Rugsėjo 15–21 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 2 Tes 2, 1–12; Mt 24, 1–14; Zch 3, 1; Dan 8, 8–11; Apd 2, 22.
Įsimintina eilutė: „Tegul niekas jūsų neapgauna kuriuo nors būdu! Pirmiau turi ateiti atkritimas ir apsireikšti nedorybės žmogus, pražūties sūnus“ (2 Tes 2, 3).
Pagrindinė mintis: Taisydamas klaidingą tesalonikiečių paskutinių laikų įvykių teologinę sampratą, Paulius atskleidė tiesą, susijusią su paskutiniųjų laikų apgaulėmis.
Be to, kad skatino bei ragino, Paulius taip pat rašė apie paskutiniųjų laikų įvykius, įskaitant visų svarbiausią – Jėzaus antrąjį atėjimą.
Nors šios savaitės ištraukoje pabrėžiama tai, ką Paulius rašė apie paskutiniuosius laikus, apaštalas dėmesį skiria kitiems dalykams, nei anksčiau. Viena vertus, jis jau minėjo tesalonikiečiams detales, kol buvo su jais. Kita vertus, šio teksto tikslas yra ganytojiškas, t.y. nuraminti ir įtikinti juos būti kantresniais dėl paskutiniųjų laikų įvykių bei įspėti dėl plintančių klaidingų mokymų.
Šios savaitės ištraukoje (2 Tes 2, 1–2) yra keletas graikiškų žodžių, nurodančių į 1 Tes 4, 13 – 5, 11, pavyzdžiui, Viešpaties atėjimas (1 Tes 4, 15), pagauti debesysna (1 Tes 4, 17) ir Viešpaties diena (1 Tes 5, 2). Tam tikra prasme šios savaitės ištrauka paaiškina, ką Paulius rašė anksčiau. Joje atskleistos tiesos, kurias mes turime suprasti šiandien.
I. BĖDA (2 Tes 2, 1–3)
1. Kokią temą Paulius aptarė 2 Tes 2 skyriuje? Ar šie žodžiai aktualūs mums šiandien? Kokiu būdu mes susiduriame su panašiais iššūkiais (laiko ir meto nustatymo, sąmokslo teorijomis ir pan.), susijusiais su paskutinių dienų įvykiais, mūsų bažnyčioje, nors mūsų kontekstas skiriasi? Kokį panašų principą, su kuriuo mes taip pat nuolat susiduriame, įžvelgiame čia? 2 Tes 2, 1–3.
Šioje ištraukoje nėra aiškių įrodymų, kad bažnyčia klausinėjo apie Jėzaus antrąjį atėjimą. Paulius pats suvokė problemą ir aptarė ją. „Surinkimo aplink Jį“ samprata primena tai, ką Paulius rašė ankstesniame laiške (1 Tes 4, 15–17).
Šioje ištraukoje Pauliaus žodžiai primena paties Jėzaus pasakytą įspėjimą (Mt 24, 1–13). Tesalonikiečius „lengvai“ suklaidino prieštaringa informacija, kurią jie gavo praėjus trumpam laikui po Pauliaus parašyto pirmojo laiško.
Paulius nepaminėjo konkretaus painiavos šaltinio. Galbūt jis net nebuvo jam apreikštas. Žodžiais dvasios pranašyte (2 Tes 2, 2) jis greičiausia turėjo galvoje pranašišką mokymą arba netikro pranašo, arba neteisingą Pauliaus pirmojo laiško aiškinimą. Antras galimas šaltinis – tai sakytinis žodis, mokymas, perduodamas iš lūpų į lūpas tarp narių.
Žodžiai neva mūsų parašytu laišku arba nurodo į suklastotą laišką, arba piktnaudžiavimą tikru apaštalo laišku.
