Vasario 24–kovo 2 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mt 6, 19–21; Ef 2, 8; 1 Pt 4, 10; Lk 7, 37–47; 2 Kor 8, 8–15; 2 Kor 9, 6–7.
Įsimintina eilutė: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16).
Mūsų Dievas yra duodantis Dievas; ši nuostabi tiesa yra akivaizdi dėl Jėzaus aukos. „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16). Arba ši eilutė: „Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie Jį prašo“ (Lk 11, 13).
Dievas duoda ir duoda; toks Jo charakteris. Tad mes, kurie stengiamės atspindėti šį charakterį, turime taip pat duoti. Sunku įsivaizduoti labiau prieštaraujančius vieną kitam terminus, nei „savanaudiški krikščionys“.
Vienas iš būdų atsilyginti už tai, kas mums buvo suteikta, yra per aukas. Mūsų aukos yra galimybė išreikšti dėkingumą ir meilę. Tą dieną, kai Jėzus pasitiks atpirktuosius danguje, pamatysime tuos, kurie priėmė Jo malonę, ir suvoksime, kad tai buvo įmanoma dėka mūsų aukų.
Šią savaitę mes tyrinėsime svarbiausias aukų puses. Dosnios aukos ar priemonės, ar laikas, ar talentas, yra galingas įrankis, padarantis mūsų tikėjimą gyvą ir atskleidžiantis Dievo, kuriam mes tarnaujame, charakterį.
KUR TAVO LOBIS
Perskaitykite Mt 6, 19–21. Nors šios eilutės mums puikiai žinomos, kaip mes vis dėlto galime būti laisvi nuo galingo žemiškų turtų poveikio? žr. Kol 3, 1–2.
„Nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“ (Mt 6, 21) – tai Jėzaus paraginimas. Visą šio paraginimo vaizdą galima pamatyti iš ankstesnių dviejų eilučių, kuriose priešpriešinamas lobio žemėje ir lobio danguje krovimas. Žemę nusako trys žodžiai: kandys, rūdys ir vagys (žr. Mt 6, 19), kurie visi parodo, koks laikinas ir praeinantis yra mūsų žemiškas lobis. Kas nežino, kaip greitai gali išnykti žemiški turtai? „Žemėje viskas yra nestabilu, neaišku ir nesaugu; viskas gali suirti, būti sunaikinta, pavogta ir prarasta. Danguje priešingai: viskas yra amžina, patvaru, saugu ir negenda. Danguje nėra netekčių.“ (C. Adelina Alexe, „Where Your Heart Belongs“, in Beyond Blessings, edited by Nikolaus Satelmajer (Nampa, Idaho: Pacific Press Publishing Association, 2013), 22 p.)
Pažvelkite į savo turtą. Net jei jūs turite labai nedaug, anksčiau ar vėliau didžią dalį turto išmesite. Išimtis gali būti paveldimi daiktai. Bet išmintingam prievaizdui turėtų rūpėti lobio krovimas danguje. Ten, skirtingai nei čia, neteks nerimauti dėl nuvertėjimo, vagių ar plėšikų.
Mt 6, 19–21 yra vienos iš svarbiausių eilučių prievaizdavimo sampratai. Jūsų lobis patraukia, pastumia, priverčia, paskatina, reikalauja, vilioja ir nori valdyti jūsų širdį. Medžiaginiame pasaulyje jūsų širdis seka jūsų lobį, tad tai, kur jūsų lobis, yra gyvybiškai svarbu. Kuo daugiau dėmesio sutelksime į žemiškus poreikius ir naudą, tuo bus sunkiau galvoti apie dangiškuosius dalykus.
Išpažinti tikėjimą Dievu ir tuo pačiu metu kaupti lobį čia, žemėje, yra veidmainiška. Mūsų elgesys turi atitikti mūsų žodžius. Kitaip tariant, savo lobį žemėje regime akimis, o mūsų aukas kaip lobį danguje turime pamatyti tikėjimu (2 Kor 5, 7). Nors mes, aišku, turime būti praktiški ir numatyti savo poreikius (net pensiją), itin svarbu visada paisyti bendro vaizdo, t.y. amžinybės.
