Sausio 13–19 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Ps 33, 6–9; Mt 19, 16–22; 1 Pt 1, 18; Hbr 2, 14–15; Iš 9, 14; Ps 50, 10.
Įsimintina eilutė: „Todėl ir Dievas Jį išaukštino ir padovanojo Jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: ‘Jėzus Kristus yra Viešpats!‘“ (Fil 2, 9–11)
Dievas nesišvaisto žodžiais aiškindamas savo poziciją dėl besaikės pinigų ir medžiaginių dalykų manijos. Kristaus žodžiai vienam godžiam turtuoliui, kuris, nors palaimintas Viešpaties, vis kaupė ir laikėsi turto, turėtų įskiepyti Dievo baimę mums visiems: „Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?’ Taip būna tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą“ (Lk 12, 20–21).
Tarnauti Dievui ir pinigams yra nesuderinami veiksmai. Arba viena, arba kita, Dievas arba Mamona. Manyti, kad galime daryti ir viena, ir kita – tai fantazija, nes dvigubas gyvenimas anksčiau ar vėliau mus pasivys. Mes galime apgauti kitus, gal net patys save, bet ne Dievą, kuriam mes vieną dieną turėsime duoti apyskaitą.
Mes turime apsispręsti, ir kuo ilgiau mes delsiame, teisinamės ar vilkiname, tuo stipriau pinigai ir meilė pinigams laikys mūsų sielą. Tikėjimas reikalauja sprendimo.
Mūsų apsisprendimą turėtų itin palengvinti sutelktas dėmesys į tai, kas yra Dievas, ką Jis dėl mūsų padarė ir tai, ką mes esame Jam skolingi.
KRISTUS – KŪRĖJAS
Perskaitykite Pr 1, 1; Ps 33, 6–9; Iz 45, 11–12; Jer 51, 15; Jn 1, 3. Ką šios eilutės pasako apie gera medžiaginiame pasaulyje?
„Tai Kristus paskleidė dangus ir padėjo Žemės pamatus. Tai Jo ranka pakabino erdvėje pasaulius ir sukūrė lauko gėles. ‘Pastatei kalnus į vietą savo jėga.‘ ‘Jo yra jūra – Jis ją padarė‘ (Ps 65, 7; 95, 5). Tai Jis pripildė žemę grožio, o orą – giesmių. O ant visa ko, kas yra žemėje, ore ir danguje, Jis užrašė Tėvo meilės žinią.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 14 p.)
Medžiaginiai dalykai, savaime, nėra blogis. Skirtingai nei kai kurios religijos, mokančios, kad materialusis pasaulis ir pati materija yra blogis arba bloga ir kad tik dvasiniai dalykai yra gera, Raštas brangina materialų pasaulį.
Juk jį sukūrė pats Jėzus. Kaip tada tai galėtų būti bloga? Deja, kaip ir visos Dievo dovanos, pasaulis gali būti panaudotas iškreiptai ir piktam, bet tai nereiškia, kad pirminė dovana yra blogis. Raštas įspėja dėl piktnaudžiavimo ir Dievo šiame pasaulyje sukurtų dalykų iškraipymo, bet ne dėl pačių dalykų.
Priešingai, Dievas sukūrė materialųjį pasaulį, Jis norėjo, kad Jo žmonės mėgautųsi šio pasaulio vaisiais ir nauda: „Tada džiaugsiesi, drauge su levitu ir ateiviu, gyvenančiu su tavimi, visu geru, kurį Viešpats, tavo Dievas, yra davęs tau ir tavo namams.“ (Įst 26, 11; taip pat žr. Įst 14, 26)
Jėzus yra Kūrėjas (Jn 1, 1–3), o Žemė yra tik pavyzdys, ką Jis sukūrė. Jo gebėjimas kurti suteikia Jam išskirtinį pačios gyvybės ir tų, kurie čia gyvena, suvokimą. Jis žino medžiaginių dalykų vertę ir žino, kad jie duoti mūsų naudai, ir net mūsų malonumui. Jis taip pat žino, kas atsitinka, kai žmonija iškraipo šias dovanas ar net padaro jas savitikslėmis, kai, kaip visi dalykai, yra skirti Dievo šlovei.
Apžvelkite neįtikėtiną gausą sukurtame pasaulyje. Net po nuodėmės, mes vis dar galime čia pamatyti itin daug gero. Ką sukurto pasaulio gerumas pasako apie jo Sutvėrėjo gėrį?
DIEVO SŪNUS / ŽMOGAUS SŪNUS
Kaip krikščionys, mes tikime, kad Jėzus buvo visiškai Dievas ir visiškai žmogus. Ši Dievo ir žmogaus sąjunga daro Jo požiūrį unikaliu dėl to, kas yra svarbu žemėje ir svarbu amžinybei. Tai, kad mes negalime suprasti, kaip Jis galėjo turėti dievišką / žmogišką prigimtį, nepanaikina šios tiesos labiau nei kažkieno nesupratimas apie aerodinamiką gali lemti tai, kad lėktuvas neskristų.
