Spalio 27 – lapkričio 2 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iz 35, 10; Mk 10, 45; Rom 6, 12–23; Kol 1, 16; Ef 6, 12; Gal 4, 1–11; Kol 2, 15.
Įsimintina eilutė: „Jis nuginklavo kunigaikštystes ir valdžias, viešai jas pažemindamas ir Jame švęsdamas pergalę prieš jas“ (Kol 2, 15).
Pagrindinė mintis: Kristaus pergalė ant kryžiaus apibrėžia pergalę, kurioje gali augti krikščionis.
Pamatinių tikėjimo tiesų pataisa, dėl kurios buvo balsuota penkiasdešimt aštuntoje Generalinės konferencijos sesijoje (2005 m.), yra pavadinta „Augimas Kristuje“. Ištyrus pareiškimą tampa akivaizdu, kad Jėzus nugalėjo šėtoną ir blogio jėgas; per Kristų pergalė prieš šias jėgas, įskaitant jų apraišką žmogaus gyvenime praeityje, yra įmanoma, ir pagaliau yra sąlygos, kad šios pergalės būtų įgyvendintos asmens patyrime.
Tam ir skirsime dėmesį šioje temoje. Šią savaitę tyrinėsime Kristaus pergalę ant kryžiaus. Dėka šios pergalės – ne tik prieš nuodėmę, bet visas jėgas, veikiančias prieš žmoniją ir Dievo kūriniją – galime gauti išganymą.
Aiškinantis, ką Kristus nuveikė dėl mūsų, geriau suprasime, ką galime turėti mūsų gyvenime dabar. Jo pergalė gali tapti mūsų, jei tikėsime ja, nes, nepaisant, ką Jėzus padarė dėl mūsų, mes turime nuspręsti priimti tai. Pergalė nėra suteikiama bet kam savaime.
I. ATPIRKIMAS
Krikščionybė yra atpirkimo religija. Žmonės gali būti išgelbėti iš nuodėmės dėka Jėzaus nuopelnų. Dėl šios priežasties krikščionybė nėra įstatymiška religija, kai asmuo gali išpirkti bausmę savo pastangomis. t.y. darant gerus darbus. Mums reikia atpirkimo, nes, anot Biblijos, žmonės be Kristaus yra nuodėmės vergai (Jn 8, 34) ir nusipelno mirties (Rom 6, 23). Jie negali pakeisti to, todėl reikėjo, kad įsikištų Dievas. Tačiau įsikišimas turėjo savo kainą. Naujasis Testamentas aiškiai moko, kad kaina – tai Jėzaus mirtis ant kryžiaus.
1. Ką šie tekstai atskleidžia apie atpirkimą? Iz 35, 10; Mk 10, 45; Gal 4, 4–5; Tit 2, 14; Hbr 9, 12; 1 Pt 1, 18–19.
Naujojo Testamento požiūriu, atperkanti Kristaus mirtis yra auka ir pakaitalas. Jis užėmė mūsų vietą, paaukojo Save dėl mūsų, kentėjo už mus, kad to daryti nereiktų mums. Kai kurie atmeta šią idėją, nes jiems nepatinka mintis, jog kažkas turi kentėti dėl kito (ypač dėl kaltojo), tačiau tai yra Evangelijos žinia, jos širdis ir siela.
„Kai Naujajame Testamente kalbama apie atpirkimą, tai reiškia, kad Kristus sumokėjo mūsų atpirkimo kainą. Kadangi kaina turėjo atitikti pirkinį, tai reiškia lygiavertiškumą, pakaitalą.“ (Leon Morris „The Apostolic Preaching of the Cross“ (Grand Rapids, WM B. Eerdman Publishing Co, 1965), 61 p.)
Pagalvokite apie tai, ko, jūsų nuomone, neįmanoma pakeisti. Taip pat mes patys esame visiškai bejėgiai išsigelbėti. Kaip tai padeda geriau suprasti, ką Kristus padarė dėl mūsų ant kryžiaus? Svarbiau, kaip ši nuostabi tiesa turi paveikti mūsų gyvenimą?
II. IŠLAISVINTI VERGAI
Suvokę, kad atpirkimas yra išlaisvinimas iš tam tikros vergovės formos, iš kurios išsivaduoti patys negalime, darome išvadą, jog puolusi žmonija yra veikiama už ją stipresnės galios. Klausimas, reikalaujantis atsakymo, yra šis: kokia galia pajungė nuodėmingą žmoniją?
2. Perskaitykite Rom 6, 12–23. Atkreipkite dėmesį, kad 18. 20 ir 22 eilutėse Paulius rašė apie laisvę. Koks yra kontekstas? Apie ką Paulius čia kalbėjo?
