Gruodžio 20–26 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Hbr 4, 2; Ps 130, 3–4; Lk 15, 11–32; Rom 3, 24–26; Hbr 10, 1–4; Apr 14, 12.
Įsimintina eilutė: „Iš tolo man pasirodė VIEŠPATS: ‘Amžina meile Aš pamilau tave, todėl nesiliauju tau reikštis ištikimąja meile’“ (Jer 31, 3).
Tyrinėdami Jokūbo laišką, aptarėme klausimus, susijusius su Evangelija ir palyginome Jokūbo mintis su kitais Biblijos autoriais. Ne visada lengva suprasti, kaip Jokūbo laiškas dera su kitomis Šventojo Rašto knygomis, ypač su pačia Evangelija, bet paaiškėjo, kad šis laiškas dera. Ir tai yra labai svarbu, nes Evangelija yra pagrindas paskutinėmis dienomis vykdant didįjį priesaką – „paskelbti žemės gyventojams, visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms amžinąją Evangeliją“ (Apr 14, 6).
Paskutinę savaitę dėmesį sutelksime į esminius klausimus, susijusius su amžinąją Evangelija, kuri yra išgelbėjimas tikėjimu, kurio mokoma visoje Biblijoje, įskaitant Jokūbo laišką.
Svarbiausia prisiminti, kad Biblija neprieštarauja sau, ypač išganymo mokyme. Baigdami ketvirtį Evangelijos Biblijoje aptarimu, geriau suprasime, kaip Jokūbo laiškas dera su platesniu Dievo atpirkimo plano vaizdu.
I. EVANGELIJA SENAJAME TESTAMENTE
„Mes, kaip ir jie, esame gavę gerąją naujieną. Vis dėlto išgirstas žodis neišėjo jiems į naudą, nes jie tikėjimu nesijungė su kitais, kurie buvo girdėję“ (Hbr 4, 2).
Ši eilutė yra pritrenkianti. Pirmiausia, Evangelija, ne šiaip „gera žinia“, bet pati geriausia žinia, buvo skelbiama Senajame Testamente. Antra, anuomet ši geroji žinia buvo skelbiama kaip ir Naujojo Testamento laikais. Nėra užuominų, kad pati žinia kažkuo skyrėsi. Todėl bėdų kildavo ne dėl pačios žinios, bet kaip ji buvo girdima. Net šiandien įvairūs žmonės gali labai skirtingai girdėti tą pačią Evangelijos žinią. Todėl itin svarbu visišku tikėjimu pavesti save Žodžio mokymui, kad teisingai išgirstume skelbiamą Evangeliją.
Perskaitykite šias eilutes ir apibendrinkite kiekvienoje iš jų paskelbtą Evangelijos žinią:
Pr 3, 15; Iš 19, 4–6; Ps 130, 3–4; Ps 32, 1–5; Iz 53, 4–11; Jer 31, 31–34
Ar atkreipėte dėmesį į vieną bendrą dalyką? Dievas įsikiša, kad mus išgelbėtų; Jis atleidžia mūsų nuodėmes ir sukelia „priešiškumą“ nuodėmei, kad mes galėtume dėtis į širdį ir paklusti (Iz 1, 19). Vienas (Jėzus) mirė už daugelį, prisiėmė mūsų negalias ir nuteisino nenusipelniusius nuteisinimo. Naujoji Sandora skiriasi nuo Senosios Sandoros, nes Įstatymas yra įrašytas širdyje, o nuodėmės nebeprisimenamos (Hbr 8, 12). Trumpai tariant, atleidimas ir naujas gimimas yra paketas: nuteisinimas ir pašventinimas simbolizuoja Dievo sprendimą nuodėmės problemai. Šios ištraukos gali būti padaugintos, nes ši žinia yra visoje Biblijoje, nepaisant mūsų nuodėmių, Dievas mus myli ir padarė viską, kas įmanoma, kad išgelbėtų nuo nuodėmės.
Kaip mes, tikintieji Įstatymo svarba, galime apsisaugoti nuo klaidingo manymo, kad mus nuteisina Įstatymo laikymasis? Kodėl tai padaryti ne visada lengva.
II. EVANGELIJA TAPO KŪNU
Kai kuriems labai sunku rasti gerąją žinią evangelijose! Jėzaus mokslas gali pasirodyti įstatymiškas, bet tik tuo atveju, jei nepavyksta išgirsti viso pasakojimo. Jėzaus laikais daug izraelitų save laikė gerais Dievo akivaizdoje. Jie palaikė šventyklą atnešdami reikiamą mokestį ir atnašaudavo atitinkamas aukas. Jie nevalgė nešvaraus maisto, apipjaustydavo savo sūnus, laikėsi šventų dienų, sabatų ir apskritai stengėsi laikytis įsakymų, kurių mokė religiniai vadovai. Tada pasirodė Jonas, skelbęs atsivertimą ir krikštą. Be to, Jėzus mokė, kad reikėjo atgimimo iš aukštybės (Jn 3, 3. 5); „jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų, neįeisite į dangaus karalystę“ (Mt 5, 20). Kitaip tariant, Jėzus mokė: „Jums reikia to, ko jūs neturite. Jūsų darbų nepakanka“.
