SĄŽININGUMAS SU DIEVU

Vasario 10–16 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Lk 16, 10; Kun 27, 30; Pr 22, 1–12; Hbr 12, 2; Lk 11, 42; Hbr 7, 2–10; Neh 13.

Įsimintina eilutė: „Nukritusi į gerą žemę sėkla – tai tie, kurie klauso žodžio, išsaugo jį taurioje ir geroje širdyje ir duoda vaisių kantrumu“ (Lk 8, 15).

Kas yra tauri širdis, ir kaip ji atsiskleidžia? Šiuolaikinė kultūra sąžiningumą dažnai laiko kažkokia neaiškia, reliatyvistine etika; dauguma žmonių kartais būna nesąžiningi, tačiau mano, kad tai priimtina tol, kol pažeidimas ne pernelyg didelis. Taip pat konkrečios aplinkybės, teigia jie, galėtų pateisinti tam tikrą nesąžiningumą.

Tiesa ir sąžiningumas yra visada kartu. Tačiau mes negimstame su polinkiu būti sąžiningais; tai išsiugdyta moralinė dorybė ir pastaroji yra moralinio prievaizdo charakterio esmė.

Mums būnant sąžiningais iš to ateina geri dalykai. Pavyzdžiui, niekada neteks nerimauti dėl melavimo ar mėginimo melą uždengti. Dėl šios ir daugiau priežasčių sąžiningumas yra vertinga asmenybės savybė, ypač sudėtingose aplinkybėse, kai kyla pagunda būti nesąžiningiems.

Šią savaitę mes tyrinėsime dvasinę sąžiningumo sampratą dešimtinės kontekste ir pamatysime, kodėl dešimtinė yra itin svarbi prievaizdams ir prievaizdavimui.

PAPRASTO SĄŽININGUMO REIKALAS

Vienas mums visiems bendras dalykas yra tai, kad daugeliui iš mūsų nepatinka nesąžiningumas. Pastarasis mums ypač nepatinka, kai mes jį matome pasireiškiant kituose. Nors nelengva, kai nesąžiningumą mes pastebime pasireiškiant ir mumyse, o tai pastebėję esame linkę keisti savo elgesį, jį pagrįsti, sumenkinti jo reikšmę: ai, nieko čia blogo; tai tik nereikšmingas menkniekis. Nors dažniausiai mes galime apgauti save; bet mes niekada neapsuksime Dievo.

„Mūsų gretose nesąžiningumas yra paplitęs, o tai daugelį išpažįstančiųjų tiesą paskatina būti nei šaltu, nei karštu. Jie nėra susijungę su Kristumi ir klaidina savo sielas.“ (E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, 4 t., 310 p.)

Perskaitykite Lk 16, 10. Kokį svarbų principą Jėzus čia išreiškė, kuris turėtų padėti mums pamatyti, kad svarbu būti sąžiningiems, net „mažuose dalykuose“?

Dievas žino, kad mums lengva būti nesąžiningiems, ypač kai reikalas yra susijęs su mūsų turtu. Todėl Jis mums davė galingą priešnuodį nesąžiningumui ir savanaudiškumui, bent jau kalbant apie medžiaginį turtą.

Perskaitykite Kun 27, 30 ir Mal 3, 8. Ko šios eilutės moko ir kaip tai, apie ką jos kalba, gali padėti mums išlikti sąžiningiems?

„Tai[…] ne raginimas būti dėkingiems ar dosniems. Tai paprasčiausio sąžiningumo reikalas. Dešimtinė priklauso Viešpačiui, ir Jis įpareigojo mus grąžinti Jam tai, kas yra Jo. […] Jei sąžiningumas yra pagrindinis verslo principas, argi neturėtume pripažinti savo pareigos Dievui – pareigos, kuri yra visų kitų pareigų pagrindas?“ (E. Vait, Ugdymas, 160 p.)

Kaip dešimtinės atnešimas gali padėti jums prisiminti, kam, galų gale, pavaldu viskas, ką turite? Kodėl svarbu niekada nepamiršti, kam pavaldus visas mūsų turtas?

TIKINČIOJO GYVENIMAS

Perskaitykite Pr 22, 1–12. Ką šis pasakojimas pasako apie Abraomo tikėjimo tikrovę?

Tikinčiojo gyvenimas – tai ne vienkartinis įvykis. Savo tikėjimą mes išreiškiame galingu būdu net tik vienu metu, ir taip įrodome, kad mes, iš tiesų, esame ištikimi krikščionys, gyvenantys malone ir uždengti Kristaus krauju.

