PABĖGTI NUO PASAULIO KELIŲ

Sausio 20–26 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Ps 119, 11; Ef 6, 18; Rom 8, 5–6; Hbr 11, 1–6; 1 Kar 3, 14; Ez 36, 26–27.

Įsimintina eilutė: „Atpildo dieną turtai bus nenaudingi, o teisumas gelbės nuo mirties. Kas pasitiki savo turtais, tas nuvys, o teisieji vešės kaip lapija“ (Pat 11, 4. 28).

Nors šėtonui nepasisekė su Jėzumi, piktajam pasisekė su visais kitais. Jis ir toliau tai darys, nebent mes kovosime apsišarvavę ir padedami Dievo, kuris vienintelis suteikia mums laisvę nuo pasaulio vilionių.

Tad mes turime sutelkti dėmesį į mūsų dangiškąjį Aprūpintoją. Dovydas suprato tikrąją vertę šiame gyvenime, kai jis parašė: „Net liūtukai kenčia skurdą ir alkį, o einantiems pas Viešpatį nieko netrūksta“ (Ps 34, 11). Saliamonas pripažino, kad išmintis ir supratimas yra vertingesni už sidabrą ir auksą (Pat 3, 13–14). Tikra laimė ir teisus gyvenimas ateina iš nusigręžimo nuo mūsų turimų daiktų ir ieškojimo gyvojo Kristaus, kuriam mes priklausome.

Mūsų vienintelė viltis pabėgti nuo pasaulio vilionių – tai gyvybiškai svarbūs ir sėkmingi santykiai su Jėzumi. Šią savaitę mes tyrinėsime tas santykių puses, ir kaip svarbu mūsų pačių dvasinei sėkmei pripažinti galią po pasaulio kauke ir pamatyti Kristaus svarbą kaip tikrąją gyvenimo priežastį.

SANTYKIAI SU KRISTUMI

Meilė žemiškam turtui, net ir tiems, kurie turi nedaug, gali būti galinga grandinė, supančiojanti sielą su pasauliu, o ne su Kristumi. Net jei mes turime nedaug, kalbant apie žemišką turtą, aistringas troškimas gauti daugiau medžiaginių gėrybių gali tapti baisus prakeikimas, kuris, jei nepavaldus Viešpačiui, gali išvesti sielą iš išgelbėjimo kelio. Šėtonas tai žino, todėl jis naudoja meilę medžiaginiam turtui, kad įpainiotų kiek tik įmanoma daugiau žmonių.

Kokia yra vienintelė mūsų apsauga?

„Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje“ (Kol 3, 2). Kaip mes darome tai, ką Paulius mums liepia? (taip pat žr. Ps 119, 11; Ef 6, 18)

Kokių yra kitų tekstų, kurie kalba apie tai, į ką turėtume sutelkti savo dėmesį? (žr., pvz., Fil 4, 8)

Vienintelis vaistas nuo bet kokios pasaulietiškumo formos – tai nuolatinis savęs pavedimas Kristui (Ps 34, 2) gyvenimo pakilimuose ir nuosmukiuose. Mozė „Mesijo paniekinimą laikė didesniu lobiu negu Egipto turtus, nes žvelgė į atpildą“ (Hbr 11, 26). Prieš bet kokius kitus santykius, Kristus turi būti mūsų pirmasis prioritetas. Kristus ieško įsitikinimu, o ne pageidavimu pagrįsto pasišventimo; t.y., mes turime būti pasišventę Kristui dėl to, kas Jis yra ir ką Jis dėl mūsų padarė, ne dėl kažkokių esamų privalumų, kuriuos mūsų tikėjimas ir pasišventimas gali mums atnešti.

Mūsų gyvenimas turi būti paslėptas Jėzuje, ir Jo planai turi būti mūsų planai. Tikrasis pasišventimas – tai mūsų rankos padėjimas prie arklo nesižvalgant atgal (Lk 9, 62). Mums taip pasišventus, Jėzus pakelia mus iki viso įmanomo potencialo. Mums pavedus save Jam, Jis sutraukys pasaulio grandines, laikančias mūsų sielas. Mes dėmesį turime sutelkti į Kristų, o ne į daiktus; tik tai užpildys tuštumą mūsų gyvenime.

Pagalvokite apie laiką, kai įsigijote medžiaginio turto, kažką, ko jūs itin norėjote. Kiek laiko truko džiaugsmas ir pasitenkinimas prieš pastarajam išblėstant, o jūs ir vėl jautėtės taip pat, kaip ir anksčiau?

