Birželio 29 – liepos 5 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apr 3, 14–21; Hbr 12, 7–11; Mt 25, 1–13; Zch 3, 1–5; Gg 5, 2–5.
Įsimintina eilutė: „Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiuosi: jei kas išgirs Mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su Manimi“ (Apr 3, 20).
Apreiškimo knygos septynių Bažnyčių sekoje Laodikėja yra paskutinioji. Šis pavadinimas reiškia – teisiami žmonės. Tai geras Dievo paskutiniųjų laikų žmonių simbolis.
Laodikėja plytėjo atvirame slėnyje dabartinėje pietvakarių Turkijoje. Tai buvo svarbi finansų sostinė, mados „meka“, švietimo ir medicinos centras. Jos gyventojai buvo nepriklausomi, pasitikintys savimi ir turtingi.
Vienintelis gyvybiškai svarbus gamtinis išteklius, kurio miestas neturėjo, buvo vanduo. Pastarasis buvo tiekiamas romėnų vandentiekiu iš šaltinio už penkių mylių į pietus nuo miesto. Vandeniui pasiekus Laodikėją, jis būdavo drungnas. Jėzus panaudojo šį simbolį nusakant drungną Jo paskutiniųjų laikų Bažnyčios būklę, apibūdinant ją kaip pasitikinčią savimi, pernelyg patenkintą, apatišką ir dvasiškai abejingą. Tai bažnyčia, netekusi užsidegimo. Tai Bažnyčia, kuriai reikia dvasinio atgimimo.
Nepaisant to, žinioje Laodikėjai apstu vilties. Kristus kalba Savo žmonėms su meile, siūlydamas patenkinti širdies poreikius ir atgaivinti giliausius dvasinius troškimus.
I. VILTIS DRUNGNAI LAODIKĖJAI
Apreiškimo 2 ir 3 skyriuose Jėzus kreipėsi į kiekvieną iš septynių Bažnyčių vartodamas vardą, kuris tiksliai nusakė kiekvienos Bažnyčios dvasinę būklę. Varduose, kuriuos Jis vartojo Savo žinioje Laodikėjos Bažnyčiai, skamba dvasinio atsinaujinimo užtikrinimas visiems, kurie išgirs Jo kvietimą.
1. Perskaitykite šias Biblijos ištraukas (Apr 3, 14–15; 2 Kor 1, 20; Jn 3, 10–11; Kol 1, 13–17). Jūsų manymu, kodėl kreipdamasis į Laodikėjos Bažnyčią, Jėzus vartojo vardą „Amen“, „ištikimasis bei tiesakalbis Liudytojas“ ir „Dievo kūrybos Pradžia“?
Apreiškimo 3, 14 pavartotas graikiškas žodis arche – pradžia. Pastarasis gali nusakyti tą, kuris pradeda tam tikrą įvykį ar veiksmą. Šiame kontekste žodis arche nurodo į Jėzų kaip Pradininką, pirmąją visos kūrinijos priežastį. Kitaip tariant, Jis yra Kūrėjas (Jn 1, 1–3; Ef 3, 8–9).
Tai labai svarbu. Jėzus, Tas, kuris tarė ir atsirado pasauliai, Tas, kuris sukūrė žemę, Tas pats Jėzus, kurio žodžiu buvo sukurta gyvybė, kalbėjo vilties žodžius Laodikėjai. Visagalis Kūrėjas gali sukurti naują gyvenimą. Jis gali atkurti naujus dvasinius troškimus mūsų širdyje. Jis gali pakeisti mūsų dvasinį gyvenimą.
2. Perskaitykite 2 Kor 5, 17 ir Gal 6, 14–15. Ką reiškia šie tekstai jums asmeniškai?
Kodėl žinia Laodikėjai yra vilties žinia? Kaip šios žinios įžangos stiprus priekaištas padrąsina jus? Su kuriuo iš trijų Jėzaus vardų jūs asmeniškai susitapatinate labiausiai ir kodėl?
