Birželio 23–29 d.
Šią savaitę skaitykite: Jn 4, 7–30; Apd 2, 42; 11, 19–23; 2 Tim 2, 1–7; 2 Kor 5, 18–20.
Įsimintina eilutė: „Į ką panaši Dievo karalystė, ir su kuo Man ją palyginti? Ji panaši į garstyčios grūdą, kurį ėmė žmogus ir pasėjo savo darže. Jis išaugo į medelį, ir padangių sparnuočiai susisuko lizdus jo šakose“ (Lk 13, 18–19).
Pagrindinė mintis: Evangelizacija ir liudijimas yra priemonė garstyčios grūdui (Dievo bažnyčiai) tapti didžiuliu medžiu, užpildančiu visą pasaulį.
Galbūt girdėjote, ar pats esate sakęs, kad padariau savo darbo dalį, dabar užduotį palieku jaunesniems. Arba, buvau evangelizacijos vadovu metų metus, tegul šias pareigas perima nauji žmonės.
Viena prasme tokie pareiškimai yra suprantami. Žmonės sensta, kartais nuvilia sveikata arba gyvenimo aplinkybės neleidžia išlikti tarnystės vadovais. Kartais žmonės tiesiog pervargsta ir jiems prireikia pertraukos. Kai kurie gali manyti, kad Viešpats nori jiems pavesti kitas pareigas bažnyčioje.
Tačiau yra didelis skirtumas tarp to, kai keičiama tarnystė ir nustojama tarnauti. Kol kvėpuojame, turėtume, vienaip ar kitaip, tarnauti.
Šią savaitę dėmesį sutelksime į tai, kad reikia liudyti ir evangelizuoti. Nesvarbu, koks mūsų vaidmuo bažnyčioje, galimybių tarnauti visada bus.
I. Nesibaigiantis liudijimas ir evangelizacija
Reikia pabrėžti dar kartą, kad liudyti ir evangelizuoti būtina, kol yra žmonių, kuriems reikia išganymo. Tai yra Dievo planas, kad būtų išgelbėta kuo daugiau žmonių. Tuo tarpu tie, kurie priėmė Jėzų kaip savo asmeninį Gelbėtoją, yra raginami bendradarbiauti su Dievu gelbėjant sielas. Nesvarbu, kas mes esame, kur esame, kokios yra aplinkybės, jei mūsų širdis yra atvira Kristui, jei esame giliai dėkingi už tai, ką Jis dėl mūsų padarė ir ko Jis prašo mūsų padaryti atsilyginant, visada turėsime galimybę liudyti ir tarnauti.
1. Apžvelkite Jėzaus pokalbį su samarietė Jn 4, 7–30. Kuo ją sudomino Jėzus ir ką pasakė, kad ji noriai dalijosi su savo miesto gyventojais? Kokius liudijimo principus galime įžvelgti šiame pasakojime, kurie gali padėti evangelizuojant?
Atrodo, kad Jėzus naudojosi paprasta „formule“, kalbėdamas su samariete. 1. Jis pritraukė jos dėmesį: „Duok Man gerti“ (7 eilutė); 2. Jis sudomino ją: „Kaip gi Tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?“ (9 eilutė); 3. Pažadino norą: „Viešpatie, duok man to vandens“ (15 eilutė); 4. Įtikino: „Aš matau, Viešpatie, jog esi pranašas“ (19 eilutė); 5. Padariniai: „Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik Jis nebus Mesijas?“ (29 eilutė).
Nebūtina visa tai atlikti viename susitikime, kaip nutiko Jėzui su samariete. Gali būti, kad liudijant prireiks kelių atskirų laikotarpių. Aplinkybės labai skirsis, tačiau šioje ištraukoje matyti principai, kurie gali būti plačiai taikomi, stengiantis laimėti sielas.
Be to, nors pradinis pokalbis buvo susijęs tik su vandeniu, Jėzaus tikslas yra pažadinti norą gerti gyvojo vandens. Galų gale, nors esame pašaukti padėti žmonėms ir tarnauti jų poreikiams, kad ir kokiose aplinkybėse jie būtų, niekada neturime pamiršti, kad jiems labiausiai reikia išgelbėjimo.
Kaip dažnai jūs pasinaudojate galimybėmis liudyti ar tarnauti? Ar ne tiesa, kad dažnai tiesiog rūpinamės savo gyvenimu. Nors sutinkame žmones, jie nenutuokia, kuo tikime, kas esame arba kokią viltį turime? Kaip galime pasikeisti, kad galėtume būti geresni liudytojai?
