Lapkričio 10–16 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Ef 6, 14–18; 2 Kor 6, 7; Ef 5, 9; Rom 10, 15; 1 Tes 5, 8; Mk 14, 38.
Įsimintina eilutė: „Todėl imkitės visų Dievo ginklų, kad galėtumėte piktąją dieną pasipriešinti ir visa nugalėję, išsilaikyti“ (Ef 6, 13).
Pagrindinė mintis: Kiekvienas tikintysis turi būti asmeniškai apsiginklavęs, nes esame įtraukti į didžiąją kovą.
Didžiausias šėtono tikslas – išplėšti ištikimybę, kurią tikintieji yra prisiekę Kristui. Iki atsivertimo žmonės priklausė velniui, jis valdė juos. Nors atsivertimas į Kristų tikintį išvaduoja iš velnio gniaužtų, piktojo galia nėra visiškai sunaikinama. Šėtonas didina savo pastangas sunaikinti mūsų tikėjimą ir vėl laimėti mus sau. Jis žino įvairiausių gudrybių. Pastarosios Šventajame Rašte vadinamos klastomis (Ef 6, 11). Tačiau, nepaisant priešo apgavysčių, klastų ir gudrybių, jis negali išplėšti iš Kristaus rankų tų, kurie yra nusprendę likti ištikimi Viešpačiui (šėtonas gali padaryti mūsų gyvenimą nepakeliamu, bet tai jau kitas klausimas).
Šios savaitės pamokos centras – Dievo ginklai šioje kovoje. Mus apsaugoti gali tik visa ginkluotė. Todėl turime suprasti, ką ji simbolizuoja, nes neapsiginklavę tikrai tapsime priešo auka. Tačiau apsiginklavus, pergalė garantuota.
I. BŪTINYBĖ APSIGINKLUOTI ASMENIŠKAI
Ef 6, 12 Paulius apibūdina krikščioniškąjį gyvenimą kaip kovą: „mes grumiamės“. Atkreipkite dėmesį, jis vartojo daugiskaitą. Kiekvienas krikščionis yra įtrauktas į kovą. 13 eilutėje jis ragina skaitytojus apsiginkluoti visais Dievo ginklais. Jie mums parūpinti, kad naudotumės jais. Paulius pradėjo šią eilutę žodžiu todėl. Pastarasis reiškia, kad, atsižvelgiant į kovos pobūdį, šie ginklai yra būtini. Tuomet apaštalas pataria, kaip krikščionis turėtų būti apsiginklavęs, kaip pavyzdį naudodamas Romos kareivį, apsiginklavusį mūšiui.
1. Atidžiai apsvarstykite Ef 6, 14–17. Kas tekste sudaro įspūdį, kad vyksta kova, ne tik įtraukianti kiekvieną krikščionį, bet raginanti asmeniškai dalyvauti joje? Ką tai reiškia jums, kad jūs turite įsitraukti į kovą?
Žodis grumiamės iš pradžių buvo vartojamas nusakyti individualią kovą su varžovu, tačiau vėliau buvo taikomas ir kitiems kovų menams. Čia pavartotas žodis nenusako tiesioginės kovos su demonais, tačiau aišku, kad jis pažymi asmeninę kovą.
Nors palyginimo apie dešimt mergaičių Mt 25, 1–13 kontekstas yra kitas, palyginime iškyla asmeninio dalyvavimo dvasiniuose reikaluose klausimas. E. Vait lygino dvasinę penkių mergaičių būklę Pauliaus aprašytiems žmonėms paskutinėmis dienomis, kurie dedasi maldingi, bet atsižadėję maldingumo jėgos (2 Tim 3, 1–5). „Tai žmonės, kurie pavojaus metu šauks: ‘Gyvename ramiai ir saugiai!‘ Jie užliūliuoja savo širdis saugumu ir negalvoja apie pavojų. Pažadinti tarsi iš letargo miego, jie pamatys savo trūkumą ir maldaus kitų užpildyti jų tuštumą, tačiau dvasiniuose dalykuose niekas negali ištaisyti kito žmogaus trūkumų.“ (E. Vait, „Paslėpti lobiai“, 374 p.)
