Birželio 12–18 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Gal 6, 14; Rom 6, 23; 1 Jn 5, 11. 13; Rom 4, 1–7; Kun 7, 18; Kun 17, 1–4; Rom 5, 1.
Įsimintina eilutė: „Kad Įstatymu niekas nenuteisinamas Dievo akyse, aišku, nes teisusis gyvens tikėjimu.“ (Gal 3, 11)
Maždaug septynis šimtmečius prieš Kristų poetas Homeras parašė „Odisėja“, pasakojimą apie didįjį karžygį Odisėją, kuris, užėmęs Trojos miestą Trojos kare, pradėjo dešimties metų kelionę bandydamas grįžti į gimtąją Itaką. Kelionė buvo ilga, nes jis patyrė laivo sudužimą, susidūrė su maištininkais, audromis, pabaisomis ir kitomis kliūtimis, trukdžiusiomis jam pasiekti tikslą. Galiausiai, nusprendę, kad Odisėjas pakankamai prisikentėjo, dievai sutiko leisti pavargusiam karžygiui grįžti į savo namus ir pas savo šeimą. Jie nutarė, jog Odisėjui užteko išbandymų, kad atpirktų savo klaidas.
Viena prasme, mes esame kaip Odisėjas, ilgoje kelionėje namo. Vis dėlto esminis skirtumas yra tas, kad skirtingai nei Odisėjas, mes niekada negalime „tiek iškentėti“, kad pelnytume sugrįžimą namo. Atstumas tarp dangaus ir žemės yra per didelis, kad galėtume atpirkti savo klaidas. Jei grįšime namo, tai tik dėka Dievo malonės.
Savaitė trumpai: Kodėl išganymas turi būti dovana? Kodėl tik kažkas, prilygstantis Dievui, galėjo atpirkti mūsų sielą? Kuo Abraomas yra itin geras tikėjimo pasiuntinys? Ką reiškia, kad teisumas mums yra „priskirtas“ arba „įskaitytas“? Kaip galime asmeniškai patikėti Kryžiaus pažadais ir priimti Kryžiaus viltį?
I. GOLGOTOS APMĄSTYMAS
Išgelbėjimas Senajame Testamente pagal Mozės Sandorą niekuo nesiskiria nuo išgelbėjimo Naujajame Testamente pagal naująją Sandorą. Nesvarbu, ar Senajame, ar Naujajame Testamente, senojoje ar naujojoje Sandoroje, išgelbėjimas galimas tik tikėjimu. Jei būtų kitaip, pavyzdžiui, jis būtų galimas darbais, išganymas būtų kažkas, ką mums Kūrėjas būtų skolingas, ką Jis privalo mums duoti. Tik tie, kurie nesupranta nuodėmės rimtumo, gali tikėti, kad Dievas yra įpareigotas mus išgelbėti. Priešingai, jei ir yra kokia nors pareiga, tai tik ta, kad mes esame skolingi už sulaužytą Įstatymą. Mes, žinoma, negalėjome įvykdyti šios pareigos; laimei, Jėzus tai atliko už mus.
„Kai vyrai ir moterys galės geriau suvokti didžią dangaus auką vardan žmogaus, tada išganymo planas bus išdidintas, o Golgota krikščionio širdyje pažadins švelnumą, šventumą ir gyvus jausmus. Jų širdis ir lūpos šlovins Dievą ir Avinėlį. Puikybė ir išdidumas negali klestėti širdyje, kuri atmena Golgotą. … Visų pasaulio turtų nepakanka išpirkti vieną pražuvusią sielą. Kas gali išmatuoti meilę, kurią Kristus jautė puolusiam pasauliui, kai kabojo ant kryžiaus, kentėdamas už kaltų žmonių nuodėmes? Ši meilė buvo neišmatuojama, begalinė. Kristus parodė, kad Jo meilė buvo stipresnė už mirtį. Jis įvykdė žmogaus išgelbėjimą; ir, nors Jis susidūrė su baisiausiomis tamsos galiomis, Jo meilė vis stiprėjo. Jis ištvėrė Tėvo veido slėpimą, kol buvo priverstas sušukti: ‘Mano Dieve, Mano Dieve, kodėl Mane apleidai?’ Jo ranka atnešė išgelbėjimą. Kaina buvo sumokėta už žmogaus atpirkimą, kai paskutinėje sielos kovoje buvo ištarti palaiminti žodžiai, kurie yra tarsi aidas, kai buvo kuriamas pasaulis: ‘Atlikta’. Golgotos įvykiai reikalauja giliausių jausmų. Šia tema būsite pateisinamas, jei parodysite entuziazmą. Kad nepriekaištingas, nekaltas Kristus turėjo patirti tokią skaudžią mirtį, nešdamas pasaulio nuodėmių naštą, mūsų mintys ir vaizduotė niekada negalės iki galo suvokti. Tokios nuostabios meilės ilgio, pločio, aukščio, gylio mes negalime suprasti. Neprilygstamos Išganytojo meilės gelmių apmąstymas turėtų užpildyti protą, paliesti ir ištirpdyti sielą, išgryninti ir išaukštinti meilę ir visiškai pakeisti charakterį.“ (E. Vait, „Testimonies for the Church“, 2 t., p.212)
Pamaldžiai perskaitykite, ką parašė E. Vait. Turėdami omenyje šias eilutes, perskaitykite Gal 6, 14 ir paklauskite savęs, kaip aš galiu šlovinti Kristaus kryžių?
