Rugpjūčio 4–10 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 1 Tes 2, 13 – 3, 13; Rom 9, 1–5; 11, 1–12. 24–32; Mt 24, 9–22; 10, 42.
Įsimintina eilutė: „Kad jūsų širdys būtų tvirtos ir nepeiktino šventumo mūsų Dievo ir Tėvo akyse, kai ateis mūsų Viešpats Jėzus su visais Savo šventaisiais“ (1 Tes 3, 13).
Pagrindinė mintis: Paulius toliau gyrė tesalonikiečius už gerus dalykus, kuriuos jis įžvelgė, ir drąsino juos dėl persekiojimų, su kuriais jie susidūrė.
Skaitant šias ištraukas galima pamatyti, kad Pauliui tesalonikiečiai nėra tik bažnyčios nariai, bet draugai. Juos siejo gilus emocinis ryšys, ir Paulius tai pabrėžė, primindamas apaštalo meilę jiems. Nors nuoširdūs, jo žodžiai taip pat padeda paruošti juos kritikai.
Paulius šį skyrių pradeda ir baigia malda. Tam tikra prasme visa ištrauka yra užrašyta turint galvoje maldą. Pagrindinis dėmesys šioje maldoje skiriamas tam, kad tesalonikiečiai būtų nepeiktini ir šventi (1 Tes 3, 13; taip pat žr. 1 Tes 2, 19–20) Jėzaus antrojo atėjimo metu.
Pauliaus ir tesalonikiečių draugystė yra gilesnė nei žemiškoji. Tai draugystė, peržengianti laiką ir istorijos ribas. Paulius tikisi praleisti amžinybę su tesalonikiečiais. Šis troškimas, iš dalies, ir skatino nerimauti dėl tesalonikiečių įsitikinimų bei elgesio. Paulius mylėjo šiuos žmones ir norėjo, kad jie būtų pasiruošę Kristaus atėjimui.
I. Judėjos pavyzdys (1 Tes 2, 13–16)
1 Tes 2, 13–16 tęsiama ankstesnė tema, t.y. patikimas Dievui ir rūpinimasis naujai įtikėjusiais (1 Tes 2, 1–12). Bet 13 eilutėje tęsiama tai, kaip tesalonikiečiai reagavo į apaštalus ir į jų atneštą Evangeliją.
14 eilutėje Paulius grįžta prie sekimo pavyzdžiu temos. Tesalonikiečių persekiojimas priminė ankstesnius krikščionių persekiojimus Judėjoje. Kai kurie žydai persekiojo įtikėjusius Kristų žydus Judėjoje, o Tesalonikoje kaimynai žydai ir pagonys iš esmės persekiojo įtikėjusius Kristų pagonis. Čia Paulius rodė, kad krikščionių persekiojimas yra susijęs su platesniu paveikslu. Tie, kurie seka Kristumi, susidurs su priešprieša, net persekiojimais.
1. 1 Tes 2, 14–16. Kokia žinia yra užrašyta mums šioje ištraukoje? Ko ji tikrai nemoko?
Čia Paulius atskleidė tai, ką jis jautė tam tikrai grupei žydų, kurie sėjo nesantaiką ir kurstė priešiškumą apaštalams. Panašios Biblijos ištraukos (pvz. Mt 23, 29–38) buvo šiurkščiai iškraipomos, kad būtų pateisintas žydų persekiojimas. Bet toks visuotinis taikymas stipriai prieštarauja Pauliaus ketinimui čia. Paulius kalbėjo konkrečiai apie valdžią Judėjoje (1 Tes 2, 14 žodis žydų gali būti verčiamas judėjų), kuri bendradarbiavo su romėnais nužudant Jėzų ir darė viską, kad sutrukdytų skelbti Evangeliją. Atrodo, kad Paulius kartojo tai, ką Jėzus jau mokė apie tuos, kurie bandė Jį nužudyti (Mt 23, 29–36).
Turime nepamiršti, kad pats Paulius buvo žydas. Jis nejuodino žmonių. Jėzus buvo žydas. Pirmieji mokiniai buvo žydai. Žydai sudarė ankstyvosios Bažnyčios branduolį. Pauliui kiekvienas toks žydas, kaip Silas, Barnabas ir Timotiejus, buvo potencialiai amžini draugai (žr. Rom 9, 1–5; 11, 1–12. 24–32).
Kristus mirė už kiekvieną žmogų žemėje (Rom 14, 15; 1 Kor 8, 11). Išankstinis nusistatymas prieš tam tikras žmonių grupes nedera gyvenantiems kryžiaus papėdėje.
