Gruodžio 30 – sausio 5 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 1 Jn 2, 16–17; Lk 14, 26–33; Lk 12, 15–21; Įst 8, 10–14; 1 Tim 6, 10; Jn 15, 5; Gal 2, 20.
Įsimintina eilutė: „Ir nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą, kad galėtumėte suvokti Dievo valią – kas gera, tinkama ir tobula“ (Rom 12, 2).
Dievo Žodis Jo tautai sako nemėgdžioti šio pasaulio (Rom 12, 2), bet materializmo vilionės, besaikis turtų troškimas ir to, ką, mūsų nuomone, turtas gali atnešti, yra stiprios. Labai mažai žmonių, ar turtingų, ar vargšų, yra nepasiekiami materializmui. Įskaitant ir krikščionis.
Nėra blogai būti turtingu, ar net sunkiai dirbti dėl ateities, siekiant užtikrinti patogumą sau ir savo artimiesiems. Bet kai pinigai arba pinigų siekimas tampa visa apimančiu, mes patenkame į velnio pinkles ir, žinoma, mėgdžiojame šį pasaulį.
Pasaulis perteikia mintį, kad gerą, nestokojantį gyvenimą užtikrina tik pinigai. Bet pinigai – tai viena iš kaukių, už kurios slepiasi šėtonas, siekiantis užsitikrinti mūsų ištikimybę. Materializmas – tai vienas iš rinktinių šėtono ginklų prieš krikščionis. Galų gale, kas nemėgsta pinigų ir to, ką pinigai gali mums atnešti čia ir dabar? Didžiausias pinigų laimėjimas – tai neatidėliojamas pasitenkinimas, bet galiausiai pinigai negali patenkinti giliausių mūsų poreikių.
ŠIO PASAULIO DIEVAS
Pinigai tapo šio pasaulio dievu, o materializmas – tai jo religija. Materializmas yra sudėtinga ir klastinga sistema, siūlanti laikiną, bet ne galutinį saugumą.
Materializmas, kaip mes jį apibrėžiame čia, – tai turto ir nuosavybės troškimas, tapęs svarbesniu ir brangesniu už dvasinę tikrovę. Turtas gali turėti vertę, tačiau jo vertė neturėtų mūsų užvaldyti: „Pinigus mėgstantis niekada nepasisotina pinigais, nė turtus mėgstantis – pelnu“ (Mok 5, 9). Štai kokia yra bėda su šio pasaulio dalykų troškimu, kad ir kiek mes gautume, niekada negana; mes stengiamės ir siekiame vis daugiau ir daugiau to, kas niekada negali mūsų patenkinti. Tikri spąstai!
Perskaitykite 1 Jn 2, 16–17. Ką šios eilutės pasako apie tai, kas tikrai yra svarbu?
Perskaitykite Lk 14, 26–33. Ką ir Jėzus mums čia sako apie tai, kas yra ypač svarbu krikščionims?
Gal būtų galima pasakyti ir taip: tie, kuriems pinigai arba pinigų troškimas tampa visa apimančia tikrove, turėtų iš tikrųjų apskaičiuoti to kainą. „O kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet pakenkti savo gyvybei?“ (Mk 8, 36)
„Kai Kristus atėjo į žemę, žmonija, jau atrodė, pasieks savo žemiausią nuopuolio ribą. Buvo paniekinti net patys visuomenės pamatai. Gyvenimas tapo netikras, dirbtinis. […] Visame pasaulyje visos religijos sistemos po truputį prarado įtaką protui ir sielai. Pasipiktinę melu ir prasimanymais, trokšdami leistis į apmąstymus, žmonės persismelkė neištikimybe ir materializmu. Negalvodami apie amžinybę, jie gyveno šia diena.“ (E. Vait, Ugdymas, 85 p.)
Žmonės, patraukti neištikimybės, materializmo ir gyvenantys tik dėl šiandienos? Pažįstama?