ŽODYJE

Pasaulyje buvo išplatinta daugiau nei šeši milijardai Biblijų, bet kiek jų laikomos gyvu Dievo Žodžiu? O kiek skaitomos nuoširdžia širdimi, atvira tiesos pažinimui?

Tinkamas Rašto tyrinėjimas kreipia mūsų dvasinį kompasą ir leidžia mums orientuotis melo ir painiavos pasaulyje. Raštas yra gyvas dangiškos kilmės dokumentas (Hbr 4, 12), ir kaip toks jis mums primena tiesas, kurių mes negalime sužinoti iš kitur. Raštas yra Kristaus kelio žemėlapis kasdieniam gyvenimui, ir jis ugdo mus išplėsdamas mūsų intelektą ir tobulindamas mūsų charakterį.

Perskaitykite Jn 5, 39; 14, 6; 20, 31. Raštas, ypač evangelijos, suteikia mums labiausiai autoritetingą informaciją apie Jėzų. Ką šios konkrečios eilutės Jono evangelijoje pasako apie Jį ir kodėl Jis yra itin svarbus mums ir viskam, ką mes tikime?

Mes tyrinėjame Raštą, nes pastarasis yra galutinis tiesos šaltinis. Jėzus yra Tiesa, ir Rašte randame Jėzų tokį, kokį Jį galime pažinti, dėl to, kaip Jis mums apreikštas Rašte. Čia, Dievo Žodyje, Senajame ir Naujajame Testamente, mes sužinome apie tai, kas Jėzus yra ir ką Jis dėl mūsų atliko. Tada mes Jį pamilstame ir pašvenčiame Jam savo gyvenimą ir sielą Jo amžinai apsaugai. Sekdami Jėzų ir paklusdami Jo Žodžiui, kaip apreikšta Rašte, mes galime išsivaduoti iš nuodėmės ir pasaulio vergijos. „Tad jei Sūnus jus išvaduos, tai būsite iš tiesų laisvi“ (Jn 8, 36).

Perskaitykite Rom 8, 5–6. Dėl ko mes čia esame įspėti, ir kaip Dievo Žodžio tyrinėjimas gali padėti mums šioje kovoje dėl mūsų proto?

Meilė pasauliui, ypač meilė žemiškam turtui, gali lengvai mus atitraukti nuo Dievo, jei nebūsime atsargūs. Todėl mes turime išlikti Žodyje, kuris kreipia mūsų dėmesį į amžinas ir dvasines tikroves, kurios yra itin svarbios krikščioniškam gyvenimui.

Meilė žemiškiems dalykams niekada nepakylėja proto iki dvasinės moralės; vietoj to, tokia meilė pakeičia biblinius principus godumu, savanaudiškumu ir geismu. Meilė, kaip apreikšta Rašte, ugdo santykius, mokančius mus savęs pašventimo kitiems svarbos. Priešingai, pasaulietiškumas yra susijęs tik su tuo, ką galime gauti sau, o tai priešinga viskam, ko moko Jėzus.

ĮPROTIS MELSTIS

„O amžinasis gyvenimas – tai pažinti Tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir Tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją“ (Jn 17, 3). Nestebina, kad krikščionys dažnai sako, jog jų tikėjimui svarbiausia yra santykiai su Dievu. Jei Dievo pažinimas – tai „amžinasis gyvenimas“, tada mes šį gyvenimą galime atrasti per santykius su Juo. Ir, žinoma, svarbiausia šiems santykiams yra bendravimas. Ankstesnėje dalyje tyrinėjome, kad Dievas bendrauja su mumis per savo dangišką Žodį. Mes, savo ruožtu, bendraujame su Juo per maldą.

Jei, kaip tyrinėjome, mums pridera savo protą ir širdį nukreipti į dangiškuosius, o ne šio pasaulio dalykus, tada malda yra labai svarbi. Todėl, kad savo prigimtimi malda mus kreipia į aukštesnę sritį nei pats pasaulis.

Tačiau net ir čia mes turime būti atsargūs, nes kartais mūsų maldos gali būti mūsų pačių savanaudiškos prigimties išraiška. Todėl mes turime melstis pavesdami save Dievo valiai.

Kadaise moteris dainavo tokius žodžius: „O, Viešpatie, ar nenupirksi man Mercedes Benz?“ Tai buvo savotiškas išpažįstančiųjų Dievą materializmo užsipuolimas. Mes taip pat turime būti užtikrinti, kad mums meldžiantis, kas jau yra paklusnumo Dievui ir mirties pasauliui aktas, mes ieškotume Dievo, o ne tik mūsų pačių valios.