Perskaitykite Hbr 10, 34. Kokią svarbią mintį, susijusią su lobiu žemėje ir danguje, Paulius čia išsakė?
DIEVO MALONĖS PRIEVAIZDAI
Ką, pasak Ef 2, 8, Dievas mums suteikė?
Malonė yra „nepelnyta“. Tai dovana, kurios mes neužsitarnaujame. Dievas išliejo savo malonę šiai planetai ir, jei mes jos neatmesime, Jo malonė pasieks mus ir pakeis mūsų gyvenimą, dabar ir amžinai. Visus dangaus turtus ir galią įkūnija malonės dovana (2 Kor 8, 9). Net angelai stebisi šia dovana (1 Pt 1, 12).
Neabejotina, iš visko, ką Dievas mums suteikė, malonė Jėzuje Kristuje mums yra brangiausia dovana. Be malonės mes neturėtume vilties. Graudinantis nuodėmės poveikis žmonijai yra per didelis, kad žmonės patys kada nors iš jo išsivaduotų. Net paklusnumas Dievo Įstatymui negalėjo atnešti mums gyvybės. „Tad gal Įstatymas priešingas Dievo pažadams? Anaiptol! Jei būtų duotas Įstatymas, galintis teikti gyvybę, tai iš tikrųjų teisumas eitų iš Įstatymo“ (Gal 3, 21). Galų gale, jei kažkoks įstatymas ir galėtų mus išgelbėti, tai būtų Dievo Įstatymas. Bet Paulius sako, kad net ir šis Įstatymas negali to padaryti. Jei norime būti išgelbėti, tai – malone.
Perskaitykite 1 Pt 4, 10. Kaip prievaizdavimas yra susijęs su malone? Paaiškinkite, kaip aukojimas Dievui ir kitiems parodo Jo malonę.
Petras sakė, kaip mes gavome Dievo malonės dovaną, taip mes turime būti „geri daugeriopos Dievo malonės prievaizdai“ (1 Pt 4, 10). Tai reiškia, kad Dievas davė mums dovanų; todėl mes turime grąžinti tai, kas mums buvo suteikta. Tai, ką mes gavome malone, skirta ne tik mūsų naudai ir malonumui, bet ir Evangelijos pažangai. Dovanai gavome (nes tokia ir yra malonės esmė); tad dovanai turime ir duoti įvairiausiais būdais.
Pagalvokite apie viską, ką Dievas jums suteikė. Kaip jūs tada galite būti malonės, kuri jums buvo suteikta dovanai, prievaizdai?
GERIAUSIOS MŪSŲ AUKOS
Perskaitykite Lk 7, 37–47. Ko šis pasakojimas mus moko apie tinkamą paskatą aukojant Dievui?
Marija įžengė į kambarį ir pamatė prie stalo sėdintį Jėzų. Ji sudaužė brangaus alebastrinio tepalo indą ir tepalą užpylė ant Jo. Kai kurie manė, kad jos poelgis buvo netinkamas, turint omenyje, kad ji gyveno nesilaikydama Įstatymo.
Bet Marija buvo išvaduota iš demono apsėdimo (Lk 8, 2). Jai tapus Lozoriaus prisikėlimo liudininke, ją apėmė dėkingumas. Tie kvepalai buvo vertingiausias jai priklausęs turtas, todėl ji Jėzui dėkingumą parodė tokiu būdu.
Šis pasakojimas parodo, kas iš tikrųjų turėtų mus paskatinti aukoti – dėkingumas. Galų gale, kaip kitaip mes turėtume reaguoti į neįkainojamą Dievo malonės dovaną? Jo dosnumas ir paragina mus duoti, o kartu su mūsų dėkingumu šie du sudaro reikšmingas aukas, įskaitant mūsų laiką, talentus, turtą ir kūną.
Perskaitykite Iš 34, 26, Kun 22, 19–24 ir Sk 18, 29. Nors kontekstas visiškai skiriasi nuo šiandienos, kokį principą, susijusį su mūsų aukomis, mes galime įžvelgti šiuose tekstuose?
