Liepos 4–10 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 12, 1–3; 14, 8–24; Hbr 11, 8–19; Gal 3, 6; Pr 12, 6–7; 18, 18–19.
Įsimintina eilutė: „Taip Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu. Taigi supraskite, kad Abraomo vaikai yra tie, kurie tiki. Ir Raštas, numatydamas, kad Dievas tikėjimu nuteisina pagonis, iš anksto paskelbė Abraomui gerąją naujieną: Tavyje bus palaimintos visos tautos“ (Gal 3, 6–8).
Ne sutapimas, kad trys iš didžiausių pasaulio tikėjimų – judaizmas, krikščionybė ir islamas kartais yra vadinami „Abraomo religijomis“. Taip yra todėl, kad šių tikėjimų šaknys vienu ar kitu būdu siekia šį didį Dievo žmogų.
Nors Abraomu yra žavimasi kaip išskirtiniu ištikimybės pavyzdžiu, šią savaitę į minėtą ištikimybę pažiūrėsime iš kitos pusės. Tai reiškia, kad mes norime pažiūrėti į šį patriarchą kaip į misionierių, kurį Viešpats pašaukė eiti į kitą kraštą ir liudyti gyvąjį Dievą, Kūrėją ir žmonių Atpirkėją.
Dievas davė Abraomui ir jo palikuonims (žr. Gal 3, 29) trejopą tikslą: (1) būti Dievo karalystės tiesos, pamirštos ankstesnės žmonijos istorijos laikotarpiu, gavėjais ir globėjais; (2) būti kanalu, per kurį Atpirkėjas apsireikš istorijoje; (3) būti ištikimais Dievo tarnais, šviesa tautoms, šviesa tiems, kuriems reikia pažinti Viešpatį.
I. ABRAOMO PAŠAUKIMAS
„VIEŠPATS tarė Abromui: ‘Eik iš savo gimtojo krašto, savo tėvo namų, į kraštą, kurį tau parodysiu. Padarysiu iš tavęs didelę tautą ir palaiminsiu tave; išaukštinsiu tavo vardą, ir tu būsi palaiminimas. Laiminsiu tave laiminančius ir keiksiu tave keikiančius; visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą’“ (Pr 12, 1–3).
Dabartiniame Irake užaugusio Abromo vardas, reiškiantis „išaukštintasis tėvas“, buvo pakeistas į Abraomas – „tėvas tautų daugybės“. Dievas pašaukė jį atsiskirti nuo pažįstamos socialinės ir dvasinės aplinkos ir vykti į nepažįstamą kraštą, kur Dievas atliko 100 metų dvasinę pertvarką, padarydamas patriarchą „tikinčiųjų tėvu“. Asmeninių ir šeimyninių sunkumų įkarštyje Abraomas tapo pirmavaizdžiu misionieriumi keletui žmonių grupių ir gerbiamu vadovu, kuris liudijo savo tikėjimą Dievu.
Perskaitykite Pr 12, 1–3. Kokius principus jūs galite čia įžvelgti, kurie galėtų būti taikomi bet kuriam iš mūsų, mūsų pačių konkrečioms aplinkybėms; tai yra, ką tokio Abraomas patyrė, ką galime patirti ir mes patys, savaip? Taip pat žr. Hbr 11, 8–10.
Patriarchas buvo pašauktas pamiršti savo praeitį, pasikliauti tikėjimu ir tikėti tuo, kas atrodė neįtikima, kad Abraomas atliktų tai, kam Dievas jį pašaukė. Dėl šios patriarcho ištikimybės, visos pasaulio tautos ras jame palaiminimą.
Daugelis iš mūsų esame išmėginami, kaip Abraomas. Žinoma, mes galime ir neišgirsti tiesiogiai mums kalbančio Dievo balso, bet mus Jis pašaukia Savo Žodžio mokymu ir apvaizda. Mums gali tekti atsisakyti karjeros, žadančios turtus ir garbę; gali tekti palikti bendraminčius ir pelningas draugijas ir atsiskirti nuo šeimos; iš tiesų, mums gali tekti žengti, atrodo, tik savęs išsižadėjimo, sunkumų ir pasiaukojimo keliu. Bet jei esame pašaukti, kaip mes galime to atsisakyti?