Pavyzdžiui, religinis pasaulis net po tūkstančių metų stebisi Abraomo su Izaoku ant Morijos kalno tikėjimo aktu (Pradžios 22). Vis dėlto šis tikėjimo aktas nebuvo kažkas, ką Abraomas sumanė tik tuomet, kai jam to reikėjo. Jo kupinas ištikimybės ir paklusnumo ankstesnis gyvenimas įgalino jį padaryti tai, ką jis padarė. Jeigu jis būtų dažnai buvęs neištikimas prieš šį įvykį, patriarchas niekada nebūtų ištvėręs tokio išmėginimo. Neabejotina, kad tokio tikėjimo žmogus tikrai taip pat gyveno ir po šio įvykio.

Esmė yra ta, kad prievaizdo tikėjimas nėra vienkartinis poelgis. Laikui bėgant tikėjimas arba augs, gilės ir stiprės, arba lėkštės ir silpnės, priklausomai nuo to, kaip tas, kuris teigia tikįs, gyvens tikėjimu.

Perskaitykite Hbr 12, 2. Ką ši eilutė sako apie mūsų tikėjimo šaltinį ir kaip turėti tikėjimą?

Mūsų, kaip ištikimų prievaizdų, vienintelė išeitis – tai žiūrėti „į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų. Jis vietoj sau priderančių džiaugsmų, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje“ (Hbr 12, 2). Žodis „ištobulintoją“ pavartotas tik šioje vietoje Naujajame Testamente. Tai reiškia, kad Jėzus ketina mūsų tikėjimą padaryti brandų ir nepriekaištingą (Hbr 6, 1–2). Tad tikėjimas, tikinčiojo gyvenimas, yra varomoji jėga: jis auga, bręsta ir didėja.

Kaip jūs pastebėjote savo tikėjimą augant ir bręstant per tam tikrą laiką? Ar taip yra?

TIKĖJIMO PAREIŠKIMAS

Ankstesnėje dalyje tyrinėjome, kad tikėjimas yra procesas, varomoji jėga, idealiu atveju, augantis ir bręstantis. Ir vienas iš būdų, kaip Dievas „ištobulina“ mūsų tikėjimą ir pastarąjį padaro užbaigtą, – tai per dešimtinę. Teisingai suprantant, dešimtinė, grąžinama Dievui, nėra Įstatymo raidės prisilaikymas; atnešdami dešimtinę mes nesiekiame arba nenorime pelnyti vietą danguje. Vietoj to, dešimtinė yra tikėjimo pareiškimas. Tai išorinė, matoma, asmeninė mūsų tikėjimo tikrovės išraiška.

Galų gale, kiekvienas gali teigti turįs tikėjimą ir tikįs Dievą, ir net tikįs Jėzų. Žinome, kad ir „demonai tiki“ Dievą (Jok 2, 19). Bet paimti 10 procentų savo pajamų ir jas grąžinti Dievui? – Tai tikėjimo aktas.

Perskaitykite Lk 11, 42. Ką reiškia Jėzaus žodžiai, kad dešimtinės negalima apleisti? Kaip dešimtinė susijusi su svaresniais Įstatymo klausimais?

Dešimtinė – tai nuolanki priklausomybės nuo Dievo išraiška ir pasitikėjimo aktas, kad Kristus yra mūsų Atpirkėjas. Tai pripažinimas, kad mes jau Kristuje palaiminti „visokeriopa dvasine palaima“ (Ef 1, 3) ir pažadas dar didesnio palaiminimo.

Perskaitykite Pr 28, 14–22. Koks buvo Jokūbo atsakas į Dievo pažadą?

„Dievo planas, susijęs su dešimtinės sistema, yra gražus savo paprastumu ir lygybe. Visi gali jo laikykis tikėjimu ir drąsa, nes šis planas yra dangiškos kilmės. Jame yra suderinti paprastumas ir naudingumas, ir šis planas nereikalauja gilių žinių, kad jį suprastume ir vykdytume. Visi gali jaustis sugebantys atlikti tam tikrą vaidmenį brangiame išganymo darbe. Kiekvienas vyras, kiekviena moteris ir jaunimas gali tapti iždininkais Viešpačiui, ir gali būti priemonė, kad iždo poreikiai būtų patenkinti.“ (E. G. White, Counsels on Stewardship, 73 p.)