II. MEILĖS PABARIMAS
3. Perskaitykite Apr 3, 15–16. Kodėl Jėzus taip stipriai priekaištavo Laodikėjos Bažnyčiai? Ką reiškia būti drungnu? Kokius kitus žodžius Jėzus galėjo pavartoji vietoje drungnas?
Komentuodama Apr 3, 15 ir 16, E. Vait teigė: „Žinia Laodikėjos Bažnyčiai taikytina labiausiai ir neabejotinai tiems, kurių religinis patyrimas yra lėkštas, kurie neapsisprendė liudyti tiesą“ (SDA Biblijos komentarai, t. 7, 962 p.). Tai taiklus teiginys. Lėkštas religinis patyrimas yra negyvas, t.y. turintis išorinį krikščionybės apvalkalą, bet stokojantis esmės. Toks patyrimas turi išorinę formą, bet be gyvybės jėgos. Laodikiečiai nėra eretikai ar užsidegę fanatikai. Tiesiog, jie dvasiškai abejingi. Laodikiečiai atrodo geri ir dorovingi žmonės. Šiuos Paulius vadino taip: „dedąsi maldingi, bet atsižadėję maldingumo jėgos“ (2 Tim 3, 5). Štai ko mokė Jėzus religingus Jo laikmečio žmones: „Ši tauta šlovina Mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo Manęs“ (Mt 15, 8).
4. Perskaitykite Hbr 12, 7–11; Job 5, 17–19; Ps 94, 12; Pat 29, 15. 17 ir apibūdinkite Dievo drausminimo tikslą.
Mūsų Viešpats pernelyg myli Savo tautą, kad leistų jai lengvai žengti į pražūtį. Jis darys viską ir kurstys dvasinę liepsną jų širdyje. Jis bara, nes stipriai myli mus. Jis baudžia tik todėl, kad trokšta mus išgydyti. Pranašas Ozėjas atkartoja šį teiginį raginimu atgailauti: „Eime, grįžkime pas Viešpatį, nes tai Jis mus sudraskė, Jis ir išgydys; Jis mus sužeidė, Jis ir sutvarstys“ (Oz 6, 1).
Ar Dievas kada panaudojo skausmingą ir net gėdingą patyrimą, kad padarytų jus nuolankiais ir patrauktų jus arčiau Savęs? Ko šis patyrimas pamokė, kad, idealiu atveju, nereiktų to vėl kartoti?
III. SUVOKIMAS IR TIKROVĖ
Tarp to, ką Laodikėją sako ir daro, yra atotrūkis. O atotrūkis tarp tikrojo ir tariamo dvasinio Laodikėjos patyrimo yra dar didesnis.
5. Perskaitykite Apr 3, 17. Kaip Laodikėja vertina save? Kaip ją vertina mūsų Viešpats? Jūsų manymu, kaip žmonės gali nematyti savo tikrosios dvasinės būsenos? Kaip mes galėtume nematyti savo dvasinės būsenos?
Viena šėtono mirtinų apgavysčių – apakinti mus, kad nematytume dvasinių poreikių tikrovės. Kai kurie religiniai vadovai Jėzaus laikais nematė asmeninio dvasinio skurdo. Jie skaitė Bibliją, šventė sabatą, atnešdavo dešimtinę ir laukė Mesijo atėjimo. Vis dėlto daugelis nesuprato, kokią dvasinę karalystę Jis skelbs. Jėzus vadino juos aklaisiais vadais (Mt 23, 24). Paulius rašė bažnyčiai Korinte apie tuos, kuriems šio pasaulio dievaitis apakino protus (2 Kor 4, 4). Todėl Jėzus mokė, kad Jis atėjo suteikti akliesiems regėjimo (Lk 4, 18). Jei leisime, Jėzus atkurs mūsų prarastą dvasinį regėjimą. Kiekvieną kartą, kai Jėzus padarydavo aklus reginčiais, Jis atskleidė norą atverti mūsų proto akis, kad galėtume aiškiai matyti Jį.
