Sausio 6–12 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 2 Kor 8, 1–7; Mt 13, 3–7. 22; Pr 3, 1–6; Iz 56, 11; Mt 26, 14–16; 2 Pt 1, 5–9.
Įsimintina eilutė: „Pasėlys tarp erškėčių – tai tas, kuris klauso žodžio, bet šio pasaulio rūpesčiai ir turto apgaulė nustelbia žodį, ir jis lieka nevaisingas“ (Mt 13, 22).
Meilė pinigams ir medžiaginiam turtui gali ateiti iš įvairių pusių. E. Vait apibūdina velnio gudrybes įvilioti mus per materializmo klastas. „Eik, apsvaigink turinčiuosius žemių ir pinigų šio gyvenimo rūpesčiais. Pristatyk jiems pasaulį pačia patraukliausia šviesa, kad jie kauptų savo lobį čia, ir paskatink juos prisirišti prie žemiškų dalykų. Turime padaryti viską, kas įmanoma, kad dirbantieji Dievo darbą neįgytų priemonių, kurias galėtų panaudoti prieš mus. Laikykime pinigus mūsų gretose. Kuo daugiau priemonių jie įgyja, tuo labiau jie pakenks mūsų karalystei pasiimdami iš mūsų pavaldinius. Priverskime juos labiau rūpintis pinigais nei Kristaus karalyste ir neleiskime jiems skelbti tiesų, kurių mes nekenčiame, ir mums nereikia bijoti jų įtakos; nes mes žinome, kad kiekvienas savanaudis, godus asmuo pateks mūsų valdžion, ir, galiausiai, bus atskirtas nuo Dievo tautos.“ („Counsels on Stewardship“, 154–155 p.)
Ši gudrybė, deja, atrodo puikiai veikia. Tad pažvelkime į šiuos pavojus ir tai, ką Dievo Žodis mums sako, kad galėtume išvengti šių dvasinių spąstų.
KLESTĖJIMO EVANGELIJA
Populiarus televizijos pamokslininkas turi paprastą žinią: Dievas nori jus laiminti, ir Jo palaiminimo įrodymas – tai jums priklausančio medžiaginio turto gausa. Kitaip tariant, jei esate ištikimi, Dievas padarys jus turtingus.
Ši idėja, arba pastarosios variantai, yra vadinama gerovės evangelija: Sek Dievą, ir Jis tave praturtins pasaulio daiktais. Ši idėja tėra tik klaidinga teologija materializmui pateisinti, nes pastaroji iš tikrųjų teigia: Ar norite būti materialistai ir jaustis dėl to gerai? Tada mes turime jums „evangeliją“.
Tačiau sieti Evangeliją su garantuotu turtu – tai nevykusi intermedija. Šis tikėjimas nedera su Šventuoju Raštu ir atspindi egocentrišką teologiją, kuri tėra tik pusė tiesos, apvilktos bibline kalba. Šio melo branduolys – tai visų nuodėmių esminis klausimas, t.y. savasis „aš“ ir noras patenkinti save aukščiau visko.
Klestėjimo evangelijos teologija moko, kad aukodami Dievui mes mainais įgyjame medžiaginio turto garantiją. Bet tai Dievą daro automatu ir mūsų santykius su Juo paverčia niekuo kitu, o sandoriu: aš padarysiu tai, o Tu pažadėk man mainais padaryti tai. Mes aukojame ne todėl, kad tai teisingas dalykas, bet dėl to, ką gauname mainais.
Štai klestėjimo evangelija.
Perskaitykite 2 Kor 8, 1–7. Kas čia vyksta? Kokius principus, kurie prieštarauja šiai klestėjimo evangelijos idėjai, mes matome šiose eilutėse? Ką Paulius turi omenyje sakydamas „pertekę dosnumo“? (2 Kor 8, 7)
Šie žmonės, nors juos bandė „dideli vargai“ (2 Kor 8, 2), visgi buvo labai turtingi, aukodami daugiau, nei jie galėjo sau leisti. Tokios eilutės ir daugelis kitų padeda paneigti klaidingą klestėjimo evangelijos teologiją, kuri moko, kad jei jūs deramai gyvenate su Dievu, turėsite daug medžiaginio turto.
Kokių galite pateikti pavyzdžių, kai ištikimi Dievui žmonės neturi daug žemiško turto, o tie, kurie nėra ištikimi Dievui, turi? Ką tai turėtų pasakyti apie turto laikymą Dievo palaiminimų rodikliu?