Geriausios aukos mūsų akimis gali atrodyti nepakankamos, tačiau Dievui jos yra reikšmingos. Davimas Dievui to, kas geriausia, parodo, kad mes Jį laikome svarbiausiu mūsų gyvenime. Mes neaukojame tam, kad gautume malonių; vietoj to, mes aukojame tai, ką turime, iš dėkingumo už mums suteiktas dovanas Kristuje Jėzuje.
„Visas atsidavimas ir geranoriškumas, paskatintas dėkingos meilės, mažiausioms atnašoms, laisvanoriškoms aukoms suteiks dangaus kvapą, padarant dovanos vertę neįkainojamą. Bet po to, kai laisvanoriškai duodame mūsų Atpirkėjui viską, ką galime, nors tai mums gali būti labai vertinga, jei mes matome mūsų milžinišką dėkingumo skolą Dievui, kokia ji iš tikrųjų yra, visa, ką mes paaukojome, mums atrodys nepakankama ir labai mažai. Bet angelai paima šias aukas, kurios mums atrodo labai mažos, ir pateikia jas kaip kvapnią atnašą prieš sostą, ir jos yra priimamos.“ (E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, 3 t., 397 p.)
ŠIRDIES MOTYVAI
Ankstesnėje temoje tyrinėjome dosnią našlės auką. Nors nedidelė lyginant su kitomis aukomis, ji buvo dosni, nes parodė tikrąjį aukotojo charakterį ir širdį, ir tai paskatino Jėzų pasakyti: „šita neturtinga našlė įmetė daugiau už visus“ (Lk 21, 3).
Mūsų tikrieji motyvai (Pat 16, 2; taip pat žr. 1 Kor 4, 5) yra žinomi tik Dievui (Jok 4, 12). Įmanoma elgtis tinkamai ne iš teisingų paskatų. Nereikia didelio tikėjimo, kad dosniai aukotume, bet davimas pasiaukojant dėl kitų iš tiesų gali labai daug pasakyti apie mūsų širdį.
Perskaitykite 2 Kor 8, 8–15. Ką Paulius čia sako, kas susiję su aukojimu ir aukojimo paskatomis? Kokius principus mes galime įžvelgti šiose eilutėse, susijusiose su prievaizdavimu?
Kad ir kas paskatintų jus aukoti, motyvai nuolat svyruoja nuo savojo „aš“ iki altruizmo. Ši kova tarp savanaudiškumo ir pasiaukojimo vyksta dažniau nei bet kurios kitos dvasinės kovos. Savanaudiškumas sukaustys širdį, kuri kažkada buvo uoli Dievui. Problema iškyla tuomet, kai mes įsileidžiame savanaudiškumą į savo krikščionišką patyrimą. Tai yra, randame priežasčių savo savanaudiškumui pateisinti ir tai daryti Kristaus vardu.
Esmė yra vienas žodis – meilė. O meilės neįmanoma parodyti neišsižadant savęs, net pasiaukojant kitų labui.
Jei Dievo meilė neatsispindi mūsų gyvenime, mūsų aukos neatspindės Dievo meilės. Savanaudiška širdis linkusi mylėti tik save. Mes turime prašyti Viešpatį „apipjaustyti [mūsų] surambėjusias širdis“ (Įst 10, 16), kad mes galėtume išmokti mylėti taip, kaip mes esame mylimi.
Meilė, tikrasis visos geradarystės pagrindas, apima visą krikščionišką geranoriškumą. Dievo meilė mums įkvepia mus mylėti mainais, ir tai iš tikrųjų yra aukščiausiasis motyvas aukoti.
Kas negerai, jei taip yra, su laisvanoriškomis aukomis, jei aukojama labiau iš prievolės nei iš meilės?
AUKOJIMO PATYRIMAS
Jei Kristus atėjo atskleisti mums Dievo charakterį, vienas dalykas turėtų būti aiškus – Dievas mus myli, ir Jis nori mums tik to, kas geriausia. Jis prašo mus daryti tik tai, kas pasitarnauja mūsų pačių labui ir niekada mūsų nenaudai. Tai apima ir pašaukimą dosniai ir linksmai aukoti, kas mums buvo suteikta. Aukojimas laisva valia ir dosniai yra naudingas ir mums patiems, aukojantiems, kaip šios aukos naudingos ir tiems, kurie jas gauna. Tik taip aukojantieji gali sužinoti, kiek labiau palaiminga duoti negu gauti.
