Birželio 7–13 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Rom 3, 31; 6, 15; Apd 10, 9–14; Jn 15, 1–11 Jok 2, 1–26; Hbr 3, 7–19; Jud 5–7.
Įsimintina eilutė: „Taigi Įstatymas šventas; įsakymas taip pat šventas, ir teisingas, ir geras“ (Rom 7, 12).
Kadangi yra apsčiai įrodymų, jog Dievo Įstatymas vis dar galioja, kodėl tiek daug krikščionių ginčijasi, neva Įstatymas yra panaikintas?
Pirmiausia, kai kurie (apie tai jau mokėmės) neteisingai supranta tam tikras Naujojo Testamento eilutes, smerkiančias klaidingą Įstatymo funkcijos supratimą, ir teigia, kad problema yra pats Įstatymas. Todėl tikima, kad Dešimt Dievo įsakymų nebeprivalomi tiems, kurie gyvena Naujosios Sandoros laikotarpiu.
Antra, kiti yra taip įsitikinę, kad krikščionys nebeprivalo švęsti sabatos, jog grįsdami šią poziciją teigia, neva visi įsakymai buvo prikalti kartu su Jėzumi prie kryžiaus.
Trečia, kai kurie teigia, kad devyni įsakymai galioja, bet ketvirtasis, t.y. septintosios dienos arba sabatos įsakymas, Jėzaus prisikėlimo garbei buvo pakeistas įsakymu švęsti sekmadienį.
Visos šios pozicijos yra ginčytinos. Šią savaitę mokysimės apie Kristaus apaštalų požiūrį į Įstatymą, nes jei Įstatymas buvo panaikintas arba pakeistas po Kristaus mirties, apaštalai būtų kažką apie tai žinoję.
I. PAULIUS IR ĮSTATYMAS
Sakoma, kad krikščionybės pradininkas yra Paulius. Aišku, tai netiesa. Nors Paulius daug prisidėjo prie teologinio krikščionybės supratimo, įskaitant 13 iš 27 Naujojo Testamento knygų, praktiškai visas apaštalo doktrinas galima rasti kitose Šventojo Rašto knygose. Pagrindinė priežastis, kodėl kai kurie teigia Paulių pradėjus „naują“ tikėjimą, yra klaidingas supratimas apie apaštalo mokymą dėl Įstatymo ir malonės.
1. Perskaitykite Rom 3, 28; 6, 14; 7, 4; Gal 3, 24–25. Iš pirmo žvilgsnio, kodėl nesunku suprasti kai kurių tikinčiųjų nuomonę, kad šiomis eilutėmis panaikinamas Įstatymas?
Perskaičius atskirai, šios eilutės tikrai sudaro įspūdį, kad Įstatymas nėra svarbus krikščionims. Tačiau visos šios eilutės priklauso platesniam kontekstui, kurio privalome paisyti, kad suprastume, ką Paulius iš tiesų rašė.
2. Patyrinėkite ankstesnes eilutes, atkreipdami ypatingą dėmesį į Rom 3, 31; 6, 15; 7, 7–12; Gal 3, 21. Kaip šios eilutės ir visas kontekstas padeda mums geriau suprasti Pauliaus mintį apie Įstatymą?
Tiems, kurie nesupranta nuteisinimo tikėjimu, gali atrodyti, kad Paulius prieštaravo pats sau. Viena vertus, apaštalas teigia, kad krikščionys nėra Įstatymo galioje; tačiau tie patys krikščionys privalo laikytis Įstatymo. Šis klausimas išsisprendžia prisiminus, kad Dievas reikalauja teisumo iš tų, kurie teigia palaikantys su Juo santykius. Teisumo matas yra Jo Įstatymas. Tačiau lygindami save su Įstatymu, pastarajam tikintieji neprilygsta, todėl yra Įstatymo smerkiami. Jei Įstatymas būtų išgelbėjimo priemonė, tuomet niekas neturėtų amžinojo gyvenimo vilties. Krikščionys viltį randa ne Įstatyme, bet Jėzuje Kristuje, kuris ne tik nepriekaištingai vykdė Įstatymą, bet Dievo stebuklinga galia pasidalijo Savo teisumu su tikinčiaisiais (Rom 8, 3–4). Dabar krikščionys gali vykdyti Dievo Įstatymą ramia sąžine, nes Kristus išvadavo iš Įstatymo pasmerkimo (Rom 7, 25–8, 2). Malonė, kuri ateina per Kristų, neatleidžia mūsų nuo Įstatymo, bet priverčia mus pastarajam paklusti.
