Gegužės 15–21 d.
Šio savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iš 19, 6; Iz 56, 7; Hbr 2, 9; Įst 4, 13; Įst 10, 13; Am 3, 3; Pr 18, 19.
Įsimintina eilutė: „Todėl žinok, kad Viešpats, tavo Dievas, yra Dievas – ištikimas Dievas, kuris ištikimai laikosi Sandoros su Jį mylinčiais ir vykdančiais Jo įsakymus ligi tūkstantosios kartos.“ (Įst 7, 9)
Psalmėje 23 užrašyta viena iš svarbių frazių, kuri nurodo, kad Dievas nori mus vesti. Jis „veda teisumo takais, kaip dera Jo vardui“, – skelbia Dovydas 3 eilutėje. Dėl savo paties moralinio teisumo Dievas niekada mūsų neklaidins. Jis parūpins saugius takus mūsų dvasiniam gyvenimui.
Kokie yra saugūs „teisumo takai“? Kita psalmė atsako į šį klausimą malda: „Vesk mane savo įsakymų taku, nes tai man labai rūpi.“ (Ps 119, 35) „Nes teisūs visi Tavo įsakymai.“ (Ps 119, 172) Dievo Įstatymas yra saugus, tvirtas takas klastingoje žmogaus būties pelkėje.
Šios savaitės tema dėmesį sutelks į Dievo Įstatymą ir jo vietą Sinajaus Sandoroje.
Savaitė trumpai: Ką reiškė Izraelio išrinkimas? Kuo Izraelio išrinkimas panašus į mūsų išrinkimą? Kiek Sandorai buvo svarbus Įstatymas? Ar Sandora sudaroma besąlygiškai? Kodėl paklusnumas yra neatsiejama Sandoros santykių dalis?
I. IZRAELIO IŠRINKIMAS (Įst 7, 7)
Žydų paprotys mokė, kad Dievas sudarė Sandorą su Izraeliu tik todėl, kad kitos tautos ją atmetė. Nors Raštas nepatvirtina šios pozicijos, tačiau šis paprotys padeda suprasti, jog Viešpats išsirinko žydų tautą ne todėl, kad ji nusipelnė jai suteiktos didelės garbės ir privilegijos. Ji neturėjo savo nuopelnų, dėl kurių ji būtų verta Dievo meilės ir Jo kaip savo tautos pasirinkimo. Žydų buvo nedaug, kelios pavergtos giminių grupės, politiškai ir kariniu požiūriu silpnos. Be to, kalbant apie kultūrą ir religiją, jos buvo mišrios, nuobodžios ir neturinčios didelės įtakos. Taigi pagrindinė Izraelio išrinkimo priežastis yra Dievo meilės ir malonės slėpinys.
1. Tačiau tuo pat metu turime būti atidūs, apmąstydami šią išrinkimo idėją, nes ji kupina galimo teologinio nesusipratimo. Kam Dievas išsirinko Izraelį? Ar jis turėjo būti atpirktas, o visi kiti buvo pasirinkti atmetimui ir pražūčiai? Galbūt jis buvo pasirinktas įrankiu, per kurį pasauliui bus siūloma tai, kas buvo pasiūlyta jam? Kaip šios eilutės padeda mums suprasti atsakymus į šiuos klausimus?
Iš 19, 6 Iz 56, 7 Hbr 2, 9
Septintosios dienos adventistai mėgsta save laikyti šiuolaikiniu Izraelio atitikmeniu, pašauktu Viešpaties, ne tam, kad vieninteliai būtume atpirkti, bet kad pasauliui skelbtume atpirkimą trijų angelų žinios kontekste. Trumpai tariant, mes tikime, kad skelbiame tai, ko neskelbia niekas kitas. Iš esmės, taip pat yra ir su senovės Izraeliu. Izraelio išrinkimo tikslas nebuvo paversti žydų tautą kažkokiu išskirtiniu klubu, prisiimančiu išgelbėjimo ir atpirkimo pažadą sau. Priešingai, jei tikime, kad Kristus mirė už visą žmoniją (Hbr 2, 9), tada Viešpaties siūlomas atpirkimas yra skirtas visam pasauliui. Izraelis turėjo būti įrankis, skelbiantis šį atpirkimą. Mūsų bažnyčia buvo pašaukta daryti tą patį.
Pažvelkite į savo vaidmenį bažnyčioje. Ką galite daryti, kad prisidėtumėte prie to darbo atlikimo, kuriam mes buvome pašaukti? Atminkite, kad jei jūs aktyviai nepadedate, daugiau nei tikėtina, jog tam tikra prasme, trukdote.