Ką dėl savęs galite padaryti tik jūs patys, t.y. niekas kitas to negali? (Pavyzdžiui, niekas negali pavalgyti už jus) Kaip taikyti tą patį principą apsiginklavimui Dievo ginklais dvasinėje kovoje, į kurią esame įtraukti asmeniškai?
II. SUSIJUOSĘ TIESA, APSIVILKĘ TEISUMO ŠARVAIS
„Tad stovėkite, susijuosę strėnas tiesa, apsivilkę teisumo šarvais“ (Ef 6, 14).
Nors sunku žinoti tikslią apjuostų strėnų simbolio reikšmę, atrodo, kad Ef 6, 14 Paulius nurodė į odinę prijuostę, iš dalies apsaugančią pilvo apačią ir leidžiančią laisvai judėti. Šia prasme tai pagrindinė šarvų dalis. Taip pat Paulius minėjo teisumą.
Šioje eilutėje Paulius susiejo tiesą ir teisumą.
2. Perskaitykite pateiktus tekstus. Kaip jie gali padėti mums suprasti ryšį tarp tiesos ir teisumo, ir kodėl jie svarbūs mūsų dvasinei apsaugai didžiojoje kovoje? 1 Kar 3, 6; Ps 15, 2; 96, 13; Pat 12, 17; Iz 48, 1; 2 Kor 6, 7; Ef 5, 9.
Kalbėdamas apie tiesa apjuostas strėnas dvasinės kovos kontekste, apaštalas turėjo galvoje moralės klausimus, t.y. darymą, kas teisu. Kitaip tariant, krikščioniui gyventi tiesoje, kai vyksta dvasinė kova, yra gyvybiškai svarbu, kaip šarvai kariui mūšio lauke. Kai nesistengiame daryti tai, kas teisu, kai atsukame nugarą tam, ką mes žinome esant tiesa, tampame lengvu šėtono grobiu, nes taip paliekame didelę spragą savo šarvuose.
Tuo pačiu metu, nors teisumas reiškia teisų gyvenimą, turime visada prisiminti Kristaus teisumą, dengiantį tikintį. Tai vienintelė išganymo viltis tikinčiajam. Kol mes laikomės šios tiesos, kad mūsų išganymas yra Jėzuje, esame apsaugoti nuo efektyviausio šėtono dvasinio ginklo – nevilties.
Ar kada nors buvo kilusi pagunda nebevaikščioti su Jėzumi, nes nusivylėte savo gyvenimu, charakteriu, elgesiu? Jei taip, kodėl Kristaus teisumo supratimas yra svarbus stiprios gynybos prieš šėtono puolimą dalis?
III. APAVAS IR TIKĖJIMO SKYDAS
Romėnų kariai apsiaudavo dėl vietovių, kuriomis sunku keliauti. Siekiant palengvinti judėjimą visais takais, kariai dažnai avėdavo dygliuotus batus. Tokie batai užtikrindavo gerą sukibimą, todėl Paulius ragino apsiauti ryžtu skleisti taikos Evangeliją (Ef 6, 15).
3. Perskaitykite Iz 52, 7; Rom 10, 15; Ef 6, 15. Atrodo, Paulius turėjo galvoje ištvermę krikščioniškame gyvenime ir kovoje. Kokia prasme taikos Evangelija užtikrina krikščioniui „gerą sukibimą“ dvasinėje kovoje?
Ef 6, 15 galima išversti įvairiai: „apsiauti kojas ryžtu skleisti taikos Evangeliją“, „parengti kojas taikos Evangelijai“ arba „apsiauti kojas taikos Evangelija“. Svarbiausias yra graikiškas žodis, galintis reikšti pasirengimą, tarsi pamatą arba pagrindą. Taigi taikos Evangelija yra tarsi „paruoštas pamatas“ krikščioniui susitaikyti su Dievu per Kristaus kraują. Šis susitaikymas suteikia krikščioniui pagrindą įsitraukti į dvasinę kovą, kurią kovoti privalome visi.
4. Kiti ginklai, apie kuriuos rašė Paulius, tai tikėjimo skydas (Ef 6, 16). Pristatydamas šį ginklą, apaštalas vartojo posakį, kuris gali būti išverstas kaip visų pirma, be to, visais atvejais. Jūsų manymu, ką apaštalas turėjo galvoje?