Pažodžiui Pradžios knygoje hebrajiškai parašyta: „Ir Dievas tarė Abromui: ‘Dėl savęs eik iš savo gimtojo krašto’“. Patriarchui buvo liepta eiti „dėl savęs“; tai yra, dėl jo paties. Kaip turėtume suprasti, ką tai reiškia, ir kaip mes galime tai taikyti sau?
II. ABRAOMO LIUDIJIMAS KARALIAMS
Lotas buvo Abraomo giminaitis, lydėjęs patriarchą kai kuriose jo kelionėse. Loto pasirinkimas keliauti į gerai drėkinamą Jordano slėnį nuvedė jį į Sodomą (Pr 13, 1–13). Pirmiausia Lotą išgelbėjo Abraomas (Pr 14, 11–16), o vėliau du angelai (Pr 19).
Kai Abraomas išgirdo, kad jo giminaitis pakliuvo į bėdą, patriarchas nusprendė jam padėti. Gelbėdamas Lotą, Abraomas vadovavo karinei galiai iš daugiau nei trijų šimtų vyrų. Daug karalių buvo įtraukti į mūšį dėl Sodomos, ir Abraomas nugalėjo.
Perskaitykite Pr 14, 8–24. Ką Abraomo elgesys pasako apie patriarcho charakterį, apie jo tikėjimą ir jo Dievą?
Nugalėtiems karaliams Abraomas apreiškė Dievo galią. Net per šią gelbėjimo misiją „tikinčiųjų tėvas“ nepamiršo dieviško pašaukimo būti palaiminimu tautoms.
„Jehovos šlovintojas ne tik didžiai pasitarnavo šaliai, bet ir pasirodė esąs narsus vyras. Buvo parodyta, kad teisumas nėra bailumas ir kad Abraomo religija priverčia jį drąsiai palaikyti teisiuosius ir ginti prispaustuosius. Dėl tokio didvyriško poelgio jo įtaka aplinkinėms tautelėms smarkiai išaugo. Sodomos karalius su savo palyda išėjo pasitikti grįžtančio Abraomo, pagerbti nugalėtoją. Karalius siūlė jam pasiimti turtus, prašydamas tik grąžinti belaisvius. Pagal karo paprotį grobis priklausė nugalėtojui, tačiau Abraomas buvo ėmęsis to žygio ne dėl pasipelnymo. Todėl jis atsisakė pasinaudoti padėtimi, pasirūpindamas tik tuo, kad jo sąjungininkai gautų jiems priklausomą dalį“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 101 p.).
Pagalvokite apie tai, kaip elgiatės su kitais. Ką jūsų elgesys liudija kitiems apie jūsų tikėjimą?
III. PAVYZDINIS TIKĖJIMAS
Vargu ar buvo nepriekaištingas, tačiau Abraomas buvo Dievo žmogus, daug kartų visame Šventajame Rašte, net Naujajame Testamente, šis patriarchas yra apibūdintas kaip ištikimybės ir to, ką reiškia būti išgelbėtiems tikėjimu, pavyzdys (žr. Pr 15, 6; Gal 3, 6).
Perskaitykite Hbr 11, 8–19. Ką šios eilutės pasako apie Abraomą ir jo tikėjimą, kuris yra itin svarbus norintiems būti Dievo misionieriais pagal įmanomas galimybes?
Viešpats norėjo panaudoti Abraomą, bet pirmas dalykas, kurį jis turėjo padaryti, tai išsižadėti savo praeities. Ši pamoka turėtų būti akivaizdi bet kuriam iš mūsų, ypač tiems, kurių praeitis nedera su Dievo valia ir Įstatymu, kuris iš tikrųjų saisto mus visus.
Nuostabu ir tai, kad Abraomas „išvyko, nežinodamas kur einąs“ (Hbr 11, 8). Nors dauguma misionierių žino, kur vyksta, bent jau geografine prasme, kita prasme, kai kažkuris iš mūsų žengia milžinišką tikėjimo žingsnį ir visiškai paveda savo širdį Dievui, mes tikrai nežinome (bent jau artimiausiu laikotarpiu), kur mes atsidursime (nors ilgalaikėje perspektyvoje turime absoliučią garantiją). Priešingu atveju nereikėtų tokio didelio tikėjimo; taigi nežinojimas yra būtina sąlyga, kad žmogus iš tiesų galėtų gyventi tikėjimu.