II. TAMPRŪS SAITAI
„Jis paskelbė jums savo Sandorą, kurios įsakė laikytis, tai yra Dešimt Įsakymų, ir užrašė juos ant dviejų akmens plokščių.“ (Įst 4, 13)
Kad ir kiek pabrėžėme, kad Sandoros pagrindas visada yra malonė, kad ji yra tik Dievo suteikto nepelnyto palankumo tiems, kurie užmezga su Juo gelbstinčius santykius, rezultatas, kad malonė nesuteikia teisės nepaklusti. Priešingai, Sandora ir Įstatymas priklauso vienas nuo kito; jie iš tikrųjų yra neatsiejami.
2. Perskaitykite pateiktą eilutę (Įst 4, 13). Kaip tampriai ji susieja Sandorą ir Įstatymą? Kaip tai rodo, koks pamatinis Sandorai yra Įstatymas?
Pagalvojus, kas yra Sandora, Įstatymo samprata, kaip neatsiejamos jos dalies, įgyja prasmę. Jei Sandorą suprantame kaip santykius, tada reikia nubrėžti kažkokias taisykles ir ribas. Kiek laiko truktų santuoka, draugystė ar verslo partnerystė, jei nebūtų konkrečiai išreikštų ar numanomų ribų ar taisyklių? Vyras nusprendžia susirasti merginą arba draugas nusprendžia prikišti rankas prie kito piniginės, arba vienas verslo partneris, nesakydamas kitam, pakviečia kitą asmenį prisijungti prie jų įmonės. Toks elgesys būtų taisyklių, įstatų ir principų laužymas. Ar ilgai santykiai truktų tokiomis aplinkybėmis? Štai kodėl turi būti nubrėžtos ribos ir nustatytos taisyklės. Tik per jas galima išlaikyti ryšį.
Tiesą sakant, įvairios išraiškos, tokios kaip Įstatymas (Ps 78, 10), įstatai (Ps 50, 16), liudijimai (Ps 25, 10), įsakymai (Ps 103, 17–18) ir Viešpaties Žodis (Įst 33, 9) glaudžiai siejami (jei beveik ne tapatinami) su žodžiu „sandora“. Akivaizdu, kad „šios Sandoros“ nuostatai (Jer 11, 3. 6. 8) yra Dievo Įstatymo, įstatų, liudijimų ir įsakymų žodžiai.
Dievo Sandoroje su savo tauta Izraeliu buvo pateikti įvairūs reikalavimai, kurie bus nepaprastai svarbūs palaikant ypatingus santykius, kurių Jis siekė su savo tauta. Ar tai šiandien pasikeitė?
Pagalvokite apie žmogų, su kuriuo artimai bendraujate. Įsivaizduokite, kas nutiktų tiems santykiams, jei nesijaustumėte įpareigotas jokių taisyklių, normų ar nuostatų, bet tikėtumėte, kad turite visišką laisvę daryti viską, ko užsigeidžiate. Net jei sakytumėte, kad mylite šį žmogų ir kad tik meilė nuspręs, kokie bus jūsų santykiai, kodėl vis tiek reikia taisyklių? Aptarkite.
III. ĮSTATYMAS SANDOROJE (Įst 10, 12–13)
Su kuo susijusios jūsų pirmosios mintys, kai galvojate apie Įstatymą? Policijos pareigūnais, baudomis, teisėjais ir kalėjimu? O gal galvojate apie apribojimus, taisykles, valdingus tėvus ir bausmes? O gal galvojate apie tvarką, darną, stabilumą? O gal net – meilę?
Hebrajiškas žodis „tora“, Rašte išverstas – „įstatymas“, reiškia „mokymą“ arba „nurodymus“. Šis terminas gali būti naudojamas nusakant visus Dievo nurodymus – moralinius, pilietinius, visuomeninius ar religinius. Jis nusako visus išmintingus patarimus, kuriuos Dievas maloniai suteikė savo tautai, kad jos gyvenimas būtų gausiai praturtintas tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Nestebina, kad psalmininkas gali vadinti palaimintu tą asmenį, kuris „džiaugiasi Viešpaties Įstatymu ir mąsto Jo Įstatymą dieną naktį“ (Ps 1, 2).
Mums skaitant Įstatymą, ar Torą – nurodymus ir mokymą, užrašytą Mozės knygose, kurios tapo Izraelio Sandoros dalimi, – mums įspūdį daro platus mokymų spektras. Įstatymas susijęs su kiekviena Izraelio gyvenimo dalimi – žemės ūkiu, pilietine valdžia, visuomeniniais santykiais ir garbinimu.
3. Jūsų manymu, kodėl Dievas Izraeliui pateikė tiek daug nurodymų? (žr. Įst 10, 13) Kaip pastarieji buvo skirti jų „labui“?
Sandoros „Įstatymas“ buvo skirtas suteikti gaires naujam žmogaus gyvenimui Sandoroje. Įstatymas Sandoros narį supažindina su Dievo valia, kurią jis visiškai pažįsta per paklusnumą tikėjimu Jo įsakymams ir kitoms Jo valios išraiškoms.
