Sausio 27–vasario 2 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iz 22, 14–18; 1 Kor 4, 1–2; Kol 2, 2–3; Ef 6, 13–17; 2 Kor 5, 10.
Įsimintina eilutė: „Dievo pripažinti esą tinkami, kad mums būtų patikėta Evangelija, mes ją ir skelbiame taip, kad patiktume ne žmonėms, bet Dievui, kuris tiria mūsų širdis“ (1 Tes 2, 4).
Adomo ir Ievos pirmasis darbas įtraukė prievaizdavimą. Sodas ir visa kūrinija buvo suteikta jiems rūpintis, mėgautis ir viešpatauti (Pr 2, 15), nors jiems niekas nepriklausė. Vietoj to, jie buvo prievaizdai to, ką Viešpats jiems patikėjo.
Šią savaitę mes atidžiau tyrinėsime prievaizdo apibrėžimą, bet po nuopuolio, po to, kai mūsų pirmieji tėvai buvo išvaryti iš Edeno. Tai yra, mes taip pat esame prievaizdai, bet mums tekusi aplinka stipriai skiriasi nuo to, kuo mėgavosi Adomas ir Ieva.
Kas yra prievaizdavimas? Tam tikros Rašto asmenybės atskleidžia, kas yra prievaizdas, tuo, kaip jos gyveno. Kiti tekstai prievaizdavimą apibrėžia aiškiau. Mums tapus Dievo prievaizdais, mūsų dėmesys pasauliui ir jo materialistinės vertybės pasikeičia ir yra nukreipiamas į Kūrėją ir Jo misiją. Kaip ir su Adomu bei Ieva, Dievas patiki mums dangiškos kilmės pareigas. Tačiau po nuopuolio Edene prievaizdavimo uždavinys pasikeitė, nes, kartu su rūpinimusi medžiaginiu pasauliu, mums taip pat patikėta atsakomybė būti gerais dvasinių tiesų prievaizdais.
PRIEVAIZDAI SENAJAME TESTAMENTE
Žodis „prievaizdas“ Senajame Testamente yra išverstas tik kelis kartus. Daugeliu atvejų jis nusako tą, kuris „prižiūri namus“, yra už juos atsakingas; t.y., „prievaizdą“ (Pr 43, 19; 44, 1. 4; 1 Kar 16, 9). Prievaizdams tekdavo atsakomybė valdyti buitinius reikalus ir jų šeimininko turtą, darant viską, kas būdavo jų paprašoma. Senajame Testamente prievaizdo apibrėžimą galima susidaryti nustatant prievaizdo savybes. Prievaizdai negalėjo būti atskirti nuo jų prievaizdavimo, nes tai atskleidžia jų tapatybę.
Kai kurios prievaizdo savybės Senajame Testamente yra aiškios. Pirma, prievaizdui tekdavo didelė atsakomybė (Pr 39, 4). Prievaizdai buvo pasirenkami dėl jų gebėjimų, ir jie sulaukdavo pagarbos ir pasitikėjimo iš jų šeimininkų dėl to, kad atlikdavo darbus. Antra, prievaizdai žinojo, kad tai, kas buvo jiems patikėta, priklausė jų šeimininkui (Pr 24, 34–38). Tai yra didžiausias skirtumas tarp prievaizdo ir šeimininko. Prievaizdai supranta savo poziciją. Trečia, prievaizdams pasisavinus tai, kas jiems buvo patikėta, pasitikėjimo tarp prievaizdo ir šeimininko nebelikdavo, ir prievaizdai būdavo paleidžiami (Pr 3, 23; Oz 6, 7).
Perskaitykite Iz 22, 14–18. Karaliaujant Ezekijui prievaizdu ir iždininku buvo paskirtas Šebna, abi labai svarbios pareigos. Kas jam nutiko dėl to, kad piktnaudžiavo savo padėtimi?
„Prievaizdas susitapatina su savo šeimininku. Jis prisiima prievaizdo pareigas ir privalo elgtis taip, kaip kad jo šeimininkas elgtųsi prievaizdo vietoje. Jo šeimininko interesai tampa prievaizdo interesais. Prievaizdo pozicija yra susijusi su orumu, nes jo šeimininkas pasitiki juo. Jei jis elgiasi savanaudiškai ir pasinaudoja savo šeimininko turtu, kad pasipelnytų pats, jis iškreipia jam skirtą pasitikėjimą.“ (E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, 9 t., 246 p.)
Kaip mes galime geriau suvokti šią svarbią sampratą, kad mes iš tikrųjų esame mums patikėto turto prievaizdai šiame gyvenime? Kaip šis suvokimas turėtų paveikti viską, ką mes darome?
