Lapkričio 24–30 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mt 28, 19–20; Rom 6, 3–8; Mt 26, 26–28; Jn 13, 1–17; 1 Kor 11, 24–26.
Įsimintina eilutė: „Petras jiems atsakė: ‚Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės; tada gausite Šventosios Dvasios dovaną.‘“ (Apd 2, 38)
Pagrindinė mintis: Dievas davė apeigas, kurios, tinkamai jas suprantat, stiprina tikėjimą.
Daugybėje visuomenių yra apeigų. Kai kuriose kultūrose jos padėdavo asmenims pereiti iš vieno gyvenimo tarpsnio į kitą. Pavyzdžiui, pilnametystės apeigos būdavo atliekamos brendimo pradžioje. Jos būdavo įvairios. Tai priklausė nuo vietovės. Apeigų tikslas – užtikrinti, kad jaunesni nariai subręstų ir būtų veiklūs, atsakingi, bendruomeniški. Berniukai ir mergaitės buvo mokomi pilnametystės darbų, t.y. jiems buvo parodyta, ko tikimasi iš suaugusiųjų bendruomenės narių.
Krikščionių bendruomenėje taip pat yra apeigų, formalių darbų, parodančių asmens įsipareigojimą tikėjimui. Šios šventos apeigos ne tik patvirtina asmens narystę bendruomenėje, bet, idealiu atveju, padeda paruošti asmenį tapti ištikimu ir veikliu šios bendruomenės nariu. Jos taip pat padeda suprasti pasišventimą Kristui. Šią savaitę aptarsime tris apeigas, kurios išreiškia mūsų tikėjimą: krikštą, kojų mazgojimą ir Viešpaties vakarienę.
I. ŠVENTŲ APEIGŲ PAVADINIMAI
Ankstyvojoje krikščionių Bažnyčioje tikintieji Vakaruose, kur buvo paplitusi graikų kalba, vartojo žodį paslaptis (gr. – mysterion). Pastarasis nusako krikščionių šventas apeigas. Rytuose, kur vyravo lotynų kalba, buvo vartojamas terminas – sakramentas (lot. – sacramentum). Sacramentum buvo romėnų kario priesaika, reiškianti paklusnumą vado įsakymams. Vartoję šį žodį manė, kad jis tiksliai nusako šventų apeigų pobūdį. Tačiau laikui bėgant ši idėja ėmė simbolizuoti nematomos galios aktą. Viduramžiais bažnyčia buvo nustačiusi septynis tokius aktus, vadinamus „sakramentais“, kurie buvo laikomi teikiančiais malonę žmogaus sielai.
Reformacijos laikais sakramentai buvo kritikuojami. Daugeliui terminas „sakramentas“ pasirodė sugedęs, todėl buvo pakeistas kitu – apeiga. Šis žodis kilęs iš veiksmažodžio „įšventinti“, todėl apeiga laikomas ypatingas aktas, kurį įsteigė ar įšventinto pats Kristus. Teikti pirmenybę terminui apeiga, o ne sakramentas – reiškia sakyti, kad asmuo atlieka tam tikrus aktus, nes jie yra įsteigti Dievo mums, kad parodytume paklusnumą ir ištikimybę Jėzui kaip Viešpačiui. Septintosios dienos adventistai laiko krikštą, kojų mazgojimą ir Viešpaties vakarienę apeigomis, kurios atskleidžia mūsų ištikimybę Kristui. Tai simbolinis būdas išreikšti tikėjimą.
1. Perskaitykite Mt 28, 19–20; Jn 13, 14; ir 1 Kor 11, 23–26. Kiek šios ištraukos palaiko mintį, kad šventi aktai turėtų būti apibūdinti kaip „apeigos“?
Kad ir kokią reikšmę teiktume „apeigoms“, turime visada prisiminti, kad jos neužtikrina malonės, nepelno mums išganymą. Nuodėmės padariniai yra pernelyg rimti, kad juos galėtų panaikinti apeigos, net jei jos įsteigtos Kristaus. Tik Jėzaus mirties ant kryžiaus pakako puolusių kūrinių išgelbėjimui. Mes suprantame, jog apeigos yra matomi simboliai, patvirtinantys, kad suprantame tai, ką Kristus padarė dėl mūsų, kad esame viena su Juo, ir jie gerai tarnauja savam tikslui. Tai priemonės tikslui pasiekti, o ne pats tikslas.
