Spalio 6–12 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 2 Pt 1, 19–21; 2 Tim 3, 16–17; Įst 6, 4; Mt 28, 19; Hbr 11, 6; Iš 3, 1–14.
Įsimintina eilutė: „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje Jis prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė visatos paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius“ (Hbr 1, 1–2).
Pagrindinė mintis: Svarbu suprasti tai, kaip veikia Biblijoje apibūdintas įkvėpimas, tačiau svarbiau pažinti Dievą, kurį įkvėpimas apreiškė.
„Dangūs skelbia Dievo šlovę, dangaus skliautas garsina Jo rankų darbą“ (Ps 19, 1). Tai – tiesa. Tačiau tai neparodo, kad mūsų Dievas myli mus, mirė už mus ir dirba, norėdamas išgelbėti mus nuo mūsų nuodėmingų apsisprendimų pasekmių.
Esmė yra tai, kad, ką besužinotume apie Dievą iš kitų šaltinių, pagrindinis šaltinis turi būti Biblija. Yra didžių tiesų apie Dievą ir Jo veiklą šiame pasaulyje, apie kurias nieko nežinotume, jei jos nebūtų mums atskleistos. Jau mokėmės, kad žmonės jaučia kovą tarp gėrio ir blogio, tačiau kaip jie sužinotų apie didžiąją kovą, jei ji nebūtų atskleista Šventajame Rašte?
Šią savaitę dėmesį sutelksime į du dalykus: pirma, pažvelgsime, ką Raštas sako apie save ir tai, kaip jis buvo įkvėptas. Taip pat mokysimės apie Raštą įkvėpusį Dievą.
I. RAŠTO DOKTRINA
1. Perskaitykite 2 Pt 1, 19–21. Ką šios eilutės pasako apie tai, kuo Naujojo Testamento autoriai laikė Šventąjį Raštą?
Petras patvirtino, kad Senojo Testamento pranašystės nebuvo žmogiškos kilmės, kad pranašai kalbėjo paskatinti Dievo Dvasios. Trumpai tariant, Bibliją rašiusieji buvo įkvėpti paties Viešpaties.
2. Perskaitykite 2 Tim 3, 16–17. Ką šios eilutės pasako apie Bibliją ir kam ji turi būti naudojama?
Akivaizdu, kad Paulius norėjo, jog Timotiejus suprastų, kad Šventasis Raštas yra Dievo įkvėptas, todėl patikimas ugdyti tikintįjį. Paulius nepaliko vietos dvejonėms dėl Rašto teisingumo, autoriteto ir kilmės. Taip pat atkreipkite dėmesį į tai, kad apaštalas kalbėjo apie visą Raštą. Paulius nepaliko galimybės rinktis, neva viena Rašto dalis įkvėpta, o kita – ne. Nesame įpareigoti laikytis visko (pavyzdžiui, apeiginio Įstatymo), bet tai radikaliai skiriasi nuo teiginio, kad kai kurios Biblijos dalys yra įkvėptos, o kitos – ne, arba, kad kai kurios dalys nėra tokios įkvėptos, kaip kitos (kad ir ką tai reikštų).
3. Perskaitykite Mt 4, 4. 7. 10; 22, 41–46; Jn 10, 34–35. Kokią itin svarbią tiesą apie Šventąjį Raštą ir Šventojo Rašto autoritetą galima įžvelgti šiose eilutėse?
Kad ir kuo tikėtume, būtinas atspirties taškas, pamatas, kuriuo įsitikinimas būtų pagrįstas. Septintosios dienos adventistams šis pagrindas, galutinis matas ir autoritetas yra Biblija.
Kiek laiko praleidžiate tyrinėdami Dievo Žodį? Kiek jūsų gyvenimas yra pagrįstas tuo, ko jis moko? Pagalvokite apie pastarąsias 24 valandas. Ką padarėte ar ko nepadarėte per šį laikotarpį, kas buvo pagrįsta Šventojo Rašto autoritetu?