II. Ugdanti aplinka
Labai svarbi evangelizacijos dalis vyksta bažnyčioje kiekvieną savaitę. Ši evangelizacijos pusė vadinama „ugdymu“ ir „sutvirtinimu“. Mums labai sekėsi kviesti žmones į mūsų bažnyčias, bet ne visada sugebėjome sukurti aplinką, kuri paskatintų juos grįžti ir bendrauti. Jei darome mokiniais žmones, turime skirti dėmesio ir prižiūrėti kiekvieną naują krikščionį, kad jis sutvirtėtų.
Ką tai reiškia? „Sutvirtinti“ reiškia suteikti gerą pagrindą, t.y. padėti jiems įtikėti ir bendrauti. „Ugdymas“ paprastai paaiškinamas tokiomis sąvokomis: „vesti“, „auklėti“, „rūpintis“, „skatinti“, „mokyti“ ir pan. Kai kas nors priima Viešpatį Jėzų kaip savo asmeninį Gelbėtoją, visos „sutvirtinimo“ ir „ugdymo“ sritys turi būti pritaikytos dvasiškai ir socialiai per krikščionišką bendrystę. Kitaip tariant, naujas krikščionis turi būti prižiūrimas, palaikomas, apmokomas Viešpaties kelio.
Bendravimas yra pagrindas. Bendraujant paliečiamos širdys ir daroma įtaka. Žmonėmis, prisijungusiais prie bažnyčios, turi būti rūpinamasi dvasinės bičiulystės pagalba.
2. Ką šie tekstai pasako mums apie tikinčiųjų dvasinės bičiulystės svarbą? Kodėl tai ypač svarbu naujai įtikėjusiems, kurie ateina į bažnyčią dėka evangelizacijos? 1 Jn 1, 7; Apd 2, 42; 11, 19–23; 20, 35; Rom 1, 11–12.
Žodelis mes 1 Jn 1, 7 žavi tuo, kad, nors šviesoje vaikščiojame asmeniškai, tą patį darome ir kartu. Jei tikintieji vaikščioja šviesoje, jie bendraus ir bus vieningi. Dėl to aplinka bus puoselėjanti. Žmonės dėmesį bus sutelkę į Dievo valią savo gyvenime ir vienas kito raginimą eiti krikščionišku keliu. Nors svarbu padėti naujiems nariams būti laimingiems ir patenkintiems bažnyčioje, taip pat svarbu raginti juos tapti mokiniais tikrąja šio žodžio prasme, t.y. sugebėti raginti kitus užmegzti gelbėjančius santykius su Viešpačiu Jėzumi.
Ar jūsų bažnyčia tikslingai padeda naujiems nariams įsitvirtinti? Kaip galite įsitraukti, kad padėtumėte ugdyti naujus narius (ar „senus“)?
III. Mokytojų mokymas
Gyvename pasaulyje, kuriame žmonės yra labai mobilūs. Vietinės bendruomenės, atrodo, nuolat perveda narius ir dažnai juos aprauda, nes jie buvo labai gabūs tarnautojai. Dėl tokio įmanomo įgūdžių pervedimo, ir kad vietinės bendruomenės evangelizacijos ir liudijimo tarnystė ir toliau plėstųsi, yra didelis poreikis gausinti tarnystes.
3. Kokius principus, susijusius su mokytojų mokymu, galime įžvelgti Pauliaus žodžiuose Timotiejui (2 Tim 2, 1–7)? Kaip šie žodžiai turi būti pritaikyti mums šiandien darbuojantis dėl Viešpaties, kad ir kiek sugebėtume?
Paulius pasakė Timotiejui, kad svarbu matyti bendrą bažnyčios darbo vaizdą, susijusį su darbo dydžiu ir trukme. Pastorinės ir mokymo tarnystės neturi būti sutelktos tik į vieną žmogų. Liudytojų ir evangelistų būrys turi būti gausinamas. Visų pirma, Paulius sako Timotiejui ruošti bažnyčios vadovus, nes, galiausiai, vyresni vadovai turės perduoti tarnystę kitiems, kurie savo ruožtu mokys dar kitus, užtikrinant nuolatinę ir besiplečiančią bažnyčios misiją pasaulyje. Tai dera su Jėzaus mokymu, kad reikia daugiau darbininkų pjūčiai.