Nesvarbu, kaip atidžiai pastorius beprižiūrėtų bažnyčią, yra daug būdų, kurių pagalba klaidingi mokymai gali įsitvirtinti. Kartais nariams lengviau priimti klaidinančią žinią arba gandą, užuot atidžiai tyrinėjus Raštą patiems. Kartais naujos idėjos gali būti iki tam tikro lygio pagrįstos Biblija, bet nederančios su papildomu bibliniu mokymu.
Atrodo, kad Tesalonikoje nutiko būtent tai. Tesalonikiečiai daug žinojo apie Jėzaus antrąjį atėjimą ir įvykius prieš Viešpaties sugrįžimą. Tačiau jie buvo linkę pabrėžti vieną arba kitą mokymo kraštutinumą, neatsižvelgiant į pusiausvyrą užtikrinančius veiksnius.
Jie nepaisė Jėzaus įspėjimo apie ieškojimą Jo sugrįžimo ženklų (Mt 24, 4–8). Dėl to 1 Tes parašyta, kad jie sielojosi, neva Jėzus vėlavo (1 Tes 4, 13–15). Atrodo, kad šiame skyriuje apibūdinta tai, jog jie padarė išvadą, tarsi jie jau buvo paskutiniųjų laikų įvykių sūkuryje.
II. TRUMPAS PAULIAUS ATSAKYMAS (2 Tes 2, 3–4)
Intervale tarp 1 ir 2 Laiško tesalonikiečiams, bažnyčios Tesalonikoje nariai nesuprato, apie ką Paulius rašė savo pirmame laiške. Jie padarė išvadą, kad Kristaus antrasis atėjimas arba jau čia pat, arba Jėzus buvo sugrįžęs kažkokiu slaptu būdu (2 Tes 2, 2). Paulius trumpai atsakė, kad tai negali būti tiesa, nes pernelyg daug dalykų dar neįvyko.
Dėl painiavos Tesalonikoje Paulius aiškiai apibūdino paskutiniuosius įvykius. Jei jis to nebūtų padaręs, paskutiniųjų įvykių aprašas nebūtų išsaugotas mus.
2. 2 Tes 2, 3–4. Ką Paulius rašė apie nedorybės žmogų šiose eilutėse? Kokius principus čia įžvelgiame, kurie padeda mums suprasti, ką Paulius čia aptarė?
Paulius užrašė dalykus, kurie turi įvykti prieš Jėzus atėjimą: atkritimas (gr. – apostasia) ir apsireikšti nedorybės sūnus. Šis apsireiškimas aprašytas 2 Tes 2, 8–10 kaip šėtono darbai prieš Jėzaus atėjimą (kurį smulkiau tyrinėsime ketvirtoje pamokos dalyje). Bet prieš nedorybės slėpinio apsireiškimą turi pasitraukti tasai, kuris ją varžo (2 Tes 2, 6– 7).
4 eilutėje smulkiau apibūdintas nedorybės žmogus, kuris tam tikrą laiką veikia slapta, tačiau apsireikš pabaigoje. Jis prieštarauja Dievui, iškelia save aukščiau Dievo, sėdasi šventykloje ir dedasi Dievu. Šioje eilutėje apstu užuominų, primenančių ir Senąjį, ir Naująjį Testamentą. Prieštarautojas primena šėtoną iš Zch 3, 1–2, Tes 2, 4 šiek tiek primena mažąjį ragą, aprašytą Dan 8; 11. 36–39; taip pat Iz 14 ir Ez 28. Taigi nedorybės žmogus primena tiek patį šėtoną, tiek šėtono tarnus, veikusius per krikščionišką istoriją.
Kokiais subtiliais būdais kiekvienas iš mūsų galime parodyti tą patį požiūrį, kuris apreikštas nedorybės žmoguje?
III. TASAI, KURIS JĄ VARŽO (2 Tes 2, 5–7)
3. Anot Pauliaus, kokie du dalykai apibūdino padėtį pasaulyje tuo metu, kai jis rašė? Kaip šiose eilutėse atskleista didžioji kova? 2 Tes 2, 6– 7.
