažkas danguje atstovauja Tėvo akivaizdoje, kažkas, kas pelnė jiems tai, ko jie niekada nebūtų galėję pelnyti patys, tai yra tobulą teisumą, vienintelį teisumą, kuris gali išlikti Dievo akivaizdoje. Jėzus, turintis ši tobulą teisumą, įvykdytą savo gyvenime per kančią (Hbr 2, 10), stovi priešais Dievą, prašydamas mums nuodėmių atleidimo ir galios nuodėmei įveikti, nes be to neturėtume vilties nei dabar, nei teisme.
Pamaldžiai apmąstykite mintį, kad žmogus, patyręs pagundą nusidėti, stovi Dievo akivaizdoje danguje. Ką tai reiškia jums asmeniškai? Kokią viltį ir padrąsinimą tai teikia?
Tolesniam tyrinėjimui: „Aukščiausias dangaus angelas neturėjo galios sumokėti išpirkos už vieną pražuvusią sielą. Kerubai ir serafai turi tik tą šlovę, kuria jie yra apdovanoti Kūrėjo, o žmogų sutaikyti su Dievu pavyko tik per tarpininką, kuris buvo lygus Dievui, turintis savybių, kurios išaukštintų ir padarytų jį vertu atstovauti žmogui begalinio Dievo akivaizdoje ir apreikšti Dievą puolusiam pasauliui. Žmogaus pavaduotojas ir laiduotojas turi turėti žmogaus prigimtį, ryšį su žmonių šeima, kuriai jis turėjo atstovauti, ir, būdamas Dievo pasiuntiniu, jis turi būti dangiškos prigimties dalininkas, turėti ryšį su Begaliniu, kad galėtų pasauliui parodyti Dievą, ir būti tarpininku tarp Dievo ir žmogaus.“ (E. Vait, „Selected Messages“, 1 knyga, p.257)
„Jėzus tęsė: ‘Kas išpažins Mane žmonių akivaizdoje, tą ir Aš išpažinsiu Dievo ir šventųjų angelų akivaizdoje’. Jūs esate Mano liudytojai žemėje, šaltiniai, per kuriuos gali tekėti Mano malonė ir išgydyti pasaulį. Taigi Aš būsiu jūsų atstovas danguje. Tėvas žiūri ne į jūsų ydingą charakterį – Jis mato jus apvilktus Mano tobulumu. Aš – Tarpininkas, per kurį jus pasieks dangiški palaiminimai. Todėl kiekvienas, kuris išpažįsta Mane, priimdamas Mano auką už pražuvusiuosius, bus išpažintas kaip atpirktųjų šlovės ir džiaugsmo dalininkas.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p.325)
Klausimai aptarimui:
1. Perskaitykite Rom 5, 2; Ef 2, 18 ir Ef 3, 12. Ką šios eilutės sako, kas padeda suprasti mūsų priėjimą prie Tėvo per Jėzų?
2. Perskaitykite citatą iš E. Vait. knygos „Su meile iš Dangaus“. Atkreipkite dėmesį, kaip ji aiškina tarpininko vaidmenį. Žiūrėdamas į mus Tėvas mato ne mūsų ydingą charakterį, o Kristaus tobulumą. Apmąstykite, ką tai reiškia, ir aptarkite su klase.
3. Atsižvelgdami į tai, ką tyrinėjome šią savaitę, paklauskite savęs, ką atsakytumėte į šį klausimą: „Gerai, Kristus yra dangiškoje šventykloje. Na ir kas? Ką tai reiškia kasdieniu, praktišku lygmeniu?“
Santrauka: Senosios Sandoros ir atnašavimo sistema buvo pakeista nauja; užuot nuodėmingiems kunigams aukojus gyvulius žemiškoje šventykloje, dabar turime Jėzų, tobulą auką. Jis atstovauja mums Tėvo akivaizdoje dangaus šventykloje, kuri yra naujosios Sandoros ir jos pažadų pagrindas.