Kovo 17–23 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Ef 5, 15–17; Kol 3, 23; Lk 12, 35–48; Jok 4, 14; Apd 3, 21; 1 Kor 9, 24–27.
Įsimintina eilutė: „Kaip gali jauni žmonės nepalūžti savo kelyje? – Laikydamiesi Tavo žodžių. Visa širdimi Tavęs ieškau, neleisk man nuklysti nuo Tavo įsakymų. Branginu širdyje Tavo žodį, kad Tau nenusidėčiau“ (Ps 119, 9–11).
Įpročiai atskleidžia tikslą ir kryptį jūsų gyvenime. Prievaizdai, išsiugdantys gerus įpročius, yra ištikimiausi. Danielius buvo įpratęs kasdien melstis (Dan 6, 11). Paulius buvo įpratęs eiti į sinagogą (Apd 17, 1–2). Jis taip pat rašė: „Neapsirikite: Blogos draugijos gadina gerus papročius!“ (1 Kor 15, 33) Siekdami pakeisti blogus, turime išsiugdyti gerus įpročius.
„Mes kiekvienas, visą amžinybę, būsime tokie, kokius mus padarys mūsų įpročiai. Tų, kurie ugdėsi deramus įpročius ir yra ištikimi vykdant kiekvieną pareigą, gyvenimas bus tarsi žiburys, apšviečiantis kelią kitiems.“ (E. G. White, Liudijimai Bažnyčiai, 4 t., 452 p.)
Suformuotas įprotis, jei juo pasinaudojama, yra greičiausias būdas gauti pageidaujamą atlygį. Įprotis yra įsišaknijęs sprendimas. Kitaip tariant, apie tai net nereikia galvoti; tiesiog daroma tai, ko reikia. Toks įprotis gali būti labai geras arba labai blogas, priklausomai nuo to, ką darome. Šią savaitę mes tyrinėsime galingus įpročius, kurie padės prievaizdui Dievo reikaluose.
ĮPROTIS – PIRMIAUSIA IEŠKOTI DIEVO
Mes visi turime įpročių. Klausimas, kokie jie? Geri ar blogi? Iš visų gerų įpročių, kuriuos krikščionys gali turėti, svarbiausias iš visų turėtų būti kiekvieną dieną pirmiausia ieškoti Dievo.
„Kiekvieną rytą paveskite save, sielą, kūną ir dvasią Dievui. Įpraskite pasišvęsti savo Gelbėtojui ir vis labiau Juo pasitikėkite.“ (E. Vaite, „Mind, Character, and Personality“, 1 t. 15 p.) Su tokiu įpročiu mes tikrai įeisime per ankštus vartus į gyvenimą (Mt 7, 14).
Dievas liepė: „Neturėsi kitų dievų, tiktai Mane“ (Iš 20, 3). Jėzus, pagrindinių mūsų poreikių kontekste, pasakė, kad mes pirmiausia ieškotume Dievo karalystės ir Jo teisumo (Mt 6, 33), ir mums taip pat buvo pasakyta: „Kai Manęs ieškosite, rasite Mane. Taip, jeigu visa širdimi Manęs ieškosite“ (Jer 29, 13).
Perskaitykite Mt 22, 37–38; Apd 17, 28; Ef 5, 15–17; Kol 3, 23. Kas čia sakoma, kas gali padėti mums suprasti, kaip svarbiausią vietą mūsų gyvenime skirti Dievui?
Iš visų pavyzdžių pirmiausia ieškoti Dievo, nė vienas, žinoma, nepranoksta Jėzaus pavyzdžio. Kristus visada svarbiausią vietą skirdavo savo Tėvui. Šis prioritetas pirmiausia pastebimas Jo vaikystėje per Paschą, kai Jis atėjo į Jeruzalę. Kai Jo motina Jį rado šventykloje, Jis pasakė jai: „Man reikia būti savo Tėvo reikaluose“ (Lk 2, 46–49).