Kita labai svarbi mintis čia yra ta, kad Abraomas laukė „miesto su tvirtais pamatais, kurio statytojas ir kūrėjas būtų Dievas“ (eilutė 10). Abraomas paisė bendro vaizdo; jis žinojo, kad viskas, su kuo jis čia susidūrė, kad ir kokios pinklės ir kovos, visa tai atsipirks pabaigoje.
Abraomas taip pat žinojo, kad jis buvo ne ateivis pažadėtame krašte, bet vienas iš daugelio svečių ir ateivių žemėje (eilutė 13). Šis pasaulis ir mūsų gyvenimas čia, kad ir kokie brangūs jie mums atrodo dabar (tai viskas, ką mes dabar turime), tai toli gražu ne viskas.
Ir, žinoma, didžiausias tikėjimo pavyzdys Senajame Testamente buvo Abraomo pasiruošimas Dievo paliepimu paaukoti savo sūnų ant Morijos kalno.
Kokiais būdais jūs patyrėte, ką reiškia pasikliauti tikėjimu? Su kokiais vargais susidūrėte? Kokius džiaugsmus patyrėte? Žinant, ką jūs dabar žinote, ką darytumėte kitaip?
IV. ABRAOMAS – KLAJOKLIS
Tyrinėjant Abraomo gyvenimą paaiškėja, kad patriarcho tikėjimas reiškė sunkias kovas su abejonėmis ir netikėjimu Dievo galia. Abraomo protėviai buvo stabmeldžiai (Joz 24, 2), ir galbūt tai paaiškina, kodėl jis ne visada visiškai pasitikėjo Dievo galia. Du kartus jis parodė bailumą ir liepė Sarajai pasakyti tik pusę tiesos (Pr 12, 11–13; 20, 2). Abraomas juokėsi (Pr 17, 17), kai jam buvo pasakyta, kad Sara jam pagimdys sūnų. Nepaisant šių trūkumų, Viešpats vis tiek naudojo Abraomą, nes jis norėjo būti naudojamas Dievo; dėl to Viešpats galėjo formuoti patriarcho charakterį.
Dievas panaudojo Abraomo klajones padarydamas patriarchą reformatoriumi ir misionieriumi. Pats keliavimas yra ugdymas. Kelionės padeda žmogui priimti naujas idėjas ir suteikia progų pokyčiams. Izraelitams piligrimystė į Jeruzalę buvo svarbi ir reikalinga garbinimo dalis. Piligrimų patirti pokyčiai, kai jiems reikėdavo nukeliauti didelį atstumą, miegoti svetimose vietose, valgyti kitokį maistą, susidurti su nauja aplinka, susitikti su kitokiais žmonėmis, sustiprindavo jų tikėjimą dėl pažeidžiamumo. Garbinimas atnašomis ir aukomis, šventi šokiai ir psalmių deklamavimas padėjo Dievo žmonėms įtvirtinti jų tapatybę ir papročius.
Keliaudamas iš gimtojo Uro į savo kapavietę Hebrone, Abraomas aplankė bent 15 skirtingų geografinių sričių. Dauguma svarbiausių Abraomo gyvenimo epizodų ryšium su reforma ir misija yra susiję su jo kelionėmis.
Kokias dvasines pamokas Abraomas patyrė šiose vietose?
Morės ąžuolo vietovė prie Sichemo (Pr 12, 6–7)
Hebronas (Pr 13, 18–14, 20)
Mamrė (Pr 18, 1. 20–33)
Morijos kraštas (Pr 22, 1–14)
V. ABRAOMAS – MISIONIERIUS SAVO NAMUOSE
„Argi Aš slėpsiu nuo Abraomo, ką žadu tuojau daryti, žinodamas, kad Abraomas taps didele bei galinga tauta ir kad visos žemės tautos ras jame palaiminimą? Juk išrinkau jį, kad galėtų pamokyti savo vaikus ir savo būsimą šeimą laikytis VIEŠPATIES kelio, darant kas teisu ir teisinga, idant VIEŠPATS galėtų įvykdyti, ką yra pažadėjęs Abraomui“ (Pr 18, 17–19).