Perskaitykite Hbr 11, 1–6. Koks esminis elementas turi būti susijęs su visomis mūsų maldomis? Taip pat, ką reiškia ateiti pas Dievą tikint ir melstis tikint?

Jei prie mūsų maldų nėra tikėjimo, bus perdėtas pasitikėjimas savimi, šėtono tikėjimo klastotė. „Malda ir tikėjimas yra glaudžiai tarpusavyje susiję, ir jie turi būti tyrinėjami kartu. Tikėjimo maldoje slypi dangiškas mokslas; tai toks mokslas, kurį kiekvienas turi suprasti, kad jo gyvenimo darbas būtų sėkmingas. Kristus sako: ‘Todėl sakau jums: ko tik melsdamiesi prašote, tikėkite gausią, ir tikrai taip bus‘ (Mk 11, 24). Jis aiškiai pasakė, kad mūsų prašymai turi derėti su Dievo valia; mes turime prašyti to, ką Jis pažadėjo, ir tai, ką mes gauname, turi būti panaudota vykdant Jo valią. Įvykdytos sąlygos, pažadas tvirtas.“ (E. Vait, „Prayer“, 57 p.)

Įsigilinkite į savo maldas. Ko jūs meldžiate? Ką jūsų maldos pasako apie jūsų prioritetus? Kokių kitų dalykų jums derėtų melsti?

IŠMINTINGAS GYVENIMAS

Vienas iš gražiausių pasakojimų Rašte yra randamas Saliamono prašyme Dievui duoti jam „imlią širdį, kad galėtų valdyti Tavo tautą ir suprastų, kas gera ir kas pikta. Juk kas kitaip gali valdyti šią gausią Tavo tautą?“ (1 Kar 3, 9)

Ką svarbaus Dievas pasakė Saliamonui, kas, jeigu karalius būtų paklausęs, būtų jį išgelbėję iš pražūties, kurią lėmė jo turtai? Kodėl tai, ką Dievas jam čia pasakė, yra itin svarbu mums visiems? 1 Kar 3, 14; taip pat žr. 1 Jn 5, 3; 1 Pt 4, 17.

Saliamonas buvo labai išmintingas, bet pati išmintis, jei jos nepaisoma ir ja negyvenama, tampa tik gera informacija. Bibline prasme, nepaisoma išmintis iš tikrųjų nėra išmintis. Daugelis, kurie turėjo daug teisingos informacijos apie Dievą ir Jo reikalavimus, pražus. Tačiau Saliamono paklusnumo stoka lėmė tai, kad jis nuklydo nuo kelio, kuriam Viešpats jį pašaukė. Tik vėliau gyvenime jis išties susivokė ir nuolankiai parašė: „Juk išmintis vertingesnė už brangakmenius, ir jokie turtai negali su ja lygintis“ (Pat 8, 11).

Išmintis – tai žinių ir supratimo pritaikymas. Žinios reiškia faktus; supratimas – įžvalgumą; o išmintis ateina taikant mūsų supratimą ir žinias mūsų gyvenimui. Išmintingam prievaizdui reikia ne tik žinių ir supratimo, bet patyrimo, kuris ateina iš to, kad gyvenama tomis žiniomis ir supratimu.

Saliamono pavyzdys mums parodo, kaip lengvai net išmintingiausi ir supratingiausi žmonės gali pakliūti į materialistinio gyvenimo tuštybę, jei žmogus negyvena suteiktomis žiniomis.

Palyginkite 1 Kor 3, 19 ir Pat 24, 13–14. Kuo skiriasi ši dviejų rūšių išmintis, apie kurią kalbama šiose eilutėse? Pasidalykite savo atsakymais klasėje sabatoje.

ŠVENTOJI DVASIA

Didžioji kova yra tikra; dvi šalys kovoja dėl mūsų sielų. Viena iš jų traukia mus pas Kristų (Jn 6, 44), o kita – į pasaulį (1 Jn 2, 16). Šventosios Dvasios galia mūsų gyvenime gali ir kreips mus teisinga kryptimi, jei mes Jai paklusime.

„Kai ateis toji Tiesos Dvasia, Ji ves jus į tiesos pilnatvę“ (Jn 16, 13; taip pat žr. Jn 14, 16). Šventoji Dvasia įgalina mus gyventi pagal principą ir tikėjimu, o ne užgaidomis ar emocijomis, dominuojančiomis pasaulyje. Sėkmingas pasiruošimas gyvenimui danguje ateina ištikimai gyvenant šiame pasaulyje vadovaujant Šventajai Dvasiai.