Visą savo gyvenimą Jėzus troško bendrystės su savo Tėvu, kaip rodo Jo įprotis melstis. Šio įpročio mokiniai iki galo nesuprato. Visos tamsos jėgos negalėjo atskirti Jėzaus nuo Tėvo, nes Jėzus nuolatinio ryšio su Juo palaikymą padarė įpročiu.
Mes galime sekti Jėzaus pavyzdžiu priimdami sprendimą mylėti Dievą visa širdimi, siela ir protu (Mt 22, 37). Melsdamiesi, tyrinėdami Dievo Žodį ir stengdamiesi atkartoti Jėzaus charakterį visuose savo darbuose, mes išsiugdysime įprotį Dievui skirti pirmąją vietą mūsų gyvenime. O koks įprotis krikščioniui gali būti geresnis?
Paklauskite savęs: ar aš tikrai Dievui savo gyvenime skyriau pirmąją vietą? Kaip tai žinote?
ĮPROTIS – LAUKTI JĖZAUS SUGRĮŽIMO
Perskaitykite Lk 12, 35–48. Ko šis palyginimas mus moko apie mūsų santykį su Jėzaus antruoju atėjimu? Kodėl viskas, ką mes darome, visada turi būti susieta su Jėzaus antrojo atėjimo tikrovės kontekstu?
Prievaizdavimas turėtų būti nuolatinis įprotis, paisant Jėzaus sugrįžimo. Neištikimų prievaizdų, kurie dedasi ištikimais, charakteris galiausiai išaiškės dėl jų elgesio; tikri, ištikimi prievaizdai vykdo savo pareigas budėdami ir dirbdami taip, tarsi šeimininkas būtų šalia. Jie gyvena dėl ateities ir kasdien ištikimai darbuojasi. „O mes esame dangaus piliečiai, ir iš jo mes laukiame Išgelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus“ (Fil 3, 20).
Abraomas laukė amžinojo miesto (Hbr 11, 10), o Paulius laukė Kristaus sugrįžimo (Hbr 10, 25). Jie mąstė į priekį, numatydami, planuodami ir pasiruošę bet kurią akimirką susitikti su Jėzumi. Mes taip pat turime išsiugdyti įprotį nuolat žvelgti į priekį ir laukti Evangelijos kulminacijos (Tit 2, 13). Užuot kartkartėmis pasižiūrėję arba atsitiktinai pažvelgę į pranašystes, turime nuolat laukti, budėti ir veikti, visada suvokdami amžinybę, kuri mūsų laukia, kai Kristus sugrįš. Tuo pačiu metu turime vengti kraštutinių ir nerealių spėliojimų dėl paskutiniųjų laikų įvykių. Antrojo atėjimo pažadas suteikia mums kryptį mūsų gyvenime, suteikia tinkamą požiūrį į dabartį ir padeda mums prisiminti, kas gyvenime yra svarbu. Įprotis laukti Jėzaus sugrįžimo suteikia prievaizdo apibrėžimą ir tikslą.
Kryžius nutiesė kelią, kad galėtume susitikti su Atpirkėju. Mes Šventajame Rašte ieškome kelrodžių, kurie nurodo mums į Kristaus atėjimą Tėvo ir angelų šlovėje (Mk 8, 38). „Mes nežiūrime to, kas regima, bet kas neregima, nes regimieji dalykai laikini, o neregimieji amžini“ (2 Kor 4, 18).
Taip, mirtis ir nuolatinė mirties tikrovė visuomet turėtų padėti mums suvokti, koks ribotas ir trumpas čia yra mūsų laikas. Tačiau Antrojo atėjimo pažadas mums parodo, kad pati mirtis yra laikina. Todėl nestebina tai, kad turėtume gyventi paisydami Kristaus sugrįžimo pažado, kuris turėtų daryti įtaką kiekvieno krikščionies prievaizdo gyvenimui. Padarykime įpročiu visada gyventi tikintis Kristaus sugrįžimo. Mūsų pavadinimas atskleidžia šio lūkesčio tikrovę.