6. Perskaitykite Mt 25, 1–13. Kokie yra panašumai tarp paikų mergaičių ir Laodikėjos Bažnyčios narių?
Kaip jūs išlaikote dvasinį budrumą? Jūsų manymu, kodėl lengva tapti dvasiškai abejingiems? Kaip galima priešintis religinei apatijai?
IV. DANGIŠKI VAISTAI
Laodikėjai yra vilties, kaip visiems, kurie serga dvasine apatija ir abejingumu. Mūsų Viešpats gali išgydyti. Tai, kad Viešpats kalba šiai Bažnyčiai, rodo, jog Bažnyčiai yra vilties, jei Jo tauta priima ir paiso Jo patarimo.
7. Apmąstykite Jėzaus patarimą Apr 3, 18–19. Ką Jėzus turi omenyje, patardamas pirkti ugnyje išgryninto aukso, tepalo akims ir apsirengti baltais drabužiais? (Taip pat žr. 1 Pt 1, 7; Zch 3, 1–5; Apr 19, 7–9; Ef 4, 30).
„Jėzus eina nuo durų prie durų, stovi priešais kiekvieną sielą, skelbdamas: `Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiuosi`. Tarsi dangaus prekybininkas, Jis pateikia Savo lobius, ir sako: `Aš tau patariu pirkti iš Manęs ugnyje išgryninto aukso, kad pralobtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda`. Jo siūlomas auksas yra be priemaišų, brangesnis už auksą iš Ofyro; nes tai tikėjimas ir meilė. Balti drabužiai, kuriuos Jis kviečia sielą dėvėti, yra Jo paties teisumo apsiaustai, o patepimo aliejus yra Jo malonės aliejus, kuris suteiks dvasinį regėjimą apakusiai ir tamsoje esančiai sielai, kad ji galėtų atskirti Dievo Dvasios ir priešo darbus. Atverkite duris, sako didis Prekybininkas, dvasinių turtų Valdytojas, ir sudarykite su Manimi sandorį. Tai aš, tavo Atpirkėjas, patariantis tau pirkti pas Mane“ (E. Vait, The Advent Review and Sabbath Herald, rugpjūčio 7, 1894).
Rašydama apie Jėzų, E. Vait cituoja Apr 3, 20 užrašytus Jo žodžius: „Aš stoviu prie durų ir beldžiuosi“. Jėzus nelaužia durų ir nesiveržia į vidų. Tai reiškia, kad nepaisant to, ką Dievas nori atlikti dėl mūsų, pasirinkti ir įleisti Jį turime mes. Paklauskite savęs, ar vengiate atverti Jam duris? Jei taip, paklauskite savęs – kodėl? Kas jus sulaiko? Kokių nuodėmių ir pataikavimo nenorite išsižadėti arba ko jums sunku išsižadėti?
V. NEPALIAUJAMA MEILĖ
8. Palyginkite Apr 3, 20; Gg 5, 2–5. Kuo tekstai panašūs? Ką šios ištraukos pasako apie Dievo meilę?
Artimuosiuose Rytuose vakarienė buvo ir vis dar yra labai svarbi. Pasibaigus darbo dienai, žmonės grįždavo iš laukų vakarieniauti. Prie stalo susirinkdavo visa šeima. Daugeliu atvejų šeima ir artimieji gyveno kartu. Vakarieniaujančiųjų skaičius dažnai būdavo ganėtinai didelis. Valgydavo senelis ir senelė, broliai ir seserys, tetos ir dėdės, sūnėnai ir pusbroliai, suaugusieji ir vaikai. Taip susirinkus po sunkios darbo dienos, buvo pasakojami pasakojimai, dalijamasi patyrimais, mokoma. Tai buvo bendravimo laikas. Tai buvo šiltų ir artimų šeimos santykių metas. Jėzus trokšta panašaus bendravimo su mumis.