Kaip jūs atpažinote tikruosius dvasinius palaiminimus, kuriuos lemia dešimtinės atnešimas? Kaip dešimtinės atnešimas padėjo jūsų tikėjimui augti?

SĄŽININGA DEŠIMTINĖ – ŠVENTA VIEŠPAČIUI

Mes dažnai kalbame apie dešimtinės atnešimą Dievui. Bet kaip mes galime duoti Dievui tai, kas Jam ir taip jau priklauso?

Perskaitykite Kun 27, 30. Kokia su dešimtine susijusi svarbi mintis yra šiame tekste?

„Dešimtinė priklauso Viešpačiui, todėl yra šventa. Dešimtinė netampa šventa per įžadą ar pašventinimo aktą. Ji tiesiog šventa savo prigimtimi; ji priklauso Viešpačiui. Niekas, išskyrus Dievą, neturi į ją teisės. Niekas negali pašvęsti jos Viešpačiui, nes dešimtinė niekada nėra asmeninio turto dalis.“ (Ángel Manuel Rodríguez, Stewardship Roots (Silver Spring, MD.: Stewardship Ministries Department, 1994), 52 p.)

Ne mes padarome dešimtinę šventa; tai Dievas padaro paskyrimu. Jis turi tokią teisę. Kaip prievaizdai, mes grąžiname Jam tai, kas yra Jo. Dešimtinės yra skirtos Dievui dėl konkrečios užduoties. Laikyti ją dėl kažkokios kitos paskirties yra nesąžininga. Šventos dešimtinės grąžinimas niekada neturi liautis.

Perskaitykite Hbr 7, 2–10. Kaip Pauliaus paminėtas Abraomo dešimtinės atidavimas Melchizedekui atskleidžia gilesnę dešimtinės reikšmę? Kam Abraomas iš tiesų atidavė dešimtinę?

Taigi, kaip sabata yra šventa, taip ir dešimtinė yra šventa. Žodis „šventa“ reiškia „atskirta šventam naudojimui“. Sabata ir dešimtinė šiuo būdu yra susiję. Septintąją dieną – sabatą mes laikome šventa; ir mes atskiriame dešimtinę, kaip šventą Dievo turtą.

„Dievas pašventino septintąją dieną. Šis konkretus metas, nustatytas paties Dievo religiniam garbinimui, ir šiandien yra šventas, nes pradžioje mūsų Kūrėjas šią dieną pašventino.

Panašiai ir dešimtinės nuo mūsų pajamų yra „šventos Viešpačiui“. Naujasis Testamentas nepadaro vėl galiojančiu nei dešimtinės, nei sabatos įsakymo; šių abiejų galiojimas yra suprantamas, ir jų gili dvasinė prasmė paaiškinama… Nors mes, kaip žmonės, stengiamės ištikimai skirti Dievui laiką, kurį Jis pašventino kaip savo, argi mes taip pat neskirsime Jam mūsų išteklių dalies, kurios Jis reikalauja?“ (Ellen G. White, patarimų apie Stewardship, 66 p.)

Ką jūs galite daryti, kad išlaikytumėte savo širdyje ir prote suvokimą, jog jūsų dešimtinės iš tiesų yra „šventos“?

ATGIMIMAS, REFORMACIJA IR DEŠIMTINĖS

Ilgas Ezekijo valdymas yra laikomas geru laikotarpiu Judo giminei. Tokį didelį Dievo palaiminimą Izraelis patyrė tik Dovydo ir Saliamono laikais. 2 Met 29–31 aprašyti Ezekijo atgimimas ir reforma: „Jis darė, kas dora Viešpaties akyse“ (2 Met 29, 2). „Taip buvo atkurta Viešpaties Namų pamaldų tarnyba“ (2 Met 29, 35). Buvo švenčiama Pascha (2 Met 30, 5). „Jeruzalėje buvo daug džiaugsmo“ (2 Met 30, 26). Stabai, aukurai ir aukštumų alkai buvo sunaikinti (2 Met 31, 1). Įvyko staigus širdies atgimimas ir įpročių pertvarkymas, lėmę dešimtinių ir aukų gausą (2 Met 31, 4–5. 12).

Nehemijo knygoje yra dar vienas atgimimo, reformos ir dešimtinės pavyzdys. Perskaitykite Neh 9, 2–3. Ką reiškia širdies atgimimas? Perskaitykite Neh 13. Nehemijui reformavus „Dievo Namus“ (Neh 13, 4), ką visas Judas atnešė (Neh 13, 12)?