Sugretinus šias eilutes su ankstesnėmis, matome, kad Paulius apibūdino tris istorijos etapus, pradedant tuo laiku, kai gyveno pats apaštalas, iki pabaigos. Paskutinis etapas prasideda Kristaus antrojo atėjimo metu. Prieš šį etapą apsireiškia nedorybės žmogus (2 Tes 2, 3), dar žinomas kaip Nedorėlis (2 Tes 2, 8). O iki to etapo yra slėpinio veikimo ir varžymo laikotarpis (2 Tes 2, 6–7).
Labai norėtume visiškai suprasti Pauliaus žodžių reikšmę čia, tačiau šiose eilutėse yra daug neaiškumų. Varžanti galia 6 eilutėje yra bevardės giminės, o 7 eilutėje – vyriškos giminės. Nedorėlis (vyriškos giminės 8 eilutėje) yra bevardės giminės 7 eilutėje (nedorybės slėpinys). Neaišku ir tai (7 eilutė), ar varžanti galia yra pašalinta, ar pasišalina pati.
Kas yra tas, kuris ją varžo, šiose eilutėse? Jis veikė Pauliaus dienomis; palaikė įstatymą (nes tai jėga, varžanti nedorybės slėpinį); veikė dieviškosios misijos metu; pakankamai galingas, kad varžytų šėtono darbą (9 eilutė).
4. Anot kitų Naujojo Testamento eilučių, kas „sulaiko“ Kristaus antrąjį atėjimą? Mt 24, 14; Mk 13, 10; Apr 14, 6–7.
Daugelyje Naujojo Testamento vietų parašyta, kad Jėzus antrąjį kartą ateina paskelbus Evangeliją (Mt 24, 14; Mk 13, 10; Apr 14, 6–7). Tokiu atveju įmanoma, kad Pauliaus minėta varžanti galia yra pats Dievas, laukiantis, kol visi turės galimybę išgirsti Evangeliją.
Kiek reikia varžančios galios jūsų gyvenime? T.y., kai esate gundomi, kaip galite išmokti prašyti varžančios Dievo galios, kad nedarytumėte to, kas, jūsų supratimu, yra nedora?
IV. ANTIKRISTO APSIREIŠKIMAS (2 Tes 2, 8–10)
5. Perskaitykite 2 Tes 2, 8–10. Kaip suprasti šiuos įvykius? Kuo ypač svarbūs žodžiai: atsisakė mylėti tiesą?
Pirmą kartą nedorybės žmogus buvo paminėtas 2 Tes 2, 3–4. Ilgą laiką jis veikė kenkdamas Dievo Įstatymui (ypač sabatos) ir pasisavindamas tai, kas priklauso tik Kristui. Dan 7, 20–25 (mažasis ragas) ir Apr 13, 1–7 (žvėris iš jūros) ta pati galia veikė po pagoniškos Romos imperijos žlugimo, derindama tiek religinę, tiek pasaulietinę įtaką ir persekiodama Dievo šventuosius. Vienintelė galia istorijoje, atitinkanti visas šias pranašystes, yra pontifikatas (popiežiaus valdžia). Daugelis aiškintojų nuo viduramžių iki šiandienos pontifikatą laikė antikristu (Tik pastarąjį šimtmetį ar du dauguma krikščionių nutolo nuo šio aiškinimo. Atsižvelgiant į adventistišką paskutiniųjų laikų įvykių sampratą tai įdomu). Pontifikatas atitinka 2 Tes 2. Nedorybės žmogus yra ir vyriškos, (kaip asmuo) ir bevardės giminės (kaip pasaulinė valstybė arba institucija).