PRIEVAIZDAI NAUJAJAME TESTAMENTE
Du pagrindiniai žodžiai, nusakantys „prievaizdą“ Naujajame Testamente – tai epitropos, užrašytas tris kartus, ir oikonomos, užrašytas 10 kartų. Abu šie žodžiai nusako pozicijas, įtraukiančias vadovo pareigas, šeimininko patikėtas prievaizdui.
Ir Naujajame, ir Senajame Testamente prievaizdus apibrėžia tai, ką jie daro. Naujasis Testamentas prievaizdą nusako būtent atskaitomybės (Lk 12, 48) ir patikimumo (1 Kor 4, 2) požiūriu. Nors Senasis Testamentas labiau orientuotas į Dievo nuosavybės skelbimą nei tiesioginį mūsų kaip Jo prievaizdų apibrėžimą. Tad, nors prievaizdo sąvoka yra labai panaši abejuose testamentuose, Naujasis Testamentas šią sąvoką išplečia už vien namų valdymo.
Apsukraus prievaizdo palyginime (Lk 16, 1–15) Jėzus išplečia prievaizdo apibrėžimą. Jis mokė ne tik apie prievaizdo išvengtą finansinę katastrofą. Šis palyginimas taip pat taikytinas tiems, kurie išvengia dvasinės katastrofos per išmintingą tikėjimo išreiškimą. Išmintingas prievaizdas pasiruoš Jėzaus sugrįžimui anapus čia ir dabar (Mt 25, 21).
Perskaitykite 1 Kor 4, 1–2; Tit 1, 7; 1 Pt 4, 10. Ką šios eilutės mums pasako apie prievaizdus ir prievaizdavimą?
„Ar turėčiau atverti savo širdį Šventai Dvasiai, kad pabustų kiekvienas gebėjimas ir jėgos, kuriuos Dievas man suteikė pasitikėjime? Aš esu Kristaus nuosavybė, ir esu įdarbinta Jo tarnystei. Aš esu Jo malonės prievaizdė.“ (E. Vait, „Fundamentals of Christian Education“, 301 p.)
Lk 12, 35–48, žodį „prievaizdas“ Jėzus taip pat vartoja ir metaforiškai. Jis kalba, kad išmintingas prievaizdas pasirengs Žmogaus Sūnaus sugrįžimui, o neištikimam prievaizdui neberūpėjo, nes šeimininkas neskuba grįžti. Neištikimas prievaizdas virto tironu ir engė aplinkinius. Jis nebėra gerų darbų ar malonės pavyzdys.
Mums priėmus Kristų, mes tampame prievaizdais, pašauktais valdyti Dievo išteklius. Bet daug svarbiau, mes privalome valdyti dvasines krikščioniško gyvenimo realijas rengiantis dangui.
Perskaitykite Lk 12, 45. Kodėl mes, septintosios dienos adventistai, dažnai kovojantys su „neskubėjimu“, turime būti ypač atsargūs dėl pakliuvimo į šią apgaulę?
DIEVO SLĖPINIŲ PRIEVAIZDAI
Perskaitykite Kol 2, 2–3 ir 1 Tim 3, 16. Kas šiose eilutėse įvardyta kaip „slėpinys“? Kadangi tai yra „slėpinys“, ką tai mums pasako apie mūsų pažinimo ribas?
Cofaras Naamatietis sako Jobui: „Argi gali suvokti Dievo paslaptį?“ (Job 11, 7) Žodis „paslaptis“ nusako kažką mįslingo, migloto, nežinomo, nepaaiškinamo arba nesuprantamo. Dievo slėpinys buvo užfiksuotas Rašte, nors visiškas Rašto supratimas vis dar yra už mūsų suvokimo. Todėl Raštas yra slėpinys. Tai būtų panašu, jei kiekvienas iš mūsų būtume trumparegiai ir žiūrėtume į dangų, tikėdamiesi pamatyti mažiausią detalę. Mes tiek toli nematome, nebent Dievas mums apreiškia.
Ką Įst 29, 28 pasako apie tai, kas mums apreikšta?
Mes esame mums ne visiškai suvokiamų dalykų prievaizdai. Žinome tik tiek, kiek apreiškia ir atskleidžia Raštas. Mūsų didžiausias prievaizdavimas – tai gyventi kaip Kristaus tarnai ir Dievo slėpinių prievaizdai (1 Kor 4, 1).
Dievas nori, kad mes, kaip Jo prievaizdai, išsaugotume, mokytume, apsaugotume ir rūpintumės dangiškomis tiesomis, kaip Jis apreiškė. Kaip mes tai darome ir yra esminis prievaizdavimas, ir tai reiškia, kad mes saugome „tikėjimo slėpinį tyroje sąžinėje“ (1 Tim 3, 9).
