Gegužės 5–11 d.
Šią savaitę skaitykite: Apd 4, 13–14; Jn 1, 37–50; Ps 139; 1 Pt 3, 1–15; Jn 4, 37–38.
Įsimintina eilutė: „Jūs Mano liudytojai, – tai VIEŠPATIES žodis, – Mano tarnai, kuriuos išsirinkau […]“ (Iz 43, 10).
Pagrindinė mintis: Turintys išganymo užtikrinimo džiaugsmą norės raginti kitus, kad ir šie patirtų tą patį.
Nors daugelis žmonių išgirs gerąją naujieną apie Jėzų per bažnyčios liudijimą ir evangelizaciją, tam tikra prasme asmeninė įtaka prisideda prie bažnyčios programos sėkmės. Pastarųjų kelių dešimtmečių apklausos parodė, kad draugai, giminės, kaimynai ir pažįstami (Šventosios Dvasios vedami) yra įtakingiausias veiksnys, padedantis žmonėms pavesti savo širdį Kristui. Tyrimai parodė, kad iki 83 % naujų narių teigė, jog bažnyčios narių draugų, giminių ir pažįstamų įtaka yra reikšminga. Iš tų, kurie dalyvavo tam tikros formos evangelizaciniame susitikime, prieš tampant bažnyčios nariu, 64 % lankėsi tokiame renginyje jiems artimų žmonių kvietimu.
Šią savaitę apžvelgsime kai kuriuos biblinius evangelizacijos pavyzdžius, apsvarstysime mūsų ryšį su Jėzumi ir mūsų asmeninę įtaka artimiems žmonėms.
I. Mano Dievas ir aš
Mūsų asmeniniai santykiai su Jėzumi darys tiesioginę įtaką tam, ar mums seksis liudyti. Paprasta išmokti kelias liudijimo bei evangelizacijos formules ir imtis skelbti gerąją naujieną, pasitikint asmenine išmintimi ir jėgomis. Nors Dievas gali palaiminti mūsų pastangas, turime nuolat priminti sau, kad tai yra Jo darbas, o mes atliekame jį Jo galia. Ar norime tik perteikti žinias (nors ir svarbias), ar padėti užmegzti gyvybiškai svarbų dvasinį ryšį? Ir kaip galime perduoti kitiems tai, ko patys neturime?
Žinoma, visada yra tokių žmonių, nors labai silpno tikėjimo, svirduliuojančių ir atsimetančių, kuriuos Dievas vis dėlto panaudoja atvedant netikinčius pas Jėzų. Prieš keletą metų jauna mergina dideliame mieste prisijungė prie Septintosios dienos adventistų bažnyčios ir nenuilstamai dirbo, kad padėtų savo broliui įtikėti. Po metų brolis buvo pakrikštytas. Po mėnesio sesuo atsimetė nuo tikėjimo ir iki šiol vis dar atsisako tikėti. Nors tokių atvejų pasitaiko, neabejotina, kad kuo stipresnis mūsų ryšys su Jėzumi, tuo galingesnis bus mūsų liudijimas.
1. Perskaitykite Apd 4, 13–14. Ką šios eilutės pasako apie santykius, kuriuos su Jėzumi palaikė Petras ir Jonas, ir ką šis ryšys padėjo atlikti? Pagalvokite, ką buvo norima pasakyti šiais žodžiais: „jie atpažino juos buvus kartu su Jėzumi“. Ką tai reiškia? Koks turėtų būti asmuo, kuris tik ką buvo su Jėzumi?
Pamoka Dievo Žodyje yra gana aiški. Atsižvelgiant į mūsų asmeninį misijos lauką, į boluojančius laukus ir darbininkų poreikį, būtina, kad Viešpats patrauktų mus glaudiems ir galingiems santykiams su Juo, santykiams, kurie suteiks mums tokią galią, kurios kitu atveju negautume.
O kokie yra jūsų santykiai su Viešpačiu? Kaip jūsų kalba ir elgsena atskleidžia santykius su Dievu? Nemeluokite sau, net jei tai skaudina.
II. Asmeninis misijos laukas
Matydamas minias, Jėzus gailėjo žmonių (žr. Mt 9, 36). Gali atrodyti, kad Jėzus tiesiog matė minią, tačiau iš tikrųjų Jis matė atskirus asmenis minioje. Taip pat ir mes minioje turime matyti asmenis. Bažnyčia gali matyti asmenis minioje tik tuo atveju, jei bažnyčios nariai bendrauja su asmenimis, esančiais narių įtakos sferoje.