Įstatymo vaidmuo gyvojoje Sandoros santykių tikrovėje parodė, kad Izraelis negalėjo sekti kitų tautų keliu. Jis negalėjo gyventi vien tik pagal prigimtį, žmogiškuosius poreikius, norus ar net visuomeninius, politinius ir ekonominius poreikius. Jis galėjo gyvuoti kaip šventoji Dievo tauta, brangesnė už kitas tautas, kunigiška karalystė tik laikantis bekompromisio paklusnumo Sandorą sudarančio Dievo apreikštai valiai visose gyvenimo srityse.
Kaip ir senovės Izraelis, Septintosios dienos adventistai yra sulaukę daugybės įvairių pamokymų, susijusių su kiekvienu krikščioniško gyvenimo etapu, per šiuo laikmečiu apreikštą pranašišką dovaną. Kodėl į šiuos pamokymus turėtume žiūrėti kaip į Dievo dovaną, o ne į kliūtį laisvam mąstymui ir elgesiui? Tuo pačiu, koks iškyla pavojus, kad šią dovaną paversime Įstatymo raidės prisilaikymu, kaip tai padarė izraelitai su jiems suteiktomis dovanomis? (žr. Rom 9, 32)
IV. DIEVO ĮSTATYMO STABILUMAS
4. Kokios su Dievu ir Jo prigimtimi susijusios tiesos mus moko Įstatymo buvimas Sandoros santykiuose? Mal 3, 6; Jok 1, 17.
Dievo Įstatymas yra žodinė arba rašytinė Jo valios išraiška (plg. Ps 40, 8). Kadangi tai yra Jo charakterio nuorašas, jo buvimas Sandoroje mums garantuoja Dievo pastovumą ir patikimumą. Nors mums ne visada suvokiami Jo apvaizdos tikslai, mes žinome, kad Jis patikimas. Jo visatą valdo nekintantys moraliniai ir fiziniai dėsniai. Būtent tai suteikia mums tikrąją laisvę ir saugumą.
„Dievo patikimumo užtikrinimas slypi tiesoje, kad Jis yra Įstatymo Dievas. Jo valia ir Įstatymas yra viena. Dievas sako, jog tai, kas teisinga, yra teisinga todėl, kad taip apibūdinami geriausi įmanomi santykiai. Todėl Dievo Įstatymas niekada nėra savavališkas ir jam nebūdingos užgaidos bei įnoriai. Tai pats stabiliausias dalykas visatoje.“ (Walter R. Beach, Dimensions in Salvation (Washington, D.C.: Review and Herald Publishing Association“, 1963), p. 143)
5. Jei Dievo Įstatymas negali išgelbėti žmogaus iš nuodėmės, kodėl Jis padarė jį Sandoros dalimi? (užuomina – žr. Am 3, 3)
Santykiams reikalingas sutarimas ir darna. Kadangi Dievas yra ne tik pasaulio Kūrėjas, bet ir jo moralinis Valdytojas, Įstatymas yra būtinas, kad Jo sukurtos mąstančios būtybės galėtų gyventi darnoje su Juo. Taigi Jo Įstatymas, Jo valios išraiška yra Jo valdymo konstitucija. Natūralu, kad tai yra Sandoros sudarymo ir santykių matas. Jo tikslas nėra išgelbėti, bet apibrėžti mūsų pareigą Dievui (įsakymai 1–4) ir žmonėms (5–10 įsakymai). Kitaip tariant, jis nusako gyvenimo būdą, kurį Dievas kuria savo Sandoros vaikams, jų pačių laimei ir gerovei. Tai neleido Izraeliui priimti kažkokios kitos filosofijos kaip gyvensenos. Sandoros santykių tikslas buvo ir yra toks, kad tikintysis per keičiančią Dievo malonę pasiektų darną su Jo valia ir charakteriu.
Apsižvalgykite. Ar nepastebite pragaištingo Įstatymo laužymo poveikio? Ar savo gyvenime pastebite tam tikrą žalą, nulemtą Dievo Įstatymo laužymo? Kaip ši tikrovė padeda patvirtinti Dievo Įstatymo gerumą ir kodėl Įstatymas turėtų būti esminė mūsų santykių su Juo dalis?
V. JEI…
6. Perskaitykite pateiktas eilutes. Kokia joms bendra mintis ir ko tai moko apie Sandoros prigimtį?
Pr 18, 19 Pr 26, 4–5 Iš 19, 5 Kun 26, 3
Dievas atvirai pripažįsta Abraomo ištikimybę ir paklusnumą įsakymams, nuostatams ir įstatymams (Pr 26, 5). Numanoma, kad Dievas tikėjosi tokio gyvenimo būdo iš savo Sandoros bendražygio. Visiškas biblinės Sandoros paskelbimas Sinajuje akivaizdžiai parodo, kad paklusnumo sąlygos yra viena pagrindinių Sandoros pusių.