„Čia yra du slėpiniai už vieno kainą – asmenų dauguma viename Dieve, ir Dievybės bei žmogiškumo sąjunga Jėzaus asmenyje. […]Nieko nėra fantastiškesnio, kaip Įsikūnijimo tiesa.“ (J. I. Packer, „Knowing God“ (Downers Grove, Ilinois: InterVarsity Press, 1973), 53 p.)
Viena iš priežasčių, kodėl Jėzus atėjo į šį pasaulį – tai parodyti mums, koks mylintis ir rūpestingas yra Dievas ir kiek Jam rūpi kiekvienas iš mūsų. Toli gražu ne šalta ir ne tolima dievybė, kaip kai kurie manė, Jėzus apreiškė mūsų Dangiškojo Tėvo tikrąjį charakterį.
Tačiau šėtonas bandė atskirti žmones nuo Dievo. Piktasis bandė nuasmeninti Jį, parodydamas Jį kaip tokį, kuriam mes nerūpime. Velnias daro viską, ką gali, ir bet kokiomis įmanomomis priemonėmis neleidžia mums sužinoti ir patirti Dievo gerumo ir malonės tikrovę. Besaikė meilė medžiaginiams dalykams puikiai veikia, kaip viena iš šėtono gudrybių pasiekiant šį tikslą.
Perskaitykite Mt 19, 16–22. Ką šis pasakojimas pasako apie tai, kaip šėtonas gali naudoti mūsų meilę medžiaginiams dalykams, kad atitolintų mus nuo Viešpaties?
Įsivaizduokite patį Jėzų, įsikūnijusį Dievą, kalbantį šiam jaunuoliui, kuris akivaizdžiai žinojo, kad Jėzus buvo ypatingas. Ir vis dėlto, kas atsitiko? Jis leido savo dideliam turtui, meilei medžiaginiams dalykams, atskirti jį nuo paties Dievo asmens. Meilė pasauliui ir medžiaginiams dalykams taip jį apakino, kad nors jis ir nuliūdo, to nepakako, kad jis pasielgtų teisingai. Jis liūdėjo ne todėl, kad neteko savo turto (taip nebuvo). Jis liūdėjo, nes jis neteko savo sielos dėl tų dalykų.
Ar mes esame turtingi, ar vargšai, kaip mes galime užtikrinti, kad išlaikome tinkamą santykį šio pasaulio dalykams?
KRISTUS – ATPIRKĖJAS
Skola nėra dangaus principas. Bet Adomas ir Ieva nusidėjo, ir sulaužytas Įstatymas reiškė mirtį. Tad žmonija tapo dangiškojo teisingumo skolininkais. Mes bankrutavome, dvasiškai nemokūs dėl skolos, kurios mes niekada negalime grąžinti.
Dievo meilė mums įjungė atpirkimo planą. Jėzus dėl mūsų tapo „laiduotoju“ (Hbr 7, 22). Tai Kristaus kaip Atpirkėjo tapatybė apreiškia svarbiausią sandorį istorijoje. Tik Jo gyvybės paaukojimas galėjo pasiekti reikiamą sumą dangiškajam teisingumui. Jėzus sumokėjo skolą už nuodėmę, kurią mes esame skolingi, kai teisingumas ir gailestingumas apsikabino ant kryžiaus. Visata nėra regėjusi arba paliudijusi tokio turto, kuris buvo naudojamas sumokėti už žmonijos atpirkimą (Ef 5, 2).
„Išliedamas į šį pasaulį visus dangaus turtus, per Kristų žmonėms atiduodamas visą dangų, Dievas nupirko kiekvieno žmogaus valią, jausmus, protą, sielą.“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, 290 p.)
Perskaitykite pateiktas eilutes ir išvardykite, nuo ko Kristus mus išgelbėjo: Kol 1, 13; 1 Tes 1, 10; 1 Pt 1, 18; Hbr 2, 14–15; Gal 3, 13; Apr 1, 5.
Graikiškas žodis tetelestai Jn 19, 30 buvo pavadintas apskritai pačiu svarbiausiu ištartu žodžiu. Šis žodis reiškia „atlikta“, ir tai paskutinis Jėzaus ant kryžiaus ištartas žodis. Jo galutinis pareiškimas reiškė, kad Jo misija buvo įvykdyta ir mūsų skola buvo „sumokėta“ visiškai. Jis šio žodžio neištarė kaip neturintis vilties, bet kaip Tas, kuriam pavyko atpirkti pražuvusį pasaulį. Žvelgimas į atpirkimo kryžių atskleidžia praeities įvykį su šiandieniu poveikiu ir ateities viltimi. Jėzus atidavė savo gyvybę sunaikinti nuodėmę, mirtį ir velnio darbus kartą ir visiems laikams. Tai reiškia, kad, nors to nenusipelnome, mes esame atpirkti (Ef 1, 7). Žvelgti į išganymo stebuklą – tai vaikščioti šventa žeme.