Kas nemėgsta turėti daiktų? Klausimas, kaip mums žinoti, ar tai, ką mes turime, net jei turime nedaug, valdo mus? Kam mes vieninteliam turėtume priklausyti, ir kaip mes galime būti užtikrinti, kad Jam priklausome?
KLUONO PRIPILDYMAS
Perskaitykite Lk 12, 15–21. Kokia čia mums užrašyta žinia? Kaip šis principas gali būti taikomas net nebūtinai turtingiems?
Nesvarbu, ar mes esame turtingi, ar vargšai, mūsų troškimas turėti turto gali atitraukti mūsų mintis nuo to, kas tikrai yra svarbu ir dėmesį sutelkti į tai, kas yra tik laikina ir praeina ir, žinoma, dėl to neverta netekti amžinojo gyvenimo.
Mes tikriausiai niekada nenusilenktume tikrai statulai iš aukso ar sidabro ir jos šiandien negarbintume. Nepaisant to, mums vis dar gali grėsti pavojus garbinti auksą ir sidabrą, tik kita forma.
Šis palyginimas yra taikytinas daugelyje pasaulio vietų, kur gyvenimas yra skirtas beveik vien tik turtui įgyti. Mažmenininkai savo produktų platinimą ištobulino iki meno formos pasauliniu mastu. Visa jų rinkodaros strategija yra pagrįsta privertimu mus galvoti, kad mes galime būti laimingi ar patenkinti, kol mes turime tai, ką jie parduoda. Viena labai sėkminga įmonė sukūrė produktą ir paskatino mus manyti, kad pastarasis mums reikalingas, o tada jį mums pardavė. Tiesą sakant, tai pasiteisino! Net krikščionys, kurių viltis yra ne iš šio pasaulio, nėra apsaugoti nuo šios apgaulės.
Perskaitykite Įst 8, 10–14. Kaip net bažnyčios nariams gali grėsti pavojus dėl čia užrašyto įspėjimo?
Kokių yra pavyzdžių, ar Rašte, ar mūsų pasaulyje šiandien, kada turto ir medžiaginių dalykų kaupimas padėjo žmogaus dvasingumui, meilei Dievui ir troškimui dangiškų ir dvasinių dalykų? Pasidalykite savo atsakymu.
MATERIALIZMO ŽAVESYS
Reklamos pasaulis yra galingas. Įmonės išleidžia milijardus, kad jų produktų vaizdai šmėkščiotų prieš mus. Jos beveik visada naudojasi gražiais ir patraukliais žmonėmis reklamuodamos tai, ką parduoda. Pažvelgę į tą atvaizdą mes pamatome save, ne tik su reklamuojamu produktu, bet kaip vieną iš tų žmonių reklamoje.
Materializmas nebūtų toks veiksmingas, jei ne subtilus (o kartais ir ne itin subtilus) jausmingumas, įpintas į reklamą. Tai veiksmingiausia reklamos technika, tačiau ji veikia kaip nuodas krikščionims, kurie kovoja prieš materializmo pavojų, o tai – daugelis iš mūsų.
Perskaitykite Mt 6, 22–24. Ką simbolizuoja akis, pastarąją siejant su krikščionies mintimis ir elgesiu? Kaip mes, kaip krikščionys turėtume reaguoti į subtilius vaizdus, kurie mus gundo vartoti tai, ko mums tikrai nereikia?
Skelbimai, kuriuose jausmingumas yra susiejamas su mažmenininkų produktais, gali tapti galingu įrankiu. Mažmenininkai parduoda savo prekes, sukuriant vartotojų sąmonėje įspūdžius. Patyrimas yra tik vaizduotėje, bet tai veikia. Patyrimas gali būti tik mistinis, sužavintis žmones, nors labai trumpam, kaip kita būties sfera. Pastaroji tampa klaidinga religija, nesiūlančia nei žinių, nei jokios dvasinės tiesos, tačiau tą akimirką yra tokia patraukli ir viliojanti, kad daugelis žmonių jai nesipriešina. Mes jos norime ir jaučiamės, kad jos nusipelnome, tad kodėl gi ne? Tik vienas Dievas žino dideles sumas, kurios buvo ir bus išleistos dalykams, kurių, reklamuotojų įtikinimu, mus reikia.
