Spalio 12–18 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 3, 9–21; Iš 12, 21–27; Kun 2, 1–3; Pr 22, 1–19; Kun 17, 10–11; Fil 4, 18.
Įsimintina eilutė: „Dėl Dievo gailestingumo raginu jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį garbinimą“ (Rom 12, 1).
Evangelijoje esminė yra aukojimo samprata. Biblinėje kalboje žodžiai, nusakantys aukojimą, dažnai išreiškia artinimosi prie Dievo arba atnašavimo Dievui mintį. Pagrindinė žodžių atnašauti ar aukoti reikšmė hebrajų kalboje nusako artinimąsi prie Dievo, kažko atnešimo Dievo akivaizdon. Graikų kalboje atitinkantis žodis yra dovana. Pastarasis apibūdina aukos atnašavimą.
Anglų kalboje žodis atnaša yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio offerre, kuris nusako dovanos atnešimą, o žodis auka kilęs iš žodžių sacer (šventas) ir facere (daryti) derinio, nusakančio šventą aktą.
Šią savaitę tyrinėsime tam tikras aukas, kurias tikintieji atnašavo Dievui. Sužinosime, kad Dievas visada ragino aukoti, ir Jis vis dar tai daro šiandien.
Aišku, svarbiausia yra tai, kad Dievas parūpino didžiausią Auką, t.y. Jis paaukojo Save Jėzaus Kristaus asmenyje.
I. PIRMOJI AUKA
1. Perskaitykite Pr 3, 9–21. Ką Dievas darė, kai Adomas ir Ieva nusidėjo?
Adomas ir Ieva gyveno tobulame pasaulyje, į šventyklą panašiame sode, ir Dievas leido jiems akis į akį bendrauti su savo Kūrėju. Jų pirmoji nuodėmė beveik neatstatomai pakenkė santykiams su Dievu. Tačiau Dievas jau buvo sumanęs, kaip atitaisyti sulaužytą pasitikėjimą, ir prieš poros teismą Jis apreiškė Išgelbėtojo viltį (Pr 3, 15).
„Laukdami nuosprendžio, kurį užtraukė nusižengimas, Adomas ir Ieva stovėjo kaip nusikaltėliai Dievo akivaizdoje. Bet prieš išgirsdami apie erškėčius ir usnis, liūdesį ir sielvartą, kuris dabar bus jų dalia, ir dulkes, į kurias jie turės sugrįžti, jie išgirdo žodžius, kurie turėjo įkvėpti jiems viltį. Nors jie turi kentėti.., Jie gali žvelgti į galutinę pergalę“ (E. Vait, „That I May Know Him“, 16 p.).
Viešpats atskleidė jiems galutinės pergalės pagrindą iškart po to, kai išsakė porai nuosprendį. Jis padarė jiems drabužius iš kailių ir apdengė jų nuogumą bei gėdą. Nors tai neparašyta, pagrįsta galvoti, kad dėl to reikėjo paaukoti nekaltą gyvūną, ir galbūt tai buvo suprantama kaip auka (Pr 3, 21).
Kaltininkams Dievo parūpinti drabužiai tapo simboliniu aktu. Kaip aukos šventykloje tyruose laidavo ypatingą ryšį tarp Dievo ir Jo žmonių, taip sode parūpinti drabužiai užtikrino prasikaltusius dėl Dievo nekintančios geros valios jiems.
Taigi, nuo pirmųjų žmonijos istorijos dienų aukos mokė, kad nuodėmingi žmonės gali susitaikyti su Dievu, bet tik per Jėzaus mirtį, kurią simbolizuoja aukos.
Dar kartą perskaitykite Pr 3, 9–21. Ką reiškia tai, kad prieš paskelbiant nuosprendį nusikaltusiai porai, Dievas davė jiems „galutinės pergalės“ pažadą? Ką tai sako apie Dievo požiūrį į mus, net mūsų puolusioje būklėje?
II. AUKŲ PAVYZDŽIAI
Senojo Testamento laikais tikintieji galėjo atnašauti aukas įvairiomis progomis ir aplinkybėmis. Atnašauti buvo galima: švarius gyvulius, javus, gėrimą, taip pat kitus dalykus. Gyvūno atnašavimas yra seniausias šventyklos elementas, ir, kartu su kunigų tarnyste, atnašavimas yra centrinė izraelitų apeiga. Religinis gyvenimas be aukojimo buvo nesuvokiamas.
