Balandžio 3–9 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 9, 15; Iz 54, 9; Pr 12, 1–3; Gal 3, 6–9, 29; Iš 6, 1–8; Jer 31, 33–34.
Įsimintina eilutė: „O dabar, jei paklusite Mano balsui ir laikysitės Mano Sandoros, jūs būsite Mano nuosavybė, brangesnė už visas kitas tautas. Iš tikrųjų Man priklauso visa žemė.“ (Iš 19, 5)
Praėjusios savaitės temą baigėme žmonijos puolimu dėl mūsų pirmųjų tėvų nuodėmės. Šios savaitės tema yra viso ketvirčio santrauka, nes kiekviena dalis tyrinės ankstyvąsias Sandoras, kurios visos, savaip, buvo tikrosios Sandoros, patvirtintos Golgotoje Jėzaus krauju, apraiškos, kurios dalimi mes, krikščionys, tampame.
Pradėsime Sandora, kurią Dievas sudarė su Nojumi, kad apsaugotų jį ir jo šeimą nuo sunaikinimo. Tęsime Sandora su Abraomu, turtinga ir kupina pažadų mums visiems; tada prieisime prie Sandoros Sinajuje ir ten paskelbtos svarbios žinios; ir pagaliau pažvelgsime į naująją Sandorą, į kurią nurodė visos kitos. Aišku, visa tai išsamiau ištyrinėsime per ateinančias kelias savaites. Ši savaitė yra tik apžvalga.
Savaitė trumpai: Ką reiškia žodis sandora? Kokios dalys sudaro sandorą? Kokią sandorą Dievas sudarė su Nojumi? Kokia viltis randama sandoroje su Abraomu? Kokį vaidmenį sandorai atlieka tikėjimas ir darbai iš žmogaus pusės? Ar sandora yra tik susitarimas, ar ji turi santykių pusę? Kokia yra „naujosios sandoros“ esmė?
I. SANDOROS PAGRINDAI
„Aš sudarysiu Sandorą tarp Manęs ir tavęs; padarysiu tave be galo gausingą.“ (Pr 17, 2)
„Žodis sandora yra išverstas iš hebrajų kalbos žodžio berit (Senajame Testamente paminėtas apie 287 kartus). Jis taip pat gali būti išverstas – testamentas arba paskutinis noras. Jo kilmė neaiški, tačiau panašu, kad juo nusakomos dvi susaistytos šalys. Jis buvo naudojamas daugeliui skirtingų rūšių saitams apibūdinti, tiek tarp žmonių, tiek tarp žmogaus ir Dievo. Paprastai jis buvo vartojamas žmonių susitarimams nusakyti, o religijoje jis buvo vartojamas apibūdinti sandorai tarp Dievo ir žmogaus. Religinis vartojimas iš tikrųjų buvo metafora, paremta įprastu vartojimu, tačiau ji turėjo gilesnę prasmę.“ (J. Arthur Thompson, “Covenant (OT),” The International Standard Bible Encyclopedia, revised edition (Grand Rapids, MI: William B. Eerdmans Publishing Company, 1979), 1 t., p.790)
Kaip ir santuoka, biblinė sandora nusako santykius ir susitarimą. Biblinę sandorą sudaro šios pagrindinės dalys:
1. Dievas patvirtino Sandoros pažadus priesaika (Gal 3, 16; Hbr 6, 13. 17).
2. Sandoros įsipareigojimas buvo paklusnumas Dievo valiai, kaip išreikšta Dešimtyje įsakymų (Įst 4, 13).
3. Dievo Sandoros įsipareigojimai galiausiai įvykdomi per Kristų ir išganymo planą (Iz 42, 1. 6).
1. Perskaitykite ankščiau išvardytas tris dalis (Dievo pažadai, mūsų paklusnumas ir išganymo planas). Ar pastebite, kaip šie veiksniai bendradarbiauja su Viešpačiu? Viena pastraipa nusakykite, kaip jie dabar pasireiškia jūsų gyvenime.
Senajame Testamente atnašavimo sistema žmonėms parodė visą išganymo planą. Per jos simbolius patriarchai ir Izraelis išmoko tikėti būsimu Atpirkėju. Per apeigas atgailaujančiajam galėjo būti atleista nuodėmė ir jis galėjo išsilaisvinti iš kaltės. Tokiu būdu buvo galima išlaikyti sandoros palaiminimus ir dvasinį augimą – atkuriant Dievo paveikslą asmens gyvenime – net tada, kai žmonija nesugebėjo laikytis savosios susitarimo pusės.