II. SANDORA IR AUKA
„Juk jūs žinote, kad esate atpirkti nuo niekingos iš protėvių paveldėtos elgsenos ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu, bet brangiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės.“ (1 Pt 1, 18–19)
1. Ką reiškia Petro žodžiai, kad buvome atpirkti?
Kai Petras kalba apie Kristaus atperkančią mirtį ant kryžiaus, „atpirkimo“ ar kainos idėja, kurią jis mini, primena vergo išlaisvinimą senovėje, kai buvo sumokama kaina (dažnai tai padarydavo giminaitis). Priešingai, Kristus atpirko mus iš nuodėmės vergovės ir jos paskutinio vaisiaus, tai yra mirties, tačiau Jis tai padarė savo „brangiuoju krauju“, pavaduojančia ir savanoriška mirtimi Golgotoje. Vėlgi, tai yra visų Sandorų pagrindas – be jo Sandora tampa niekinė ir negaliojanti, nes Dievas negalėjo deramai įvykdyti savo Sandoros dalies, tai yra dovanoti amžiną gyvenimą visiems, kurie tiki.
2. Perskaitykite šias eilutes: Rom 6, 23; 1 Jn 5, 11. 13. Kokia žinia bendra joms visoms?
Mes turime šį amžino gyvenimo pažadą, nes tik Jėzus galėjo atitaisyti tai, dėl ko mes pirmiausia netekome amžino gyvenimo. Kaip? Kadangi tik Kūrėjo teisumas ir begalinė vertė galėjo panaikinti skolą, kurią turėjome sumokėti už sulaužytą Įstatymą – būtent toks buvo nuodėmės padarytas pažeidimas. Galų gale, ką tai pasakytų apie amžinojo Dievo moralinio Įstatymo rimtumą, jei koks nors ribotas, laikinas kūrinys galėtų sumokėti kainą už jo sulaužymą? Tik tas, kuris yra lygus pačiam Dievui, kuriame buvo neskolinta, neįgyta ir amžina gyvybė, galėjo sumokėti išpirką, reikalingą mums išlaisvinti iš skolos Įstatymui. Taip įvykdomi visi Sandoros pažadai; šitaip įgyjame amžino gyvenimo pažadą net dabar; taip mes atpirkti iš nuodėmės ir mirties.
Įsivaizduokite, kad kažkieno vaikas meno muziejuje į Rembrandto paveikslą sviedžia rašalu užpildytą balioną ir jį visiškai sugadina. Paveikslas vertas milijonų; tėvai, net pardavę viską, negalėtų net iš dalies padengti skolos. Kokia prasme šis pavyzdys padeda mums suprasti, kokią milžinišką žalą padarė nuodėmė, kokie bejėgiai mes ją atitaisyti ir kodėl tik pats Viešpats galėjo sumokėti skolą?
III. ABRAOMO TIKĖJIMAS. 1 dalis
„Jis patikėjo Viešpačiu, ir tai jam Viešpats įskaitė teisumu.“ (Pr 15, 6)
Ši eilutė išlieka vienu giliausių teiginių visame Šventajame Rašte. Ji padeda nustatyti esminę biblinės religijos tiesą – nuteisinimą tik tikėjimu, ir ji užrašyta šimtmečius iki Pauliaus, kuris apie tai rašė romiečiams. Visa tai padeda įrodyti, kad nuo Edeno išganymas visada buvo teikiamas tuo pačiu būdu.
Tiesioginis šios eilutės kontekstas padeda mums suprasti, koks didelis buvo Abraomo tikėjimas, tikint Dievo pažadais dėl sūnaus, nepaisant visų fizinių įrodymų, kurie, atrodė, padarys šį pažadą neįmanomu įvykdyti. Tai toks tikėjimas, kai suvokiamas visiškas bejėgiškumas, toks tikėjimas, kuris reikalauja visiško pasišventimo, toks tikėjimas, kuriam reikia visiško pasišventimo Viešpačiui, toks tikėjimas, kuris lemia paklusnumą. Toks buvo Abraomo tikėjimas ir tai jam buvo įskaityta „teisumu“.