II. KRIKŠTAS
Naujajame Testamente yra apibūdintos kelios krikšto reikšmės. Pirma, krikštas simbolizuoja dvasinę sąjungą su Kristumi (Rom 6, 3–8), dalyvavimą Jo kentėjimuose, mirtyje ir prisikėlime, taip pat buvusio gyvenimo būdo atsisakymą. Krikštas yra susietas su atgaila ir nuodėmių atleidimu (Apd 2, 38), nauju gimimu ir Dvasios priėmimu (1 Kor 12, 13) bei prisijungimu prie Bažnyčios (Apd 2, 41. 47).
Krikštas simbolizuoja sandorą ir dvasinį ryšį su Dievu per Kristų (Kol 2, 11–12). Krikštas reiškia tai, ką apipjaustymas reiškė Senojo Testamento laikais. Krikštas taip pat simbolizuoja asmens ištikimybę bendruomenei, pasišventinusiai tarnauti Kristui. Dvasios priėmimas krikšto metu įgalina tikinčiuosius tarnauti Bažnyčiai ir tų išganymui, kurie dar neįtikėjo (Apd, 1, 5. 8).
Prieš keletą metų Anglijos bažnyčios Jungtinis komitetas priėmė įspūdingą sprendimą, susijusį su krikštu, sutvirtinimu ir šventąja komunija: „Priimantys krikštą paprastai turi būti suaugusieji, o ne kūdikiai. Taip pat reikia pripažinti, jog Naujajame Testamente nėra įtikinamų įrodymų, kad kūdikiai turi būti krikštijami.“ (Baptism and Confirmation Today (London: SCM, 1955), 34 p., ištrauka paimta iš Millard J. Erickson, Christian Theology (Mich.: Baker Book House, 1988), 1102 p. Kūdikiai negali būti krikštijami, nes bibliniam krikštui būtini tikėjimas ir atgaila. Taip pat, Dievo Žodžio vaidmens tikėjimui (Rom 10, 17) idėja rodo, kad atgaila neturi būti atskirta nuo biblinio ir dvasinio mokymo. Šie yra būtini, kad krikštijamas asmuo duotų tikrų atsivertimo vaisių (Lk 3, 8).
Krikštas taip pat padeda mums suprasti skirtumą tarp apeigos ir sakramento. Krikštas, anot tų, kurie šią apeigą supranta kaip sakramentą, yra priemonė, padedanti asmeniui pereiti iš dvasinės mirties į gyvenimą. Tokiam supratimui asmens amžius yra nesvarbus, nes tai antgamtinis įvykis. Kita vertus, jei krikštą laikome apeiga, ši apeiga simbolizuoja vidinį pokytį (antgamtinis įvykis), jau įvykusį tikinčiojo gyvenime dėl jo patyrimo su Jėzumi. Šiuo požiūriu, norintys krikštytis jau turėjo būti patyrę tikėjimą Kristuje, todėl klausimas „kas yra krikštijamas ir kada“ tampa labai svarbiu.
Jei buvote pakrikštytas, prisiminkite šį patyrimą. Supratus, ką reiškia krikštas, kodėl (tam tikra prasme) mums reikia būti „pakrikštytiems“ kiekvieną dieną? Kaip tai galima atlikti?
III. NUOLANKUMO ĮSAKAS
Sunku įsivaizduoti skausmą, kurį širdyje jautė Jėzus, kai prieš kryžių, t.y. didžiausią pažeminimą, Jis matė Savo mokinių gretose pavydą ir ginčą, kuris iš jų bus didžiausias Jo karalystėje.
2. Perskaitykite Lk 22, 24–27 (taip pat žr. Mt 18, 1; 20, 21). Kokios esminės tiesos mokiniai vis dar nesuprato?
Mūsų pasaulis yra toks iškreiptas nuodėmės, kad mes viską suvokiame priešingai, nors kartais tas „priešingai“ atrodo labai racionaliai ir protingai. Kas, esantis sveiko proto, norėtų tarnauti, o nebūti aptarnautas? Argi gyvenimo prasmė – nejudėti į priekį, nepraturtėti, nebūti tarnu, bet būti aptarnaujamam? Todėl nestebina tai, kad Paskutinės vakarienės metu Jėzus mazgojo mokiniams kojas. Tai aiškiau perteikė tiesą apie tikrąją didybę Dievo akyse, nei žodžiai.
