Gegužės 8–14 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Įst 1, 29–31; Oz 11, 1; Apr 5, 9; Įst 29, 9–12; Iš 19, 5–6; Rom 6, 1–2; Apr 14, 12; Rom 10, 3.
Įsimintina eilutė: „Jūs matėte, ką padariau egiptiečiams, kaip nešiau jus ant erelių sparnų ir pas save atsivedžiau.“ (Iš 19, 4)
Mažas berniukas, vienas iš septynių vaikų, pateko į avariją ir buvo išvežtas į ligoninę. Jo namuose beveik visko stigo. Jam tekdavo vos dalis stiklinės pieno. Jei stiklinė buvo pilna, ją dalijosi du vaikai, o tas, kuris gėrė pirmas, turėjo būti atsargus, kad neišgertų per daug. Po to, kai mažylis buvo paguldytas į ligoninę, slaugytoja atnešė jam didelę stiklinę pieno. Jis ilgai žvelgė į ją ir, prisiminęs nepriteklių namuose, paklausė: „Kiek galiu išgerti?“ Slaugytoja, ašarotomis akimis ir gniužulu gerklėje, tarė: ‘Gerk viską, vaike, gerk viską!’“ (H. M. S. Richards, “Free Grace,” Voice of Prophecy News, June 1950, p.4)
Kaip šiam berniukui, senovės Izraeliui ir mums teko privilegija gerti iš išgelbėjimo šulinio. Izraelio išvadavimas iš vergijos ir priespaudos šimtmečių buvo nuostabus dangaus malonės parodymas. Panašiai dangaus malonė padeda mus išlaisvinti iš nuodėmės.
Savaitė trumpai: Kokius simbolius Viešpats naudojo apibūdindamas savo santykius su Izraeliu? Kaip Išėjimo ir Sinajaus pasakojimai siejasi su asmeniniu išgelbėjimu? Koks buvo Įstatymo vaidmuo Sinajaus Sandorai?
I. ANT ERELIO SPARNŲ
Izraelio tauta daugelį ilgų ir sunkių šimtmečių buvo veikiama Egipto pagonybės, o toks patyrimas, be abejo, sumenkino jos su Dievu susijusias žinias, Jo valios ir Jo gerumo supratimą.
Kaip Viešpats galėtų ją laimėti?
Pirmiausia Jis parodė savo meilę Izraeliui ir tai padarė savo galingais išvadavimo darbais. Jis pradės vilioti tautą meilės reakcijai pagal Jo Sandoros pasiūlymą. Dievas pirmiausia priminė tautai maloningus darbus vardan jų Sinajuje.
1. Kokie du palyginimai apibūdina tai, kaip Viešpats atvedė Izraelį iš Egipto prie Sinajaus?
Iš 19, 4; Įst 32, 10–12 Įst 1, 29–31; Oz 11, 1
2. Ko šie palyginimai mokė Izraelį (ir mus) apie Dievo nusistatymą savo tautos atžvilgiu?
Šie palyginimai rodo, kad mūsų Dievas puikiai supranta mūsų bejėgiškumą. Perskaitykite Ps 103, 13–14. Erelio ir tėvo, kuris gailisi savo vaiko, simboliuose įžvelgiame Dievo rūpestį mūsų gerove. Jis yra švelnus, palaikantis, apsaugantis, padrąsinantis, Jis trokšta, kad mes visiškai subręstume.
„Erelis buvo žinomas dėl savo neįprasto atsidavimo savo jaunikliui. Jis taip pat gyveno kalnų viršūnėse. Mokydamas savo jauniklį skraidyti, jis gabendavo jį ant nugaros į didelį aukštį, iš kur atsiveria Sinajaus lygumos, ir tada paleisdavo jį į gilumą. Jei jauniklis buvo per mažas ir per daug sumišęs, kad galėtų skristi, erelis nusileisdavo po juo, kad jauniklis nukristų jam ant nugaros ir nuskrisdavo su juo į aukštai esantį lizdą ant stačių uolų. Ir tai, pasak dangaus balso: ‘kaip nešiau jus ant erelių sparnų ir pas save atsivedžiau.’“ (George A. F. Knight, Theology of Narration (Grand Rapids, MI: William B. Eerdmans Publishing Company, 1976), p.128)
Palyginkite Dievo rūpestį mumis su mūsų rūpesčiu vienas kitu. Kaip Jo rūpestis mumis turėtų paveikti mūsų rūpestį kitais?
Remdamiesi savo asmeniniu patyrimu, kokių palyginimų galite sugalvoti, apibūdindami nesavanaudišką Dievo rūpestį mumis? Iš savo patyrimo pagalvokite apie keletą tokių palyginimų; ieškokite pavyzdžių toje kultūroje, kurioje gyvenate. Pasidalykite jais su klase.