Perskaitykite 2 Kor 9, 6–7. Kaip šis tekstas apibrėžia aukojimo esmę?
Dosnios aukos gali ir turi būti asmeniškas, dvasinis aktas. Tai tikėjimo darbas, padėka už tai, kas mums suteikta Kristuje.
Kaip ir bet koks kitas tikėjimo aktas, aukojimas tik padeda tikėjimui augti, nes „tikėjimas be darbų nevaisingas“ (Jok 2, 20). Ir nėra geresnio būdo tikėjimui auginti, nei gyventi tikėjimu, o tai reiškia daryti tokius dalykus, kurie kyla iš mūsų tikėjimo. Mums dosniai aukojant, mes savaip atspindime Kristaus charakterį. Mes apie Dievą sužinome daugiau patirdami Jį per mūsų pačių veiklą. Tad toks aukojimas tik didina pasitikėjimą Dievu ir suteikia galimybę išbandyti ir pamatyti patiems, „koks geras yra Viešpats. Laimintas žmogus, kuris randa pas Jį užuovėją!“ (Ps 34, 9)
„Bus regima, kad šlovė, kuria spindi Jėzaus veidas, yra pasiaukojančios meilės šlovė. Golgotos šviesoje bus matyti, kad savęs atsižadančios meilės įstatymas yra gyvybės įstatymas žemei ir dangui; kad meilė, kuri ‘neieško sau naudos‘, kyla iš Dievo širdies; ir kad charakteryje To, kuris gyvena šviesoje, prie kurios joks žmogus negali prisiartinti, apsireiškia Nuolankusis ir Švelnusis“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 13 p.).
Kaip jūs patyrėte, kaip tikėjimas auga per laisvą ir dosnų aukojimą to, kas jums buvo suteikta?
Tolesniam tyrinėjimui: „Dosni dvasia – tai Dangaus dvasia. Savanaudiškumo dvasia yra šėtono dvasia. Savęs išsižadančią Kristaus meilę apreiškia kryžius. Jis atidavė viską, ką turėjo, ir paaukojo save, kad žmogus galėtų būti išgelbėtas. Kristaus kryžius ragina kiekvieną Išganytojo sekėją būti geranoriškam. Čia atskleistas principas – tai duoti, duoti. To darymas geranoriškai ir gerais darbais yra tikrasis krikščioniško gyvenimo vaisius. Pasaulio principas yra gauti, gauti, taip viliantis užsitikrinti laimę; bet taip elgiantis vaisius yra kančia ir mirtis.“ (E. G. White, „Advent Review and Sabbath Herald, Oct“. 17, 1882)
Klausimai aptarimui:
Kodėl savanaudiškumas yra priešingas Kristaus dvasiai? Ką mes sąmoningai galime daryti, kad apsisaugotume nuo šio natūralaus puolusio žmogaus nusistatymo?
„Kiekvienas tegul aukoja, kaip yra širdyje nutaręs, ne gailėdamas ar tarsi verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją“ (2 Kor 9, 7). Graikų kalbos žodis, išverstas – „linksmą“, Naujajame Testamente yra pavartotas tik vieną kartą. Ką tai turėtų pasakyti apie mūsų požiūrį aukojant?
Sudarykite sąrašą visko, kas jums suteikta Kristuje. Pasimelskite dėl to, ką užrašėte. Ko šis sąrašas turėtų mus pamokyti apie tai, kodėl mes turėtume aukoti, reaguojant į tai, kas mums buvo suteikta? Tuo pačiu metu, ko jūsų sąrašas moko jus apie tai, kaip net mūsų geriausios dovanos, atnešamos iš geriausių paskatų, gali atrodyti itin menkos, palyginti su tuo, kas mums duota?
Kodėl savanaudiškumas yra garantuotas būdas pasidaryti nelaimingais?
Pagalvokite apie ką nors iš jūsų bažnyčios, kam kažko reikia. Ką galėtumėte padaryti, net dabar, kas galėtų padėti tokiam asmeniui ar asmenims? Ką jūs galite padaryti, net jei tam prireiktų skausmingos aukos iš jūsų pusės?