Kristus kaip Atpirkėjas – tai labiausiai išaukštintas Dievo simbolis. Jo aukščiausias interesas – tai atpirkti mus. Tai atskleidžia Jo požiūrį į žmogų ir ypač tai, kaip Jis brangina santykius su mumis. Pasiekus teisingumą, Kristus savo dėmesį kreipia į tai, kaip mes reaguosime į Jo auką.
Pagalvokite apie tai: Kristus sumokėjo skolą visiškai ir pilnai už visą jūsų padaryta pikta. Kokia turėtų būti jūsų reakcija? (žr. Job 42, 5–6.)
PAVYDULINGAS DIEVAS
Prieštaraudamas faraonui, Dievas pareiškė: „Antraip šį kartą siųsiu visas savo rykštes prieš tave patį, tavo pareigūnus ir valdinius, idant žinotumei, kad nėra kito kaip Aš visoje žemėje“ (Iš 9, 14).
Ką Viešpats turėjo omenyje sakydamas: „nėra kito kaip Aš visoje žemėje“?
„Neįmanoma riboto proto žmonėms visiškai suvokti Dievo charakterį ar Jo darbus. Įžvalgiausiam intelektui, galingiausiam ir labiausiai išsilavinusiam protui ta šventa Esybė visada išliks apgaubta paslapties.“ (E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, 5 t., 698, p.)
Dievas neturi sau lygaus (1 Kar 8, 60). Jis mąsto, prisimena ir veikia mums nesuvokiamu būdu. Kad ir kiek mes besistengtume padaryti Jį panašų į mūsų pačių atvaizdą, Dievas išlieka Dievu. Jis yra tas, kuris padarė visas snaiges, smegenis, veidą ir asmenines savybes unikalias ir „kito nėra“ (1 Kar 8, 60). Galų gale, Jis yra Kūrėjas, ir būtent todėl Jis skiriasi nuo savo kūrinių.
Ką šios eilutės pasako apie tai, koks skirtingas Dievas yra nuo savo kūrinių? 1 Sam 2, 2; Ps 86, 8; Iz 55, 8–9; Jer 10, 10; Tit 1, 2.
Mums žiūrint į visa, kas Dievas yra, visa, kas Jam priklauso ir visa, ką Jis daro, neįtikėtina, kad Jis turėtų varžovų. Ir vis dėlto Jis varžosi ta prasme, kad Jis turi „varžytis“ dėl žmonių meilės ir prisirišimo. Galbūt todėl Jis sako, kad Jis yra „pavydulingas“ Dievas (Iš 34, 14). Dievas sukūrė žmones laisvus, o tai reiškia, kad mums tenka galimybė apsispręsti tarnauti Jam arba tarnauti kažkam kitam. Tai, daugeliu atžvilgių, ir yra esminė žmogiškoji problema – apsisprendimas tarnauti kitiems dievams, nepriklausomai nuo to, kokia yra jų forma, užuot tarnavus vieninteliam Dievui, kuriam verta tarnauti, tam, kuris sukūrė ir kuriam priklauso visa visata. Štai kodėl Jis iš tikrųjų yra pavydulingas Dievas.
Kas, jei taip yra, jūsų gyvenime varžosi su Dievu dėl jūsų prisirišimo?
TIKROJI NUOSAVYBĖS TEISĖ
Mes priklausome Dievui ir dėl sukūrimo, ir dėl atpirkimo. Ir ne tik mes, bet ir visas mūsų turtas priklauso Dievui. Mums patiems nepriklauso niekas, išskyrus mūsų apsisprendimus.
Priešingai, pagrindinis pasaulio principas – tai mintis, kad mes esame savo turto savininkai. Tačiau tai apgaulė. Mat krikščionims manyti, kad jie yra savo turto savininkai, reiškia galvoti tai, kas prieštarauja tam, ko moko Dievo Žodis.
Viskas pavaldu Dievui, o ne mums (Job 38, 4–11). Mes esame tik ateiviai ir įnamiai (Kun 25, 23), kaip ir izraelitai Pažadėtoje žemėje. Net mūsų kvėpavimas priklauso nuo Dievo (Apd 17, 25). Tai, kas mūsų manymu mums priklauso, yra pavaldu Jam. Mes tik prievaizdai, ir kaip tokie privalome valdyti medžiaginį ir net nemedžiaginį turtą Dievo šlovei.