Perskaitykite Lk 15, 11–32; 18, 9–17. Kaip šie palyginimai iliustruoja Evangeliją?
Palyginimas apie sūnų palaidūną moko, kad jis yra pražuvęs, tačiau to nesuvokia. Galų gale jis pamatė tėvo meilę ir troško sugrįžti. Jo pasididžiavimas dingo. Tikėdamasis tarno vietos, sūnus nustebo, kai tėvas jį pagerbė. Santykiai buvo ne tik atstatyti, bet pakeisti. Panašių lūkesčių atstatymo moko antrasis palyginimas. Dievas nekreipė dėmesio į „teisųjį“ fariziejų, o „nuodėmingas“ muitininkas buvo ne tik priimtas, bet pasišalino nuteisintas, be kaltės, jam buvo atleista.
Abu pasakojimai padeda aiškiau pamatyti Dievą kaip Tėvą, nuteisinantį bedievius. Apibūdinęs spaustų vynuogių taurę kaip Savo kraują, Sandoros kraują, „kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“, Jėzus kentėjo kaip tikras Paschos Avinėlis, mirdamas ta mirtimi, kuria turėjome mirti mes (Mt 26, 28; palyginkite su Mk 10, 45). Taigi išgelbėjimas yra nepelnomas, nes Jėzus sumokėjo visą kainą.
Kokią viltį galite įžvelgti kiekviename iš šių palyginimų sau? Kaip jūs galite susieti save su kai kuriais minėtais žmonėmis, ir ką jūsų atsakymas gali pasakyti apie tai, kad jums gali tekti kai ką pakeisti savo dvasiniame gyvenime?
III. PAULIAUS EVANGELIJA
Kaip ir daugelis jo tautiečių, Paulius manė, kad jis buvo geros dvasinės būklės. Bet tada jis pamatė, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, „kuris pamilo mane ir paaukojo Save už mane“ (Gal 2, 20). Staiga apaštalas suvokė, kad yra neišgelbėtas, o pražuvęs; ne Dievo tarnas, bet Dievo priešas; ne teisus, bet didžiausias iš nusidėjėlių. Kitaip tariant, skaitant Senąjį Testamentą, nuo apaštalo akių nukrito žvynai. Dievo apreiškimas jam asmeniškai ir per Šventąjį Raštą pakeitė Pauliaus širdį ir pakeitė jo gyvenimą amžiams. Mes nesuprasime Pauliaus laiškų, kol nepripažinsime šių esminių faktų, dėl kurių ir buvo parašyti apaštalo laiškai.
Perskaitykite 2 Kor 3, 14–16 šioje šviesoje, ir tada perskaitykite eilutes 2–6. Ką Paulius čia įvardijo kaip esminį žingsnį?
Senosios Sandoros prasmė paaiškėja tik tuomet, „kai žmogus atsigręžia į Viešpatį“ (eilutė 16). Jėzus yra kelias į išganymą. Viskas prasideda ir baigiasi Juo. Izraelis, pasitikėdamas savo paklusnumu, kaip Paulius prieš atsivertimą, patyrė senąją sandorą kaip mirties tarnas. Kodėl? – Nes „visi yra nusidėję“ (Rom 3, 23), įskaitant Izraelio tautą, todėl įsakymai gali tik pasmerkti juos (2 Kor 3, 7). O tikintieji Korinte buvo „Kristaus laiškas… parašytas ne rašalu, bet gyvojo Dievo Dvasia, ne akmens plokštėse, bet gyvų širdžių plokštėse“ (eilutė 3).
Perskaitykite Rom 1, 16–17; 3, 24–26. Kaip Paulius apibrėžė Evangeliją? Ką mes gauname tikėdami Kristų?
Evangelija yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam. Teisumas yra grindžiamas ne tuo, ką mes darome, bet tuo, ką Kristus padarė dėl mūsų, o mes tai priimame tikėjimu. Toks kliovimasis auga „iš tikėjimo į tikėjimą“ (Rom 1, 17). Tai, ką Paulius turėjo omenyje, yra paaiškinta likusiame Laiške romiečiams, kurio šerdis yra 3 skyriaus pabaiga. Per Kristų mes turime atpirkimą (Dievas atpirko mus sumokėdamas už mūsų nuodėmes), nuteisinimą (mūsų kaltės pašalintos ir mes esame apvalyti malone) ir atleidimą (Dievas priima mus ir „pamiršta“ mūsų nuodėmes). Neįtikėtina, bet per Kristaus auką Dievas, pasirodo, nuteisina bedievius, kurie pasitiki Jėzumi.