II. ĮKVĖPIMAS
„Įkvėpti buvo ne Biblijos žodžiai, bet žmonės. Įkvėpimas veikia ne žodžius arba posakius, bet patį žmogų, kuriam, Šventajai Dvasiai veikiant, įkvepiamos mintys, tačiau žodžiams suteikiama asmeninio įspūdžio reikšmė. Dieviškos mintys yra išskleidžiamos. Dieviškos mintys ir valia susijungia su žmogiškomis mintimis, todėl per žmogų išsakytos mintys yra Dievo Žodis.“ (E. Vait, „Selected messages“, knyga 1, 21 p.) Kaip ši ištrauka padeda mums suprasti Biblijos įkvėpimą?
Diskutuojant įkvėpimo tema, žmones kartais apninka nerimas dėl dažnai vadinamų sunkiai paaiškinamų eilučių. Pavyzdžiui, kaltinimas ant kryžiaus. Anot Mt 27, 37, ant jo buvo užrašyta: „Šitas yra Jėzus, žydų karalius.“ Anot Mk 15, 26, – „Žydų karalius.“ Anot Lk 23, 38, – „Šitas yra žydų karaliaus.“ Kaip suprasti šiuos skirtumus?
Parašyta, kad visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir patikimas, tačiau evangelijose minima, kad užrašai ant kryžiaus buvo skirtingi. Tai gali padėti mums suprasti įkvėpimą. Šis atvejis rodo, kad įkvėpimas leidžia išreikšti mintį ar apibūdinti įvykį skirtingai, jei tai darant nei įvykiai, nei mintis neiškraipomi. Jei apytikrė žodžių reikšmė neprieštarauja minčiai, nekyla klausimų dėl įkvėpimo. Kita vertus, kur būtinas tikslumas, pavyzdžiui, 1 Kar 6, 1, jis yra įkvepiamas, todėl turi būti laikomas įkvėpimu.
4. Palyginkite Apd 1, 18 ir Mt 27, 5. Kuo šie pasakojimai apie Judo mirtį atrodo skirtingi?
Ilgą laiką Biblijos kritikai teigė, kad šie du pasakojimai yra nesuderinami. Tačiau naujausi tyrimai parodė, kad posakis stačia galva (Apd 1, 18) taip pat reiškia išsipūtimą. Todėl tikėtina, kad Judas buvo atrastas, kai jo lavonas jau buvo išsipūtęs, t.y. jo viduriai buvo plyšę. Mintis ta, kad tai, kas iš pradžių atrodė prieštaringa, dabar atrodo suderinama. Dėl didžios Biblijos dalies nekyla klausimų. Nedaugelyje vietų, kurios atrodo „klaidingomis“ arba „nesuderinamomis“, praverstų nuolankumas. Kas žino, kiek žmonių išsižadėjo tikėjimo dėl sutelkto dėmesio į sunkiai paaiškinamas eilutes. Nesame pašaukti dvejoti Žodžio patikimumu; esame pašaukti jam paklusti.
III. TRIASMENIO DIEVO SLĖPINYS
„Tuomet Dievas tarė: ‚Padarykime žmogų pagal Mūsų paveikslą ir panašumą‘“ (Pr 1, 26).
Suprasti, kaip įkvėpimas veikia, kad ir kaip svarbu tai būtų, yra tik priemonė tikslui pasiekti, o tikslas – tai pažinti Dievą. Supratimas, kaip Biblija buvo parašyta, ar net gilus apreikštos tiesos suvokimas nieko nereiškia, jei asmeniškai nepažįstame Viešpaties (Jn 17, 3).
Vienas dalykas, aiškiai pabrėžiamas Biblijoje, tai Dievo vienumas.