Nors tarp žmonių sudaromos sandoros, hebrajų Rašte žodis berit paprastai vartojimas nusakant Dievo ir žmonijos santykius. Atsižvelgiant į tai, kas yra Dievas ir kas esame mes, palyginti su Juo, kokius santykius apibūdintų tokia sandora?
II. SANDORA SU NOJUMI
„Bet su tavimi sudarysiu sandorą. Tu, tavo sūnūs, žmona ir sūnų žmonos įlipsite į laivą.“ (Pr 6, 18)
Anksčiau pateiktoje eilutėje žodis sandora Rašte minimas pirmą kartą, ir šiame kontekste Dievas ką tik pasakė Nojui apie savo sprendimą sunaikinti žemę dėl didžiulio ir besitęsiančio nedorumo plitimo. Nors šis sunaikinimas ištiks pasauliniu tvanu, Dievas neapleidžia savo sukurto pasaulio. Jis ir toliau siūlo sandoros santykius, kuriuos pirmiausia pradėjo taikyti po nuopuolio. Dangaus „Aš“, siūlantis sandorą, pats yra Nojaus saugumo pagrindas. Būdamas sandoros Dievu, Viešpats pažadėjo apsaugoti šeimos narius, norinčius gyventi užmegztuose santykiuose su Juo, pagrįstuose paklusnumu.
2. Ar sandora su Nojumi buvo vienpusiška? Atminkite, kad sandoros idėja įtraukia ne vieną šalį. Ar Nojus turėjo laikytis savo susitarimo pusės? Ko moko atsakymai į šiuos klausimus?
Dievas sako Nojui, kad bus tvanas ir pasaulis bus sunaikintas. Tačiau Dievas sudaro su juo sandorą, pažadėdamas išgelbėti Nojų ir jo šeimą. Taigi statymai buvo gana aukšti, nes jei Dievas nesilaikytų savo pažado pusės, kad ir ką Nojus darytų, jis būtų sunaikintas su likusiu pasauliu.
Dievas pasakė, kad sudarys „sandorą“ su Nojumi. Pats žodis reiškia ketinimą vykdyti tai, ką sakei vykdysiąs. Tai nėra tik kažkokie įnoringi teiginiai. Pats šis žodis yra kupinas įsipareigojimo. Tarkime, Viešpats būtų pasakęs Nojui: „Klausyk, pasaulis pasibaigs baisiu tvanu ir aš galėčiau tave išgelbėti, o gal ir ne. Tuo tarpu daryk tą, aną ir trečią, o tada pažiūrėsim, kas atsitiks, bet Aš nieko negarantuoju“. Tokie tvirtinimai vargu ar suteikia užtikrinimo ir pažado, slypinčio žodyje „sandora“.
Kai kurie teigia, kad Nojaus dienų tvanas buvo ne pasaulinis, o tik vietinis. Jei taip, tuomet, Dievo pažado Pr 9, 15 (taip pat žr. Iz 54, 9) kontekste, kiekvieną kartą įvykstant kitam vietiniam potvyniui (ir panašu, kad jie nuolat kartojasi), Dievo sandoros pažadas nevykdomas. Priešingai, tai, kad nebuvo dar vieno pasaulinio tvano, įrodo Dievo sandoros pažado pagrįstumą. Trumpai tariant, ką tai mums sako apie pasikliovimą Jo pažadais?
III. SANDORA SU ABROMU
„Laiminsiu tave laiminančius ir keiksiu tave keikiančius; visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą.“ (Pr 12, 3)
3. Perskaitykite Pr 12, 1–3. Įvardykite konkrečius pažadus, kuriuos Dievas davė Abromui.
4. Atkreipkite dėmesį, duodamas pažadą Dievas sako Abromui: „visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą“ (Pr 12, 3). Ką tai reiškia? Kaip Abraome buvo palaimintos visos žemės gentys? žr. Gal 3, 6–9. Kaip šiame ankstesniame pažade įžvelgiate su Jėzumi Mesiju susijusį pažadą? žr. Gal 3, 29.
Šiame pirmajame užfiksuotame Dievo apsireiškime Abraomui Jis pažadėjo užmegzti su juo glaudžius ir ilgalaikius santykius, dar prieš pradėdamas vartoti bet kokius žodžius, nusakančius Sandoros sudarymą. Tiesioginės užuominos apie Sandorą, kurią Dievas sudarys, pasirodo vėliau (Pr 15, 4–21; Pr 17, 1–14). Kol kas Dievas siūlo didelę reikšmę turinčius dangaus ir žmogaus santykius. Pr 12, 1–3 pasikartojantys pažadai rodo Dievo pasiūlymo ir pažado gilumą ir didybę.