9. Kaip Kristaus pažadas Apr 3, 21 atskleidžia tai, ko Jis nuoširdžiai trokšta kiekvienam iš mūsų?
Apreiškimo knygoje Dievo sostas paminėtas 37 kartus, daugiau nei bet kurioje kitoje Biblijos knygoje. Prie Dievo sosto kartu su dangiškuoju choru džiaugsmingai skelbsime: „Vertas Avinėlis, kuris buvo nužudytas, imti galybę ir lobį, ir išmintį, ir stiprybę, ir pagarbą, ir šlovę, ir gyrių!“ (Apr 5, 12). Jis žada, kad galėsime džiūgauti ir kartu švęsti, kai nebebus nuodėmės.
Kristus ragina abejingus paskutiniųjų laikų žmones. Jo meilė parūpino mums amžinybę. Mūsų venomis teka karališkasis kraujas. Esame visatos Karaliaus sūnūs ir dukterys. Mes galime viešpatauti su Juo, sėdėti Jo soste amžinai. Didžiausia paskata, žadinanti mus iš dvasinio snaudulio, yra Jėzaus begalinė meilė, nes Jis trokšta praleisti visą amžinybę su mumis. Jei to nepakanka pažadinti mus iš dvasinės apatijos, parklupdyti mus, siekiant atgimimo, tuomet ko dar reikia?
Kristus trokšta bendrauti su jumis. Kiek jūs norite su Juo bendrauti? Atsakymas yra paprastas. Kiek laiko praleidžiate maldoje ir bendraudami su Viešpačiu? Ką jūsų atsakymas pasako apie jus? Ar atsakymas atskleidžia jūsų drungnumą?
Tolesniam tyrinėjimui: „Atgimimas ir reforma turi vykti vadovaujant Šventajai Dvasiai. Atgimimas ir reforma yra du skirtingi dalykai. Atgimimas reiškia dvasinio gyvenimo atnaujinimą, proto ir širdies pagyvinimą, prisikėlimą iš dvasinės mirties. Reforma reiškia reorganizaciją (pertvarkymą), idėjų ir teorijų, įpročių ir veiklos pakeitimą. Reforma neatneš gerojo teisumo vaisiaus, jei pastaroji nebus susijusi su Dvasios atgimimu. Atgimimas ir reforma turi atlikti savo darbą, ir pastarąjį atliekant, šie turi susijungti“ (E. Vait, The Advent Review and Sabbath Herald, vasario 25, 1902).
„Tiesakalbio Liudytojo mokymas yra kupinas padrąsinimo ir paguodos. Bažnyčios vis dar gali įsigyti tiesos, tikėjimo ir meilės aukso, ir pralobti dangiškuoju turtu. Pirkti iš Manęs ugnyje išgryninto aukso, kad pralobtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda. Balti drabužiai – tai Kristaus teisumas, kuris gali būti įdiegtas charakteryje. Širdies ir motyvų tyrumas bus būdingas visiems, kurie plauna ir balina savo drabužius Avinėlio krauju“ (E. Vait, The Advent Review and Sabbath Herald, liepos 24 d., 1888).
Klausimai aptarimui:
1. Kuo pavojingas drungnumas? Kodėl pastarasis gali lengvai sukelti dvasinę saviapgaulę?
2. Kodėl kai kurie krikščionys atrodo „spindintys“, o kiti – abejingi? Ar tai skirtingų asmenybės tipų klausimas, ar kažkas gilesnio? Jei taip, tuomet kas?
3. Klasėje aptarkite, kaip išvengti dvasinio abejingumo. Kaip galime išlaikyti dvasinio patyrimo gyvybingumą ir augimą?
4. Ką galime daryti kaip bažnyčios kūnas, kad apsisaugotume nuo drungnumo?
5. Jūsų manymu, kodėl Dievas labiau norėtų, kad būtume šalti, o ne drungni? Kodėl būti drungnu blogiau, nei būti šaltu? Užuomina: ar patogiau būti drungnu, ar šaltu?