5. Perskaitykite Įst 6, 4 ir Mk 12, 29. Kokią svarbią tiesą matome šiose eilutėse?
Biblijoje parašyta, kad Dievas yra vienas. Tai užkerta kelią minčiai, kad yra daug dievų. Tačiau, skaitant Bibliją paaiškėja, kad Dievas yra daugiau nei vienas Asmuo.
6. Perskaitykite Pr 1, 26; 3, 22; 11, 7; Jn 1, 1–3. 18; 20, 28; 2 Kor 13, 13; Mt 28, 19. Kaip šios eilutės padeda suprasti tikrovę apie Dievą?
Tai, kad Senajame Testamente Dievui apibūdinti vartojama daugiskaita, yra užuomina apie Dievo vidinę prigimtį. Sugretinę šias užuominas su teiginiais Naujajame Testamente apie Jėzų Kristų ir Šventąją Dvasią pradedame suprasti, kad Dievo prigimtis nėra aiški. Ko gero jos niekada nesuprasime visiškai. Triasmenis Dievas yra vienas iš daugelio slėpinių, su kuriuo teks išmokti gyventi.
Biblijoje informacija apie Dievą, įskaitant Jo trigubą prigimtį, yra pateikta ne tam, kad mes užsiimtume hipotetiniu filosofavimu (spėliojimais), bet siekiant padėti mums suprasti Jo veiklą, ypač tą, kuri susijusi su mūsų atpirkimu.
Kas neturi klausimų, į kuriuos atsakyti gali tik Dievas? Kaip galima išmokti pasitikėti Juo, kol ateis laikas, kada bus pateikti atsakymai į visus klausimus?
IV. MŪSŲ KŪRĖJO SAVYBĖS
Biblijoje yra atskleista apie Dievą tokia tiesa, kurios nerasime niekur kitur. Viena iš šių tiesų yra tai, kad Jis – Kūrėjas. Tai pirmas dalykas, kuris užrašytas Biblijoje apie Dievą: Jis sukūrė dangų ir žemę (Pr 1, 1).
Vienas iš daugelio nuostabių dalykų, susijusių su šia eilute, kad Biblijoje nesistengiama įrodyti, jog Dievas yra. Tiesiog teigiama, kad Jis yra. Biblijoje nemažai eilučių, mokančių mus to, koks yra Dievas, ypač Jo charakteris, apreikštas rūpestyje puolusia žmonija. Tačiau nė karto nemėginama įrodyti, kad Jis yra. Tuo tiesiog tikima.
7. Perskaitykite Hbr 11, 6 ir Rom 10, 17. Kas šiose eilutėse pasakyta apie Dievą ir Jo Žodžio vaidmenį, apreiškiantį mums, kad Jis yra?
Įsitikinimas, kad Dievas yra, negali būti pagristas tik racionalumu (aiškiu suvokimu). Biblija moko, kad žmogus įsitikina, jog Dievas yra, per asmeninį patyrimą. Tai įvyksta Šventajai Dvasiai palietus širdį ir protą. Daugeliu atvejų žmonės patiki Dievu ir tik po to pradeda formuoti tikėjimo pamatą apie Viešpatį, kurio jie negali matyti.
8. Perskaitykite Mal 3, 6; Jok 1, 17; 1 Jn 4, 8. 16; 2 Met 6, 18. Ką šios eilutės pasako mums apie Dievo savybes? Kokios kitos Dievo savybės atskleistos Jo Žodyje?
Įsigilinkite į Dievo savybes, atskleistas Rašte. Kokias jų galite įžvelgti kituose šaltiniuose, pavyzdžiui, gamta, asmeninis patyrimas? Ko jūsų atsakymas moko jus apie Šv. Rašto svarbą mūsų supratimui, koks Dievas yra iš tikrųjų?