ĮPROTIS – IŠMINTINGAI IŠNAUDOTI LAIKĄ
„Juk mes patys – lyg vakar užgimę ir nieko nežinome“ (Job 8, 9).
Įmanoma sustabdyti laikrodį, bet ne laiką. Laikas nelaukia; jis nuolat eina į priekį, net jei mes stovime ir nieko nedarome.
Ko šie tekstai moko mus apie mūsų laiką čia šioje žemėje? Jok 4, 14; Ps 90, 10. 12; Ps 39, 5–6; Mok 3, 6–8. Kokia yra pagrindinė žinia, kurią turėtume įžvelgti šiose eilutėse, apie tai, koks brangus čia yra mūsų laikas?
Kadangi laikas yra ribotas ir neatsinaujinantis, svarbu, kad krikščionys būtų geri laiko prievaizdai. Todėl turėtume išsiugdyti įpročius išmintingai išnaudoti laiką, dėmesį sutelkiant į tai, kas svarbu šiame ir kitame gyvenime. Mes turime išnaudoti laiką pagal tai, ką Dievo Žodis mums parodo, kas yra svarbų, nes pasibaigus laikui, jo nebesusigrąžinsi. Praradus pinigus galiausiai galima juos susigrąžinti, gal net uždirbti daugiau. Bet ne laiką. Prarastas laikas – tai amžiams pradingusi akimirka. Lengviau susemti sudužusį kiaušinį į kevalą, negu susigrąžinti praeities akimirką. Tad laikas yra vienas iš brangiausių talentų, kurį Dievas mums duoda. Todėl itin svarbu, kad mes išsiugdytume įprotį maksimaliai išnaudoti kiekvieną mums suteiktą akimirką.
„Mūsų laikas priklauso Dievui. Kiekviena akimirka yra Jo, todėl mes turime atsakingai naudoti jį Dievo šlovei. Už jokį kitą talentą, kurį mums suteikė, Jis nereikalaus tokio griežto atsiskaitymo, kaip už mūsų laiką. Laiko reikšmės neįmanoma įvertinti. Kristus kiekvieną akimirką laikė brangia, todėl lygiai taip pat ją turėtume vertinti ir mes. Gyvenimas yra pernelyg trumpas, kad jį būtų galima tuščiai švaistyti. Mes turime tik keletą malonės dienų, per kurias turime pasiruošti amžinybei. Mes neturime laiko, kurį galėtume veltui eikvoti, neturime laiko, kurį galėtume paskirti savanaudiškiems malonumams, neturime laiko nuodėmei pataikauti“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, 307 p.).
„Todėl rūpestingai žiūrėkite, kaip jūs elgiatės, kad nebūtumėte tartum neišmanėliai, bet kaip išmintingi, gerai naudojantys laiką, nes dienos yra piktos“ (Ef 5, 15–16). Ką Paulius čia sako mums, ir kaip mes galime pritaikyti šiuos žodžius esamoms mūsų aplinkybėms?
ĮPROTIS – PALAIKYTI SVEIKĄ PROTĄ, KŪNĄ IR SIELĄ
Pradžioje mes buvome sukurti tobuli protiškai, fiziškai ir dvasiškai. Žinoma, nuodėmė viską sugadino. Geroji Evangelijos žinia, be kitų dalykų, yra tai, kad Dievas atnaujina mus ir daro tokius, kokie mes turėjome būti pradžioje.
Perskaitykite Apd 3, 21 ir Apr 21, 1–5. Kokią viltį mes randame šiose eilutėse? Kaip mums gyventi, kol laukiame šio galutinio atnaujinimo?