II. IŠGANYMO MODELIS
„Todėl sakyk izraelitams: ̒Aš esu Viešpats! Išlaisvinsiu jus iš egiptiečių lažo ir išgelbėsiu iš jų vergijos. Atpirksiu jus pakelta ranka ir teismo rykštėmis. Pasiimsiu jus kaip tautą ir būsiu jūsų Dievas. Jūs žinosite, kad Aš Viešpats, jūsų Dievas, kuris išlaisvino iš egiptiečių vergijos.ʼ“ (Iš 6, 6–7)
3. Perskaitykite pateiktas eilutes. Kokį principą jose įžvelgiame, kaip ir anksčiau, susijusį su Dievo vaidmeniu žmonijai Sandoros santykiuose (atkreipkite dėmesį į tai, kaip dažnai žodis „Aš“ užrašytas tose eilutėse)?
Izraelio išvadavimas iš vergijos Egipte ir Nojaus bei jo šeimos išgelbėjimas nuo tvano yra du ryškūs išganymo įvykiai Mozės raštuose. Jie abu suteikia įžvalgos apie išganymo mokslą. Bet būtent Išėjimas suteikia pagrindinį modelį.
Kai Dievas sako Izraeliui (per Mozę) „atpirksiu tave“ (Iš 6, 6), Jis tiesiogine prasme sako: „Aš būsiu atpirkėjas – giminaitis“ arba „gòel“.
„Žodis atpirksiu (Iš 6, 6) nurodo į šeimos narį, kuris perka arba atperka kitą šeimos narį, ypač, kai pastarasis buvo vergijoje dėl skolos ar ruošėsi vergijai. Matyt Izraelis neturėjo žemiško giminaičio, galinčio jį atpirkti, bet dabar Dievas buvo Izraelio giminaitis, jo atpirkėjas – giminaitis.“ (Bernard L. Ramm, His Way Out (Glendale, CA: Regal Books Division, G/L Publications, 1974), p. 50)
4. Kaip jūs suprantate mintį kad Dievas atperka arba išperka savo tautą iš vergijos? Kokia kaina turėjo būti sumokėta? Ką tai pasako apie mūsų vertę? (žr. Mk 10, 45; 1 Tim 2, 6; Apr 5, 9.)
Iš 3, 8 Dievas sako, kad Jis nužengė išgelbėti Izraelio. Šis hebrajų kalbos veiksmažodis dažnai vartojamas nusakant Dievo sąveiką su žmonija. Dievas yra danguje, o mes esame žemėje ir tik nužengdamas į žemę Dievas gali mus atpirkti. Gryna šios minties prasme, galime būti atpirkti tik tada, kai Jėzus nužengė, gyveno, kentėjo, mirė ir prisikėlė vardan mūsų. „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14) yra dar vienas būdas pasakyti, kad Dievas nužengė norėdamas mus išgelbėti.
III. SINAJAUS SANDORA
Išėjimo knyga atkreipia skaitytojo dėmesį į tris esminius įvykius. Kaip trys kalnai, pats Išėjimas, Sandoros sudarymas ir Padangtės pastatymas iškyla aukščiau mažesnių įvykių. Sandoros sudarymas, užrašytas Išėjimo 19–24, buvo šių trijų „Everestų“, viršūnė. Trumpas Išėjimo 19–24 planas parodo įvykių seką ir ryšį.
5. Net jei neturėsite laiko perskaityti visas pateiktas eilutes, sutelkite dėmesį į įvykių seką:
1. Izraelio atvykimas ir stovyklos įrengimas Sinajuje po to, kai Viešpats išvadavo tautą (Iš 19, 1–2).
2. Dievo pasiūlymas sudaryti Sandorą su Izraeliu (Iš 19, 3–6).
3. Izraelio reakcija sudarant Sandorą (Iš 19, 7–8).
4. Pasirengimas oficialiai sudaryti Sandorą (Iš 19, 9–25).
5. Dešimties įsakymų paskelbimas (Iš 20, 1–17).
6. Mozė – Sandoros tarpininkas (Iš 20, 18–21).
7. Sandoros principų išaiškinimas (Iš 20, 22 – 23, 22).
8. Sandoros patvirtinimas (Iš 24, 1–18).
Ši Sandora atlieka gyvybiškai svarbų vaidmenį išganymo planui. Tai yra ketvirtoji Rašte minima Sandora (prieš tai buvo Sandora su Adomu, Nojumi ir Abraomu) ir joje Dievas atsiskleidžia išsamiau nei anksčiau, ypač nustačius visas šventyklos apeigas. Taigi šventykla tampa priemone, kuria Jis parodo tautai išganymo planą, kurį jie turėjo parodyti pasauliui.