Žodžiai nedorybės slėpinys (7 eilutėje) atitinkamai pažymi jo veiklą. Tačiau istorijos pabaigoje, prieš pat Jėzaus antrąjį atėjimą, visame pasaulyje bus dar labiau ir atviriau nepaisoma Dievo ir Jo įstatymų. Tęsiamumas šioje ištraukoje ir kitose (Dan 7 ir Apr 13) rodo, kad pontifikatas suvaidins svarbų vaidmenį ir paskutiniaisiais laikais.
6. Kokį ankstesnį Dievo darbą bus mėginama suklastoti? Palyginkite 2 Tes 2, 9; Apd 2, 22.
Šioje ištraukoje tarsi atitraukiama užuolaida ir atskleidžiamas net didesnis antikristas už tą, kuris veikė tautose istorijos eigoje. Paskutiniųjų apgaulių autorius bus pats šėtonas. Artėjant Jėzaus sugrįžimui, įvykiai privers piktąjį imtis paskutiniojo nevilties akto. Jis atsisakys atsargumo ir asmeniškai mėgdžios Jėzaus tarnystę (žr. pamokos pabaigą). Pamėgdžiodamas stebuklus, jis mėgins nukreipti žmonių dėmesį nuo Evangelijos (Jėzaus gyvenimo, mirties ir prisikėlimo) ir Kristaus antrojo atėjimo.
Įsigilinkite į šiuos žodžius: mylėti tiesą. Kaip tai darome? Kodėl mylėti tiesą svarbu tiems, kurie nenori būti apgauti, ypač paskutinėmis dienomis? Kaip mes galime mokytis, net dabar, mylėti tiesą?
V. TIESA IR MELAS (2 Tes 2, 10–12)
7. Perskaitykite 2 Tes 2, 10–12. Kodėl Dievas leidžia, kad daug žmonių būtų suklaidinti? Anot šios ištraukos, ką atmetė einantys į pražūtį?
11 eilutė daugybei žmonių yra labai sudėtinga. Paulius tiesiogiai pareiškė: „Todėl Dievas siunčia jiems galingą paklydimą, idant tikėtų melu“ (2 Tes 2, 11). Natūrali reakcija į šį tekstą yra tokia: „Kaip teisingas Dievas gali siųsti paklydimą? Kodėl Jis elgiasi kaip šėtonas?“ (Palyginkite 2 Tes 2, 11 su 2 Tes 2, 9).
Šiandienos ištraukoje Paulius atkreipia mūsų dėmesį į didžiąją kovą tarp Kristaus ir šėtono, kuri apima daug daugiau nei tik šią žemę ir jos istoriją. Šėtonas apkaltino Dievą esą Jis pernelyg reiklus, pagyrūnas, apgavikas. Paskutinėmis žemės istorijos dienomis Dievas siųs nedorėliams paklydimą todėl, kad Jis leidžia nusidėjėliams rinktis melą, o ne tiesą, taip atskleisdamas sprendimus, kuriuos nedorėliai jau buvo padarę (2 Tes 2, 12). Jis tiesiog leidžia jiems pjauti tai, ką jie pasėjo. Paskutiniųjų laikų įvykiai aiškiai parodys šėtono bei jo pasekėjų protą ir charakterį.
Apgaulė prasideda, kai žmonės atmeta Jėzaus Kristaus Evangeliją. 10 eilutėje parašyta, kad nusidėjėliai atsisakė priimti tiesą ir ją pamilti. Evangelijoje pasiūlytas išgelbėjimas – tai potekstė, slypinti už 2 Tes 2 apokaliptinių galių. Savo mokymu pontifikatas pakenkė Evangelijai. Tai tęsis, kol viskas bus atskleista, kaip parašyta 2 Tes 2, 8–12. Taigi Evangelijos skelbimas (Mt 24, 14; Apr 14, 6. 7) ruošia dirvą galutiniam teismo sprendimui ir paskutiniųjų laikų apgaulei.