2. Kokios atnašos yra aprašytos šiose eilutėse? Iš 12, 21–27; Kun 2, 1–3; Iš 25, 2–7; Kun 4, 27–31.
Dievas įsteigė atnašavimą, kad tikintieji galėtų palaikyti glaudesnį ryšį su Juo. Todėl aukos galėjo būti atnašaujamos įvairiausiais atvejais: išreiškiant padėką, džiaugsmą, švenčiant, auka galėjo simbolizuoti dovaną, atleidimo prašymą, atgailą, atsidavimą arba žalos atlyginimą.
Tarp svarbiausių atnašų buvo deginamoji auka (Kun 1) ir javų auka (Kun 2), taip pat bendravimo aukos (Kun 3), aukos už nuodėmę (Kun 4) ir atlyginimo aukos (Kun 5, 14–6, 7). Pirmos trys buvo savanoriškos aukos, kurios primindavo atnašaujantiems (ir mums), kad viskas, kas mes esame ir ką turime, priklauso Dievui. Deginamoji auka simbolizavo visišką asmens, atnašaujančio auką, pasišventimą. Javų auka simbolizavo mūsų medžiaginio turto pašventimą Dievui, ar tai būtų maistas, gyvuliai ar kažkas kita. Asmeniniam vartojimui atnašaujantis asmuo gaudavo tik bendravimo aukos dalį.
Kitų dviejų aukų pavyzdžiai buvo privalomos atnašos. Pastarosios priminė žmonėms, kad nors skriauda turi pasekmes, skriauda gali būti atitaisyta. Aukos už nuodėmę buvo atnašaujamos po apeiginio susitepimo arba po to, kai žmogus susitepdavo nusidėdamas.
Plati atnašų funkcija rodo, kad kiekviena mūsų gyvenimo pusė turi būti pavaldi Dievui. Kaip galite išmokti pavesti visiškai viską, ką turite, arba viską, kas esate, Jam? Kas atsitinka, kai to nepadarote?
III. AUKA ANT MORIJOS KALNO
3. Perskaitykite Pr 22, 1–19. Ką Abraomas sužinojo apie auką?
Koks buvo Dievo tikslas metant tokį neįtikėtiną iššūkį Abraomo tikėjimui? Patriarcho gyvenimą su Dievu visada lydėjo Jo pažadai: krašto pažadas, palikuonių, palaiminimų ir sūnaus pažadas; taip pat pažadas, kad Dievas pasirūpins Izmaeliu. Abraomas aukodavo, bet tai visada būdavo daroma pažado kontekste. Tačiau Pr 22 aprašytoje situacijoje Dievas Abraomui nieko nežadėjo. Vietoj to, jam buvo pasakyta paaukoti gyvąjį pažadą – savo sūnų. Vykdydamas Dievo įsakymą Abraomas parodė, kad Dievas jam buvo svarbesnis nei kas nors kitas.
„Tik norėdamas, kad Abraomas perprastų Evangelijos tiesą, ir išbandydamas jo tikėjimą Dievas įsakė jam nužudyti savo sūnų. Agonijai prilygstančias kančias, kurias jis kentėjo per tamsiausias to baisiojo išmėginimo dienas, jam buvo leista patirti todėl, kad galėtų iš savo paties patirties bent kiek suprasti svorį aukos, kurią beribis Dievas paaukojo žmogui atpirkti. Joks kitas išbandymas nebūtų sukėlęs Abraomui tokios sielos kančios, kaip sūnaus aukojimas. Dievas atidavė Savo Sūnų mirti didelėse kančiose ir gėdoje“ (E. Vait, „Patriarchai ir pranašai“, 117 p.).
Aukodamas Abraomas suprato du esminius principus. Pirma, niekas kitas, o tik pats Dievas gali parūpinti tikrąją auką ir išgelbėjimą. Abraomas įamžino šį principą pavadindamas tą vietą – „Viešpats parūpins“. Antra, tikroji auka yra pakeičiamoji, t.y. tokia, kuri išgelbėjo Izaoko gyvybę. Avinas buvo paaukotas „vietoj“ Izaoko (Pr 22, 13). Avinas, kurį parūpino Dievas, simbolizuoja Dievo Avinėlį, Jėzų Kristų, kuriam Viešpats užkrovė mūsų visų kaltę (Iz 53, 6–7; Apd 8, 32).
