Lapkričio 17–23 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Rom 16, 5; 1 Kor 1, 2; 1 Pt 2, 9; Mt 28, 19–20; Jn 17, 21–22; Apd 15, 1–29.
Įsimintina eilutė: „Rašau tau apie šiuos dalykus, nors turiu viltį greitai atvykti pas tave; jeigu užtrukčiau, noriu, kad žinotum, kaip reikia elgtis Dievo namuose, kurie yra gyvojo Dievo Bažnyčia, tiesos stulpas ir atrama“ (1 Tim 3, 14–15).
Pagrindinė mintis: „Turėtume prisiminti, kad tik Bažnyčiai, nors silpnai ir su trūkumais, Kristus skiria didžiausią dėmesį“ (E. Vait „Selected Messages“, 2 knyga, 396 p.)
Daugeliui Bažnyčia nebėra svarbi. Kai kurie žmonės net kalba apie krikščionybę be Bažnyčios. Tai pati sau prieštaraujanti sąvoka. Kiti prieštarauja „organizuotai religijai“ (o kas geriau, „neorganizuota religija“?). Šv. Raštas aiškiai moko apie Bažnyčios svarbą. Ji yra esminė išganymo plano dalis. Nestebina, kad vykstant didžiajai kovai, šėtonas veikia prieš Bažnyčią. Ypač todėl, kad ji yra svarbi priemonė, padedant nusidėjėliams priimti išganymą. Paulius rašė, kad Bažnyčia yra Dievo namai, tiesos stulpas ir atrama (1 Tim 3, 15). Bažnyčia – ne žmogaus sumanymas. Ji buvo įkurta Dievo, kad klystantys nusidėjėliai galėtų užmegzti gelbėjančius santykius su Juo.
I. BAŽNYČIOS PRIGIMTIS. 1 dalis
Kai kalbame apie prigimtį, paprastai mus domina objekto kilmė, funkcija ir paskirtis. Be to, kad Biblijoje pateikiami keli Bažnyčios simboliai, ji yra apibūdinta tam tikru žodžiu – Ecclesia. Pastarasis reiškia pašaukta arba pakviesta eiti. Pasaulietiniame graikų gyvenime šis žodis pirmiausia buvo vartojamas apibūdinti piliečių, pašauktų iš savo namų į surinkimą viešoje vietoje, grupę. Naujajame Testamente šis žodis yra vartojamas šia bendrąja prasme.
Graikiškame Senojo Testamento vertime (Septuaginta) Izraelio bendruomenė, ypač ta, kuri susirinkusi Viešpaties akivaizdoje religiniais tikslais, yra pavadinta Ecclesia.
Žydai buvo Dievo pašaukti tapti ypatingais žmonėmis, todėl gali būti, kad pirmieji krikščionys šį žodį vartojo nusakyti tuos žydus ir pagonis, kurie, kaip Dievo malonės dalininkai, buvo pašaukti liudyti Kristų. Naujajame Testamente žodis bažnyčia nusako viso pasaulio tikinčiųjų bendriją. Svarbu pažymėti, kad žodis Ecclesia niekada nevartojamas apibūdinti pastatą, kuriame vedamos viešos pamaldos. Vienodai svarbu, kad, užuot vartoję žodį sinagoga, nusakantį žmones, susirinkusius konkrečiam tikslui, krikščionys buvo labiau linkę vartoti žodį Ecclesia. Nepaisant to, abu žodžiai rodo, kad Naujojo Testamento Bažnyčia buvo istorinė tęsėja Senojo Testamento Bažnyčios, Izraelio bendrijos (Apd 7, 38).
1. Apskritai žodis Ecclesia nusako žmonių grupę, pašauktą Dievo iniciatyva. Kaip šie pavyzdžiai paaiškina, kaip Pauliaus vartojo šį žodį: (1) namų bažnyčia (Rom 16, 5; 1 Kor 16, 19); (2) bažnyčia tam tikruose miestuose (1 Kor 1, 2; Gal 1, 2); (3) didesnių geografinių sričių bažnyčia (Apd 9, 31).
Ecclesia nusako žmonių grupę, kurioje dalijamasi gelbėjančiais santykiais su Kristumi. Tai reiškia, kad mažesnės bendruomenės nėra tik atskira visos Bažnyčios dalis, bet kiekvienas vienetas atstovauja visai Bažnyčiai.