Palyginkite, apie ką Paulius rašė anksčiau nurodytose eilutėse su tuo, kas parašyta Rom 6, 1–11. Paulius kalba apie tai, kas vyksta krikšto metu. Čia paminėti tam tikri dalykai, kurie turėjo mirti Kristuje per krikštą. Tai išdėstęs, Paulius meta iššūkį krikščioniui, kuris buvo suvienytas su Kristumi, kad būtų apreikštas Kristaus viešpatavimas, išlaisvinantis iš nuodėmės galios.
Esmė čia yra tai, anot Pauliaus, kad ir kokia sugadinta nuodėmės būtų mūsų prigimtis, Kristuje mes galime būti laisvi nuo pavergiančios jos galios. Kas nematė, kokia niokojanti gali būti ši vergystės forma? Kas nematė nuodėmės sugriauto gyvenimo? Kas su ja nekovojo? Iki šiol tai yra didžiausias priešas, su kuriuo žmogiškos būtybės buvo susidūrusios.
Nuodėmė yra pikta tuo, kad pavergia ne iš išorės, bet iš mūsų vidaus. Kaip esame išlaisvinami iš vergijos pančių, kurie susiformuoja mūsų viduje, mūsų prigimtyje?
Atsakymas į šį klausimą yra užrašytas ankščiau skaitytose eilutėse. Jėzaus, laimėjusio mums pergalę ir teikiančio mums jėgų įveikti nuodėmę, galia. Kristuje mums ne tik atleistos nuodėmes, mes esame mirę joms ir išlaisvinti iš jų. Jos nebeturi dominuoti. Tai nuostabus, galingas pažadas, kurio turi laikytis visi, išpažįstantys Kristaus vardą.
Koks buvo jūsų patyrimas ryšium su pavergiančia ir žiauria nuodėmės galia? Kaip galite geriau suvokti nuostabų laisvės pažadą, duotą mums Jėzuje?
III. KUNIGAIKŠTYSTĖS IR VALDŽIOS. 1 dalis
Biblija moko, kad mūsų pasaulyje viešpatauja blogio jėgos, siekiančios valdyti ir galiausiai sunaikinti mus. Žinoma, didžioji kova yra Viešpaties darbas prieš šias jėgas. Gera žinia, kad Kryžius užtikrino pergalę prieš jas, nors mūšis tęsiasi. Kova yra dramatiška, visuotinė ir nuožmi, bet pergalė priklauso Dievui, ir ja galime dalytis tikėjimu.
3. Perskaitykite šiuos tekstus: 1 Jn 3, 8; 5, 19; Jn 12, 31; 16, 11; Ef 6, 12; Kol 1, 16; 2, 15; Rom 8, 38–39. Ką jie pasako apie šios kovos tikrovę? Kokie juose užrašyti pažadai mums?
Daug žmonių dvidešimt pirmojo amžiaus pasaulyje grindžia savo pasaulėžiūrą mokslu, t.y. vadovaujasi gamtiniu požiūriu. Nemažai jų mano, kad tai vienintelis pagrįstas požiūris. Pasaulis, kuriame tarpsta blogio jėgos ir demonai, prilyginamas prietarams ir neišmanymui. Tačiau Biblijoje priešiškos jėgos, sudarančios kunigaikštystes ir valdžias, apibūdinamos kaip mūsų pasaulio tikrovės dalis. Nors biblinė pasaulėžiūra apima ir gamtines bei mokslines sąvokas, ne visa tikrovė yra pagrįsta jomis. Biblinė pasaulėžiūra yra ganėtinai plati, apimanti ir gamtinę, ir antgamtinę sampratą.
Pavyzdžiui, Rom 8, 38 žodis kunigaikštystės (gr. – archai) gali apibūdinti ir civilinę valdžią, ir antgamtines jėgas, mėginančias valdyti žmoniją.
„Akivaizdu, kad Paulius nurodė į piktąsias dvasias, kurios naudojasi tam tikra valdžia visame pasaulyje. Palyginkite posakį šio pasaulio kunigaikštis, apibūdinantį šėtoną (Jn 12, 31; 14, 30; 16, 11). Apie velnią žinojo ir Jonas (Apr 2, 10; 12, 10).“ (SDA Biblijos komentarai, t. 6, 1044 p.)
Kaip didžiosios kovos tikrovė pasireiškia jūsų gyvenime? Kaip jūs jaučiate šią kovą? Koks yra vienintelis būdas pralaimėti šią kovą, kai jums duotas Kristaus pergalės pažadas?