Koks stebinantis pasišventimas Dievui! Kas gali įsivaizduoti, koks buvo tas Abraomo patyrimas? Pagalvokite, kada paskutinį kartą jums teko vien tikėjimu padaryti kažką, kas sukėlė jums didelį sielvartą. Ko išmokote, ir ar toji pamoka gerai įsirėžė į atmintį?
IV. GYVYBĖ UŽ GYVYBĘ
4. Perskaitykite Kun 17, 10–11. Kokią funkciją Dievas skyrė kraujui?
Vienoje ištraukoje, kur Dievas įsakė izraelitams nevalgyti kraujo, Jis pateikė įdomią šio draudimo priežastį: kraujas yra gyvybė, ir Dievas padarė atnašaujamą kraują permaldavimu už žmogaus gyvybę. Viena gyvybė, simbolizuojama krauju, permaldauja už kitą gyvybę. Šis pakaitalo principas, kuris tapo aiškus ant Morijos kalno, kai Abraomas vietoje sūnaus paaukojo aviną, yra tvirtai įsišaknijęs Dievo teisiniuose reikalavimuose senovės Izraeliui.
Pr 22 Dievas parodė, kad Jis pats parūpina atpirkimo priemones; hebrajiškame tekste „daviau jums kraują“ (Kun 17, 11) pabrėžiamas įvardis Aš („Aš daviau jums kraują“). Mes negalime patys parūpinti atpirkimo. Tai turi padaryti Dievas.
Ši samprata skiriasi nuo kitų religijų, kuriose taip pat aukojama. Biblijoje ne žmogus artinasi prie Dievo, neva žinodamas, kaip Jį nuraminti, bet Dievas parūpina žmogui priemones, kad jis galėtų ateiti į Jo šventą Artumą. Ir Kristuje Jis pats parūpina kraują permaldavimui.
5. Perskaitykite 1 Sam 15, 22 ir Mch 6, 6–8. Kokie apeigoms būdingi pavojai?
Dievas niekada nenorėjo, kad aukojimas pakeistų požiūrį ar širdies nuostatą. Priešingai, aukos turėjo atverti tikinčiojo širdį Viešpačiui. Jei pamiršime, kad aukos išreiškia dvasinį ryšį tarp Dievo ir kad jos nurodo į daug didesnę Auką – Jėzų Kristų, tuomet galime lengvai suklysti ir aukojimo apeigą palaikyti automatiniu įrankiu permaldavimui. Be to, kad aukotume, Dievas tikrai nori, kad mūsų širdis būtų susitaikiusi su Juo (Ps 51, 18–19). Izraelio pranašai nuolat kaltino tautą netikru maldingumu ir reikalavo, kad žmonės tik darytų, kas teisinga, mylėtų ištikima meile ir nuolankiai eitų su savo Dievu (Mch 6, 6–8; palyginkite su Iz 1, 10–11.17).
Kaip mes susiduriame su tais pačiais pavojais, kuriuos minėjo Michėjas ir Izaijas? Kodėl dažnai sunku suprasti, kad mes galime daryti tą patį, ką šioje srityje darė senovės izraelitai? Kaip galima išvengti šios klaidos?
V. AUKOS ŠIANDIEN / GYVA AUKA
Nors po Kristaus mirties daugiau nebereikėjo aukoti gyvulių, Naujajame Testamente parašyta apie kitokių aukų poreikį.
6. Pasak šių tekstų, kokias aukas mes atnašaujame Dievui šiandien? Rom 12, 1–2; Fil 4, 18; Hbr 13, 15–16; 1 Pt 2, 5.
Aukojimo sistemos terminologija labai gerai pasitarnavo apibūdinant ankstyvųjų krikščionių sampratą, ką reiškia gyventi visiškai pasišventus Dievui. Tiesą sakant, net tada, kai Paulius galvojo apie savo kankinystę, apaštalas apibūdino save kaip išliejamą atnašą (Fil 2, 17; 2 Tim 4, 6).