Be to, Abraomui duodamas vienintelis, bet išmėginantis paliepimas – „eik“. Jis pakluso tikėdamas (Hbr 11, 8), bet ne tam, kad sulauktų pažadėtų palaiminimų. Jo paklusnumas buvo jo tikėjimo reakcija į mylinčius santykius, kuriuos Dievas norėjo užmegzti. Kitaip tariant, Abraomas jau tikėjo Dievu, jau pasikliovė Juo, jau tikėjo Dievo pažadais. Jis privalėjo; priešingu atveju jis niekada nebūtų palikęs savo giminės ir gimtojo krašto, kad galėtų keliauti į nežinomas vietas. Jo paklusnumas atskleidė jo tikėjimą tiek žmonėms, tiek angelams.
Abraomas dar anuomet atskleidė esminį tikėjimo ir darbų ryšį. Mes išgelbėjami tikėjimu, pasireiškiančiu klusnumo darbais. Pirmiausia yra išganymo pažadas; darbai – po to. Nors be paklusnumo negali būti sandoros bendrystės ir nėra palaiminimo, tas paklusnumas yra tikėjimo reakcija į tai, ką Dievas jau padarė. Toks tikėjimas iliustruoja principą 1 Jn 4, 19: „Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo“.
Perskaitykite Pr 15, 6. Kaip ši eilutė įvairiai parodo pagrindą visiems Sandoros pažadams? Kodėl šis palaiminimas yra pats brangiausias?
IV. SANDORA SU MOZE
5. Perskaitykite Iš 6, 1–8 ir atsakykite į šiuos klausimus:
1. Apie kokią Sandorą Jis kalbėjo? žr. Pr 12, 1–3.
2. Kaip išėjimas turėjo būti Sandoros pažadų įvykdymas?
3. Kokių panašumų galite rasti tarp to, ką Dievas pažadėjo savo tautai čia, ir to, ką Jis pažadėjo Nojui prieš tvaną?
Po išėjimo Izraelio vaikai gavo Sandorą Sinajuje, suteiktą išvadavimo iš vergijos kontekste (Iš 20, 2), kurioje taip pat buvo atnašavimo nuostatos dėl sutaikymo ir nuodėmės atleidimo. Taigi, kaip ir visos, tai buvo malonės Sandora, Dievo malonė buvo suteikta ir Jo tautai.
Ši Sandora daugeliu atžvilgių pakartojo svarbiausius Sandoros su Abraomu akcentus:
1. Ypatingi Dievo santykiai su Jo tauta (plg. Pr 17, 7–8 su Iš 19, 5–6).
2. Jie bus didelė tauta (plg. Pr 12, 2 su Iš 19, 6).
3. Reikėjo paklusnumo (plg. Pr 17, 9–14; Pr 22, 16–18 su Iš 19, 5).
„Atkreipkite dėmesį į tvarką: Viešpats pirmiausia išgelbsti Izraelį, tada suteikia savo Įstatymą, kurio reikia laikytis. Tokia pati tvarka galioja ir Evangelijai. Pirmiausia Kristus išgelbėja mus iš nuodėmės (žr. Jn 1, 29; 1 Kor 15, 3; Gal 1, 4), paskui įgyvendina mumyse savo Įstatymą (Gal 2, 20; Rom 4, 25; 8, 1–3; 1 Pt 2, 24)“ (The SDA Bible Commentary, vol, 1., p.602).
Perskaitykite Iš 6, 7. Kas išryškėja pirmoje dalyje, kur Viešpats sako, kad izraelitai bus Jo tauta, o Jis – jų Dievas? Atkreipkite dėmesį į dinamiką. Jie bus svarbūs Dievui, o Dievas bus svarbus jiems. Dievas ne tik nori su jais ypatingų santykių; Jis nori, kad jie taip pat būtų Jam ypatingi. Ar Viešpats nesiekia tokių pat santykių su mumis šiandien? Ar toje pirmojoje Iš 6, 7 dalyje atsispindi jūsų santykiai su Viešpačiu, ar jūsų vardas tik įrašytas bažnyčios sąrašuose? Jei į pirmąją klausimo dalį atsakėte – „taip“, nurodykite priežastis.
V. NAUJA SANDORA (Jer 31, 31–33)
Šios Senojo Testamento eilutės pirmą kartą mini tai, kas vadinama „nauja Sandora“. Pastaroji pateikiama Izraelio grįžimo iš tremties ir palaiminimų, kurių jie sulauks iš Dievo, kontekste. Vėlgi, kaip ir visas kitas, šią Sandorą inicijuoja Dievas, ir Dievas įvykdys ją savo malone.