Kristus čia nenuilsdamas darbavosi, kad pakylėtų žmoniją dvasiškai, protiškai ir fiziškai, nurodant į galutinį atnaujinimą laikų pabaigoje. Jėzaus gydymo tarnystė įrodo, kad Dievas nori, jog mes būtume kaip įmanoma sveikesni dabar ir iki pabaigos. Tad prievaizdai ugdosi proto, kūno ir sielos įpročius, kurie skatina sveiką gyvenseną.
Pirmiausia, kuo daugiau naudosimės protu, tuo labiau jis stiprės. Įpraskite mąstyti „apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, apie visa, kas dorybinga ir šlovinga“ (Fil 4, 8). Tokios mintys atneša ramybę (Iz 26, 3), o „ramus protas suteikia kūnui gyvastį“ (Pat 14, 30). Sveiki proto įpročiai leidžia darbuotis esant geriausios būklės.
Antra, geri sveikatos įpročiai, pvz., mankšta ir tinkama mityba, rodo, kad mes rūpinamės savimi. Pratimai, pavyzdžiui, mažina įtampą ir kraujospūdį, gerina nuotaiką ir yra geresnis eliksyras prieš senėjimą nei tai, kas randama lentynose.
Trečia, prievaizdas išsiugdys gerus įpročius sielai atgaivinti. Šaukis Dievo (Ps 86, 4–5) ir lauk (Ps 62, 6). Tavo siela klestės, kai tu vaikščiosi tiesoje (3 Jn 3) ir būsi nepeiktinas iki mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimo (1 Tes 5, 23).
Pagalvokite apie savo įpročius ir jų įtaką jūsų dvasinei, fizinei ir protinei sveikatai. Ar reikia tam tikrų pokyčių, kurie padėtų jums tobulėti kurioje nors ar visose iš šių sričių? Kokius sprendimus galite priimti ir kokių biblinių pažadų įvykdymo galite melsti, kurie padės pagerinti jūsų gyvenimo kokybę dabar, kol laukiate paskutinio atnaujinimo?
ĮPROTIS – SAVIDRAUSMĖ
Savidrausmė yra viena iš svarbiausių prievaizdo charakterio savybių. „Dievas juk davė mums ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir savitvardos dvasią“ (2 Tim 1, 7). Graikų kalboje žodis savidrausmė („sophronismos“) pavartotas tik šioje Naujojo Testamento eilutėje ir apima gebėjimą daryti tai, kas turi būti atlikta, su subalansuotu ir tvirtu protu, nenukrypstančiu nuo Dievo principų. Savidrausmė gali mums padėti „atskirti gera nuo bloga“ (Hbr 5, 14), suprasti esamas aplinkybes, tačiau romiai ir kukliai atlaikyti įtampą ir blaškymą, nepriklausomai nuo rezultato. Danielius laikėsi to, kas teisu, nepaisydamas liūtų, priešingai nei Samsonas, kuris gyveno pataikaudamas sau ir retai parodydavo savitvardą ir sveiką nuovoką. Juozapas laikėsi to, kas buvo teisinga, Potifaro namuose, priešingai nei Saliamonas, garbinęs kitus dievus (1 Kar 11, 4–5).
Perskaitykite 1 Kor 9, 24–27. Ką Paulius sako apie savidrausmę? Ką jis galiausiai sako apie grėsmę dėl viso savidrausmės klausimo?
„Pasaulis pasinėręs į malonumus. Apstu klaidžiamokslių ir prasimanymų. Šėtonas vis uoliau rezga pinkles, kad pražudytų sielas. Visi, kurie nori daryti šventus darbus pagarbiai bijodami Dievo, turėtų išmokti santūrumo ir savitvardos. Geismai ir aistros turi būti pavaldžios aukštesniosioms proto galioms. Šis savęs drausminimas būtinas proto jėgai ir dvasinei įžvalgai, kurios įgalins mus suprasti ir laikytis šventų Dievo Žodžio tiesų“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 80 p.).
