Kaip krikščionys, mes turime pripažinti mūsų nuodėmingą būklę prieš mums pamatant poreikį pasikeisti. Šie pokyčiai gali ateiti tik per kruopštų Kristaus darbą mumyse. Ir viena Jo darbo mumyse išraiška – tai prievaizdavimo sritis. Nors prievaizdavimas apima daug įvairių krikščionies gyvenimo pusių, dabar prievaizdavimą apibendrinsime plačiai, kaip medžiaginio ir nemedžiaginio turto valdymą Dievo šlovei.
Raštas moko, jog prievaizdavimas tampa, be kita ko, galingu įrankiu prieš materializmą (meilė daiktų turėjimui) arba pasaulietiškumą apskritai, vieną iš didžiųjų dvasinių pinklių, kurias sielų priešas mums paspendžia. Daugelis žmonių nesugeba suvokti, kad turtas ir nuosavybė yra pigus, dirbtinis susižavėjimas, ilgainiui prarandantis savo „skonį“.
Deja, daug sielų pražus dėl jų nesugebėjimo išsivaduoti iš meilės pasauliui. Šio pasaulio kelius, „kūno geismą, akių geismą ir gyvenimo puikybę“ (1 Jn 2, 16), galima pažaboti, net išvengti, per mūsų įgyvendinamus principus ir prievaizdavimą.
Todėl šį ketvirtį mes tyrinėsime prievaizdavimą ir ko pastarasis gali mus išmokyti apie tai, kaip gyventi, kaip to nori Dievas, apimant laisvę nuo meilės pasauliui, visose jos apraiškose. Prievaizdavimas – tai kasdienė praktinė išraiška, ką reiškia sekti Jėzų; tai mūsų meilės Dievui išraiška, priemonė įgyvendinti tiesą, kuri buvo mums suteikta Kristuje. Mes esame prievaizdai, nes Dievas mus pirmas pamilo.
Tuomet mūsų prievaizdavimo gyvenimas yra susijęs su mūsų nusistatymu, atsivertimu, pasišventimu, drausme ir daug daugiau. Mes turime būti ištikimi ir patikimi Dievo tarnai, gyvenantys pasiaukojant ir prisijungiant prie Jėzaus visais savo darbais ir žodžiais. Kristaus mokykloje sužinome, kad prievaizdavimo rezultatas – tai teisaus gyvenimo pasitenkinimas. Mes turime išmokti valdyti Dievo turtus Jo šlovei, remiant Jo misiją užbaigti Jo darbą.
Dabar Dievo prievaizdai „mato tarsi veidrodyje, mįslingu pavidalu“ (1 Kor 13, 12), bet Jėzus mato aiškiai. Jis patiki mums savo darbo atlikimą. Net per pasaulio vilionių miglą, mes vis tiek esame atskaitingi už tinkamą mūsų talentų, finansų, sveikatos ir aplinkos valdymą. Šios pamokos skirtos aiškinti mums kaip prievaizdams tekusios atsakomybės ir kaip mes, Dievo padedami, galime įvykdyti šias pareigas, nesistengiant taip pelnyti išgelbėjimą, bet kaip jau pastarąjį turint.
Mūsų, kaip krikščionių prievaizdų gyvenimas atspindi Dievo charakterį pasaulyje. Gyvenime tų, kurie išdrįsta pastovėti už Rašto principus, yra grožis, laimė ir pamaldumas, ypač prieš mūsų kultūros kryptis ir sroves. Kiekvienas yra gundomas gyventi bedieviškai; gundymai mus supa, ir atvirais, ir subtiliais būdais. Kaip krikščionims, ypač krikščionims prievaizdams, mums ne tik buvo parodyta, kaip pabėgti nuo šių pagundų, tačiau ir pažadėta galia tai daryti.
Galiausiai mes išgirsime vieną iš dviejų dalykų: „Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo Manęs, nedorėliai!“ (Mt 7, 23), arba: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“ (Mt 25, 23)
Mes viliamės ir meldžiamės, kad tai, ko mokysimės apie prievaizdavimą šį ketvirtį, padės išlaikyti mus kelyje, kad tikrai išgirsime žodžius: „Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“