Tie, su kurias mes asmeniškai bendraujame, ir yra mūsų asmeninis misijos laukas. Pradedant artimiausiais santykiais šeimoje, galime užmegzti ryšį ir su aplinkiniais, t.y. giminaičiais, draugais ir pažįstamais. Kartais aplinkiniai trumpam gali patekti į mūsų įtakos sferą ir tapti mūsų asmeninio misijos lauko dalimi.
2. Perskaitykite Jn 1, 37–42. Jūsų manymu, kodėl Andriejus apie Mesiją pirmiausia papasakojo savo broliui, o ne kam nors kitam?
Andriejus buvo Jono Krikštytojo mokinys, o Jono tarnystė – paruošti kelią Jėzui, todėl suprantama, kad kai kurie mokiniai ėmė sekti Jėzų. Andriejus taip susijaudino dėl pokalbio su Jėzumi, kad iš karto ėmė ieškoti artimiausio asmens, brolio, su kuriuo jis praleido daug ilgų naktų žvejodamas Galilėjoje.
3. Perskaitykite Jn 1, 43–50. Kas ten vyko? Kokie tarpasmeniniai santykiai čia atsiskleidžia? Kaip Pilypas reagavo į Natanaelio skepticizmą? Ko galime pasimokyti iš šio pasakojimo, galinčio padėti mums suprasti, kaip asmeninis liudijimas veikia?
Pradžioje sekimas Jėzumi, atrodo, įgavo pagreitį dėka socialinių tinklų Kafarnaumo ir Betsaidos srityse. Atkreipkite dėmesį, kad Pilypas nesiginčijo, kai Natanaelis suabejojo, jog Mesijas ateis iš mažo, nereikšmingo kaimo. Jis tiesiog pakvietė: „Eik ir pasižiūrėk“.
Kam jūsų kaimynystėje galėtumėte liudyti geriau? Kiek prireiks jums pasiaukojimo, kad galėtumėte geriau liudyti jiems?
III. AsmeninĖs GALIMYBĖS
Kai tarnysčių vadovai kviečia savanorius liudyti ir evangelizuoti, dažnai galvojame, kad kiti yra labiau kvalifikuoti ir gabesni, nei mes. Kiti atrodo labiau savimi pasitikintys ir pajėgūs. Tačiau Biblija atskleidžia, kad Dievas nebūtinai ieško labiausiai kvalifikuotų, bet norinčių būti panaudotais, nepaisant talentų.
Pavyzdžiui, Dievas pašaukė Mozę išgelbėti savo tautą iš Egipto vergovės. Mozė galėjo įžvelgti daug priežasčių, kodėl kažkas būtų labiau kvalifikuotas daryti tai, ko Dievas norėjo (žr. Iš 3, 11; 4, 10). Mozė atsižvelgė tik į tas priežastis, dėl kurių jis laikė save netinkamu daryti tai, kam Viešpats jį kvietė.
Į kvietimą evangelizuoti daug šiuolaikinių tikinčiųjų kartoja Mozės žodžius: „Kas aš toks, kad man būtų pavesta tokia užduotis? O ką, jei jie manęs klaus sudėtingų klausimų? Aš nesu pakankamai geras kalbėtojas. Mozės mąstymas, kad Dievui reikėjo persvarstyti tarno pasirinkimo strategiją, šiandien gali kelti šypseną. Dievas žinojo Mozės galimybes ir, nepaisant jo baimės bei nerimo, jis buvo tinkamas asmuo atlikti šią užduotį.
Mozės pašaukimas išvesti Dievo tautą įtikina, kad Viešpats pažįsta mus geriau, nei mes pažįstame save. Dievas telkia dėmesį ne į ankstesnę veiklą, bet į asmenines galimybes. Kiekvienas tikintysis turi didžiules galimybes prisidėti prie Viešpaties darbo.
Kita vertus, turime saugotis, kad pernelyg pasitikėdami savimi neitume Viešpaties priešakyje. Nors tiesa, kad turime dažnai tirti savo širdį ir įvertinti dvasinę būklę, taip pat turime suprasti, kad žmogiškoji širdis gali neobjektyviai save vertinti. Todėl taip pat naudinga prašyti Dievo ištirti mus ir parodyti mums mūsų tikrąją būklę, nes mūsų būklė daro įtaką mūsų galimybėms.