Išvardykite šiose eilutėse pateiktus dalykus, kurie yra pavaldūs Dievui: Įst 10, 14; Ps 50, 10; 104, 16; Ez 18, 4; Ag 2, 8; 1 Kor 6, 19–20. Ką šios eilutės pasako apie tai, koks turėtų būti mūsų požiūris į mums pavaldžius medžiaginius dalykus?
„Viskas priklauso Dievui. Žmonės gali nepaisyti Jo tvirtinimų. Nors Jis maloningai apipila juos savo palaiminimais, jie gali naudoti Jo dovanas savo savanaudiškam pasitenkinimui; bet jie bus pašaukti duoti apyskaitą už savo prievaizdavimą.“ (E. Vait, Liudijimai bažnyčiai, 9 t., 246 p.)
Dievo nuosavybė ir mūsų prievaizdavimas įpareigoja santykius, per kuriuos Jis gali naudoti mus tokiais būdais, kurie parengs mus dangui ir kurie pasitarnaus ir laimins kitus. Bet neištikimi prievaizdai gali apriboti Šeimininko prieigą prie Jo nuosavybės. Ankstesnėje dalyje tyrinėjome, jog Dievas neprimeta mums savo valios. Jis sukūrė mus ir pavedė mums valdyti šiame pasaulyje turtą, kol Jis sugrįš. Ką mes darome su šiuo turtu atspindi mūsų santykius su Juo.
Apmąstykite, ką reiškia tai, jog jums, iš tikrųjų, nepriklauso jūsų turtas, nes pastarasis priklauso Dievui. Ką tai turėtų pasakyti apie mūsų santykį su mūsų turtu?
Tolesniam tyrinėjimui: „Prievaizdavimas, kaip mes pastarąjį suprantame, prasidėjo Adomo ir Ievos įkurdinimu gražiame sode, kad „jį dirbtų ir juo rūpintųsi“ (Pr 2, 15). Šioje tobuloje aplinkoje pora turėjo padaryti sodą gyvenamą, o ši užduotis negalėjo būti sunki. Dievas pavedė jiems jų naują vaidmenį ir mokė juos apie jų atsakomybę. Rūpinimasis Edenu turėjo įprasminti ir atnešti laimę naujai šeimai.
Hebrajų kalbos veiksmažodis „viešpatauti“ (Pr 1, 26–28) reiškia „valdyti ir karaliauti“. Tai, atsižvelgiant į kontekstą, nereiškia šiurkštaus valdymo, bet geranorišką viešpatavimą rūpinantis Dievo kūrinija. Ši atsakomybė nesiliovė. Šioje aplinkoje Adomas ir Ieva turėjo sužinoti, kad Dievas yra šeimininkas, o jie buvo valdytojai arba prievaizdai. Nuo pat pradžių Dievas norėjo, kad Adomas ir Ieva turėtų atsakingas pareigas, bet ne kaip šeimininkai. Jie turėjo parodyti Dievui, kad jie buvo ištikimi užduočiai.
„Adomui ir Ievai Edeno sodas buvo suteiktas, kad „jį dirbtų ir juo rūpintųsi“. Jie buvo laimingi dirbdami. Protas, širdis ir valia veikė puikioje darnoje. Savo darbe jie neįžvelgė nei nuovargio, ne triūso. Jų valandos buvo kupinos naudingo darbo ir bendrystės vienas su kitu. Jų užsiėmimas buvo malonus. Dievas ir Kristus juos aplankydavo ir kalbėjosi su jais. Porai buvo suteikta visiška laisvė. […] Dievas buvo jų namų Edene šeimininkas. Jie čia viešpatavo paklusdami Jam.“ (E. Vaite, „Manuscript Releases“, 10 t., 327 p.)
Klausimai aptarimui:
Ko tai, kad Dievas valdo pasaulį, moko mus apie esminę mūsų atsakomybę, susijusią su aplinka? Nors turime vengti kai kurių gamtosaugininkų politinio fanatizmo, kurie tiesiog garbina pačią kūriniją, koks turėtų būti mūsų, kaip krikščionių, požiūris į rūpinimąsi aplinka?
Įsigilinkite į mintį, kad Dievas yra „pavydulingas“. Tai ne visada lengvai suvokiama samprata, ypač todėl, kad žmogiškuoju požiūriu pavydas yra laikomas tam tikru blogiu, kurio dera vengti. Tačiau, kaip mes galime suprasti šią mintį, kaip pastaroji taikytina Dievui be jokių neigiamų atspalvių, paprastai būdingų pasauliui?
Kaip mes galime išmokti atskirti tinkamą naudojimą ir malonumą fizinių dalykų, kuriuos Dievas sukūrė, atžvilgiu, ir šių dalykų panaudojimą ne pagal paskirtį? Kodėl šis atskyrimas yra itin svarbus?