II. PETRAS IR ĮSTATYMAS (1 Pt 2, 9)
Petras buvo vienas iš artimiausių Jėzui apaštalų. Būdamas tarp pirmų išrinktųjų, Petras dalyvavo daugelyje pagrindinių Jėzaus tarnystės įvykių. Būtent šis apaštalas Pilypo Cezarėjoje paskelbė, kad Jėzus yra Mesijas; ir Petras sekė tą naktį savo Išgelbėtoją į Kajafo namus, kai Jėzus buvo suimtas ir teisiamas. Ir rytą, kai prisikėlęs Jėzus pasirodė mokiniams prie ežero, būtent Petras gavo konkrečius nurodymus dėl Kristaus tarnystės. Kai pirmoji tikinčiųjų grupė susirinko Sekminių dieną, Petras buvo vyriausiasis atstovas. Jei Įstatymas būtų bent kažkaip pasikeitęs, Petras apie tai būtų žinojęs.
2. Ką Apd 10, 9–14 pasako apie tai, kad Petras laikėsi izraelitų įstatymo po Jėzaus užžengimo į dangų? Jei Petras šitaip paisė įsakymų, susijusių su maistu, įsivaizduokime apaštalo nuomonę dėl amžinų Dešimties Dievo įsakymų?
Petrą ištiko regėjimas praėjus keletui metų po Jėzaus užžengimo į dangų. Dėl šio mokinio pamokslų tūkstančiai izraelitų jau buvo įtikėję Jėzų kaip Mesiją. Biblijoje nėra jokio įrašo, kuris leistų manyti, kad krikščioniškoje žinioje būtų nurodymų atmesti Įstatymą. Įvykiai Apd 10 galingai rodo, kad pirmieji krikščionys buvo visiškai susitapatinę su savo hebrajiškomis šaknimis.
3. Palyginkite 1 Pt 2, 9 su Iš 19, 6. Koks yra Iš 19, 6 kontekstas?
Kai Petras kreipėsi į laiško skaitytojus – „karališkoji kunigystė, šventoji tauta“, jie akimirksniu turėjo prisiminti Įstatymo davimą prie Sinajaus. Kaip iš Izraelio įpėdinių, iš krikščionių buvo tikimasi, kad jie tvirtai laikytis Sandoros sąlygų, aiškiai išdėstytų Dievo Įstatyme. Vos priminęs jiems jų užimamą padėtį, Petras ragino krikščionis gyventi teisiai (1 Pt 2, 11–12). Apaštalas taip pat įspėjo laiško skaitytojus saugotis netikrų mokytojų, skelbiančių Evangeliją be Įstatymo (2 Pt 2, 21; 3, 2).
Prisiminkite, kaip baisiai Petras puolė; tačiau pažvelkite į apaštalui suteiktą malonę. Kaip mes galime išmokti (1) rodyti tokią malonę kitiems; (2) priimti malonę sau, kai mes puolame?
III. JONAS IR ĮSTATYMAS
Naujajame Testamente daugiausia yra Pauliaus laiškų. Antroje vietoje pagal laiškų skaičių yra apaštalas Jonas. Tai tas pats Jonas, kuris parašė evangeliją, tris laiškus ir Apreiškimo knygą. Kaip Petras, jis buvo vienas iš pirmųjų Jėzaus pasirinktų mokinių, ir jo santykiai su Jėzumi taip pat buvo ypatingi. Dėl tokių artimų santykių su Jėzumi, šis apaštalas dažnai vadinamas „mylimuoju mokiniu“. Sprendžiant iš jo evangelijos pabaigos (Jn 21, 25), Jonas žinojo daug asmeninės informacijos apie Jėzų. Aišku, kad toks artimas Jėzui mokinys kaip Jonas būtų žinojęs, jei Jėzus būtų panaikinęs Dievo Įstatymą.
4. Perskaitykite Jn 15, 1–11 ir 1 Jn 2, 3–6. Ką šios eilutės kartu pasako apie tai, koks turėtų būti mūsų požiūris į Dievo įsakymus?
