APAŠTALŲ CHARAKTERIS

Perskaitykite 1 Tes 2, 3. Kokia čia pagrindinė mintis, susijusi su motyvais?

Senovės pasaulyje buvo plačiai žinoma, kad yra trys dalykai, padedantys įtikinti žmones keisti savo supratimą ir įpročius. Žmonės spręsdavo, ar argumentas svarus, atsižvelgdami į argumento įtaką kalbėtojui (gr. – ethos), į paties argumento logiką (logos) ir kalbėtojo sugebėjimą apeliuoti į klausytojo jausmus arba savanaudiškumą (pathos). 1 Tes 2, 3–6 Paulius daugiausia dėmesį kreipė į skelbimą, iš esmės pakeitusį tesalonikiečius.

Šiose eilutėse Paulius pabrėžė, kuo jis skiriasi nuo populiarių filosofų, kurie dažniausiai skelbdavo skatinami asmeninės naudos (žr. 3 pamoką). Paulius vartojo tris žodžius 3 eilutėje, apibūdindamas  netinkamą motyvaciją skelbti ar tarnauti.

Pirmoji yra klaida, protinė klaida. Skelbėjas gali būti susižavėjęs idėja, kuri yra tiesiog klaidinga. Jis gali apsirikti visiškai nuoširdžiai, t.y. galvoti darąs gera kitiems, bet būti skatinamas klaidingų idėjų.

Antrasis žodis – nedoras tikslas. Žmones traukia asmenys, plačiai žinomi dėl savo galios, idėjų ar veiklos. Kai kurie visuomenės veikėjai gali būti skatinami seksualinių galimybių, kurias atneša šlovė ir žinomumas.

Trečias žodis – klasta. Šiuo atveju kalbėtojas žino, kad pateiktos idėjos yra klaidinančios, tačiau sąmoningai bando suklaidinti žmones, siekdamas naudos sau.

Paulius ir Silas nebuvo skatinami kažkurios iš šių priežasčių. Kitu atveju jų patyrimas Filipuose tikriausia būtų paskatinęs juos nebeskelbti. Drąsa, kurią jie parodė Tesalonikoje, buvo įmanoma tik Dievo galios veikimu. Evangelijos galią Tesalonikoje (žr. 1 Tes. 1, 5) iš dalies lėmė apaštalų charakteris, atsiskleidęs per jų skelbimą. Loginių argumentų ir emocinių paraginimų nepakako. Jų charakteriai neprieštaravo tvirtinimams. Toks autentiškumas turi milžinišką galią šiandienos pasaulyje, kaip ir senovėje.

Apmąstykite savo motyvus. Ar jie gryni, ar juose nėra klaidų, nedorų tikslų ir klastos? Jei jie nėra tokie, kokie turėtų būti, kaip galite pakeisti tai? Taip pat žr. Įst 10, 16; Fil 4, 13; Ps 51, 1–10