„Aš sakau: gyvenkite Dvasia, ir jūs nepasiduosite kūno geismams“ (Gal 5, 16). Nors apie „kūno geismą“ mes linkę galvoti tik seksualinių požiūriu, kokiais kitais būdais mums gali grėsti pavojus pasiduoti šiam geismui?
SAVIMEILĖ
„Dėl man suteiktos malonės aš raginu kiekvieną iš jūsų nemanyti apie save geriau negu dera manyti, bet manyti apie save blaiviai, kiekvienam pagal Dievo duotąjį tikėjimo mastą“ (Rom 12, 3).
Dievas tarė: „Nuo tavo grožio išpuiko tavo širdis, dėl savo spindesio piktnaudžiavai savo išmintimi“ (Ez 28, 17). Liuciferis apgavo pats save galvodamas apie save geriau, nei jam derėjo. Kai jis pasakė savo širdyje: „prilygsiu Aukščiausiajam!“ (Iz 14, 14), – jis atskleidė savo ambiciją, prisiskirdamas sau tai, kas jam nepriklausė. Saviapgaulė ir sava ambicija buvo dvi puolusios Liuciferio širdies savybės.
Šios eilutės apie Liuciferio nuopuolį turėtų mums pasakyti, kad, daugeliu atžvilgių, pirmoji nuodėmė yra susijusi su narcisizmu, kurį vienas žodynas apibrėžia taip: „besaikis susižavėjimas savimi; savimeilė, tuštybė“. Kokios kitos puolusio žmogus savybės geriau parodo saviapgaulę?
Tačiau pastarosios labiau paplitusios, nei galima būtų pagalvoti. Nebukadnecaras arogantiškai manė apie save geriau, nei derėjo (Dan 4, 27). Fariziejai taip pat išmoko tikėti šiuo gundančiu pramanu (žr. Lk 18, 11–12). Taip pat ir turtas gali lemti tą pačią apgavystę, jei mes nebūsime atsargūs.
Perskaitykite 1 Tim 6, 10. Dėl kokio pavojaus Paulius čia įspėjo?
Paulius pamokė Timotiejų saugotis daugelio blogų žmonių (2 Tim 3, 1–5), įskaitant tų, kurie „godūs pinigų“. Šis godumas pinigams gali paskatinti pernelyg pasitikėti savimi ir įnikti į ambicingą nusistatymą savęs atžvilgiu ir išpuikimą. Taip nutinka todėl, kad materializmas pripildo turtingus žmones išpūstai susireikšminti. Lengva turinčiam daug pinigų asmeniui galvoti apie save geriau, nei derėtų. Juk visi nori būti turtingi, tačiau tai pasiekia tik nedaugelis. Tad turtingiems lengva pasinerti į save, išpuikti ir girtis.
Perskaitykite Fil 2, 3. Kaip ši eilutė padeda mums suprasti, kodėl materializmas, ir pastarojo skatinamas nusistatymas, gali prieštarauti krikščioniškiems idealams?
VISIŠKAS MATERIALIZMO BEPRASMIŠKUMAS
Dievą mylinčių žmonių yra daug. Jų tapatybė yra itin susijusi su Juo, ir medžiaginis turtas negali to panaikinti.
Perskaitykite Įst 7, 6; 1 Pt 2, 9; Jn 15, 5; Gal 2, 20. Ką reiškia priklausyti Dievui, ir kur slypi mūsų tikroji tapatybė?
Dievas sako: „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. […] nuo Manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 5). Ryšys yra tiesioginis ir saugus. „Visas tikras paklusnumas kyla iš širdies. Tai širdis darbuojasi su Kristumi. Ir jeigu mes leisime, Jis taip susitapatins su mūsų mintimis bei tikslais, taip susies mūsų širdis ir protus su savo valia, kad paklusdami Jam mes tesielgsime pagal savo pačių impulsus.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 620 p.)