Didžiausias iš visų slėpinių yra tas, kad mes visi galime patirti Kristų, „garbės viltį“. Išganymo planas yra antgamtiškas ir mums jo suprasti iki galo neįmanoma. Kad viso, kas yra atsiradę, Kūrėjas (Jn 1, 1–3) nužengtų į žemę ir „apsireikštų kūne“ (E. Vait, „Manuscript Releases“, 6 t., 112 p.) tik tam, kad pasiaukotų kaip atnaša už žmonijos nuodėmes, reiškia slėpinį, kuris tikriausiai niekada nebus jokių kūrinių suvoktas iki galo. Net angelai tyrinėja, kad suprastų Jėzaus atėjimo į žemę slėpinį (1 Pt 1, 12). Vis dėlto tai, ką jie žino, paskatina mus visus šlovinti Viešpatį už Jo šlovę ir gerumą (žr. Apr 5, 13).
Jūs buvote pašaukti būti Evangelijos prievaizdai. Kokias pareigas tai jums automatiškai reiškia?
DVASINĖS TIESOS PRIEVAIZDAI
Mums galvojant apie prievaizdavimą, mes mąstome apie medžiaginius dalykus, ir tai teisinga. Bet kaip mes jau dabar tyrinėjome, prievaizdavimas peržengia medžiaginius dalykus. Kaip medžiaginis turtas, nemedžiaginės dovanos taip pat yra iš Dievo. Šis nemedžiaginis turtas – tai dvasiniai dalykai, kuriuos Dievas mums suteikia (1 Pt 4, 10), kad mes galėtume Kristuje išsiugdyti krikščionišką charakterį ir taptume tokiais žmonėmis, kokie mes galime būti Jame. Tad nemedžiagines dovanas turime valdyti dar atidžiau nei medžiagines, nes jos yra be galo vertingos.
Perskaitykite Ef 6, 13–17. Kas mums buvo Dievo suteikta ir ko prievaizdai mes turime būti? Kodėl tinkamas šių dalykų valdymas mums yra itin svarbu?
„Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom 6, 23). Pasaulis ir viskas, ką jis siūlo, negali mums suteikti atpirkimo, kurį mes turime Kristuje. Atpirkimas, dovana, kurią Dievas mums suteikia, yra brangiausias mūsų turtas. Šio atpirkimo laikymas nuolatine tikrove padeda mums išlaikyti tinkamą požiūrį į tai, kaip mes valdome ir kitus mums Dievo suteiktus dalykus.
„Tik nuo Golgotos sklindančioje šviesoje gamtos mokymas gali būti perskaitytas teisingai. Betliejaus ir kryžiaus istorija liudija, kaip gera yra įveikti blogį ir kad kiekvienas mums tenkantis palaiminimas yra atpirkimo dovana.“ (E. Vait, Ugdymas, 115 p.)
Atpirkimas yra mūsų tik todėl, kad Jėzus sumokėjo aukščiausią kainą. Paulius aiškiai sako: „kuriame turime atpirkimą Jo krauju ir nuodėmių atleidimą Jo malonės gausa“ (Ef 1, 7). Žodis „turime“ reiškia, kad mes turime „atpirkimą“. Pastarasis yra mūsų, bet tik todėl, kad Dievas jį mums davė. Tad itin svarbu, kad mes nuolat būtume apsiginklavę „visais Dievo ginklais“ (Ef 6, 11), kad piktasis neateitų ir neatimtų atpirkimo. Nes velnias tai gali padaryti tik tuo atveju, jei mes jam leidžiame, o tai gali nutikti tik tuomet, jei mes nepaklūstame tam, kas mums apreikšta „Dievo Žodyje“ (Ef 6, 17). Mūsų didžiausia apsauga – tai paklusnumas tikėjime mums suteiktai šviesai.
Dar kartą perskaitykite Ef 6, 13–17. Kaip mes apsiginkluojame visais Dievo ginklais, ir kokiais būdais mes esame prievaizdai visų dalykų, kurie mums buvo suteikti tuose ginkluose?
MŪSŲ KAIP PRIEVAIZDŲ PAREIGA
Išmintingus prievaizdus apibrėžia jų troškimas priimti ir vykdyti moralinį asmeninės atsakomybės principą. Asmeninės atsakomybės priėmimas – tai mūsų apsisprendimas ir elgesys. Tokia atsakomybė pripažįsta santykį tarp priežasties ir padarinių. Troškimas prisiimti asmeninę atsakomybę yra esminė savybė, kurios negalima nepaisyti, mums apibrėžiant tai, kas yra prievaizdas, nes prievaizdai, paisydami geriausio širdies Šeimininko intereso, turi būti vienos minties. Vadinasi toks troškimas yra apsisprendimas, kurį apibrėžia prievaizdo norimi santykiai su Dievu.