Atkreipkite dėmesį ir į kalbą. Dievas save vadina sutuoktiniu; Jis kalbėjo apie savo Įstatymo įrašymą izraelitų širdyje; ir, vartodamas Sandoros su Abraomu kalbą, sako, kad Jis bus jų Dievas, o jie bus Jo tauta. Taigi, kaip ir anksčiau, Sandora yra ne tik kažkoks teisiškai įpareigojantis susitarimas, kaip šiandien teismuose, ji taip pat susijusi su kažkuo daugiau.
6. Perskaitykite Jer 31, 33. Palyginkite šią eilutę su Iš 6, 7, kur išryškėja Sandoros su Izraeliu detalės. Vėlgi, kas čia yra esmė? Ko Dievas nori?
7. Perskaitykite Jer 31, 34. Palyginkite tai, kas ten parašyta, su Jn 17, 3. Kokia svarbiausia Viešpaties darbo detalė yra pagrindas šiems santykiams?
Jer 31, 31–34 galima pastebėti ir malonę, ir paklusnumą, kaip ir ankstesnėse Sandorose. Dievas atleis nuodėmes, užmegs santykius ir suteiks savo malonę jų gyvenimui. Todėl žmonės tiesiog Jam paklus; ne mechaniškai, bet todėl, kad pažįsta Jį, myli Jį ir todėl, kad nori Jam tarnauti. Tai atspindi Sandoros santykių, kurių Viešpats siekia su savo tauta, esmę.
Kaip jūs suprantate šią Įstatymo įrašymo mūsų širdyje idėją? Ar tai reiškia, kad Įstatymas tampa subjektyvus ir asmeniškas, kad jį reikia aiškinti ir taikyti atsižvelgiant į individualią širdį? Gal tai reiškia ką nors kita? Jei taip, tuomet ką?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Patriarchai ir pranašai, p. 98–103; „Prophets and Kings“, p. 569–571.
„Jungas, įpareigojantis tarnauti, yra Dievo Įstatymas. Didysis meilės Įstatymas, apreikštas Edene, paskelbtas ant Sinajaus ir naujosios Sandoros įrašytas širdyje, susieja žmogų – darbininką su Dievo valia. Jeigu būtume palikti vadovautis savo įnoriais, eiti ten, kur mus veda mūsų pačių valia, patektume šėtonui į nagus ir taptume panašūs į jį. Todėl Dievas pajungia mus savo valiai, kuri yra didinga, kilni ir sutaurinanti. Jis nori, kad mes kantriai ir išmintingai prisiimtume tarnystės pareigas. Tarnystės jungą žmonijoje vilko pats Kristus. Jis sakė: ‘Mano džiaugsmas – vykdyti Tavo valią, Mano Dieve, Tavo Įstatymą turiu širdyje!’ (Ps 40, 8) ‘Nes Aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios To, kuris Mane siuntė’ (Jn 6, 38). Meilė Dievui, uolumas dėl Jo šlovės ir meilė nupuolusiai žmonijai atvedė Jėzų į žemę kentėti ir mirti. Tai buvo pagrindinė Jo gyvenimo varomoji jėga. Jis nori, kad šiuo principu vadovautumės ir mes.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, p. 298)
Klausimai aptarimui:
1. Ar Dievo Sandora su Nojumi, Abraomu, Moze ir mumis yra jo Sandoros su Adomu tęsinys, ar tai kažkas naujo? Palyginkite Pr 3, 15; Pr 22, 18; Gal 3, 8. 16.
2. Kodėl asmeninių santykinių sandoros pusė yra itin svarbi? Kitaip tariant, galima sudaryti teisiškai įpareigojantį susitarimą, „sandorą“, be jokio artimo, asmeninio bendravimo. Tačiau ne tokio susitarimo Viešpats siekia, sudarydamas Sandoros santykius su savo tauta. Kodėl taip yra? Aptarkite.
3. Kaip santuoka yra gera sandoros analogija? Kaip santuokos analogija nevisapusiškai atitinka sandorą?Santrauka: Nuodėmės atsiradimas sugriovė santykius, kuriuos Kūrėjas iš pradžių užmezgė su žmonija per pirmuosius mūsų tėvus. Dabar Dievas siekia atkurti tuos pačius mylinčius santykius sudarydamas Sandorą. Ši Sandora reiškia ir pašvęstus santykius tarp Dievo ir mūsų (kaip, pavyzdžiui, santuokinis ryšys), ir planą išgelbėti mus bei atvesti mus į darną su mūsų Kūrėju. Pats Dievas, paskatintas didelės meilės mums, yra Sandoros santykių pradininkas. Maloningais pažadais ir darbais Jis stengiasi, kad mes pasiektume su Juo santarvę.