Pagalvokite apie vietinę tikinčiųjų bendruomenę, atstovaujančią visai Dievo Bažnyčiai. Kokia atsakomybė dėl to tenka jums, kurie esate Kristaus kūno ir vietinės bendruomenės dalis?
II. BAŽNYČIOS PRIGIMTIS. 2 dalis
Naujajame Testamente Bažnyčia nusakoma ne tik žodžiu Ecclesia, bet ir kitais simboliais, išsamiau paaiškinančiais jos prigimtį ir funkcijas. Šiandien patyrinėsime du simbolius, susijusius su Bažnyčia: Dievo tauta ir Bažnyčia kaip Kristaus kūnas.
2. Dievo tautos sąvoka Biblijoje yra taikoma Izraelio vaikams (Įst 14, 2). Perskaitykite 1 Pt 2, 9. Čia ši sąvoka yra taikoma krikščionims. Kaip suprasti, ką tai reiškia mums šiandien?
Atkreipkite dėmesį, kad taikant sąvoką krikščionims, ji vis dar nusako Izraelio tautą (Lk 1, 68; Rom 11, 1–2). Naujajame Testamente ši Bažnyčios sąvoka nusako tęstinumą (žr. Gal 3, 29.)
3. Kristaus Kūnas (Rom 12, 5; 1 Kor 12, 27; Ef 1, 22–23). Kaip šie tekstai padeda mums geriau suprasti Bažnyčios prigimtį ir funkciją?
Pateiktuose tekstuose yra apsčiai minčių, bet bene akivaizdžiausia – vienybė (žr. ketvirtą pamoką). Ji bažnyčioje turėtų būti akivaizdi. Ši mintis išreikšta ir kituose Naujojo Testamento tekstuose, ypač 1 Kor 12, 12–17: „Kaip vienas kūnas turi daug narių, o visi nariai, nepaisant daugumo, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus. Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną, visi – žydai ir graikai, vergai ir laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia. Juk ir kūnas nėra sudėtas iš vieno nario, bet iš daugelio. Jei koja imtų ir pasakytų: ‚Kadangi aš ne ranka, tai nepriklausau kūnui‘ – tai argi dėl to ji nepriklausytų kūnui? O jeigu ausis tartų: ‚Kadangi aš ne akis, tai aš nepriklausau kūnui‘ – tai argi dėl to ji nepriklausytų kūnui? Jei visas kūnas tebūtų akis, tai kur pasidėtų klausa? O jei visas – klausa, tai kur uoslė?“
Kai kurie žmonės kenčia nuo taip vadinamų autoimuninių ligų, kai imuninė sistema, užuot saugojusi kūną, puola jį. Pagalvokite apie šio pavyzdžio pasekmes Bažnyčiai, Kristaus kūnui.
III. BAŽNYČIOS MISIJA
Tai, jog Bažnyčia yra Kristaus kūnas, reiškia, kad Bažnyčia turi daryti tai, ką Kristus darytų, jei Jis vis dar būtų žemėje kūnišku pavidalu. Bažnyčia buvo pašaukta dėl šios priežasties. Bažnyčia ne tik vykdo misiją, bet Bažnyčia yra misija.
4. Perskaitykite Mt 28, 19–20. Kaip čia apibūdintas Bažnyčios misijos klausimas?
Misijos dalis – siųsti žmones kalbėti Dievo vardu. Dievas siuntė Izraelio pranašus (Jer 7, 25) ir apaštalus (Lk 9, 1–2; 10, 1. 9). Jėzus siuntė Savo mokinius kaip Tėvas siuntė Jį (Jn 20, 21). Bažnyčia šiandien turi daryti tą patį ir likti ištikima pašaukimui.
5. Ko šie tekstai moko mus apie Bažnyčios misiją? Ef 4, 11–13; Mt 10, 5–8; Jok 1, 27; Ef 1, 6 ir 1 Pt 2, 9.
Akivaizdu, evangelizacija yra Bažnyčios misijos esmė. Bažnyčia taip pat padeda tikintiesiems tobulėti dvasiškai, skatina garbinti ir dalyvauti sprendžiant socialinius klausimus.