Žodis skydas kilęs iš kito žodžio, nusakančio dviejų medienos sluoksnių duris, maždaug 120 cm / 70 cm. Kadangi strėlės tomis dienomis būdavo mirkomos degute ir uždegamos, medinis skydas buvo padengiamas oda, kad užgesintų degančias strėles ir jas atbukintų. Tai buvo geriausias ginklas gynybai.
Dvasinę analogiją įžvelgti nesunku: ugningos piktojo strėlės – tai gašlumas, abejonės, godumas, tuštybė ir pan. „Tačiau tikėjimas Dievu, laikomas iškeltas tarsi skydas, užgesina ugningas strėles ir nukenksmina jas“ (SDA Biblijos komentarai, t. 6, 1045 p.) Toks tikėjimas, įskaitant doktrininę tiesą, pasireiškia aktyvia gynyba nuo priešų užpuolimų. Žinoma, negalime išsigelbėti patys ir negalime kovoti prieš velnią asmeniškai; mūsų kova – tai kiekvieną dieną pasirinkti Viešpatį ir Jo kelius, užuot klausius velnio.
IV. ŠALMAS IR KALAVIJAS
Mintį apie išganymo šalmą (Ef 6, 17) apaštalas greičiausiai paėmė iš Iz 59, 17, nors Paulius šį simbolį taiko skirtingai. Iz 59 skyriuje (17 eil.) šalmą užsidėjęs Dievas, o Laiške efeziečiams šalmą pasiimti yra raginami krikščionys.
5. 1 Tes 5, 8 Paulius rašė apie išganymo vilties šalmą, Ef 6, 17–išganymo šalmą. Kaip tai gali padėti suprasti, jog išganymas gali būti gynybinis ginklas?
Naujajame Testamente apibūdintas išganymo patyrimas pasieks kulminaciją amžinybėje, kai būsime išvaduoti iš visų blogio apraiškų. Dievo išganymo šalmas (Iz 59, 17) yra duodamas tikinčiajam kaip apsauga. Kadangi galutinis velnio tikslas yra atimti išganymą, pastarojo užtikrinimas, atsižvelgiant, kad tai yra dovana, suteikta nepelnytai, tampa galingu ginklu kovoje. Tikintys gali kartu su psalmistu tarti: „Viešpatie Dieve, stiprusis mano Gynėjau, Tu apsaugojai mano galvą mūšio dieną“ (Ps 140, 8).
6. Paminėjęs išganymo šalmą, Paulius rašė apie dvasios kalaviją, t.y. Dievo Žodį. Palyginkite šį tekstą su Hbr 4, 12. Kokia svarbi tiesa yra perteikiama šiose eilutėse, ypač kovos su šėtonu kontekste?
Mt 4, 1–10 yra gražus pavyzdys, kaip Dievo Žodis gali būti veiksmingas ginklas. Ši ištrauka turėtų paraginti krikščionis remtis Dievo Žodyje atskleista tiesa.
Daug jėgų bando susilpninti mūsų pasitikėjimą Biblija. Kokios jų pasireiškia jūsų visuomenėje, bažnyčioje ar kultūroje? Svarbiau, kaip galite apsiginti nuo bet kokių bandymų (kartais labai subtilių) susilpninti jūsų pasitikėjimą Dievo Žodžiu?
V. NUOLAT MELSKITĖS
Ef 6, 18 prasideda žodžiais – kiekvienu metu melskitės. Tai rodo, kad malda yra susijusi su ankstesnėmis eilutėmis. Dievo ginklai parodo priklausomybę nuo Dievo. Tačiau, „malda nėra dar vienas ginklas. Greičiau tai dvasia, tvarka, kaip apsiginkluoti ir kovoti. Paulius čia ją lygina su nuolatine būkle, nuolatine bendryste su Dievu.“ (SDA Biblijos komentarai, t. 6, 1046 p.)
7. Nuodugniai ištirkite Ef 6, 18. Kokie žodžiai ir posakiai, susiję su Pauliaus paraginimu nuolat melstis, pabrėžia budėjimą ir drausmingumą?