„Dievas trokšta, kad žmonės patirtų tiesioginius santykius su Juo. Visuose savo santykiuose su žmonėmis Jis pripažįsta asmeninės atsakomybės principą. Jis siekia paskatinti asmeninės priklausomybės jausmą ir įkvėpti žmogaus vedimo poreikį. Jo dovanos yra suteiktos žmonėms kaip asmenims. Kiekvienas žmogus buvo padarytas patikėtų šventų dalykų prievaizdu; kiekvienas turi parodyti savo pasitikėjimą paisant Davėjo krypties; ir kiekvienas turės pateikti savo prievaizdavimo apyskaitą Dievui.“ (E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, 7 t., 176 p.)
Mums tapus prievaizdais, mes neuždedame savo atsakomybės kitam asmeniui ar organizacijai. Mūsų asmeninė atsakomybė yra skirta Dievui ir pasireikš visuose mūsų santykiuose su aplinkiniais (Pr 39, 9; taip pat žr. Dan 3, 16). Mes priimsime esamą užduotį panaudodami visus mūsų sugebėjimus. Sėkmė Dievo akyse labiau priklausys nuo mūsų tikėjimo ir mūsų tyrumo nei nuo intelekto ir talento.
Perskaitykite 2 Kor 5, 10. Kaip mes suprantame šiuos žodžius išmintingo prievaizdo kontekste ir ką reiškia tokiu būti?
Teologai ir filosofai šimtmečius aptaria sudėtingą laisvos valios klausimą. Bet Raštas aiškiai sako: mes, kaip žmonės, turime laisvą valią ir esame laisvi apsispręsti. Priešingu atveju mūsų poelgių teismo idėja netenka prasmės. Tad mums tenka asmeninė atsakomybė, Dievo mums suteikta malone, apsispręsti priimti teisingus sprendimus visuose mūsų darbuose, įskaitant buvimą ištikimais visų mūsų Šeimininko turtų prievaizdais.
Tolesniam tyrinėjimui: Kai kuriuose tekstuose Senajame Testamente žodis, verčiamas kaip „prievaizdas“, kyla ne iš vieno žodžio, bet iš frazės: asher al bayt, – „tas, kuriam pavaldūs namai“. Pavyzdžiui, Pr 43, 19 galima išversti: „Priėję prie Juozapo namų prievaizdo, prakalbino jį tarpduryje“. Darant prielaidą, kad namų dalimi yra ir juose gyvenanti šeima, kas asmeniui yra vertingiau, jei ne jo paties namai? Tad prievaizdas yra tas, kuriam patikėta kažkas labai brangaus, nors jam tai nepriklauso. Tai prievaizdo atsakomybę daro didesne net už jo paties turtą.
Ta pati mintis yra ir Naujajame Testamente. „Naujasis Testamentas priima Senojo Testamento mintis ir pastarąsias sujungia su pirmojo šimtmečio mintimis, sampratomis ir žodžiais, tokiu būdu praturtindamas ir išplėsdamas biblinį mokymą, susijusį su prievaizdavimu. Dažniausiai graikiški žodžiai, vartojami nusakant prievaizdavimą, kyla iš oikos ir oikia, „namai“. Oikonomos – tai tas, kuris prižiūri namus, prievaizdas arba valdytojas. Oikonomia yra abstraktus daiktavardis, „namų valdymas“, kurio reikšmė dažnai yra daug platesnė.“ (Handbook of Seventh-day Adventist Theology (Hagerstown, Md.: Review and Herald Publishing Association, 2000), 653 p.)
Klausimai aptarimui:
Užuot prisiėmęs atsakomybę už tai, kad suvalgė uždraustą vaisių, ką Adomas sakė Dievui, kai buvo paklaustas apie jo poelgį? (Pr 3, 12) Įdomu, kad viena iš pirmųjų žmogiškųjų reakcijų, sukeltų nuodėmės, – tai atsikratyti kaltės ir pastarąją priskirti kažkam kitam. Ką Adomo atsakymas pasako apie jo pasiruošimą prisiimti asmeninę atsakomybę už savo elgesį? Ką tai turėtų pasakyti ir apie mūsų pačių pasiruošimą? Kaip mes galime išmokti išvengti paplitusio įpročio kaltinti kitus dėl savo klaidų?
Klasėje giliau aptarkite mintį, kad esame neapčiuopiamų, bet dvasinių dalykų prievaizdai. Ką tai reiškia? Kaip mes „valdome“ šiuos dalykus?
Pagalvokite apie trijų angelų žinią Apr 14, 6–12. Kokios svarbios tiesos yra čia išreikštos, dėl kurių mums teko atsakomybė būti prievaizdais?
Kodėl mums itin svarbu išmokti pasikliauti ir tikėti dvasiniais dalykais, kurių mes nesuvokiame iki galo? Kokiais pasaulietiniais būdais mes tai ir taip darome?