Nors Bažnyčia susiduria su daug iššūkių, didžiausias iššūkis – išlaikyti tinkamą misijos supratimo pusiausvyrą. Viena vertus, būtų paprasta įsitraukti į socialines reformas, dirbti visuomenės labui, sprendžiant jos bėdas. Nors šis darbas yra svarbus, jis neturi užgožti Bažnyčios misijos, t.y. gelbėti žūstančius ir parengti žmones Jėzaus sugrįžimui. Tuo pačiu metu turime išvengti kraštutinumų, kai kiekviena antraštė įspėja apie pasaulio pabaigą, tarsi nebereiktų rūpintis kasdieninio gyvenimo reikalais. Mums reikia dieviškosios išminties, kad rastume tinkamą pusiausvyrą.
Ar jūs įsitraukęs į Bažnyčios misiją? Ar galėtumėte daryti daugiau? Kodėl tai svarbu dvasiniam augimui?
IV. VIENYBĖ BAŽNYČIOJE
Bažnyčia – vaizduojama kaip pašaukta Dievo, Dievo tauta, Kristaus kūnas ir Šventosios Dvasios šventykla – yra pasirengusi tarnystei arba misijai. Vienybė Bažnyčioje yra labai svarbi, nes be jos Bažnyčia negali sėkmingai atlikti savo misijos. Todėl nestebina, kad Kristus meldė vienybės žemiško gyvenimo pabaigoje (Jn 17, 21–22).
6. Jėzus meldėsi už vienybę Bažnyčioje (Jn 17, 21–22), Paulius ragino tikinčiuosius būti vieningiems (Rom 15, 5–6). Kaip turime suprasti šiuose tekstuose minimą vienybę? Ką ji reiškia?
Vienybė, kurios meldė Kristus ir Paulius, yra susijusi su jausmais, mąstymu, veikla ir pan. Ne socialinės santvarkos, diplomatinis valdymas ar politinės gudrybės užtikrina darną. Tai dovana, suteikta tikintiesiems Kristaus dėka (Jn 17, 22–23) ir palaikoma Dievo Tėvo galia (Jn 17, 11).
7. 1 Kor 1, 10 ir 2 Kor 13, 11. Kaip mums pasiekti tai, kam Paulius ragino?
Neabejotina, kad visi esame skirtingi žmonės ir turime skirtingas nuomones dėl daugelio dalykų, požiūrių, kurie kartais gali komplikuoti siekį būti vieningiems. Nors įtampa yra neišvengiama, visi turime būti nuolankūs, išsižadantys savojo „aš“ ir trokšti gėrio, viršijančio mus. Susiskaldymai kyla dėl savanaudiškumo, išdidumo, noro išaukštinti save ar savo nuomonę. Nė vienas iš mūsų nesame nepriekaištingi, nė vienas iš mūsų nesuprantame visko tobulai. Nepaisant neišvengiamų skirtumų, mes visi turime kasdien nešti savo kryžių, kasdien marinti savąjį „aš“, kasdien dirbti ne tik mūsų pačių, bet ir kitų bei visos bažnyčios labui. Tai padėtų išspręsti daug bėdų.
Trumpai tariant, vienybė prasideda nuo kiekvieno iš mūsų asmeniškai. Turime ne tik vadintis Kristaus mokiniais, bet gyventi pasiaukojantį gyvenimą, nešantį gėrį, kuris viršija mus.
V. VADOVAVIMAS BAŽNYČIAI
Vadovavimas – tai reikalų tvarkymas. Tai taikytina ir visuomeniniam, ir Bažnyčios gyvenimui. Vadovavimas taip pat apima organizavimą, kad viskas veiktų nuosekliai, laikantis taisyklių ir reglamentų, skirtų palengvinti užduotį. Vadovavimui ypač svarbu įgaliojimai. Praktiniame Bažnyčios gyvenime, kas turi įgaliojimus leisti ar uždrausti užsiimti tam tikra veikla? Dėl skirtingų atsakymų į šiuos klausimus susiformavo įvairios bažnyčios valdymo formos.
Septintosios dienos adventistų bažnyčia turi atstovaujančią valdymo formą. Paprastai vadovai veikia tik kaip atstovai, kuriems įgaliojimus ir pareigas paveda nariai. Nepakanka tiesiog parodyti, kad bažnyčios vadovavimo sistema yra pagrįsta Raštu; įgaliotųjų asmenų funkcijų vykdymas turi atspindėti, kad nesame abejingi biblinėms vertybėms.