IV. KUNIGAIKŠTYSTĖS IR VALDŽIOS. 2 dalis
Taigi žodis kunigaikštystės gali nusakyti ir pasaulio valdovus, ir antgamtines jėgas, mėginančias valdyti žmogaus gyvenimą. Kitas graikų kalbos žodis, pavartotas kartu su žodžiu kunigaikštystės (gr. – archai), tai – stoicheia. Pastarasis apibūdina elementus, elementariąsias daleles arba pradą. Kontekstas, kuriame pavartotas šis žodis, atskleidžia tą puolusio pasaulio pusę, iš kurios mus atpirko Kristus.
4. Atsižvelgiant į tai, apie ką kalbėjome, iš ko dar buvome išvaduoti per Jėzų, neminint blogio jėgų? Žr. Kol 2, 8. 14. 20; Gal 4, 1–11; ypač 3 ir 9 eilutes.
Naujajame Testamente, ypač Pauliaus apibūdintoje jėgų sampratoje, atrodo, dvasinės būtybės ir valdžios, kontroliuojančios žmogaus gyvenimą, gyvenimą ne Kristuje, yra susietos. Tai galėtų būti politinė, visuomeninė, tradicinė, net religinė valdžia. Žodis stoicheia, pavartotas Gal 4, 3. 9, nusako pagonišką sistemą, iš kurios krikščionys Galatijoje buvo išvaduoti. Šis žodis taip pat vartojamas apibūdinti senovės žydų teisinei sistemai. Kol 2, 8. 20 šis žodis pavartotas metaforiškai, apibūdinant žemiškos filosofijos principus.
„Iz 24, 21 posakiu žemės karalius žemėje norima pasakyti, kad Galybės dangaus skliaute – tai šėtonas ir puolę angelai. Paulius šėtoną vadina kunigaikščiu, viešpataujančiu ore (Ef 2, 2), ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose (Ef 6, 12). 1 Kor 15, 24–25 Paulius nusako, kad Kristus sunaikins šias jėgas. Izaijas nusakė laiką, kai puolę angelai ir nedorėliai kentės (žr. Mt 25, 41; 2 Pt 2, 4. 9; Apr 20, 10–15). (SDA Biblijos komentarai, t. 4, 198 p.)
Trumpai tariant, Biblija moko, kad šiame pasaulyje viešpatauja tiek matomos, tiek nematomos jėgos. Be Kristaus, žmogus yra šių jėgų įtakoje, kad ir kokia būtų jų apraiška. Kaip įtampa šią akimirką, nekalbant apie baimę dėl ateities, taip pat gyvenimiški poreikiai, visuomenė, tradicijos ir ideologijos, visa tai gali atskirti žmogų nuo Viešpaties. Tačiau Kristuje esame ne tik nuteisinti, bet ir išvaduoti iš pavergiančios šių jėgų galios. Turime suprasti šios pergalės pobūdį ir patikėti, kad ji yra skirta mums.
Be antgamtinės tikrovės, egzistuojančios mūsų pasaulyje, su kokiomis kitomis jėgomis ir įtakomis, kurios veikia prieš jus ir jūsų tikėjimą, kovojate? Pirmiausia turite jas įvardyti, o tada melsti Jėzuje duotų pažadų įvykdymo, kad įveiktumėte jas.
V. ŽUDIKAS APREIKŠTAS
Kristus atėjo į pasaulį griauti velnio darbų (Hbr 2, 14). Tai jis padarė ant kryžiaus. Bet, jeigu Kristus nugalėjo velnią, kunigaikštystes ir valdžias, kodėl vis dar grumiamės su jomis? Kodėl velnias vis dar gali slankioti aplink kaip riaumojantis liūtas, tykodamas ką praryti?
5. Atidžiai perskaitykite Kol 2, 15. Atkreipkite dėmesį į tris Pauliaus pavartotus žodžius, nusakančius, kas įvyko ant kryžiaus. Kaip suprantame, ką tai reiškia?
Parašyta, kad Kristus nuginklavo valdžias. Graikiškai – apekduomai. Verčiant pažodžiui šis žodis reiškia nurengti drabužius. Čia šis žodis gali reikšti, kad valdžios neteko savo ginklų.
Kokių ginklų? „Kristaus pergalė, atskleista Golgotoje, reiškė velnio pražūtį. Šėtono kaukė buvo nuplėšta. Jo veikimo metodai buvo paviešinti angelams ir visam dangui. Jis parodė tikrąjį savo veidą. […] Jėzus nuginklavo kunigaikštystes bei tamsos jėgas, ir jos neteko galios viešpatauti šiame pasaulyje, nebegalėjo kovoti prieš tai, kas teisu.“ (SDA Biblijos komentarai), t. 7, 205 p.)