Biblijoje žmonės dažnai raginami nuolat melstis (Lk 18, 1; Rom 12, 12; Fil 4, 6; Kol 4, 2; 1 Tes 5, 17). Tačiau kovos su blogio jėgomis kontekste (Ef 6) Paulius pabrėžė, kad kiekviena proga turi būti įvyniota į maldą. Tai svarbu ypač dėl to, kad pirmiausia esame linkę tartis su draugais ir kolegomis. Tam yra vieta ir laikas, tačiau malda visada turėtų būti svarbiausia, ir melstis turime nuolat.
8. Ef 6, 18 prasideda žodžiais kiekvienu metu melskitės, o paskui pasakyta budėkite. Kodėl turėtume budėti?
Getsemanėje Jėzus sakė Petrui ir kitiems mokiniams, kurie užmigo, budėti ir melstis (Mk 14, 38). Prieš šiuos įvykius Jėzus skyrė šiek tiek laiko įspėti mokinius dėl budėjimo (Mk 13, 33–37). Luko požiūriu, malda krikščionims teikia dvasinę stiprybę. Ef 6, 18 dėmesys yra skiriamas maldai už kitus. Aišku, meldžiantis už kitus mes patys esame dvasiškai sustiprinami ir geriau apsiginkluojame kovai, kad ir kokia forma ji pasireikštų.
Kodėl svarbiau melstis asmeniškai, užuot leidus tik kitiems melstis už mus (kad ir kaip svarbu tai būtų)? Ką padaro asmeninė malda, ko kitų maldos tiesiog negali?
Papildomam tyrinėjimui: E. Vait, „Liudijimai Bažnyčiai“, t. 8, 312-314 p.; „Liudijimai Bažnyčiai“ t. 9, 219-220 p.; „My Life Today“ 105 p.; „Apaštalų darbai“ 311-315 p.
„Kiekvienoje sieloje kovoja dvi jėgos. Netikėjimas, surikiavęs savo pajėgas, vadovaujamas šėtono, kad atkirstų mus nuo mūsų stiprybės Šaltinio. Tikėjimas, surikiavęs savo pajėgas, vadovaujamas Kristaus, mūsų tikėjimo Autoriaus. Kiekvieną valandą kova atsiskleidžia visatai. Svarbiausias klausimas, kas viešpataus? Atsakymą į šį klausimą kiekvienas turi rasti pats. Kovoje dalyvauja visi, arba vienoje, arba kitoje pusėje. Išvengti kovos neįmanoma. […] Mes esame raginami pasirengti šiai kovai. ‚Pagaliau būkite tvirti Viešpatyje ir Jo galybės jėga. Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš velnio klastas‘.“ (E. Vait, „Sons and Daughters of God“, 328 p.)
„Turime apsiginkluoti visais Dievo ginklais ir išsilaikyti. Viešpats pagerbė mus pasirinkdamas Savo kariais. Kovokime dėl Jo drąsiai. Dorumas yra būtinas sielos gerovei. Siekiant nugalėti polinkius, Šventoji Dvasia padės jums būti apdairiais, kad nesuteiktumėte progos priešui šmeižti tiesą. Apsiginkluokite ir Dievo teisumu. Ši privilegija buvo skirta visiems. Tai padės apsaugoti dvasinį gyvenimą.“ („SDA Biblijos komentarai“, t. 6, 1119 p.)
Aptarkite:
1. Nors šią savaitę buvo pabrėžiama asmeninė kova, į kurią esame įtraukti visi, kaip krikščionys esame didesnės bendruomenės dalis. Kaip gali bendruomenės nariai padėti vienas kitam asmeninėje kovoje? Ką bendruomenė gali padaryti praktiškai, siekiant padėti turintiems dvasinių poreikių, kad ir kokia jų forma?
2. Kaip ginklų simbolika, panaudota Pauliaus, sustiprina pagrindinės Biblijos temos tikrovę, t.y. didžiąją kovą? Kodėl svarbu nepamiršti šios kovos? Ar įmanoma įsivaizduoti mūšio lauke karį, pamiršusį, kad jis kovoja? Todėl ir mes neturime užmiršti kovos.