Paulius pataria: „kad jūsų tikėjimas remtųsi ne žmonių išmintimi, bet Dievo galybe“ (1 Kor 2, 5). Pasaulio vilionės, dažnai per medžiaginį turtą, atitraukia mus nuo Viešpaties. Tačiau, jei mes nesipriešinsime, Šventosios Dvasios galia trauks mus pas Jėzų.

Sėkmė kovoje su pasauliu ir jo vilionėmis bus pasiekta ne mūsų pačių jėgomis. Perskaitykite Ez 36, 26–27; Jn 14, 26; ir Ef 3, 16–17. Kai leisime Šventajai Dvasiai mus užvaldyti, kokių dalykų Dievas padarys užtikrindamas, kad mes pasieksime dvasinę pergalę?

„Būtent per melagingas teorijas bei tradicijas protą užvaldo šėtonas. Nukreipdamas žmonių dėmesį į neteisingas taisykles, jis darko jų charakterį. Šventoji Dvasia per Raštą kalba protui ir įrašo širdyje tiesą. Taip Ji atskleidžia klaidingas pažiūras ir išvaro jas iš sielos. Būtent per Tiesos Dvasią, veikiančią per Dievo Žodį, Kristus lenkia prie savęs savo išrinktąją tautą.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 623 p.)

Šventoji Dvasia – tai Tiesos pranešėjas ir svarbiausia dovana, kurią Jėzus galėjo duoti tam, jog atstovautų Dievui žemėje po Jo užžengimo. Šventoji Dvasia siekia suteikti mums galios įveikti stiprias pasaulio viliones ir kerus.

Pasaulis išties traukia mus visus, ar ne? Kokius sprendimus jūs galite priimti dabar, kurie galėtų padėti jums pasiduoti Šventajai Dvasiai, kuri vienintelė gali suteikti jums galios atsispirti pasaulio pagundoms?

Tolesniam tyrinėjimui: Prievaizdas veikia iš dvigubo pareigos ir meilės principo. „Atminkite, kad pareiga turi seserį dvynę – meilę; šios kartu gali atlikti beveik viską, bet atskirtos, nė viena nesugeba padaryti gero.“ (E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, 4 t., 62 p.) Pareiga – tai veikianti meilė. Mums tereikia mąstyti apie Kristaus auką tam, kad meilė pažadintų mūsų pareigą.

Priešingi yra pasaulio principai: neapykanta ir jos dvynys maištas. Pastarasis gali būti veiksni neapykanta. Liuciferis maištavo prieš Dievą (Ez 28, 16–17), ir jis niekada nesiliaus, kol bus sunaikintas. Jis iškeitė meilės galią į meilę galiai. Religiniai Izraelio vadovai nekentė Jėzaus valdžios ir galios (Mt 22, 29). Net tada, kai jie pabėgo iš šventyklos ar pasitraukė nuo Jo veriančio žvilgsnio, jie neišsižadėjo savo kelių.

Klausimai aptarimui:

Įsigilinkite į šią meilės ir pareigos mintį. Ką E. Vait turėjo omenyje pavadindama jas dvynėmis ir sakydama, kad viena be kitos jos „nesugeba padaryti gero“? Kokia yra meilė be pareigos ir kokia yra pareiga be meilės? Kodėl jos abi turi būti kartu?

Įsimintina šios savaitės eilutė sako: „Atpildo dieną turtai bus nenaudingi, o teisumas gelbės nuo mirties. Kas pasitiki savo turtais, tas nuvys, o teisieji vešės kaip lapija“ (Pat 11, 4. 28). Ką reiškia šis tekstas? Ką jis sako ir ko nesako apie turtus?

Klasėje aptarkite Saliamono gyvenimą. Paklauskite, kaip jis galėjo taip toli nuklysti. Apžvelkite Mokytojo knygą ir tas eilutes, kurios padeda atskleisti žemiškų turtų beprasmiškumą ir tuštumą, net tada, kai turime, kaip ir Saliamonas, itin daug turtų. Ką mes šią savaitę sužinojome apie maldą, apie Rašto tyrinėjimą ir apie santykius su Kristumi, kurie gali padėti mums išlikti teisingame dvasiniame kelyje?

Kaip žmonės, kurie neturi daug žemiškų turtų, vis tiek gali pakliūti į šėtono paspęstas pinkles?

Kokį atsakymą radote į ketvirtosios dalies paskutinį klausimą apie skirtingas išminties rūšis?