7. Kokia konkreti žinia užrašyta mums Rom 12, 1? Kaip mes turime atskleisti šią tiesą savo gyvenime?
Gyva auka reiškia, kad visas asmuo yra pašvęstas Dievui, įskaitant kūną (Rom 12, 1) ir mąstymo atnaujinimą (2 eilutė). Turime būti pašvęsti vieninteliam tikslui – tarnauti Viešpačiui. Krikščionys visiškai pasišvenčia Viešpačiui dėl Dievo malonės, kaip parašyta Rom 12, 1–11, kur Kristus apibūdintas kaip mūsų Auka, mūsų išgelbėjimo priemonė.
Šiame kontekste Paulius ragino krikščionis sekti Kristaus pavyzdžiu. Teisingas Dievo malonės supratimas veda prie Dievui pašvęsto gyvenimo ir tarnavimo kitiems iš meilės. Savęs ir savo troškimų pašventimas Dievui yra vienintelis pagrįstas atsakas į Kristaus auką už mus.
Galiausiai, turi būti darna tarp mūsų supratimo apie dvasinę ir doktrininę tiesą bei mūsų tarnavimo kitiems. Kiekviena gyvenimo pusė turėtų išreikšti tikinčiojo tvirtą pasišventimą Dievui. Tikrasis garbinimas niekada nebus nukreiptas tik į vidų ir dvasinis; turi būti ir nesavanaudiškas tarnavimas. Galiausiai, pagalvokite, ką mūsų Viešpats padarė vardan mūsų.
Tolesniam tyrinėjimui: „Buvo sunku net angelams suvokti atpirkimo paslaptį – suprasti, kad Dangaus Valdovas, Dievo Sūnus, turi mirti už nuodėmingą žmogų. Kai Abraomui buvo duotas įsakymas paaukoti sūnų, tai patraukė visų dangiškųjų būtybių dėmesį. Jos labai dėmesingai stebėjo kiekvieną šio įsakymo vykdymo žingsnį. Kai į Izaoko klausimą: kurgi avis deginamajai aukai? Abraomas atsakė: Dievas pats parūpins avį deginamajai aukai, ir kai tėvo ranka buvo sustabdyta jam besiruošiant nužudyti sūnų, o Dievo duotas avinas buvo paaukotas vietoj Izaoko, tada atpirkimo paslaptis buvo galutinai atskleista, ir net angelai aiškiau suprato tą nuostabią malonę, kurią Dievas suteikė žmogui, – išgelbėjimą“ (E. Vait, „Patriarchai ir pranašai“, 118 p.).
Klausimai aptarimui:
1. „Mūsų pėdos eis Jo takais, mūsų lūpos tars tiesą ir skelbs Evangeliją, mūsų kalbos atneš išgijimą, mūsų rankos pakels tuos, kurie suklupo ir atliks daug kasdieniškų užduočių, pavyzdžiui, maisto ruošimą ir namų tvarkymą, rašymą ir taisymą; mūsų rankos apkabins tuos, kurie vieniši ir nemylimi, mūsų ausys išklausys tuos, kurie verkia nelaimėje, ir mūsų akys žvelgs nuolankiai ir kantriai į Dievą“ (John Stott, Romans (Downers Grove, Ill: InterVarsity 1994), 322 p.). Kaip ši ištrauka rodo, ką reiškia būti „gyva auka“? Kodėl taip gyventi įmanoma tik numarinus savąjį „aš“?
2. Šios savaitės temoje pastebėjome, kad viena iš didžiųjų problemų, su kuria susidūrė žmonės, buvo tai, jog jie aukojimo sistemą laikė savitiksle, o ne priemone, padedančia suvokti, kad gyvenimą būtina visiškai pašvęsti Dievui. Toks pasišventimas pasireikštų mylinčiu tarnavimu kitiems. Kaip septintosios dienos adventistams (kuriems buvo suteikta daug šviesos) gresia ypatingas pavojus eiti tuo pačiu keliu ir galvoti, kad didžios tiesos, kurias mes turime, ir yra tikslas, o ne priemonė?
3. Giliau apmąstykite pasakojimą apie Abraomą ir Izaoką ant Morijos kalno. Nors tai nerimą keliantis pasakojimas, galima teigti, kad jis ir turėjo toks būti, t.y. skirtas sukelti siaubą ir sielvartą. Kodėl manote, kad pasakojimas buvo skirtas, be kita ko, sukelti skaitytojui tokius jausmus?