Ko svarbaus apie ištikimybę ir tarnavimą Dievui moko šios eilutės? (Pr 18, 17–19)
„Dievas pašaukė Abraomą būti Jo Žodžio mokytoju, išsirinko jį didžiulės tautos tėvu, nes matė, kad Abraomas išmokys savo vaikus ir namiškius Dievo Įstatymo principų. Jėgą Abraomo mokymui suteikė jo paties gyvenimo daroma įtaka. Jo didžiulę šeimyną sudarė daugiau kaip tūkstantis žmonių; daugelis iš jų buvo savo šeimų galvos ir nemažai buvo neseniai atsivertę iš pagonybės“ (E. Vait, Ugdymas, 218 p.).
Misionieriška veikla labiau seksis, jei bus pagrįsta šeimos gyvenimu, kuris dera su Dievo sumanymu. Šventojo Rašto ir Bažnyčios istorija moko, kad dauguma ankstyvųjų krikščionių bažnyčių buvo įsteigiamos namuose ir šeimose. Viena iš Abraomo pasirinkimo priežasčių buvo ta, kad Dievas matė patriarcho sugebėjimą mokyti savo vaikus ir šeimą laikytis Viešpaties kelio. Dievo tikslas šeimoje yra toks pat kaip ir misijose: „Vykdomas teisumas ir teisingumas“ (Pat 21, 3).
Kokie pavyzdžiai Abraomo šeimoje parodo, kad jie buvo ištikimi Viešpačiui? Pvz., Hbr 11, 11. 20.
Žinoma, Šventajame Rašte taip pat galima rasti Dievo žmonių pavyzdžių, kurių šeimos nesilaikė Viešpaties kelio. Nepaisant to, iš šiandienos tekstų mintis yra aiški: Abraomo tikėjimas ir pavyzdys buvo pakankamai stiprūs, kad namiškiai išmoko „laikytis Viešpaties kelio“ (Pr 18, 19).
„Laikytis Viešpaties kelio“, ką šie žodžiai reiškia jums? Kaip mes laikomės Viešpaties kelio?
Tolesniam tyrinėjimui: „Dievas pašaukė Abraomą ir buvo jam palankus, jį pagerbė, todėl patriarcho ištikimybės šviesa spinduliavo visų kraštų, per kuriuos jis keliavo, tautoms. Abraomas neužsisklendė nuo aplinkinių žmonių. Jis palaikė draugiškus santykius su gretimų valstybių valdovais ir kai kas iš jų jį didžiai gerbė, o Dievą liudijo dora, nesavanaudiškumu, narsumu ir geranoriškumu. Mesopotamijoje, Kanaane, Egipte ir net Sodomos gyventojams Dangaus Dievas atsiskleisdavo per Savo pašauktą atstovą“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 290 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Tūkstančius metų pasakojimas apie Abraomą ir Izaoką ant Morijos kalno žavėjo tikinčiuosius ir pateikė jiems iššūkių, tačiau žadino panieką ir patyčias tarp tų, kurie tai laikė žiaurumo ir barbariškumo aktu. Dar kartą perskaitykite šį pasakojimą Pradžios 22. Kokias svarbias pamokas čia galime įžvelgti? Ko tai mus moko apie Kryžių ir baisią nuodėmės kainą? Ko tai mus moko apie pasikliovimo tikėjimu reikšmę? Kodėl šis pasakojimas kelia nerimą daugeliui žmonių?
2. Perskaitykite Pr 12, 11–13; 20, 2, du pasakojimus, kuriuose Abraomas, Dievo žmogus, parodė tikėjimo stoką. Ko mes galime pasimokyti iš šių pasakojimų?
3. Viena žinomiausių Šventojo Rašto eilučių yra Pradžios 15, 6. Kas pastarojoje užrašyta? Kokiame kontekste ji pateikta? Kaip ši eilutė vartojama Naujajame Testamente (žr. Rom 4, 3; Gal 3, 6; Jok 2, 23)? Ko tai mus moko apie tikėjimo darbus ir išgelbėjimą?
4. Kokių didžiųjų religinių vadovų šeimos nariai nesilaikė „Viešpaties kelio“? Ko mes galime pasimokyti iš šių pasakojimų, kurie gali padėti visiems, padedantiems šeimos nariams būti ištikimiems?