Lengva rodyti pirštais į bažnyčios klaidas, kaip ji elgėsi su žmonėmis. O mes? Kiek etninės priešpriešos tvyro mūsų širdyse?
II. Pauliaus viltis ir džiaugsmas (1 Tes 2, 17–20)
Keturiolikoje eilučių nuo 1 Tes 2, 17 iki 3, 10 Paulius pateikė chronologinį pasakojimą, kaip jis buvo atskirtas nuo tikinčiųjų Tesalonikoje. Šiose eilutėse kartojasi draugystės tema. Šie tesalonikiečiai nebuvo tik parapijiečiai, bet Pauliaus tikri draugai. Visa ištrauka pulsuoja giliomis emocijomis.
Paulius norėjo, kad visi patarimai ir kritika bažnyčiai (1 Tes 4 ir 5) būtų vertinami atsižvelgiant į jo meilę ir rūpestį. Ir dėl šios meilės jis pelnė teisę mokyti bažnyčią. Patarimas geriausiai priimamas, kai jis grindžiamas meile.
2. 1 Tes 2, 17–20. Ką Paulius užrašė čia, kas svarbu mums šiandien?
Priverstas staiga iškeliauti iš Tesalonikos, Paulius jautė netenkąs tokių gilių santykių, tarsi ką tik mirė jo tėvai, tarsi kalbėtų apie našlaičius. Tai atspindi 17 eilutėje pavartotas žodis atskirti. Jis labai norėjo aplankyti juos, nes tesalonikiečiai buvo jam brangūs. Nors jie buvo atskirti kūnu, bet ne širdimi. Dėl to jis kaltina šėtoną. Šie jo žodžiai yra dar vienas Biblijos tekstas, nurodantis į didžiąją kovą.
Tačiau Paulius ilgėjosi ne tik kasdienių santykių. Apaštalas dėmesį kreipė į paskutiniųjų dienų įvykius. Paulius tikėjosi pristatyti tesalonikiečius Jėzui, kai Jis ateis antrą kartą. Jie yra jo tarnystės Kristui įrodymas, eschatologinis (susijęs su Jėzaus antruoju atėjimu) džiaugsmas ir gyrius! Paulius norėjo įrodymų, kad jo gyvenimas buvo svarbus ir darė įtaką aplinkiniams.
Ši ištrauka taip pat turėtų parodyti, kad turime laikytis aiškių prioritetų. Mūsų buvimas čia prilygsta garui (Jok 4, 14), tačiau jis palieka amžinus padarinius. Pauliaus dėmesio centru, jo prioritetu buvo tai, kas amžina, kas turi išliekamąją vertę ir svarbą. Galiausiai, apmąsčius galutinį šio pasaulio likimą, kas kita svarbiau, jei ne žūstančiųjų gelbėjimas?
Kaip visa, ką mes darome šiame gyvenime, turėtų paveikti, vienaip ar kitaip, žūstančiuosius ir jų išganymą? Nors kalbėti apie tai – gražu, kaip gyvename atsižvelgdami į šį tikslą?
III. Pavaduojamasis Timotiejaus apsilankymas (1 Tes 3, 1–5)
3. Perskaitykite 1 Tes 3, 1–5 ir Mt 24, 9–22. Kokiame kontekste Paulius supranta tesalonikiečių ir savo kančias?
Paulių taip kamavo tai, kad jis negalėjo būti su tesalonikiečiais, jog jis nusprendė atsisakyti Timotiejaus draugijos Atėnuose, siekiant sužinoti naujienas apie tesalonikiečius iš pirmų lūpų. Apaštalo ilgesys privedė prie to, kad jis geriau bus be Timotiejaus, bet ne be naujienų.
Kadangi Timotiejaus misija – pavaduoti patį apaštalą, Paulius padarė viską, pabrėždamas Timotiejaus autoritetą. Timotiejus – Pauliaus „brolis“, „Dievo tarnas“ ir bendradarbis. Kai kuriuose graikiškuose rankraščiuose Timotiejus yra pavadintas „Dievo bendradarbiu“. Tai būtų labai aukštas įvertinimas. Paulius žinojo, kad misija bus sunki, ir jis padarė viską, kad Timotiejus būtų priimtas taip, tarsi tesalonikiečius būtų aplankęs pats Paulius.