Galiausiai, neatsižvelgiant į politinių ir religinių didžiosios kovos apraiškų čia žemėje, Jėzaus Kristaus Evangelija, o ne politiniai įvykiai, skyrė gėrį nuo blogio per visą krikščionybės istoriją. Antikristas apreikš savo tikrąjį charakterį uzurpuodamas Jėzaus gyvenimą, mirtį ir karaliavimą danguje. Visi kiti veikėjai atliks šalutinius vaidmenis.
Atidžiai perskaitykite 2 Tes 2, 12. Dėl kokios pagrindinės priežasties žmonės nepriima tiesos? Kaip jūs tai patyrėte savo gyvenime? T.y., kaip nedorybės malonumas, nors ir subtilus, neleido jums priimti tiesą?
Toliau tyrinėkite: „Apaštalas Paulius įspėjo bažnyčią nelaukti Kristaus atėjimo jo laikais. ‚Pirmiau – sako jis, – turi ateiti atkritimas ir apsireikšti nedorybės žmogus […]“ (2 Tes 2, 3). Mes galime laukti savo Viešpaties atėjimo ne anksčiau negu įvyks didysis atsimetimas ir baigsis ilgas nedorybės žmogaus valdymo laikotarpis. Nedorybės žmogus, kuris taip pat pavadintas nedorybės slėpiniu, pražūties sūnumi ir Nedorėliu simbolizuoja popiežiaus valdžią, kuris, pasak pranašystės, turėjo viešpatauti 1260 metų.“ (E. Vait, Didžioji kova, 336 p.)
„Baigiamasis didžiosios apgavystės dramos veiksmas bus tuomet, kai pats šėtonas vaidins Kristų… Ramia, užjaučiančia intonacija jis pateikia keletą pačių gailestingiausių dangiškų tiesų, kurias pasakė Kristus; jis išgydo žmonių ligas ir, prisiėmęs Kristaus charakterį, patvirtina pakeitęs sabatą į sekmadienį ir visiems įsako švęsti dieną, kurią palaimino. […]
Tik tie, kurie stropiai tyrinėjo Šventąjį Raštą ir pamilo tiesą, bus apsaugoti nuo galingo suvedžiojimo, kurio belaisviu taps visas pasaulis.“ (E. Vait, Didžioji kova, 582–583 p.)
„Nešdami žinią nepulkite kitų bažnyčių, net Romos katalikų bažnyčios. Dievo angelai mato skirtingose denominacijose daug tikinčiųjų, kuriuos galima laimėti tik labai atsargiai. Todėl atsargiai rinkime žodžius… Šia tema geriausia iškalba yra tyla. Daugelis jų yra apgauti. Kalbėkite tiesą meilės žodžiais.“ (E. Vait, „Evangelism“, 576 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Šiandien daug žmonių mano, kad pontifikatas pasikeitė, ir iš dalies tai tiesa. Tačiau išganymo klausimuose jis vis dar siekia pasiglemžti viską, ką Kristus padarė ir daro dėl mūsų. Tai vis dar pranašystėje apibūdinta galia. Kaip galime tvirtai laikytis biblinės pozicijos dėl Romos, bet tuo pačiu metu tai daryti rodant krikščionišką meilę, susivaldymą ir taktiškumą?
2. Kaip bažnyčia, mes nuolat susiduriame su žmonėmis, kurie nustatinėja naujas datas paskutiniųjų laikų įvykiams, pateikia naujas diagramas, naujas sąmokslo teorijas apie vieną ar kitą grupę. Nors turime būti pasirengę priimti naują šviesą, kaip turėtume spręsti šį klausimą?
Santrauka: Pataisęs kai kurių tesalonikiečių nuomonę dėl paskutiniųjų laikų įvykių, Paulius paliko mums brangią tiesą. Visada turime prisiminti, kad paskutiniaisiais laikais svarbiausia yra ne įvykiai ar visos jų detalės, bet tai, kurią didžiosios kovos pusę pasirinksim.