SILPNAS DVASINIS REGĖJIMAS
Mums nereikia, kad Raštas mus mokytų vienos akivaizdžios tiesos – šio gyvenimo rūpesčiai ir turtai yra laikini. Niekas čia netrunka, ir tikrai nėra ilgalaikis. Kaip Paulius sakė: „Mes nežiūrime to, kas regima, bet kas neregima, nes regimieji dalykai laikini, o neregimieji amžini“ (2 Kor 4, 18). Krikščionims būdingas trumparegiškumas, kai jie savo žvilgsnį nukreipia į šio pasaulio rūpesčius, o ne į kelią dangun. Ir nedaug dalykų gali labiau apakinti, kad nematytume kelio į dangų, nei turto apgaulė. Akloji Helen Keller sakė: „Labiausiai apgailėtinas yra tas žmogus, kuris, nors regi, neturi vizijos“. Rašte apstu žmonių, kurie buvo regintys, pavyzdžių, bet, tiesą sakant, jie buvo dvasiškai akli.
„Kai kurie šį pasaulį myli taip, kad jis užgožia jų meilę tiesai. Jų lobiui čia didėjant, jų susidomėjimas dangiškuoju lobiu mažėja. Kuo daugiau jie turi šiame pasaulyje, juo labiau jie įsikabina į savo turtą, tarsi bijodami, kad pastarasis iš jų bus atimtas. Kuo daugiau jie turi, tuo mažiau jie dalijasi su kitais, nes juo daugiau jie turi, tuo didesni jaučiasi vargšai. O turtų apgaulė! Jie nematys ir nepajaus Dievo tikslo troškimo.“ (E. Vait, „Spiritual Gifts“, 2 t., 267 p.)
Silpnas dvasinis regėjimas kelia pavojų amžinajam išgelbėjimui. Nepakanka tik laikyti Jėzų akiratyje; turime išlaikyti dėmesį sutelkę į Jį.
Perskaitykite Mt 13, 3–7. 22 Dėl kokio pavojaus Jėzus čia mus perspėjo? Kodėl į šiuos spąstus lengva patekti visiems, ir turtingiems, ir vargšams?
Pirmiausia, Jėzus mus perspėjo dėl „šio pasaulio rūpesčių“ (Mt 13, 22). Jėzus žino, kad mes visi turime rūpesčių, įskaitant finansinius. Vargšai nerimauja, kad jie neturi pakankamai, turtingi nerimauja dėl to, ko jie dar galėtų norėti. Mes tiesiog turime užtikrinti, kad neleidžiame tokiems rūpesčiams „nustelbti žodį“ (Mt 13, 22) mūsų gyvenime.
Antra, Jėzus mus perspėja dėl „turto apgaulės“ (Mt 13, 22). Nors pats turtas nėra blogis, turtas vis dar turi galią mus apgauti ir nuvesti mus į galutinį sunaikinimą.
Kaip jūs galite pamatyti savo gyvenime „turto apgaulę“? Kokius praktiškus sprendimus jūs galite priimti, kad apsisaugotumėte nuo šios apgaulės?
GEISMO ŽINGSNIAI
Kaip ir visos nuodėmės, geismas prasideda širdyje. Pastarasis prasideda mumyse, o tada iškyla į išorę. Būtent tai įvyko Edene.
Perskaitykite Pr 3, 1–6. Ką šėtonas padarė suviliodamas Ievą nusidėti? Kaip piktasis šimtmečiais naudojo tuos pačius principus, kad apgautų ir mus?
„Kai moteris pamatė, kad tas medis geras maistui, kad jis žavus akims ir kad tas medis žada duoti išminties, ji skynėsi jo vaisių ir valgė, davė ir savo vyrui, buvusiam su ja, ir šis valgė“ (Pr 3, 6).
Nežinant, galima būtų pamanyti, kad reklamos industrija pasinaudojo šiuo Edeno pasakojimu kaip pavyzdžiu savo produktams parduoti. Velnias pristatė uždrausto medžio vaisių įžiebdamas Ievos troškimą norėti daugiau, nei ji jau turėjo, ir paskatindamas ją manyti, kad jai reikėjo kažko, ko jai iš tikrųjų nereikėjo. Sumanu! Ievos puolimas – tai trijų žingsnių pademonstravimas, kuriuos kiekvienas iš mūsų žengia, kai mes pasiduodame geismui: matau, noriu, imu.