V. DIEVO VEIKLA
Net paviršutiniškai skaitant Bibliją aišku, kad Dievas aktyviai dalyvauja žmonijos gyvenime ir žemės įvykiuose. Jis nėra toli, atsiskyręs, pasišalinęs, kaip, pavyzdžiui, senovės graikų dievo sampratoje. Net kai kurie krikščionių teologai bando pavaizduoti Jį būtent tokį. Nors iš esmės kitoks nei Jo kūrinija, Viešpats glaudžiai sieja Save su ja.
9. Praeitoje pamokos dalyje matėme, kad Biblijoje Dievas vaizduojamas kaip mūsų Kūrėjas. Tai rodo, kad Jis neatskiriamai susiejo Save su šiuo pasauliu. Ką šios eilutės pasako apie Dievo veiklą žemėje, ypač didžiosios kovos kontekste?
Pr 11, 9; Pr 19, 24; Iš 3, 1–14; Jn 3, 16; 1 Tes 4, 17;
Akivaizdu, kad Biblija atskleidžia Dievą, kuris yra įsitraukęs į žmonijos gyvenimą. Iš tikrųjų didžioji kova parodo, kaip Viešpats gelbsti žmoniją iš nuodėmės ir šėtono gniaužtų. Nuo žemės sukūrimo (Pr 1, 1) iki kryžiaus (Jn 19, 18) bei žemės atkūrimo (2 Pt 3, 12–13) Biblija nedviprasmiškai rodo Viešpaties veiklą.
Kaip jūs asmeniškai patyrėte Dievo veiklą? Ar esate pastebėję, kaip Jis veikia jūsų ir kitų žmonių gyvenime? Kaip Dievo Artumas guodžia jus?
Papildomam tyrinėjimui: E. Vait, „The Ministry of Healing“, 427-438 p.; „Testimonies for the Church“, 746-749 p.; Didžioji kova, 5-8 p.
„Dievui buvo malonu perduoti Savo tiesą pasauliui per žmones. Dievas per Šventąją Dvasią ruošė ir įgalino išrinktuosius atlikti šį darbą. Jis vadovavo jų mintims, nurodydamas, ką sakyti ir ką rašyti. Dangiškosios kilmės turtai buvo patikėti žemiškiems indams. Nors liudijimą perteikia netobula žmonių kalba, bet tai yra Dievo liudijimas. Paklusnus, tikintis Dievo vaikas įžiūri jame pilną malonės ir tiesos dieviškosios galios didybę.
Dievas atskleidė žmonėms žinias, reikalingas išsigelbėti, Savo Žodyje. Šventasis Raštas turi būti priimtas kaip neginčijamas, tikrasis Jo valios apreiškimas. Jis atskleidžia Dievo charakterį, Jis yra doktrinų apreiškėjas ir patyrimo matas. Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasirengęs kiekvienam geram darbui (2 Tim 3, 16–17).“ (E. Vait, Didžio kova, 6 p.)
Aptarkite:
1. Kiek užtikrinti galime būti dėl išvadų apie Dievą, kai informaciją gaunama ne tik iš Biblijos? Ar apskritai galima suprasti Dievą naudojantis kitais šaltiniais? Jei taip, kokiais ir kaip galime būti tikri, kad informacija juose neklaidinanti?
2. Kodėl pasaulėžiūra, neigianti antgamtiškumą, prieštarauja Dievo Žodžiui?
3. Mokslas ir technologijos, daugeliu atžvilgių, buvo didelis palaiminimas žmonijai. Tam tikra prasme mokslas padėjo mums geriau suprasti Dievo galią (pavyzdžiui, mokslas parodė, kad gyvybė yra ypač sudėtinga!). Tačiau, kuo mokslas yra ribotas, kad galėtų padėti mums pažinti Dievą? Kaip mokslas gali kenkti Dievo pažinimui?
4. Kodėl triasmenio Dievo doktrina (nepaisant to, kad ją suprasti sudėtinga), mums, kaip septintosios dienos adventistams, labai svarbi? Pagalvokite, ką reikštų, pavyzdžiui, jei Kristus nebūtų Dievas?