4. Perskaitykite Ps 139. Kodėl Dovydas prašė Dievą ištirti jo širdį? Ko tai moko ne tik apie liudijimą, bet mūsų ėjimą su Viešpačiu apskritai? Ką galime gauti iš šios psalmės dabar? Kokią paguodą, viltį ir padrąsinimą joje randate? Tuo pačiu metu, ar ji ragina keisti tai, kaip gyvenate?
IV. Teisaus gyvenimo liudijimas
Ar tikrai elgesiu pasakome daugiau negu žodžiais? Taip. Nors tiesa, kad liudyti galima elgesiu, tą patį galima daryti ir žodžiais. Skelbimas būna itin galingas tuo atveju, kai elgesys neprieštarauja žodžiams. Išpažinti, kad mylime Dievą, o tada elgtis veidmainiškai, itin kenkia liudijimui.
Nuoseklumas kalba garsiai. Nors gali pasirodyti, kad jūsų šeima ir draugai neklauso, ką sakote, jie stebi, ar tai, ką jūs sakote ir darote, dera.
5. Perskaitykite 1 Pt 3, 1–15. Ką šios eilutės sako mums apie krikščionišką gyvenimą, galią ir galimybes laimėti netikinčiuosius Kristui? Įsivaizduokite galią, kuri lydėtų mūsų liudijimą, jei gyventume taip, kaip pasakyta šioje ištraukoje. Kokią žinią ypač atskleidžia 15 eilutė asmeninio liudijimo kontekste? Taip pat žr. Mt 5, 16.
Galima įsivaizduoti nesantaiką, kilusią dėl to, kad anksčiau netikinti moteris priėmė Jėzų kaip savo Gelbėtoją, o jos vyras liko netikintis. Našta dėl jo išganymo, jei ji savo vyrą laikė asmeniniu misijos lauku, galėjo paskatinti ją parodyti priekabią dvasią, mėgstančią įrodinėti. Kita vertus, kaip Petras siūlo, ji galėjo ištikimai tarnauti savo Dievui, tikėti ir melstis, kad savo gyvenimu ji laimėtų netikintį vyrą Mokytojui. Kitaip tariant, jos kasdienis elgesys galėtų būti galingas liudininkas.
Apie šviesą turime liudyti visomis galimybėmis, kad netikintys vyrai ir moterys būtų paveikti ir laimėti Karalystei. Aplinkiniai turi ne tik išgirsti gerus žodžius, bet pamatyti gerus darbus, kurie padės pastebėti mumyse veikiančią Dievo galią, ir Dvasia paragins juos pripažinti galimybę, kad šiuos žmones laimina Dievas. Žmonės turi įsitikinti, kad krikščionybė nėra tik pavadinimas. Ji padeda išlaikyti mėgiamus santykius. Pavyzdžių naudojimas yra svarbi mokymo priemonė. Krikščionys yra pavyzdžiai. Savo elgesiu liudijame daugiau nei kalba, daugiau nei garsiai išpažindami tikėjimą. Jei ši mintis gąsdina, taip ir turėtų būti.
V. Mano indėlis
Šią savaitę apmąstėme mūsų asmeninį misijos lauką, liudijimą ir galimybes evangelizuoti. Taip pat svarbu suvokti tiesą, kad dėl to, jog bažnyčią sudaro daug narių, kiekvieno individualios pastangos prisideda prie bažnyčios bendros evangelizacijos. Ar žinote, kokias strategijas yra paruošusi jūsų bažnyčia, kaip atvesti žmones pas Jėzų? Galite pakviesti žmones iš jūsų asmeninio misijos lauko, kad jie dalyvautų bažnyčios programose. Kita vertus, ar bažnyčios evangelizacijos vadovai žino, ką jūs darote asmeniniame misijos lauke? Jie gali padėti jums malda ir konkrečiais ištekliais.
6. Perskaitykite Jn 4, 37–38. Kaip Jėzaus žodžiai gali padrąsinti: „Vienas pasėja, kitas nupjauna.“ Ką Jis čia sakė ir kaip šią tiesa patyrėte asmeniškai?