Nors Viešpats atpirko Izraelį iš Egipto vergijos, Jis norėjo, kad tauta suprastų, jog atpirkimas turi didesnę, svarbesnę reikšmę nei vien tik laisvė nuo fizinės vergijos. Jis norėjo atpirkti tautą iš nuodėmės, galutinės vergijos, ir tai galėjo įvykti tik per Mesijo auką, kaip mokė šventyklos apeigos ir simboliai. Tad nestebina tai, kad netrukus po to, kai Izraelis buvo atpirktas iš vergijos ir gavo Įstatymą, izraelitams buvo liepta statyti šventyklą, nes joje Dievas jiems apreiškė atpirkimo planą, kuris yra tikrasis Sandoros tikslas ir prasmė. Nes Sandora yra ne kas kita, kaip išganymo Sandora, kurią Viešpats siūlo puolusiai žmonijai. Būtent tai buvo siūloma Edene ir būtent tai buvo siūloma Sinajuje.
Kodėl Dievo ir Izraelio tautos Sandora buvo būtinybė? (žr. Įst 29, 9–12, dar kartą atkreipkite dėmesį į santykių pusę Sandoroje.)
IV. DIEVAS IR IZRAELIS
„O dabar, jei paklusite Mano balsui ir laikysitės Mano Sandoros, jūs būsite Mano nuosavybė, brangesnė už visas kitas tautas. Iš tikrųjų Man priklauso visa žemė, bet jūs būsite Mano kunigiška karalystė ir šventa tauta. Šiuos žodžius turi pasakyti izraelitams.“ (Iš 19, 5–6)
Šiose eilutėse Viešpats siūlo savo Sandorą Izraelio vaikams. Nors viena prasme Viešpats juos pašaukė, tas pašaukimas nėra jiems automatiškas be jų sprendimo. Jie turėjo bendradarbiauti. Net jų išgelbėjimas iš Egipto buvo susijęs su jų bendradarbiavimu: jei jie nebūtų padarę to, ką Viešpats liepė (pavyzdžiui, patepti krauju durų staktas), jie nebūtų išvaduoti. Tai buvo taip paprasta.
Čia Viešpats jiems taip pat nesako: „Patinka jums tai ar ne – jūs būsite Mano nuosavybė, kunigiška karalystė ir šventa tauta“. Viskas yra ne taip, ir taip neparašyta.
6. Perskaitykite Iš 19, 5–6. Kaip jūs suprantate, ką Viešpats sako išganymo tikėjimu kontekste? Ar įsakymas paklusti Viešpačiui kažkaip panaikina išganymo malone sąvoką? Kaip šios eilutės padeda suprasti atsakymą? Rom 3, 19–24; Rom 6, 1–2; Rom 7, 7; Rom 14, 12.
„Mes neužsitarnaujame išganymo paklusnumu, nes išganymas yra Dievo dovana, gaunama per tikėjimą. Bet paklusnumas yra tikėjimo vaisius.“ (E. Vait, Kelias pas Kristų, p.62)
Pagalvokite apie tai, ką Viešpats norėjo padaryti Izraelio tautos labui: Jis ne tik stebuklingai išgelbėjo juos iš Egipto vergijos, bet ir norėjo padaryti juos savo brangiausia nuosavybe, kunigiška karalyste. Pagrįsdamas jų santykius su Juo Jo išgelbėjimu (tiek laikinu, t.y. iš Egipto vergijos, tiek amžinuoju), Viešpats siekė pakelti juos į dvasinį, intelektualų ir moralinį lygį, kuris juos padarytų senovės pasaulio stebuklu. Viskas tam, kad jie būtų naudojami skelbti tautoms Evangeliją. Viskas, ką jie turėjo padaryti, paklusti.
Kaip mūsų asmeninis patyrimas su Viešpačiu turėtų atspindėti tą patį principą, kurį matome šiandienėje dalyje?
V. PAŽADAI, PAŽADAI… (Iš 19, 8)
Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo gerai. Viešpats išvaduoja savo tautą, pasiūlo jai Sandoros pažadus ir ji sutinka: ji padarys viską, ko Viešpats prašo. Tai Sandora, „sudaryta danguje“, taip?