Baigiantis žemiškajam Jėzaus gyvenimui, Jis galėjo paliudyti Savo mokiniams, kad Jis buvo ištikimas Savo Tėvo įsakymams, todėl „pasiliko Savo Tėvo meilėje“ (Jn 15, 10). Jėzus nelaikė įsakymų neigiamomis kliūtimis, kurias reikia panaikinti ar atmesti; Jėzus Įstatymą laikė meilės santykių su Dievu ir su kitais žmonėmis gairėmis. Kai Jonas, mylimasis mokinys, priminė krikščionims jų pareigą Dievui, jis vartojo tuos pačius meilės ir vienybės žodžius, kurie užrašyti evangelijoje. Tiesą sakant, Jonas suprato, kad meilė visada buvo Įstatymo esmė (pvz., 2 Jn 6). Žmogus negali teigti, kad laikosi Įstatymo, jei jis nedalyvauja meilės santykiuose su Dievu ir su kitais žmonėmis.
„Dievo Įstatymas reikalauja, kad mes mylėtume savo artimą kaip save. Visos proto jėgos ir veiksmai turi būti pašvęsti darant kuo daugiau gero. […] Kaip malonu Davėjui, kai žmogus naudoja karališkas sielos dovanas, kad jos galingai kalbėtų kitiems! Tai jungiamoji Dievo ir žmogaus grandis, apreiškianti Kristaus dvasią ir dangaus savybes. Šventumo galia, kuri yra akivaizdi, bet kuria nesigiriama, kalba iškalbingiau nei dauguma galingų pamokslų. Ši galia liudija Dievą ir parodo žmonėms jų pareigą galingiau nei tai gali padaryti vien tik žodžiai“ (E. Vait, „Manuscript Releases“, 20 t., 138 p.).
Kaip jūs patyrėte ryšį tarp Įstatymo ir meilės? Tai yra, asmeniniu ir praktiniu lygiu, kaip meilė išreiškia klusnumą Dievo Įstatymui?
IV. JOKŪBAS IR ĮSTATYMAS
„Ar ne jie piktžodžiauja tam gražiam vardui, kuriuo esate pavadinti?! Jeigu tik vykdote karališkąjį Įstatymą, kaip Raštas reikalauja: Mylėk savo artimą, kaip save patį, jūs gerai darote, bet, jeigu pataikaujate atskiriems asmenims, darote nuodėmę ir esate Įstatymo kaltinami kaip nusižengėliai“ (Jok 2, 7–9).
Tik vienas Naujojo Testamento laiškas priskirtas Jokūbui. Nors autorius nenurodo, kuris iš Jokūbų jis yra, visuotinai pripažįstama, kad laiškas yra Jėzaus brolio. Galbūt iš pradžių netikėjo, kad Jėzus yra Mesijas (Jn 7, 5), bet galiausiai Jokūbas užėmė įtakingo vadovo padėtį Naujojo Testamento Bažnyčioje (Apd 15, 13; Gal 1, 19). Vėlgi, jei Jėzus būtų ketinęs panaikinti dieviškąjį Įstatymą, Jo brolis tikrai būtų kažką apie tai žinojęs.
5. Perskaitykite Jok 2. Kokia yra pagrindinė šio skyriaus žinia? Kodėl Jokūbas būtent taip apibendrino Įstatymą (eilutės 7–9), ir tada iš karto užrašė, kad reikia laikytis visų įsakymų? Kaip šios eilutės rodo ryšį tarp meilės ir paklusnumo Dievo Įstatymui?
Nesuprasdami Pauliaus mokymo dėl Įstatymo, kai kurie teigia, kad Jokūbas ir Paulius prieštarauja vienas kitam dėl Įstatymo vaidmens. Iš esmės nesutariama dėl išgelbėjimo darbų. Paulius rašė, kad esame išgelbėti malone per tikėjimą, ne darbais (Ef 2, 8–9), o Jokūbas pabrėžė, kad tikėjimas be darbų yra negyvas (Jok 2, 26). Šie teiginiai nėra nesuderinami; tiesiog Jokūbas tvirtai išreiškė tai, ką Paulius rašė daug kartų – malonė nepanaikina Įstatymo. Kaip Paulius Rom 13, 9, Jokūbas visiškai suprato, kad Dievo Įstatymo esmė yra meilė (Jok 2, 8). Iš tikrųjų niekas negali laikytis Dievo įsakymų, jei jis nerodo praktiškos meilės.