Iš 19, 5 aiškiai parašyta: „jei paklusite“. Sąlyginė Sandoros pusė yra neginčijama; nors suteikta malone, nors ir nepelnyta, nors ir dovana tautai, Sandoros pažadai nebuvo besąlygiški. Ji galėjo atmesti dovaną, atsisakyti malonės ir nusigręžti nuo pažadų. Sandora, kaip ir išganymo atveju, niekada nepaneigia laisvos valios. Viešpats neverčia žmonių užmegzti santykių su Juo; Jis neprimeta jiems Sandoros. Jis laisvai ją siūlo visiems; visi kviečiami ją priimti. Asmeniui ją priėmus, tenka įsipareigojimai, bet ne kaip priemonė Sandoros palaiminimams pelnyti, bet kaip išorinė priimtų Sandoros palaiminimų apraiška. Izraelis turėtų paklusti ne tam, kad pelnytų pažadus, bet kad pažadai galėtų būti jam įvykdyti. Jo paklusnumas parodė tai, ką reiškia būti palaimintam Viešpaties. Paklusnumas nepelno palaiminimų, tarsi Dievas būtų įpareigotas juos suteikti; paklusnumas sukuria aplinką, kurioje gali pasireikšti tikėjimo palaiminimas.
„Tiksliai sekite visą kelią, kurį Viešpats, jūsų Dievas, jums įsakė, kad klestėtumėte ir jums sektųsi, kad ilgai gyventumėte krašte, kurį paveldėsite.“ (Įst 5, 33) Ar Viešpats čia sako Izraeliui, kad jei jis paklus, tuomet pelnys šiuos palaiminimus, tarsi pastarieji būtų skola tautai? O gal Jis sako: jei paklusi, gali atsirasti šie palaiminimai, nes paklusnumas atveria Man kelią, kad galėčiau suteikti palaiminimus? Kuo skiriasi šios idėjos?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Su meile iš Dangaus, p.559; Patriarchai ir pranašai, p. 286–295.
Kaip Mt 22, 34–40 padeda mums geriau suvokti (1) Dievo Įstatymo vietą ir reikšmę Jo Sandoroje ir (2) sampratą, kad Sandora yra sinonimas santykiams?
„Pirmiausia širdyje turi būti meilė, kol žmogus Kristaus jėga ir malone gali pradėti laikytis Dievo Įstatymo nuostatų (plg. Rom 8, 3–4). Klusnumas be meilės yra toks pat neįmanomas kaip ir bevertis. Bet, kur yra meilė, žmogus automatiškai pasirenka savo gyvenimą sutvarkyti pagal Dievo valią, išreikštą Jo įsakymuose.“ (The SDA Bible Commentary, 5 t., p. 484)
„Savo šventojo Įstatymo nurodymais Dievas pateikė tobulas gyvenimo taisykles; Jis paskelbė, kad šio Įstatymo, kuriame nesikeis nė viena jota ar brūkšnelis, reikalavimai turi būti taikytini žmonėms iki pat laikų pabaigos. Kristus atėjo, kad išaukštintų Įstatymą ir padarytų jį garbingą. Jis parodė, jog Įstatymas pagrįstas meile Dievui ir savo artimui ir kad paklusti jo reikalavimams yra kiekvieno žmogaus pareiga. Jis pats savo gyvenimu davė paklusnumo Dievo Įstatymui pavyzdį. Kalno pamoksle Kristus atskleidė, kaip Jo reikalavimai pranoksta išorinius veiksmus bei apima mintis bei širdies sumanymus“ (E. Vait, Apaštalų darbai, p.375).
Klausimai aptarimui:
1. Kodėl meilės gija žmones prie Dievo traukia stipriau nei baimės virvė?
2. Kodėl įsakymas „mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu“ (Mt 22, 37) yra pirmasis ir didžiausias įsakymas?
3. Simona Veil (Simone Weil) rašė: „Tvarka yra pirmiausias iš visų poreikių“ (Russell Kirk, The Roots of American Order [Washington, D.C.: Regnery Gateway, 1992], p. 3). Kaip jūs suprantate jos žodžius šios savaitės temos kontekste, ypač atsižvelgiant į Įstatymo mintį?Santrauka: Dievo Įstatymas buvo neatsiejama Sandoros dalis. Vis dėlto tai buvo tikra malonės Sandora. Tačiau malonė niekada nepanaikina Įstatymo poreikio. Priešingai, Įstatymas yra priemonė, kuria malonė pasireiškia ją gaunančiųjų gyvenime.