„Atgimimas ir reforma yra du skirtingi dalykai. Atgimimas reiškia dvasinio gyvenimo atsinaujinimą, proto ir širdies gebėjimų atgijimą, prisikėlimą iš dvasinės mirties. Reforma reiškia pertvarką, idėjų ir teorijų, įpročių ir praktikų pasikeitimą.“ (E. Vait, „Christian Service“, 42 p.)

Atgimimo, reformos ir dešimtinės santykis yra automatinis. Be dešimtinės grąžinimo, atgimimas ir reforma yra drungni, jei tai apskritai yra atgimimas. Pernelyg dažnai mes, krikščionys, nieko nedarome ir stovime nuošalyje, kai turėtume būti aktyvūs Viešpaties pusėje. Atgimimas ir reforma reikalauja pasišventimo, ir dešimtinė yra šio pasišventimo dalis. Jei mes neatnešame Dievui to, ko Jis iš mūsų prašo, mes negalime tikėtis, kad Jis reaguos tuomet, kai prašysime mes.

Atgimimas ir reforma vyksta bažnyčioje, o ne už jos ribų (Ps 85, 6). Kad atgimtume, reformuotumės ir vėl imtumės „pirmykščių darbų“ (Apr 2, 5), mes turime ieškoti Dievo (Ps 80, 20). Reforma turi būti susijusi su tuo, ko mes laikomės ir ką mes grąžiname Dievui.

Skirtumą nulemia ne aktas, bet protu priimti sprendimai ir jausmai, atskleidžiantys motyvą ir pasišventimą. Rezultatas bus padidėjęs tikėjimas, aiškus dvasinis regėjimas ir atsinaujinęs sąžiningumas.

Tolesniam tyrinėjimui: Visas sandoras Rašte sudarė Dievas ir užtikrino, kad Jo tauta būtų šių sandorų dalimi (Hbr 8, 10). Sandoros pažadai atspindi Jo malonę, meilę ir norą mus išgelbėti.

Sandora su Dievu apima daug dalykų: Dievą, sandoros dalininką, sandoros sąlygas, abiejų šalių įsipareigojimą sąlygoms, bausmę už sandoros nesilaikymą, numatytus rezultatus ar pageidaujamus padarinius. Dešimtinės samprata atspindi šias dalis Mal 3, 9–10. Šios eilutės primena ypatingą dešimtinės sandorą tarp Dievo ir Jo prievaizdų. Tapę tokios sandoros dalininkais, mes parodome, kad prieštaraujame materialistiniams vartotojiškumo principams, ir įrodome, kad kažkas gero gali išeiti iš atsivertusios nuodėmingos širdies.

„Šykšti, savanaudė dvasia, atrodo, vengia duoti Dievui tai, kas yra Jo. Viešpats sudarė ypatingą sandorą su žmonėmis, kad jei jie nuolat atidės Kristaus karalystės pažangai skirtą dalį, Viešpats juos gausiai laimins, kad Jo dovanoms neužteks vietos. Bet jei žmonės neatiduos to, kas priklauso Dievui, Viešpats aiškiai pareiškė: Prakeikimą esate užsitraukę.“ (E. Vait, „Counsels on Stewardship“, 77 p.)

Gyvenant sandoros santykiuose su Dievu tenka pareigos. Mes mėgaujamės sandoros pažadais, bet mums dažnai nepatinka įsakymai ir atsakomybė. Vis dėlto sandora, šiame kontekste, yra dvipusis susitarimas, ir dešimtinė – tai viena iš mūsų gyvenimo sandoroje dalis.

Klausimai aptarimui:

Kodėl dešimtinės grąžinimas yra itin svarbus tikėjimo aktas iš mūsų pusės?

Ką pasakytumėte kažkam, kas teigia: „Aš tiesiog negaliu sau leisti atnešti dešimtinę“? Kaip galite padėti žmogui, kuris save mato tokiose aplinkybėse? Ir ką dar galima padaryti, siekiant padėti, be žodžių?

Ketvirtos dalies paskutinis klausimas yra toks: Ką jūs galite daryti, kad išlaikytumėte savo širdyje ir prote suvokimą, jog jūsų dešimtinės iš tiesų yra „šventos“. Kokie buvo kai kurie iš jūsų atsakymų? Kokią įtaką tai, kad jos yra šventos, daro jūsų požiūriui į dešimtinių atnešimą?