3 ir 4 eilutės leidžia numanyti, ką Paulius būtų galėjęs pasakyti tesalonikiečiams, jei jis būtų aplankęs juos. Pasirinkti žodžiai, apibūdinantys tesalonikiečių kančias, yra būdingi kitiems pabaigos laikų tekstams, pavyzdžiui, Mt 24, 9–22. Kančia neturėtų stebinti. Juk dėl to buvome įspėti.
Krikščionių kančios primena pabaigos įvykius, kurių metu visi tikrieji Kristaus pasekėjai susidurs su persekiojimais (žr. Apr 13, 14–17). Pastariesiems prasidėjus, turime suprasti, kad tai pranašystės išsipildymas, o ne priežastis nuliūsti. Pranašystės tikslas nėra patenkinti smalsumą, susijusį su ateitimi, bet patikinti mus bėdose, su kuriomis susiduriame kiekvieną dieną.
5 eilutėje Paulius rodo, jog siųsti Timotiejų skatina dar vienas dalykas. Jis nerimauja, kad tesalonikiečių patirti sunkumai galėjo pakenkti jų tikėjimui. Jis nerimauja, kad jo misija Tesalonikoje gali būti bergždžia, be rezultatų.
Ką galime daryti kiekvieną dieną, dvasiškai ruošdamiesi neišvengiamiems sunkumams, kuriuos atneša gyvenimas?
IV. Timotiejaus apsilankymas (1 Tes 3, 6–10)
4. Perskaitykite 1 Tes 3, 6–8. Timotiejus buvo išsiųstas padrąsinti tesalonikiečius. Kuo Timotiejaus ataskaita pradžiugino ir padrąsino Paulių? T.y. ką Timotiejus pamatė tesalonikiečiuose, kas Pauliui atrodė gerai?
Žodelis dabar 6 eilutėje yra labai kategoriškas. Paulius nešvaistė laiko. Vos sulaukęs naujienų iš Timotiejaus, apaštalas iš karto parašė 1 Laišką tesalonikiečiams.
5. Ką sužinome iš 1 Tes 3, 9–10 apie Pauliaus įprotį melstis? Ką galime pritaikyti sau?
Kadangi nėra žodžių visuomet, nuolat (žr. 1 Tes 1, 2), tai rodo, jog Pauliaus džiaugsmui ir padėkai buvo būdinga kažkas nauja, mat jis nuolat džiaugdavosi ir dėkodavo maldoje už tesalonikiečius. 1 Tes 3, 9–10 džiaugsmas ir dėkingumas yra neatidėliotina reakcija į Timotiejaus naujienas.
Ko trūko jų tikėjimui (1 Tes 3, 10)? Tekste tai nepasakyta iškart. Vėliau paaiškėja, kad Paulius labiau nerimavo dėl tesalonikiečių tikėjimo iš praktinės, o ne teologinės pusės. 4 ir 5 skyriai parodo, kad jiems reikėjo suderinti praktiką su tikėjimu. Nors jiems netrūko nei meilės, nei tikėjimo, t.y. jie tvirtai stovėjo Viešpatyje, vėliau laiške paaiškėja, kad jie vis dar turėjo augti.
Kodėl malda atlieka tokį svarbų vaidmenį santykiuose su Viešpačiu? Kiek laiko praleidžiate maldoje? Ką jūsų atsakymas pasako apie maldos svarbą jums? Kaip galite sustiprinti savo maldą?
V. Atnaujintos Pauliaus maldos (1 Tes 3, 11–13)
Jėzaus antrasis atėjimas yra galinga priemonė, skatinanti dvasinį augimą. Už kiekvieną piktnaudžiavimo ar priespaudos, meilės ir gerumo poelgį bus atlyginta (žr. Mt 10, 42). Tai reiškia, kad kiekvienas poelgis šiame gyvenime, kad ir koks mažas, yra reikšmingas.
Pauliui taip pat svarbu buvo tai, kad Antrasis atėjimas bus šeimos ir draugų, kurių santykiai truks amžinai, šlovingas susitikimas. Krikščioniški santykiai neturi pabaigos. Jie yra amžini.
6. Perskaitykite 1 Tes 3, 11–13. Ko Paulius meldė dėl tesalonikiečių po Timotiejaus atvykimo?
1 Tes 3, 11–13 primena palaiminimą pamaldų pabaigoje. Paulius, žinoma, norėjo grįžti į Tesaloniką ir sustiprinti bažnyčios tikėjimą (1 Tes 3, 10). Tačiau, net negalėdamas grįžti, jis galėjo melsti Dievo skatinti ir auginti tesalonikiečius meilės gausa ne tik vienas kitam, bet visiems žmonėms. Ši meilė bus svarbi charakterio dalis, kai Jėzus sugrįš.