6. Kristus viešai jas pažemino. Kaip tai buvo padaryta ant kryžiaus? Kas paaiškėjo? Jn 8, 44.
Taip pat parašyta, kad Kristus šventė pergalę prieš jas (gr. – thriambeuo). Čia apibūdintas didis slėpinys: Jėzus kabėjo ant kryžiaus, kentė tai, kas atrodė kaip baisus pralaimėjimas, vis dėlto Biblijoje tai pavadinta pergale. Be kita ko ši pergalė padėjo atskleisti, kad šėtonas yra žudikas, kaip Jėzus ir sakė.
Ateis diena, kai liausis viešpatavusios kunigaikštystės ir valdžios, kai Kristus perduos karalystę Dievui Tėvui, sunaikinęs visas valdžias, galybes ir pajėgas (1 Kor 15, 24), ir kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis (1 Kor 15, 26). Iki to laiko Dievo padedami turime kovoti tikėjimo kovą.
„Šėtonas suprato, kad jo kaukė nuplėšta. Nenusidėję angelai ir dangiškoji Visata perprato jo kėslus. Jis pasirodė esąs žudikas. Praliejęs Dievo Sūnaus kraują jis neteko dangiškų būtybių palankumo. Taigi jo veikimas buvo suvaržytas. Kad ir kokią poziciją užimtų, jis nebegalėjo laukti iš dangaus rūmų ateinančių angelų ir jų akivaizdoje kaltinti Kristaus brolius, kaip vilkinčius juodus, nuodėmės suterštus drabužius. Paskutinioji simpatijų grandis tarp šėtono ir dangiškojo pasaulio nutrūko. Vis dėlto šėtonas dar nebuvo sunaikintas. Angelai net tada dar nesuprato visko, kas vyksta didžiojoje kovoje. Svarbiausi principai turėjo būti atskleisti geriau. Ir dėl žmogaus šėtono egzistavimui turėjo ateiti galas. Žmogus, kaip ir angelai turėjo pamatyti kontrastą tarp šviesos Kunigaikščio ir tamsos kunigaikščio. Jis turėjo pasirinkti, kam tarnauti.“ (E. Vait, „Su meile iš Dangaus, 708 p.)
Papildomam tyrinėjimui: E. Vait, „Fundamentals of Christian Education“ 136 p.; „The Story of Redemption“, 394 p.; „Didžioji kova“, 479-484 p.
„Vyksta žmogaus akiai nematoma kova. Viešpaties kareivija siekia išsaugoti sielas. Šėtonas ir puolę angelai taip pat dirba, mėgina visais įmanomais būdais suklaidinti ir pražudyti. […] Diena iš dienos kova tęsiasi. Jei praregėtume ir pamatytume kovą tarp gėrio ir blogio jėgų, neeikvotume laiko, nekeltume šurmulio, nekrėstume juokų. Jei visi apsišarvuotų Dievo šarvais ir kovotų Viešpaties kovas, būtų pasiekta tokių pergalių, kad tamsos karalystė drebėtų.“ (E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, t. 6, 41 p.)
„Kai žmonės susitaiko su Dievu, jie pamato, kad kryžiaus kančios dar nepasibaigė. Tamsybių jėgos ir piktosios dvasios vienijasi prieš tuos, kurie paklūsta Dangaus Įstatymui. Kristaus mokiniams persekiojimai teikia džiaugsmą, o ne sielvartą, nes jie įrodo, kad tikintieji seka Mokytojo pėdomis.“ (E. Vait, Kristaus kalno pamokslas, 32 p.)
Aptarkite:
1. Atidžiai perskaitykite Hbr 2, 14–15. Mirtis čia apibūdinta kaip pavergianti galia. Taip pat atkreipkite dėmesį į tai, kad pabrėžiama mirties baimė. Kodėl bijome mirties? Kaip ši baimė pavergia mus, kaip pasakyta tekste? Kaip turėtų krikščionys, turintys laisvę Kristuje, žiūrėti į mirtį?
2. Kai kurie demoniškas galias prilygina kvailiems prietarams, kitus tai gąsdina visą gyvenimą. Kaip krikščionims rasti tinkamą pusiausvyrą, siekiant suprasti šių galių tikrovę, ir tuo pat metu suprasti, ką Kristus padarė dėl mūsų kovoje prieš šias galias?
3. Kokių yra pavyzdžių, kaip blogio jėgos valdo arba veikia valdžias žemėje?
4. Kaip pasaulėžiūra per didžiosios kovos prizmę padeda suprasti, kad vis dar egzistuoja blogis, net Kristui iškovojus pergalę ant kryžiaus?