3. Ko Jn 13, 1-17 moko apie kojų mazgojimą kaip tikinčiųjų bendravimą?
Šiose eilutėse skamba nuostabi tiesa. 3 eilutėje parašyta, kad Jėzus žinojo, jog Tėvas visa atidavė į Jo rankas. Kas atsitiko po to? Žinodamas, kad Jis išėjęs iš Dievo ir einąs pas Dievą, jis pakyla nuo stalo ir ima mazgoti mokiniams kojas (eilutė 5). Net nesuprasdami, kas Jėzus buvo iš tiesų, jie turbūt stebėjosi. Kodėl jie nesuprato pamokos?
Pagalvokite, ką reiškia kojų mazgojimas prieš Viešpaties vakarienę. Prieš priimant viską, ką Kristus dėl mūsų padarė, svarbu ateiti Viešpaties vakarienėn su nuolankumu ir jaučiant, kad mums reikia dangiškos malonės.
Kieno kojų mazgojimas jums itin pravertų dvasiškai?
IV. VIEŠPATIES VAKARIENĖ
4. Perskaitykite Mt 26, 26–28. Kokia prasmė yra akivaizdi šiuose Jėzaus žodžiuose? Kodėl svarbu įžvelgti tai simboliuose?
Viešpaties Vakarienė pakeitė Velykų šventę. Paschos šventės simbolika buvo įgyvendinta, kai velykinis Avinėlis, t.y. Kristus, atidavė Savo gyvybę. Prieš pat Savo mirtį pats Kristus įsteigė šią didžią šventę Naujojo Testamento ir Naujosios Sandoros Bažnyčiai. Kaip Paschos švente buvo paminimas Izraelio išvadavimas iš Egipto vergijos, Viešpaties vakarienė įamžina išlaisvinimą iš dvasinio Egipto, t.y. iš nuodėmės vergijos.
Paschos avinėlio krauju paženklintos staktos ir sąrama apsaugojo gyventojus nuo mirties, o avinėlio mėsa suteikė jiems jėgų pabėgti iš Egipto (Iš 12, 3–8). Taigi Kristaus auka išvaduoja iš mirties. Tikintieji yra išgelbėti dėl Jo kūno ir kraujo (Jn 6, 54). Viešpaties vakarienė skelbia, kad Kristaus mirtis ant kryžiaus išgelbėja, suteikia mums atleidimą ir žada pergalę prieš nuodėmę.
5. Perskaitykite 1 Kor 11, 24–26. Kokia svarbi doktrina, susijusi su kryžiumi, atskleista čia?
Čia akivaizdi Kristaus, stojusio į mūsų vietą, mirties prasmė. Jo kūnas buvo sulaužytas, o kraujas pralietas už mus. Ant kryžiaus Jis prisiėmė tai, ko nusipelnome mes. Kiekvieną kartą, kai dalyvaujame Viešpaties vakarienėje, turėtume prisiminti, ką Kristus atliko dėl mūsų.
Pridėjus prie Viešpaties vakarienės kojų mazgojimą, padedantį parengti mūsų širdis valgyti „Avinėlio kūną“, mes taip pat turėtume suprasti šį įsaką bendruomenės kontekste. Kryžiaus auka, simbolizuojama duona ir vynu, primena, kad nepaistant žemiškų dalykų, kurie mus skiria, visi esame nusidėjėliai, kuriems nuolat reikia malonės. Ši apeiga turėtų padėti mums suprasti mūsų įsipareigojimus ne tik Viešpačiui, bet ir vienas kitam.
V. ANTROJO ATĖJIMO LAUKIMAS
6. „Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol Jis ateis“ (1 Kor 11, 26). Kokia didi viltis pristatyta čia?