Šiek tiek stebina Pauliaus žodžiai 13 eilutėje, kad Jėzus ateis su visais Savo šventaisiais. Žodis šventieji paprastai taikomas Naujojo Testamento žmonėms. Kita vertus, Antrojo atėjimo tekstuose Naujajame Testamente paprastai apibūdinama, kad Jėzų lydės angelai, o ne žmonės (Mt 24, 30–31; Mk 8, 38; 13, 27). Taigi kas yra šie šventieji 13 eilutėje?
Šios problemos sprendimas – pripažinti, kad 13 eilutėje Paulius pasinaudojo Zch 14, 5 kalba ir pritaikė ją Jėzaus antrajam atėjimui. Senajame Testamente žodis šventieji yra geriausiai suprantamas kaip angelai (taip pat žr. Įst 33, 3 ir Dan 7, 10). Naujajame Testamente, kita vertus, žodžiui šventieji suteikiama nauja prasmė – tai žmonės, kuriems suteiktas Jėzaus teisumas. Tačiau 1 Tes 3, 13 Paulius grįžo prie Senojo Testamento apibrėžimo žodžiui šventieji, t.y. angelams, stovintiems Dievo akivaizdoje. Būtent jie lydės Jėzų, Jam grįžtant į žemę.
Toliau tyrinėkite: „Silo ir Timotiejaus atvykimas iš Makedonijos labai nudžiugo tuo metu Korinte buvusį Paulių. Jie atnešė jam „gerą žinią“ apie „tikėjimą ir meilę“ tų, kurie priėmė tiesą Evangelijos tarnams lankantis Tesalonikoje pirmą kartą. Iš Pauliaus širdies plūdo švelniausia užuojauta tiems tikintiesiems, kurie sunkumų ir pasipriešinimo sūkury liko ištikimi Dievui.“ (E. Vait „Apaštalų darbai“, 190 p.)
„Tikra, dangiška meilė nėra savanaudiška ir kintanti. Ji nepriklauso nuo žmonių nuomonės ir vertinimo. Širdis, kuri priima Dievo malonę, yra kupina meilės Dievui ir tiems, dėl kurių Kristus mirė. „Aš“ nekovoja dėl pripažinimo. Jis myli kitus ne todėl, kad jie myli jį ir pataikauja jam, kad jie vertina jo nuopelnus, bet todėl, kad jie yra Kristaus nupirkta nuosavybė. Jei krikščionio ketinimai, žodžiai ar veiksmai yra neteisingai suprantami ar klaidingai nušviečiami, jis neįsižeidžia, bet toliau tęsia pradėtą darbą ir laikosi savo nuostatų. Jis yra nuolankus, mąstantis, nuolankiai vertina save, tačiau jo širdis kupina vilties, visada pasitiki Dievo malone ir meile. (E. Vait, „Paslėpti lobiai“ 78 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Knygoje „Paslėpti lobiai“ ir daugelyje kitų vietų E. Vait vartojo frazę „sielos, už kurias mirė Kristus“. Kaip dažnai ji turi būti taikoma? Ar kiekvienam žmogui žemėje? Ar tik Kristaus bendradarbiams ir tikintiesiems? Jeigu Kristus tikrai mirė už visus, tai kodėl ne visi išgelbėti?
2. Kokį vaidmenį atlieka ankstesni santykiai, kai reikia duoti patarimą ar pakritikuoti tikintį? Ko galime apie tai pasimokyti iš Pauliaus pavyzdžio šios savaitės ištraukoje? Ko galime pasimokyti iš to, kas padėtų mums mūsų tarnystėje kitiems?
3. Pauliaus meilė ir rūpinimasis tikinčiaisiais Tesalonikoje yra akivaizdūs. Ši meilė atspindi tai, ką Jėzus parodė būdamas čia kūne. Meilė itin minkština ir atveria žmonių širdis Dievo malonei. Kaip galime išmokti mylėti kitus labiau? Kaip galime geriau išmokti rodyti meilę?
Santrauka: 1 Tes 2, 13 – 3, 13 Paulius aprašė įvykius ir jausmus to laikotarpio, kai jis buvo priverstas išvykti iš Tesalonikos ir kai Timotiejus atvyko į Korintą su naujienomis apie bažnyčią. Pagrindinis dėmesys skyriuje yra sutelktas į gilų Pauliaus ryšį su tikinčiaisiais Tesalonikoje.