Geismas, žinoma, gali būti tyli nuodėmė. Kaip geidulys, geismas slepiasi už mūsų kūno. Bet kai geismas pagaliau duoda vaisių, tai gali būti pragaištinga. Dėl to gali sužlugti santykiai, artimiesiems gali atsirasti randų, o kaltė gali mus vėliau sugniuždyti.
Leidus geismui pasireikšti, pastarasis užgoš bet kokį principą. Karalius Ahabas pamatė Naboto vynuogyną, jo užsigeidė ir buvo prislėgtas, kol karalienė liepė užmušti Nabotą dėl vynuogyno (1 Karalių 21). Achanas negalėjo atsispirti, kai jis pamatė skraistę ir brangenybių, jis geidė ir juos paėmė (Joz 7, 20–22). Geismas, galiausiai, yra tik dar viena savanaudiškumo forma.
„Jei savanaudiškumas būtų vyraujanti nuodėmės forma, geismas galėtų būti laikomas vyraujančia savanaudiškumo forma. Tai įspūdingai duoda suprasti Paulius, paminėdamas „sunkius laikus“ [2 Tim 3, 1], kai bus galutinis atsimetimas, apaštalas įvardina savimeilę kaip visų blogybių, kurios tuo metu vyraus, šaknį, o godumą kaip pirmąjį to vaisių. ‘Nes žmonės bus savimylos, godūs pinigų‘“ [2 Tim 3, 2]. (John Harris, Mammon, (New York: Lane & Scott 1849) 52 p.)
Kodėl svarbu savyje atpažinti visus polinkius į gesimą?
GODUMAS – KAD BŪTŲ TAIP, KAIP NORIU AŠ
Perskaitykite Iz 56, 11. Dėl kokios nuodėmės čia įspėjama?
Mums, puolusiems, būti godiems taip pat lengva kaip kvėpuoti. Ir lygiai taip pat natūralu. Tačiau sunku įsivaizduoti kokią nors kitą žmogiškąją charakterio savybę, kuri būtų labiau priešinga Kristaus charakteriui, nei godumas. „Jūs juk pažįstate mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę ir žinote, jog Jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per Jo neturtą“ (2 Kor 8, 9).
Tik Viešpats žino žalą, kurią godumas lėmė per visą istoriją. Godumas privedė prie karų. Godumas paskatino žmones nusikalsti, o tai sužlugdė ir juos pačius, ir jų šeimas. Godumas gali būti tarsi virusas, prisitvirtinęs prie savo šeimininko ir ryjantis kiekvieną dorybę, kol lieka tik godumas. Godumas yra blogybė, kuri nori visko: aistros, galios ir turto. Vėlgi, matau, noriu, imu.
Perskaitykite Mt 26, 14–16. Ką mes galime sužinoti apie godumo galią iš šio liūdno pasakojimo?
Atkreipkite dėmesį į Judo žodžius: „Ką man duosite, jeigu Jį išduosiu jums?“ (Mt 26, 15) Puikus pavyzdys, kaip godumas viršija viską! Judui teko tokia privilegija, kurią per visą istoriją patyrė labai mažai žmonių: jis gyveno su įsikūnijusiu Jėzumi, matė Jo stebuklus ir girdėjo Jį skelbiant gyvenimo žodžius. Ir vis dėlto, pažiūrėkite, kokiam godumui ir geismui jis pasidavė.
„Kaip švelniai Išgelbėtojas elgėsi su tuo, kuris turėjo tapti Jo išdavikas! Mokydamas Jis rėmėsi dosnumo principais, kurie rovė su šaknimis bet kokią godulystę. Jis atskleidė Judui, koks šlykštus yra godumas, ir šis mokinys ne kartą suprato, jog kalbama apie jo charakterį ir rodoma į jo nuodėmę; tačiau jis nenorėjo nei išpažinti, nei atsižadėti savo neteisybės.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 264 p.)
Kas, jei nėra atsargūs, neparodo šiek tiek godumo savo charakteryje? Kaip mes, Dievo padedami, galime valdyti šį natūralų polinkį?