Be abejo, Jėzus čia nurodė į Evangelijos sėklą, kurią sėjo pats Jonas Krikštytojas ir samarietė. Mokiniai pjovė tai, ką kiti pasėjo, ir iš tiesų atėjo laikas sėjėjams ir pjovėjams džiaugtis kartu.
Pasakęs, kad vienas pasėja, o kitas nupjauna, Jis neturėjo galvoje, kad mes arba sėjame, arba pjauname. Nors mūsų bažnyčios tikriausia daugiau dėmesio skiria pjovėjams, jei nebūtų sėjėjų, pjovėjai lauktų veltui. Visi esame pašaukti sėti ir pjauti, ir vietinėse bendruomenėse yra daugybė galimybių tai daryti. Gali būti, kad pasėliai jūsų asmeniniame misijos lauke bus nupjauti bendromis bažnyčios pastangomis. Taip pat gali būti, kad kitų pasėta sėkla bus nupjauta, kai žmonės ateis į jūsų asmeninį misijos lauką.
Apsvarstydami, kaip kiekvienas asmuo prisideda prie bendrų pastangų (žr. 1 Kor 12, 12–27), prisiminkime, kad prieš sėją kažkas paruošė dirvą.
Aišku, kad sėja ir pjūtis yra proceso, kuris tęsiasi po to, kai asmuo prisijungė prie kūno, dalis. Nuimtas derlius neturi būti paliktas laukuose, bet susirinktas.
Kaip jūs galite labiau įsitraukti į sėjimo ir pjovimo procesą bažnyčioje? Ar pastebėjote, kad darbuojantis dėl kitų išganymo, jūsų pačių tikėjimas stiprėja? Jūsų manymu, kodėl taip yra?
Toliau tyrinėkite: Dvasinis pasirengimas asmeninei tarnystei.
Nors neneigtume, kad liudijimui ir evangelizacijai yra svarbios biblinės žinios, nedera nepaistyti asmeninio dvasinio pasirengimo svarbos. Žinoma, svarbiausia asmeniniam dvasiniam augimui yra Šventoji Dvasia. Norint patirti Šventosios Dvasios galią evangelizuojant, turime suteikti Jai galimybę susipažinti su mūsų gyvenimu.
Krikščionims pradėjus tarnauti Dievui, jie aiškiau supras asmeninius dvasinius poreikius. Tada, prašydami ir gaudami Šventosios Dvasios, jie bus įgalinti tęsti tarnystę.
Svarbiausia yra tai, kad kasdien pavestume savo valią Dievui, numarintume savąjį „aš“, kasdien laikytume priešakyje Kristaus malonę, atmintume, ką turime Kristuje ir ko Jis prašo mūsų kaip padėkos už dovanas.
Klausimai aptarimui:
1. Dėl sielų laimėjimo Kristui E. Vait rašė: „Sėkmė priklausys ne tiek nuo žinių ir pasiekimų, bet gebėjimo rasti kelią į širdį.“ („Gospel Workers“, 193 p.) Ką svarbaus ji paminėjo? Galų gale, juk dažnai matome žmones nusigręžiant nuo galingų ir įtikinamų įrodymų? Taigi dažnai pati doktrina, nepaistant to, kad ji pagrįsta Biblija, logiška, pakili ir išmintinga, nepaveiks uždaros širdies. Kaip tuomet ją pasiekti? Atsižvelgiant į tai, svarbiau, kad gyventume taip, kaip tikime, o ne tik išpažintume tikėjimą?
2. Pamąstykite apie šią ištrauką ir tai, kokie, jūsų nuomone, yra būdai, kuriais galite pasidalyti savo asmeniniu patyrimu su kitais: „Paskutiniai malonės šviesos spinduliai, paskutinė malonės žinia, kuri turi būti paskelbta pasauliui, yra Jo mylinčio charakterio atskleidimas. Dievo vaikai turo parodyti Jo šlovę. Savo gyvenimu ir charakteriu jie turi atskleisti, ką Dievo malonė jiems padarė.“ (E. Vait, „Paslėpti lobiai“, 378 p.) Kaip mes kasdien praktiškai parodome Jo šlovę? Kaip dažnai per pastarąsias 24 valandas jumyse apsireiškė Dievo šlovė jūsų gyvenime? Ką apie jūsų tikėjimą liudija jūsų gyvensena? Kaip gali vietinė bendruomenė parodyti Jo šlovę?