IV. „NAUJA“ SANDORA
Laiške hebrajams naujoji Sandora aprašyta kaip aukštesnė nei senoji (Hbr 8, 1–2. 6). Tuomet kyla klausimas, kodėl Dievas sudarė senąją Sandorą, jei pastarajai kažko stigo? Bėda buvo ne su pačia Sandora, bet žmonių reakcija į Sandorą.
Perskaitykite Hbr 7, 19; 8, 9; 10, 1–4. Kokios paminėtos problemos dėl Senosios Sandoros?
Žmonės „neišsaugojo Sandoros“ (Hbr 8, 9), bet buvo nepaklusnūs ir maištingi. Tai ir tas faktas, kad gyvulių aukojimas niekada negalėjo panaikinti nuodėmių (Hbr 10, 4), reiškia, jog nuodėmės problema išliko. Tik „Jėzaus Kristaus kūno atnašavimu esame vieną kartą pašventinti visiems laikams“, ir tik šis atnašavimas gali permaldauti už nuodėmes, įskaitant pasišventusiuosius senajai Sandorai (Hbr 10, 10; 9, 15). Ir taip yra todėl, kad „įstatymas juk nieko nepadarė tobulo – ir įvedama geresnė viltis, kuria priartėjame prie Dievo“ (Hbr 7, 19), per naujosios Sandoros pažadą.
Tam tikra prasme, naujoji Sandora nėra nauja, nes – nuo Edene duoto palikuonio, kuris trupins žalčio galvą, pažado – išganymo planas visada buvo pagrįstas Kristaus mirties pažadu, t.y. nuo pasaulio sutvėrimo nužudytojo Avinėlio (Apr 13, 8; taip pat žr. Jer 32, 40; Hbr 13, 20–21; Jn 13, 34).
„Malonės Sandora nėra nauja tiesa, nes ši Sandora buvo Dievo mintyse nuo amžinybės. Todėl ši Sandora vadinama amžina“ (E. Vait, „The Faith I Live By“, 77 p.).
Kita vertus, kaip rodo Pauliaus pavyzdys, nutinka kažkas ypatingo, kai mes atsigręžiame į Viešpatį. Ryšium su amžinąja Sandora, Dievas pažadėjo: „Į širdį jiems įdiegsiu pagarbą Man, kad jie nuo Manęs nesigręžtų“ (Jer 32, 40). Be tikėjimo, atnašauti gyvulius buvo beveik tas pat, kaip mokėti už nuodėmes pinigus. Žvelgiant į Jėzų, kuris „nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių“; „iškentė nuo nusidėjėlių tokį priešgyniavimą“ (Hbr 12, 2–3), atsiskleidžia neišmatuojama nuodėmės kaina ir geroji žinia, kad kaina buvo sumokėta „amžinosios Sandoros krauju“ (Hbr 13, 20). Ši „naujoji“ Sandora keičia mūsų požiūrį į viską, pavyzdžiui, įsakymą mylėti vienas kitą. Tai tikrai nėra naujas įsakymas (Kun 19, 18), išskyrus tai, kad mes turime mylėti net tik savo artimą kaip save, bet „kaip Aš [Jėzus] jus mylėjau“ (Jn 13, 34).
Kaip mes apskritai galime išmokti mylėti kitus taip, kaip Jėzus mylėjo mus?
V. EVANGELIJOS KULMINACIJA
„Mat kai pasigirs septintojo angelo trimitavimas, bus atbaigtas Dievo slėpinys, kaip jis yra paskelbęs gerąją naujieną Savo tarnams pranašams“ (Apr 10, 7).
Pažymėtina, kad Apr 10, 7 yra viena iš dviejų eilučių Apreiškimo knygoje (be Apr 14, 6), kuri konkrečiai nurodo skelbti Evangeliją (čia pavartotas graikiškas žodis euangelizō – „skelbti gerąją naujieną“). Šie du skyriai yra ypatingi septintosios dienos adventistams, nes čia užrašyti mūsų pašaukimas ir priesakas. Kitaip tariant, Dievas konkrečiai įpareigojo mus, kaip jokią kitą grupę, skelbti „amžinąją Evangeliją“.