V. JUDAS IR ĮSTATYMAS
Judo laiškas yra vienas trumpiausių Naujajame Testamente. Manoma, kad šį laišką parašė kitas Jėzaus brolis. Nors autorius apibūdino save – Jėzaus Kristaus tarnas, Judas paminėjo, kad yra Jokūbo brolis. Kadangi Matas užrašė, jog dviejų Jėzaus brolių, kurių iš viso paminėti keturi, vardai yra Jokūbas ir Judas (Mt 13, 55), visuotinai pripažinta, kad šio trumpo laiško autorius yra Išgelbėtojo brolis. Kaip ir visi kiti bibliniai autoriai, apie kuriuos mokėmės, Judas būtų žinojęs, jei Jėzus būtų panaikinęs Įstatymą.
Nors Judas neminėjo nei Įstatymo, nei įsakymų, visas jo laiškas yra apie ištikimybę Dievui ir pasekmes už Jo Įstatymo laužymą.
6. Perskaitykite Jud 4. Ką Judas čia rašė, kas svarbu visai mūsų diskusijai?
Malonės paminėjimas reikalauja, kad būtų Įstatymas, nes malonės nereikėtų, jei nebūtų nuodėmės (Rom 5, 18–6, 15). Tai, ko mokė anie netikri mokytojai, buvo taip blogai, kad Judas šį mokymą sutapatino su Viešpaties neigimu.
7. Kaip Hbr 3, 7–19 padeda nušviesti Jud 5–7? Kaip šios eilutės kartu parodo mums santykį tarp paklusnumo ir tikėjimo?
Diplomatišku būdu Judas priminė laiško skaitytojams izraelitų patyrimą, kurie buvo išvaduoti iš Egipto vergijos. Dievas parodė jiems Savo galią ir netgi suteikė jiems Savo Įstatymą, bet kai izraelitai tapo neištikimi, jie susidūrė su baisiomis pasekmėmis, kurias lėmė atsiskyrimas nuo Dievo. Judas labai aiškiai išdėstė, kad žmonės iš tikrųjų gali atkristi, bet tokie žmonės sulauks teismo. Judo laiškas yra toks pat nedviprasmiškas kaip visas Raštas: visi teigiantieji, kad turi tikėjimą, privalo būti pasirengę išreikšti šį tikėjimą paklusniu gyvenimu.
Perskaitykite Judo laišką. Tarp visų įspėjimų, kokius pažadus galite sau įžvelgti laiške?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, „Sign of the times“, rugpjūčio 5, 1886.
„Kodėl apaštalai mokė atgailos Dievui? – Nes nusidėjėlis nusikalto Tėvui. Nusidėjėlis sulaužė Įstatymą; jis privalo suprasti savo nuodėmę ir atgailauti. O ką daryti paskui? – Žvelgti į Jėzų, kurio vienintelio kraujas gali apvalyti nuo visų nuodėmių. Tikėjimas Kristumi yra būtinas, nes Įstatymas negali nuteisinti. Įstatymas smerkia, tačiau negali atleisti nusidėjėliui. Pastarasis turi priklausyti nuo Kristaus kraujo nuopelnų. ‘O jei užuovėjos jis pas Mane ieškos? – sako mūsų gailestingas Atpirkėjas. – Tesudaro taiką su Manimi’. Mūsų Viešpats pareiškė, kad Jis labiausiai myli tuos, kam atleista daugiausia; o atleidimo reikia tik tam, kuris mato save tokį, koks jis yra – suterštą nuodėmės, Dievo šventojo Įstatymo laužytoją. Tas, kuris visiškai įsitikinęs Įstatymo šventumu, aiškiai supras savo nusikaltimų dydį ir pajus, kad jam iš tiesų daug atleista“ (E. Vait, „Sign of the times“, rugpjūčio 5, 1886.).
Klausimai aptarimui:
1. Atidžiai perskaitykite paskutinę šios temos E. Vait ištrauką. Kaip pastaroji nušviečia Biblijos mokymą, pristatytą šį ketvirtį? Ką reiškia tai, kad nusidėjėlis turi „priklausyti nuo Kristaus kraujo nuopelnų“?
2. Įsigilinkite į įspėjimą, užrašytą Judo 4. Jei žmonės skelbia Dievo malonę, akivaizdu, kad tai tikintieji. Tačiau Judas sakė, kad jie neigia Viešpatį. Kokių rimtų pasekmių tai gali turėti tiems, kurie teigia, jog Dievo malonė panaikino Įstatymą? Žmonėms teigiant, kad Įstatymas buvo panaikintas, ko jie iš tikrųjų bando atsikratyti?
3. Kaip Įstatymo, ar net vieno iš įsakymų, neigimas pasitarnauja šėtono klastai ir siekiui panaikinti Dievo Įstatymą?