SUSIVALDYMAS
Perskaitykite pateiktas eilutes. Ką jos sako, kas gali ir turi padėti mums suprasti, kaip žmonės, turtingi ar vargšai, gali apsisaugoti nuo pavojų, kuriuos godumas, geismas, meilė pinigams ir medžiaginiams dalykams gali sukelti krikščionims? (Apd 24, 24–26 Gal 5, 22–25 2 Pt 1, 5–9)
Šios eilutės yra itin turtingos ir dvelkia dieviškuoju paliepimu, kaip turėtume gyventi. Tačiau atkreipkite dėmesį į vieną bendrą giją – susivaldymą. Kalbant apie geismą ir daiktų troškimą, ši savybė gali būti ypač sunki. Tik per susivaldymą, pirmiausia mūsų mintyse, o tada – elgesyje, mes galime apsisaugoti nuo mūsų aptariamų dalykų pavojaus.
Susivaldymą galime įgyvendinti tik tiek, kiek mes save pavedame Viešpaties galiai. Savarankiškai nė vienas iš mūsų negalime nugalėti šios nuodėmingos savybės, ypač jei pastaroji jau seniai ugdoma ir puoselėjama. Mums tikrai reikia antgamtinio Šventosios Dvasios darbo mūsų gyvenime, jei mes norime pergalės prieš šias galingas apgavystes. „Jums tekę išmėginimai tėra žmogiški. Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų mėginti virš jūsų jėgų, bet su išmėginimu duos ir išeitį, kad galėtumėte atsilaikyti“ (1 Kor 10, 13).
Dar kartą perskaitykite 2 Pt 1, 5–9. Į kokį kelią nurodo Petras? Kokie šio kelio žingsniai, ir kaip mes galime išmokti juos žengti, ypač mūsų kovoje su godumu ir geismu?
Tolesniam tyrinėjimui: Galutinis žmogiškasis tikslas – tai būti laimingiems ir patenkintiems. Tačiau šio tikslo neįmanoma pasiekti per materializmą. Giliai viduje žmonės žino, kad tai tiesa, tačiau juos vis tiek apsėda turto manija: matau, noriu, imu. Kas gali būti paprasčiau? Septintosios dienos adventistai, kaip ir visi kiti, susiduria su pagunda priimti materializmo vertybes. Tačiau nuolatinis daiktų įsigijimas neatneša laimės arba pasitenkinimo. Vietoj to, tai atneša problemas, kaip matyti iš jauno didiko, kuris nuo Jėzaus nusigręžė nepatenkintas ir nusiminęs, nes jis neišgirdo arba negavo to, ko norėjo. „Materialistinės vertybės yra susijusios su prasismelkiančiu žmonių gerovės pakirtimu, nuo menko pasitenkinimo gyvenimu ir laimės, iki depresijos, nerimo ir fizinių problemų, tokių kaip galvos skausmas ir asmenybės sutrikimai, narcisizmas ir asocialaus elgesys.“ (Tim Kasser, „The High Price of Materialism“ (Cambridge, Mass.: The MIT Press, 2002), 22 p.)
Materialistiniai krikščionys, kitaip tariant, išdidžiai geria iš turto šulinio, bet yra dvasiškai ištroškę. Bet mes niekada nebetrokšime, jei gersime Kristus parūpintą vandenį (Jn 4, 14).
Klausimai aptarimui:
Apmąstykite klestėjimo evangelijos idėja. Kokiomis eilutėmis gali pasinaudoti tikintieji pasikliaudami šia idėja? Tuo pačiu metu, kokių yra ištikimų žmonių pavyzdžių Rašte, kurių gyvenimas paneigia šį klaidamokslį?
Kai vieno žmogaus vaikui sukako keleri metai, jis pasakė: „Mano vaikas mane išmokė dviejų svarbių biblinių tiesų. Pirma, mes gimstame nusidėjėliai. Antra, mes gimstame godūs“. Kas negali susitapatinti su pasakojimais apie tai, kaip tai parodo net vaikai, kokie natūraliai godūs yra žmonės? Ką mums tai pasako apie dieviškosios malonės būtinybę?
Kažkas rašė: „Jei mes ieškome mūsų bėdų šaltinio, neturėtume tikrinti žmones dėl narkotikų, bet turėtume tikrinti dėl kvailumo, nežinojimo, godumo ir meilės valdžiai“. Kodėl godumas yra itin žalingas ne tik pačiam godžiam asmeniui, bet ir aplinkiniams? Kokių žinote pavyzdžių, kada godumas lėmė baisią žalą visiems susijusiems?