Kita vertus, materializmas mums siūlo tapatybę, kuri yra susijusi su mūsų turtu. Kitaip tariant, mes apibrėžiame save atsižvelgiant į tai, ką mes turime ir tai, ką mes galime nupirkti iš šio pasaulio. Jokūbas perspėja mus taip: „Jūsų auksas ir sidabras surūdijo, ir jų rūdys prieš jus liudys ir ės jūsų kūnus kaip ugnis. Jūs tebekraunate turtus dienų pabaigoje“ (Jok 5, 3). „Tebekraunate“ reiškia kaupti ir saugoti daug turto; svarbiau, tuose turtuose, ar mažuose, ar dideliuose, daugelis randa savo tapatybę (Lk 12, 19–21).
Materializmas – tai tapatybės sutrikimo forma. Tai reiškia, kad daugeliui iš mūsų tapatybė yra sietina su mūsų turtu. Pastarasis tampa mūsų Dievu (Mt 6, 19–21). Vienas žmogus pasakė: „Be savo daiktų aš niekas“. Liūdna, kad mes savo tapatybę grindžiame tik žemiškais turtais. Koks paviršutiniškas, trumpalaikis ir galiausiai beprasmiškas būdas gyventi, ypač tiems, kurie laiko save krikščionimis. Ar mes tapatinamės su Dievu, ar savo turtu? Galų gale, bus vienaip arba kitaip.
Kiek jūsų tapatybė yra susijusi su jūsų turtu?
Tolesniam tyrinėjimui: „Šiandien priešas sielas perka labai pigiai. Šventasis Raštas sako: ‘Ne už kainą buvote parduoti‘. Parduoti savo sielą už pasaulio liaupses – tai viena, bet kas kita – už pinigus; viena – už žemas aistras, kita – už pasaulietiškas pramogas. Tokios derybos vyksta kasdien. Šėtonas stato už Kristaus kraujo įsigijimą ir perka jas pigiai, nepaisant begalinės kainos, kuri buvo už jas sumokėta.“ (E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, 5 t., 133 p.)
Pirkti sielas per materializmą – tai šėtono tikslas, o paviršutiniški spąstai patraukia kiekvieną širdį. Materializmas negali kalbėti, bet pastarasis prabyla visomis kalbomis. Materializmas žino, kaip suteikti malonumą ir pasitenkinimą ir turtingiems, ir vargšams, ir paskatinti juos pasakyti: „Turiu viską, ko čia reikia; kam nerimauti dėl kažko kito?“ Tad materializmas sugadina protą; jis paskatina žmones pasitikėti ne Dievu, o turtu. Tačiau yra priešnuodis: „Ne galybe, ne jėga, bet Mano Dvasia, – skelbia Galybių Viešpats“ (Zch 4, 6). Materializmas negali atsispirti Šventosios Dvasios jėgai, kai mes pavedame save Dievui ir Jo malone apsisprendžiame neleisti materializmui valdyti mūsų gyvenimo.
Klausimai aptarimui:
Kaip mums, net jei esame vargšai arba neturime daug medžiaginio turto, vis dar gali grėsti pavojai, kuriuos mes aptarėme šią savaitę?
Kai kurie žmonės sako: „Man nerūpi pinigai. Pastarieji man nieko nereiškia“. (Dažnai taip sako tie, kurie visgi turi daug pinigų.) Kodėl, daugeliu atvejų, tai tiesiog nėra tiesa? Finansai yra svarbu; pastariesiems tenka svarbus vaidmuo mūsų gyvenime. Klausimas štai koks: kaip mes galime pinigus ir mūsų poreikį pinigams išlaikyti neprieštaraujantį Raštui?
„Nesikraukite lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“ (Mt 6, 19–21). Atidžiai perskaitykite tai, ką Jėzus mums čia sako. Kaip Jo žodžiai yra galingas būdas apsaugoti mus nuo materializmo pavojų?