Yra pasakyta: „Duok žmogui žuvį, ir jis bus sotus vieną dieną; išmokyk jį žvejoti, ir jis išmaitins save ir savo šeimą, kol gyvens“. Bėda ta, kad jei žmogus savo vaikams neperduos žvejybos įgūdžių, ateinančios kartos alks. Galbūt šį posakį reiktų pakeisti: „Duok žmogui žuvį, ir jis bus sotus vieną dieną; išmokyk žmogų žvejoti, perduok savo žinias ir metodus, ir neapsakomas skaičius žmonių bus sotūs“. Štai kuo skiriasi paprastas mokymas nuo mokymo, kai kiti išmoksta mokyti.
Pagalvokite apie savo patyrimą bažnyčioje. Ar kas nors mokė jus, kaip liudyti kitiems? Ar kada pats prašėte būti apmokytas liudyti kitiems? Aptarkite jūsų atsakymus klasėje.
IV. Buvusių narių susigrąžinimas
Norėtume, kad krikščioniškame žodyne apskritai nebūtų žodžio atsimetėlis. Tačiau daug žmonių atsiskiria nuo bažnyčios ir išsižada gelbėjančių santykių su Viešpačiu. Nors kartais žmonės palieka mus dėl doktrinų, dažniausia taip nutinka dėl kitų priežasčių, paprastai asmeninių ginčų ir pan. Nepaisant priežasčių, turime padaryti viską, ką galime, ir sukurti mylinčią bei puoselėjančią aplinką, padedančią tiems, kurie prisijungs prie mūsų, noriai gyventi kartu, kad ir kokie iškiltų asmeniniai klausimai.
Tuo pačiu metu, turėtų būti tarnystė, kaip liudijimo ir evangelizacijos programos dalis, skirta buvusiems arba nelankantiems bažnyčios nariams. Žvilgterėjus į įvairių bendruomenių narių sąrašus paaiškėtų, kad vardų ir pavardžių yra daug daugiau nei lankančių pamaldas. Šie vardai gali būti ypatingos tarnystės pradžia. Juk Dievas nenustojo mylėjęs šių žmonių.
4. Apgalvokite 2 Kor 5, 18–20. Nors kontekstas šiek tiek skiriasi nuo mūsų, principas yra svarbus. Kuo ypatinga „sutaikinimo tarnystė“ tiems, kurie sekė Dievu, bet atsimetė?
Buvusių narių susigrąžinimas yra ypatinga tarnystė. Be kita ko, ši tarnystė yra evangelizacinio pobūdžio. Juk mėginame laimėti žmones, kaip ir tuos, kurie niekada nepažino Kristaus. Pats žodis sutaikinimas reiškia buvusią vienybę ir bendrystę tarp žmonių bei Dievo, kurią atkūrė Jėzus Kristus. Be to, dabar mums patikėta tokia sutaikinimo tarnystė, kuria siekiama susigrąžinti kažkada garbinusius su mumis.
Tiesą sakant būtų galima teigti, kad Mt 10, 5–6 Jėzus pasiuntė mokinius laimėti žydų tautos narius, kurie atsimetė nuo gelbėjančių santykių su jų Viešpačiu. Taigi visiškai tinkama, kad mes šiandien taip pat pradėtume tarnauti tiems žmonėms, kuriuos sieja ypatinga praeitis su Dievu ir Jo bažnyčia.
Pagalvokite apie tuos, kurie paliko bažnyčią, ir priežastis, kodėl jie tai padarė. Ar yra nors vienas asmuo, su kuriuo galėtumėte iš naujo užmegzti ryšį, atnaujinti draugystę, kuriam galėtumėte tarnauti ir siekti, kad jis vėl prisijungtų prie bažnyčios? Maldoje apmąstykite, kaip galima tai daryti.
V. Užpakalinės durys
Ar pastebėjote, kaip dažnai žmonės rauda, kad nariai įėjo per vienas duris, o išėjo per kitas? Taip pat tvirtai teigiama, kad bažnyčios užpakalinės durys turi būti uždarytos, tačiau nežinoma, kaip tai padaryti arba kur jos yra. Kai kurios augančios bendruomenės gali pagalvoti, jog jų užpakalinės durys yra uždarytos, bet iš tikrųjų gali būti taip, kad daugiau žmonių ateina nei išeina. Nors iš dalies tai yra geriau (kai kur taip yra), vis dėlto norime padaryti viską, ką galime, ir išlaikyti mūsų narius.
Atrasti užpakalines duris ir pamėginti jas uždaryti prireiks strategijos, kuri iš tikrųjų yra evangelizacinio pobūdžio, nes mums pavesta ne tik laimėti žmones Dievui, bet ir juos išlaikyti.