Mokėmės, kad Evangelija yra tokia pat nuo Pradžios iki Apreiškimo knygos. Įstatymas yra toks pat. Sandora yra tokia pati. Jėzus, Paulius ir Jokūbas, visi tvirtino, kad ta pačia Evangelija tikėjo Abraomas (Jn 8, 56; Rom 4, 13; Jok 2, 21–23). Kai kuriems sunku sutikti su šiuo teiginiu, nes jie apibrėžia Evangeliją siauriau nei Šventasis Raštas. Abraomo paklusnus tikėjimas vis dėlto atsirado per Jėzaus aukos numatymą. Mums nereikia derinti tikėjimo su darbais tam, kad būtume išgelbėti. Pakanka tik tikėjimo, tačiau būtinas ne tik intelektinis tikėjimas, kuris būdingas ir demonams, nei nepagrįstas tikėjimas, kai kliaujamės Dievo pažadais, nepaisydami išganymo sąlygų; tai turi būti veikiantis tikėjimas.
Kodėl Apr 12, 17 ir Apr 14, 12 nuorodos į įsakymų, Jėzaus liudijimo ir tikėjimo laikymąsi yra reikšmingos amžinosios Evangelijos kontekste?
Paskutiniaisiais laikais lemiamas klausimas bus šis: ką mes garbinsime ir kam paklusime? – Dievą, „dangaus ir žemės, jūros ir vandens šaltinių Sutvėrėją!“? (Apr 14, 7) Ar žvėrį ir jo atvaizdą? Paklusnumas įsakymams (įskaitant įsakymą švęsti sabatą) per Jėzaus tikėjimą nusako tuos, kurie lieka ištikimi iki galo. Tikroji religija reikalauja ir tikėjimo, ir paklusnumo.
„Dažnai niekinami ir persekiojami, jie nuolat liudijo Dievo Įstatymo amžinumą ir šventą pareigą kūrimo paminklui – sabatai.
Šios tiesos, kurios pateiktos Apreiškimo 14-ame skyriuje, yra susijusios su amžinąja Evangelija, jos bus skiriamasis Kristaus Bažnyčios bruožas Jo atėjimo metu, nes Trijų angelų žinios pabaigoje apibendrinama: ‘Čia pasirodo ištvermė šventųjų, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo!’“ (E. Vait, Didžioji kova, 425 p.)
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, „Last Day Events“, 198-202 p.
„Mes privalome pasiekti aukštesnį matą, eiti pirmyn, melsti pažadėtųjų ir išaukštintų privilegijų. Mes turime nuolankiai vaikščioti su Dievu, nesididžiuoti ir nesipuikuoti charakterio tobulumu, bet pasitikint melsti kiekvieno Dievo Žodyje duoto pažado įvykdymo; nes pažadai yra skirti paklusniesiems, o ne Dievo Įstatymo laužytojams. Tiesiog privalome tikėti Dievo liudijimu, visiškai priklausyti nuo Jo, ir visos savęs išaukštinimo ar pasididžiavimo galimybės bus pašalintos. Mes iš tikrųjų esame išgelbėti tikėjimu, ne pasyviu tikėjimu, bet tokiu tikėjimu, kuris veikia meile ir apvalo sielą. Kristaus ranka gali pasiekti didžiausią nusidėjėlį, ir jį sugrąžinti nuo nusikaltimų prie paklusnumo; bet jokia krikščionybė nėra tokia didinga, kad galėtų pakilti aukščiau už švento Dievo Įstatymo reikalavimus. Nes tuomet Kristus negalėtų padėti, tai prieštarautų Jo mokslui ir Jo pavyzdžiui, nes Jis sako: ‘Aš vykdau Savo Tėvo įsakymus ir pasilieku Jo meilėje’, ir visi, kurie seka Kristumi, paklus Dievo šventiems įsakymams“ (E. Vait, „Signs of the Times“, kovo 31, 1890).
Klausimai aptarimui:
- Aptarkite įvairius Evangelijos akcentus Jėzaus, Jokūbo ir Pauliaus mokyme, įskaitant panašumus ir skirtumus. Kaip, pateikiant juos kartu ir matant visą vaizdą, galime apsaugoti save nuo Įstatymo raidės prisilaikymo arba pigios malonės?
- Kai jaučiate neviltį dėl savo dvasinės būsenos, kokius Evangelijos pažadus galite prisiminti, kurie padėtų jums nenusiminti? Kodėl, net tamsiausiu laikotarpiu, negalime pasiduoti, ir kodėl Kristaus teisumo pažadas to nenusipelniusiems nusidėjėliams apsaugo jus nuo nusivylimo?
- Trijų angelų žinia itin susieja pasaulio sukūrimą su atpirkimu ir išganymu, kaip ir Jn 1, 1–14. Kodėl šios dvi temos taip glaudžiai susijusios? Kaip toks glaudus ryšys padeda paaiškinti, kodėl sabata yra tokia svarbi Dievo Įstatymo dalis? Kaip šis glaudus ryšys padeda mums suprasti sabatos vietą galutinėje paskutiniųjų dienų kovoje?