8. Perskaitykite Apd 15, 1–29. Ko galime pasimokyti iš šių eilučių apie pagrindinius principus, susijusius su Bažnyčios organizacija ir vadovavimu?
Kad ir ką įžvelgtume šiose eilutėse apie vadovavimą bažnyčiai, viena turėtų būti aišku: Bažnyčios organizacija turi būti orientuota į evangelizaciją. Bibline prasme vadovavimas Bažnyčiai geras tik tuo atveju, jei skatinama vykdyti misiją ir skelbti Evangeliją.
Būtina atsiminti, kad, nors Kristus veikia per Savo Bažnyčią ir paskirtus vadovus, Jis neperdavė Savo galios jiems. Jis yra Bažnyčios galva (Ef 1, 22). Ankstyvoji Bažnyčia suvokė, kad negalima vadovauti nepaisant Kristaus ir Jo Žodžio. Apd 15, 28 aprašytam surinkimui buvo svarbu, kad sprendimas atrodė tinkamas ir apaštalams, ir Šventajai Dvasiai, Kristaus Vietininkui. Bažnyčios vadovai šiandien negali elgtis kitaip.
9. Pavyzdžiui, Mt 20, 24–28 ir 23, 8. Kas būdinga vadovavimui Bažnyčioje visais lygmenimis?
Ar norite tarnauti kitiems? Pagalvokite apie savo motyvus ir kaip jie susiję su jūsų veikla bažnyčioje, nepriklausomai nuo jūsų užimamų pareigų. Kokie šie motyvai ir kaip jie gali labiau derėti su Dievo Žodžio principais?
Papildomam tyrinėjimui: Raoul Dederen, „Septintosios dienos adventistų teologijos vadovas“, 538-581 p.; E. Vait, „Testimonies to Ministers and Gospel Workers“ 361-364 p.; „Liudijimai Bažnyčiai“ t. 5, 455-467 p.
„Jei žmogus pernelyg pasitiki savo jėgomis ir siekia valdyti savo brolius, jausdamas, kad turi būti vykdoma jo valia, geriausias ir saugiausias sprendimas – pašalinti jį. Kitu atveju bus padaryta didelė žala, ir jis pražudys savo sielą bei sukels pavojų kitoms sieloms. […] Užimamos pareigos nieko nereiškia Dievo akyse. Jis vertina tik charakterį.“ (E. Vait, „Testimonies to Ministers and Gospel Workers“, 362 p.)
„Kristaus Bažnyčios misija – gelbėti žūstančius nusidėjėlius, atskleidžiant jiems Dievo meilę ir laimint juos Kristui meilės galia. Šių laikų tiesa turi būti nunešta į tamsius pasaulio kampelius, pradedant namais.“ (E. Vait, „Liudijimai Bažnyčiai“, t. 3, 381 p.)
Aptarkite:
1. Neabejotina, kad mūsų bažnyčioje yra keblumų. Jėzus tai aiškino šitaip: „Jis pateikė jiems kitą palyginimą: ‚Dangaus karalystė panaši į žmogų, kuris pasėjo savo dirvoje gerą sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau.‘“ (Mt 13, 24–25) Perskaitykite visą palyginimą. Kaip naudojame tai, ką sakė apie mūsų bažnyčią Jėzus, ir kaip elgiamės su tais, kurie sukelia keblumų? Ar tai reiškia, kad žmogus jokiomis aplinkybėmis negali būti išbrauktas iš narių sąrašų? Žr., pavyzdžiui, Tit 3, 10–11 ir Rom 16, 17.
2. Ką galite pasakyti žmogui, manančiam, kad bažnyčia yra sugedusi, ir nusprendusiam atsiskirti nuo kūno?
3. Mūsų bažnyčia pritaria taip vadinamai „visų tikinčiųjų kunigystės“ sąvokai. Ką tai reiškia? Kokia atsakomybė dėl to tenka mums?
4. Aptarkite galimas grėsmes mūsų vienybei bažnyčioje. Kokie klausimai suskaldė bažnyčią praeityje? Ko galime pasimokyti iš praeities, kad išvengtume panašių dalykų ateityje?