5. Perskaitykite Hbr 10, 25. Kodėl krikščionims svarbu nuolat susitikinėti? Kai kartu garbiname, kiek raginame vienas kitą? Ar galime ir kaip galime daryti daugiau, nei darome dabar?
Sprendimas palikti bažnyčią paprastai nėra staigus. Atvirkščiai, dauguma žmonių išeina lėtai ir tyliai. Lygiai kaip atėjimas pas Kristų ir Jo bažnyčią buvo kelionė, toks pat yra ir išėjimo procesas. Išeinantys dažniausia to neplanuoja. Jie tiesiog pamažu atitolsta, nusivilia ir darosi nepatenkinti bažnyčia. Kai kuriais atvejais, galbūt, tai daroma pagrįstai. Todėl turėtume domėtis bažnyčioje esančių asmenų kelione.
6. Perskaitykite Rom 14, 13; Gal 5, 13; Ef 4, 32. Kaip nesipriešinimas šiems pamokymams padėtų išlaikyti užpakalines duris uždarytas? Ką jūs ir jūsų bendruomenė galite padaryti, kad įgyvendintumėte šias svarbias tiesas?
Rūpestinga bažnyčia yra vieta, kur kiekvienas asmuo domisi savo asmeniniais santykiais su Jėzumi. Jie aiškiai suvokia kiekvieno asmens vertę, t.y. kaip Jėzus vertina kiekvieną žmogų. Uždaryti galines duris reiškia suartėti su žmonėmis, sužinoti jų poreikius, jei jie nori tuo dalytis, ir patenkinti tuos poreikius, jei reikia. To negali užtikrinti jokia bažnyčios programa, o tik mylintys, rūpestingi žmonės.
Toliau tyrinėkite: Tarnystės tęstinumas ir plėtojimas.
Kiekvienas, įsitraukęs į liudijimą ir evangelizaciją, turėtų skirti dėmesio ir padaryti savo tarnystę nuolatine, o ne vienkartine. Yra daug priemonių, padedančių užtikrinti tai. Pažiūrėsime į keletą svarbesnių.
1. Nevenkite dalytis vadovavimu, t.y. negrokite visais instrumentais. Palaikykite komandinį požiūrį, dalykitės ir darbu, ir palaikymu.
2. Darykite viską, ką galite, kad bažnyčiai būtų aišku, kodėl jūsų komandos tarnystė yra svarbi. Tai reiškia, kad teks rengti nuolatines ataskaitas dideliems evangelizaciniams komitetams, skelbti informaciją pranešimuose, plakatuose ir prašyti lėšų.
3. Budriai stebėkite, gal rasite žmonių, kuriuos galite pakviesti prisijungti prie jūsų ar kitos komandos. Jei kas nors pageidaus prisijungti prie jūsų komandos dėl jūsų veiklos ar ataskaitų – gerai, tačiau geriau asmeniškai pakviesti žmones.
4. Nuolatiniai mokymai yra būtini, ypač tie, kurie susiję su liudijimu ir evangelizacija.
Klausimai aptarimui:
1. Klasėje aptarkite atsakymus į trečios dalies paskutinį klausimą.
2 .„Mes esame priemonės, kurių pagalba Viešpats gali siųsti šviesą ir malonę pasauliui. Atsimetėlius būtina susigrąžinti. Turime išsižadėti nuodėmių, išpažintimi ir atgaila nusižemindami prieš Dievą. Dvasinės galios gausa yra ruošiama išlieti ant tų, kurie pasirengę ją gauti.“ (E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, t. 8, 46 p.) Ko ir kodėl reikia, kad padėtume žmonėms grįžti į šią bažnyčią, kad jie išgirstų šių laikų žinią, kurios niekas kitas neskelbia?
3. Kai žmonės išeina, mylėkime juos, nenutraukime ryšio, neteiskime jų ir nevadinkime atskalūnais ar dar blogiau. Nesisvaidykime E. Vait ištraukomis apie atsimetančius žmones. Verčiau, kaip rašė Paulius: patikrinkime patys save, ar laikomės tikėjimo (2 Kor 13, 5), ir paklauskime, ką galėjome, jei galėjome, padaryti kitaip, kad šios sielos būtų likusios su mumis. Svarbiausia, nedarykime nieko, dėl ko, jei jos apsispręstų tai padaryti, grįžti būtų sudėtingiau. Kaip mes, kaip bažnyčia, galime pritaikyti šiuos principus tų atžvilgiu, kurie dėl kažkokių tai priežasčių paliko mus?