7. Perskaitykite šias eilutes. Kokias įžvalgas, susijusias su Izraelio reakcija į Sandorą, jos suteikia?
Rom 9, 31–32 Rom 10, 3 Hbr 4, 1–2
Kad ir ko Dievas mūsų paprašytų, mūsų santykiai su Juo turi būti pagrįsti tikėjimu. Tikėjimas suteikia pagrindą, kuriuo remiasi darbai. Patys savaime darbai, kad ir kokio tyrumo paskatinti, kad ir kokie nuoširdūs, kad ir kokie gausūs, negali padaryti mus priimtinus švento Dievo akivaizdoje. Jie negalėjo to padaryti Izraelio laikais ir jie to negali mūsų laikais.
8. Jei vis dėlto Raštas nuolat pabrėžia darbus, kodėl gi darbai negali padaryti mus priimtinus Dievo akyse? (žr. Iz 53, 6; Iz 64, 6; Rom 3, 23.)
Deja, žydai tikėjo, kad jų paklusnumas tapo jų išgelbėjimo priemone, o ne išgelbėjimo rezultatu. Jie siekė paklusnumo Įstatymui teisumo, o ne Dievo teisumo, kuris ateina iš tikėjimo. Sinajaus Sandora, nors pateikta su daug išsamesniu įsakų bei nuostatų rinkiniu, buvo malonės Sandora, kaip ir visos ankstesnės Sandoros. Ši laisvai siūloma malonė keičia širdį ir veda prie paklusnumo. Problema, be abejo, nebuvo jų bandymas paklusti (Sandora reikalavo jų paklusnumo); problema buvo jų paklusnumo rūšis, kuri iš tikrųjų nebuvo paklusnumas, kaip parodė vėlesnė tautos istorija.
Atidžiai perskaitykite Rom 10, 3, ypač paskutinę dalį. Kokią mintį Paulius dėsto? Kas nutinka žmonėms, kurie siekia nustatyti savo teisumą? Kodėl toks bandymas neišvengiamai veda į nuodėmę, neteisumą ir maištą? Pažvelkite į mūsų gyvenimą. Ar mums negresia padaryti tą patį?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p.219–226; p.227–237; p.237–247.
„Vergijos dvasią nulemia siekis gyventi laikantis įstatymiškos religijos, savo jėgomis įgyvendinant Įstatymo reikalavimus. Vilties mums yra tik tada, kai tampame Abraomo Sandoros dalimi, kuri yra malonės Sandora tikėjimu Kristų Jėzų. Abraomui skelbta Evangelija, per kurią jis turėjo vilties, buvo ta pati Evangelija, kuri šiandien skelbiama mums, per kurią mes turime vilties. Abraomas žvelgė į Jėzų, kuris taip pat yra mūsų tikėjimo Vadovas ir Ištobulintojas.“ (Ellen G. White Comments, The SDA Bible Commentary, 6 t., p.1077)
„Per savo vergystę Egipte daugelis izraelitų didžia dalimi prarado Dievo Įstatymo supratimą ir supainiojo Jo įsakymus su pagoniškais papročiais bei tradicijomis. Dievas nuvedė juos prie Sinajaus ir ten pats paskelbė savo Įstatymą.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p.263)
Klausimai aptarimui:
1. Kaip Sandoros santykiai turėjo užtikrinti siekį išlaikyti fizines ir dvasines Izraelio laisves? (žr. Kun 26, 3–13; plg. Įst 28, 1–15.)
2. Dar kartą perskaitykite Iš 19, 5–6. Atkreipkite dėmesį, kad Viešpats sako: „Man priklauso visa žemė“. Kodėl Jis tai sakė, ypač šiame kontekste, siekiant sudaryti Sandorą su šia tauta? Kaip čia dera mūsų su sabata ir jos reikšme susijęs supratimas?
3. Mes suprantame, kad mums atleidžiamos nuodėmės tik per Dievo malonę. Kaip mes suprantame Dievo malonės vaidmenį suteikiant mums galimybę gyventi tikėjimu ir paklusnumu?Santrauka: Sandora, kurią Dievas sudarė su Izraeliu Sinajuje, buvo malonės Sandora. Pateikęs gausių savo maloningos meilės ir rūpestingumo įrodymų – nepaprastai išgelbėdamas iš Egipto vergijos, Dievas pakvietė tautą Sandorai su Juo, kuri palaikys ir skatins jų laisvę. Nors Izraelis reagavo teigiamai, jam trūko tikro meilės paskatinto tikėjimo. Vėlesnė izraelitų istorija rodo, kad didžiąja dalimi jie nesuvokė tikrosios Sandoros prigimties ir pavertė ją „išgelbėjimo darbais“ sistema. Mums nedera sekti Izraelio nesėkme ir nekreipti dėmesio į nuostabią nusidėjėliams suteiktą malonę.