Savidrausmė gerėja per praktiką. Dievas pašaukė jus būti šventus „visu savo elgesiu“ (1 Pt 1, 15) ir ugdytis „maldingumą“ (1 Tim 4, 7). Prievaizdai turi laikytis ir mokytis savidrausmės, kaip ir talentingiausi sportininkai ar muzikantai. Mes turime, Dievo padedami ir savo pačių kruopščiomis pastangomis, drausminti save išties reikšminguose dalykuose.
Kaip mes galime išmokti pasiduoti Dievo galiai, kuris vienintelis gali mums suteikti savidrausmę, kad gyventume kaip ištikimi ir maldingi prievaizdai puolusiame ir sugedusiame pasaulyje?
Tolesniam tyrinėjimui: Henochas ir Nojus išsiugdė įprotį eiti su Dievu tokiu laiku, kai mažai kas buvo ištikimi, nes vyravo perteklius, materializmas ir smurtas (Pr 5, 24; 6, 9). Jie suprato ir priėmė Dievo malonę, todėl buvo geri jiems patikėtų turtų ir užduočių prievaizdai.
Per amžius žmonės ėjo su Dievu taip, kaip tai darė Henochas ir Nojus. Pavyzdžiui, Danielius ir jo draugai „suprato, kad norėdami tapti tikrosios religijos pasiuntiniais tarp netikrų pagoniškų religijų, jie turi būti sumanūs ir tobulinti krikščioniškąjį charakterį. Ir pats Dievas buvo jų mokytojas. Nuolat melsdamiesi, tyrinėdami, palaikydami ryšį su Neregimuoju, jie ėjo su Dievu, kaip ir Henochas“ (E. Vait, Pranašai ir Karaliai, 486 p.).
„Ėjimą su Dievu“ apibrėžia tai, ką prievaizdas daro, tai yra, kaip kasdien gyvena su Dievu. Išmintingas prievaizdas išsiugdys įprotį eiti su Dievu sugedusiame pasaulyje, nes tik dėl šio ryšio su Dievu mes galime būti apsaugoti nuo pasidavimo vyraujančiam blogiui.
Buvimas ištikimu prievaizdu apima visą gyvenimą, pradedant susitarimu su Dievu (Am 3, 3). Mes turime gyventi Kristuje (Kol 2, 6), gyventi atnaujintą gyvenimą (Rom 6, 4), gyventi meile (Ef 5, 2), išmintimi (Kol 4, 5), tiesa (Ps 86, 11), vaikščioti šviesoje (1 Jn 1, 7), gyventi dorai (Pat 19, 1), laikytis Jo įsakymų (Iš 16, 4), daryti gerus darbus (Ef 2, 10) ir eiti tiesiu keliu (Pat 4, 26).
Klausimai aptarimui:
Apibūdinkite nuolankumą ir paaiškinkite nuolankumo vaidmenį prievaizdo gyvenime (Mt 11, 29; Ef 4, 2; Fil 2, 3; Jok 4, 10). Kodėl nuolankumas yra svarbus mūsų ėjime su Dievu? (Mch 6, 8).
Klasėje pasikalbėkite apie tai, kaip mes galime padėti tiems, kurie neišsivaduoja iš netinkamų, netgi žalojančių įpročių. Ką jūs kaip vietinė bendruomenė galite daryti, kad padėtumėte šiems žmonėms?
Kokių yra kitų gerų įpročių, kurių reikėtų krikščionims prievaizdams? Pvz., žr. Tit 2, 7; Ps 119, 172; Mt 5, 8.
Klasėje aptarkite laiką ir laiko slėpinius. Kodėl atrodo, kad laikas taip greitai lekia? Kaip mes suprantame, kas yra laikas? Svarbiausia, kodėl būtina, kad mes būtume geri santykinai trumpo laiko čia, žemėje, prievaizdai?