3. Kodėl Raštas sako, kad tai jam buvo įskaityta „teisumu“? Ar pats Abraomas buvo „teisus“ Dievo teisumo prasme? Ką jis padarė neilgai po to, kai Dievas paskelbė jį teisiu, kas padeda mums suprasti, kodėl šis teisumas jam buvo įskaitytas, priešingai tam, koks Abraomas pats iš tikrųjų buvo?
Kad ir koks buvo Abraomo tikėjimas ir paklusnumas, tai nebuvo tobulas tikėjimas ir paklusnumas. Kartais Abraomas rodė silpnumą abiejose srityse. (Ar tai jums kažką primena?) Visa tai veda prie lemiamo taško, t.y. – mus gelbstintis teisumas yra mums priskiriamas arba (vartojant teologinį terminą) įskaitomas. Tai reiškia, kad mes esame paskelbti teisiais Dievo akyse, nepaisant mūsų ydų; tai reiškia, kad dangaus Dievas mus laiko teisiais, net jei nesame tokie. Jis taip padarė Abraomo atveju ir Jis taip padarys dėl visų, kurie ateina pas Jį turėdami „Abraomo tikėjimą.“ (Rom 4, 16)
Perskaitykite Rom 4, 1–7. Pažvelkite į kontekstą, kuriame Paulius naudoja Pr 15, 6. Pamaldžiai savo žodžiais parašykite, ką, jūsų manymu, šios eilutės jums sako.
IV. ABRAOMO TIKĖJIMAS. 2 dalis
Įvairiuose vertimuose Pr 15, 6 terminas „įskaitė“ (hebrajiškai – hasab) verčiamas „laikė“, „įvertino“ arba „priskyrė“.
Tas pats terminas vartojamas kitose Mozės knygose. Asmuo ar daiktas yra „laikomas“ tuo, kas tas asmuo ar daiktas nėra. Pavyzdžiui, Pr 31, 15 Rachelė ir Lėja teigia, kad jų tėvas laiko jas svetimomis, nors jos yra jo dukterys. Levitų dešimtinė yra „įskaityta“ tarsi tai būtų javai nuo jų klojimo aslos, nors akivaizdu, kad tai nėra jų klojimo javai (Sk 18, 27. 30).
4. Kaip įskaitymo mintis išreiškiama atnašavimo kontekste? (Kun 7, 18; Kun 17, 1–4)
Karaliaus Jokūbo vertime žodis hasab verčiamas „įskaityta“. Jei tam tikra auka („bendravimo auka“) nebūdavo suvalgoma iki trečios dienos, ji netekdavo vertės ir nebūdavo „įskaityta“ (Kun 7, 18; hebrajiškai – hasab) atnašautojo naudai. Kun 7, 18 kalba apie aplinkybes, kai auka yra „įskaityta“ nusidėjėlio labui (plg. Kun 17, 1–4), kuris tada stovi teisus Dievo akivaizdoje. Dievas nusidėjėlį laiko teisiu, nors asmuo iš tikrųjų yra neteisus.
5. Skirkite šiek tiek laiko apmąstyti šią nuostabią tiesą, kad mes, nepaisant mūsų ydų, galime būti teisūs Dievo akyse. Savo žodžiais parašykite, ką tai reiškia.
Didžioji tiesa, būti laikomu teisiu ne dėl kokių nors darbų, kuriuos galime atlikti, o tik dėl tikėjimo tuo, ką Kristus atliko dėl mūsų, yra žodžių „nuteisinimas tikėjimu“ esmė. Vis dėlto ne pats mūsų tikėjimas daro mus teisiais; veikiau tikėjimas yra priemonė, kuria mes gauname teisumo dovaną. Iš esmės tai yra krikščionybės grožis, slėpinys ir šlovė. Viso, kuo mes tikime kaip krikščionys, kaip Kristaus sekėjai, esmė slypi šioje nuostabioje sampratoje. Tikėjimu mes esame teisūs Dievo akyse. Visa kita – paklusnumas, pasišventimas, šventumas, charakterio ugdymas, meilė – turėtų kilti iš šios esminės tiesos.
Ką jūs atsakote tiems, kurie trokšta būti krikščionimis, tačiau sako: „Bet aš nesijaučiu teisus“?