Šie žodžiai parodo, kaip glaudžiai susijęs Antrasis atėjimas ir Viešpaties vakarienė. Tai suprantama, nes Antrasis atėjimas yra to, kas įvyko ant kryžiaus, kulminacija. Galima teigti, kad didžiausia Pirmojo atėjimo priežastis, kai dėl mūsų buvo sulaužytas Jo kūnas ir išlietas Jo kraujas, – tai Antrasis atėjimas. Pirmasis atėjimas nutiesė kelią Antrajam.
7. Kuo būtų naudingas Kristaus pirmasis atėjimas be Antrojo?
Viešpaties vakarienė, tam tikra prasme, yra grandis tarp Golgotos ir Antrojo atėjimo. Kiekvieną kartą mums dalyvaujant Viešpaties vakarienėje apmąstome, ką Jis atliko dėl mūsų ant kryžiaus. Tai, ką Jis atliko dėl mūsų, negalima atskirti nuo Antrojo atėjimo. Iš tiesų tai, ką Jėzus atliko ant kryžiaus dėl mūsų, nepasiekia kulminacijos iki Antrojo atėjimo.
8. Perskaitykite Mt 26, 29. Ką Jėzus pasakė šioje eilutėje?
Pažvelkite į pažadą, užtikrinimą ir viltį, kurią Viešpats išsakė mums čia. Šie žodžiai išreiškia artumą tarp atpirktųjų ir Atpirkėjo. Šis artumas tęsis amžinybę. Jėzus pažadėjo, kad Jis nebegers šito vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada su mumis gers jį naują Savo Tėvo karalystėje. Kai mes prisimename, kas Jis yra – visatos Kūrėjas (Kol 1, 16), šis pažadas dar labiau stebina. Į ką benurodytų Viešpaties vakarienė, ji taip pat turėtų nurodyti į didelę viltį, kuri laukia mūsų Jėzaus antrojo atėjimo metu.
Jaučiatės nusivylę, pažeminti? Sveiki atvykę į puolusį pasaulį. Kad ir ką patirtumėte, kodėl svarbu žvelgti į Kryžių, į tai, ką jis reiškia jums dabar ir ką jis reiškia jūsų ateičiai?
Papildomam tyrinėjimui: Septintosios dienos adventistų Pamatinių tikėjimo tiesų 15–18 skyriai.
„Krikštas yra šventas ir svarbus įsakas, todėl jo reikšmė turėtų būti nuodugniai ištirta. Krikštas simbolizuoja atgailą už nuodėmę ir naują gyvenimą Kristuje Jėzuje. Nebūtina pernelyg skubėti ir atlikti apeigą. Tegul ir tėvai, ir vaikai paskaičiuoja, ką tai reikš.“ (E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, t. 6, 93 p.)
„Paschos šventė nurodė į izraelitų išvadavimą. Ši šventė taip pat nurodydavo į Kristų, Dievo Avinėlį, atperkantį puolusius žmones. Krauju paženklintos durų staktos simbolizavo atperkantį Kristaus kraują, galutinį atpirkimą ir nuolatinę priklausomybę bei apsaugą nuo šėtono galios nuodėmingam žmogui.“ (E. Vait, „The Spirit of Prophecy“, t. 1, 201 p.)
Aptarkite:
1. Kada paskutinį kartą mazgojote kažkieno kojas? Kodėl tai svarbi apeiga?
2. Perskaitykite 1 Pt 3, 20–21. Kokį pavyzdį, padedantį paaiškinti krikšto reikšmę, naudojo Petras?
3. Ankstyvieji krikščionys dažnai buvo kaltinami nepagrįstai, pvz., kanibalizmu. Viena iš priežasčių – tai šios eilutės: „Jėzus jiems kalbėjo: ‚Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite Jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo Mano kūną ir geria Mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir Aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir Mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo Mano kūną ir geria Mano kraują, tas pasilieka Manyje, ir Aš jame`“ (Jn 6, 53–56, ). Ko Jėzus mokė čia? Kodėl svarbu suprasti dvasinę šių žodžių reikšmę?
4. Klasėje nuodugniau aptarkite Viešpaties vakarienės apeigą iš bendruomeniškos pusės. Kaip ji turėtų padėti bažnyčiai geriau suprasti mūsų įsipareigojimus vieni kitiems ir nebažnytinei bendruomenei?