V. PASIKLIOVIMAS PAŽADAIS
Pasakojama apie garsųjį kardinolą Belarminą (Bellarmine), didį katalikų apologetą, kuris visą gyvenimą priešinosi nuteisinimo žiniai vien tik įskaitytu teisumu. Jam gulint mirties patale buvo pristatyti nukryžiuotasis (Kristaus kančios statulėlė) ir šventųjų nuopelnai, kad teiktų jam užtikrinimą prieš mirtį. Bet Belarminas pasakė: „Išneškite. Manau, kad saugiau pasikliauti Kristaus nuopelnais“.
Daugeliui žmonių, artėjant gyvenimo pabaigai, atsigręžia ir pamato, kokie tušti, kokie bergždi, nenaudingi yra jų poelgiai ir darbai, kad pelnytų išganymą šventojo Dievo akivaizdoje, ir jiems reikia Kristaus teisumo.
Tačiau gera žinia yra ta, kad mums nereikia laukti mirties, nes jau dabar galime būti saugūs Viešpatyje. Visa Sandora pagrįsta saugiais Dievo pažadais dabar, pažadais mums dabar, pažadais, kurie gali padaryti mūsų gyvenimą geresnį dabar.
6. Perskaitykite pateiktas eilutes ir atsakykite į kiekvienai eilutei priskiriamą klausimą Sandoros santykių su Dievu plėtojimo, laikymosi ir stiprinimo kontekste:
Ps 34, 9 (Kaip galima patirti Dievo gerumą?)
Mt 11, 30 (Kas palengvina šią naštą dėl to, ką Kristus padarė dėl mūsų?)
Rom 5, 1 (Kuo nuteisinimas susijęs su taika?)
Fil 2, 7–8 (Kuo jums buvo naudingas Kristaus patyrimas?)
Pamaldžiai apmąstykite savo gyvenimą ir paklauskite savęs, ką aš darau, kas stiprina mano santykius su Dievu ir kas jiems kenkia? Ką privalau keisti?
Tolesniam tyrinėjimui: „Vienintelis būdas, kuriuo jis [nusidėjėlis] gali pasiekti teisumą, yra tikėjimas. Tikėjimu jis gali pateikti Dievui Kristaus nuopelnus, o Viešpats savo Sūnaus paklusnumą įskaito nusidėjėliui. Kristaus teisumas priimamas vietoje žmogaus nesėkmės, ir Dievas priima, atleidžia, nuteisina atgailaujančią, tikinčią sielą, elgiasi su ja lyg su teisia ir myli ją taip, kaip myli savo Sūnų. Taip tikėjimas įskaitomas teisumu.“ (E. Vait, „Selected Messages“, 1 t., p.367)
„Kai atgailaudami ir tikėdami priimame Kristų kaip savo Gelbėtoją, Viešpats atleidžia mūsų nuodėmes ir atleidžia bausmę, numatytą už Įstatymo sulaužymą. Tada nusidėjėlis stoja prieš Dievą kaip teisus asmuo; jis patenka į dangaus malonę ir per Dvasią palaiko bendrystę su Tėvu ir Sūnumi. Tada reikia atlikti dar vieną darbą, kuris yra laipsniško pobūdžio. Siela turi būti pašventinta tiesa. Tai taip pat pasiekiama per tikėjimą. Nes tik per Kristaus malonę, kurią gauname tikėjimu, charakteris gali būti pakeistas.“ (E. Vait, „Selected Messages“, 3 t., p.191)
Klausimai aptarimui:
1. Kuo skiriasi gyvas tikėjimas nuo negyvo? (Jok 2, 17–18) Kaip Paulius apibūdina gyvą tikėjimą? (Rom 16, 26) Koks yra pagrindinis žodis, padedantis paaiškinti, ką reiškia tikėjimas?
2. Kaip jūs reaguojate į argumentą (kuris susijęs su tam tikru loginiu nuoseklumu), kad jei mus gelbsti tik įskaitytas teisumas, o ne tas teisumas, kuris yra mumyse, tuomet nesvarbu, ką mes darome ar kaip mes elgiamės?
3. „Mūsų priėmimas Dievo yra užtikrintas tik per Jo mylimą Sūnų, o geri darbai yra tik Jo nuodėmę atleidžiančios meilės rezultatas. Jie nėra mums nuopelnas, ir mums nieko nepriskiriama už mūsų gerus darbus, už kuriuos galėtume reikalauti sielos išgelbėjimo. … Jis [tikintysis] negali pateikti savo gerų darbų kaip nuopelno savo sielos išgelbėjimui.“ (E. Vait, „Selected Messages“, 3 t., p.199) Turint omenyje šį E. Vait teiginį, kodėl tada geri darbai yra itin svarbi krikščioniško patyrimo dalis?Santrauka: Senoji Sandora, naujoji Sandora – Jėzus sumokėjo skolą Įstatymui, kad galėtume būti teisūs Dievo akyse.