Vasario 25 – kovo 2 d.
Šią savaitę skaitykite: Ps 104, 1–9; Apr 1, 1–3; 2 Pt 1, 21; Dan 2; Apr 12, 7–17; Rom 16, 20; 2 Kor 5, 17–19.
Įsimintina eilutė: „‘Aš esu Alfa ir Omega‘,– sako Viešpats Dievas, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis, Visagalis‘“ (Apr 1, 8).
Pagrindinė mintis: Mūsų Dievas veikia per istoriją, taip sustiprindamas mūsų tikėjimą.
Ar žmonijos istorija – tai beprasmiai įvykiai, ar yra kryptis link apibrėžto tikslo? Raštas aiškiai sako, kad yra tikslas. Abiejuose Testamentuose primygtinai teigiama, kad Dievas valdo istoriją ir per ją apreiškia Save.
Vis dėlto ne visa istorija atskleidžia Dievo valią. Žmonės gali priimti blogus sprendimus, kurie daro įtaką istorijai. Tai, kad Dievas veikia per istoriją, nereiškia, jog Jis sukelia viską, kas nutinka. Nepaisant pikto, Dievas įgyvendina Savo valią. Žmonijos istorija pasibaigs taip, kaip Jo nulemta.
Biblija grindžiantys tikėjimą krikščionys tiki, kad Šventasis Raštas buvo parašytas Dievo įkvėptų žmonių, kad pastarieji užrašė tai, ką apreiškė Aukščiausiasis ir kad Jis įkvėpė juos užrašyti reikšmingiausius žmonijos istorijos įvykius. Dievas dažnai net paaiškindavo įvykius, kad galėtume suprasti jų reikšmę.
Šią savaitę truputį tyrinėsime, kaip Dievas veikė per istoriją.
I. Praeitis ir ateitis
Pasaulinė istorija paprastai yra dėstoma kaip civilizacijos istorija. Reikšmingais laikomi tie faktai, kurie turėjo įtakos civilizacijos vystymosi atžvilgiu. Kai kas teigia, kad žmonijos veikla yra panaši į gamtą, t.y. ciklinio pobūdžio: gimimas, vystymasis, branda, nykimas ir mirtis. Tvirtinama, kad šis ciklas neturi pradžios ar prasmingos pabaigos.
Laikrodžio ciferblatas gali būti apgaulingas. Rodyklių sukimasis aplink gali sukurti iliuziją, kad laikas grįžta į pradinį tašką, bet tai netiesa. Žmogaus gyvenimas – tarsi linija, ne ratas. Laikas, anot Biblijos, teka viena kryptim.
1. Ką rašiusieji Bibliją tvirtino apie žmonijos istorijos pradžią ir pabaigą? Pr 1, 1; Job 38, 1–7; Ps 104, 1–9; Apr 1, 1–3. 19; 21, 1–6.
Žmonijos istorija nėra nesibaigiantis ciklas. Ji turėjo pradžią. Jos laukia puiki ateitis. Žmonijos istorija nėra betikslė. Paprastai istorijos esmė nežinoma, kol nežinoma pabaiga. Pastaroji gali visada nustebinti. Kaip tada galime žinoti istorijos esmę, jei dar nežinoma istorijos pabaiga? Mūsų atveju žinome istorijos pabaigą todėl, kad Dievas per Savo pranašus apreiškė ją mums.
Mūsų Viešpats žino ateitį, Jam žinomi visi galimi žmonių, turinčių laisvę rinktis, sprendimai ir pasirinkimai, ir Jis apreiškė mums pabaigą, kad ir ką pasirinktume.
2. Kaip šis apreiškimas yra paaiškintas Naujajame Testamente? 2 Pt 1, 21.
Tikintys Dievo Žodžiu supranta, kad Viešpats žino pabaigą ir Jis apreiškė ją mums. Jis nėra tiktai praeities ir dabarties Dievas, bet ir ateities Viešpats. Taigi galime pasitikėti, kad ateitis bus būtent tokia, kokią Jis apreiškė.
Ar lengva numatyti ateitį? Ar dažnai klysdavote, mėgindami nuspėti tai, kas įvyks? Gera žinia yra tai, kad Dievas tikrai žino ateitį, žino viską, kas nutiks. Kokią paguodą teikia tikėjimas, kad meilės Dievas žino viską, kas įvyks?
II. Pranašai kaip istorikai
Visoje Biblijoje pranašai vartoja posakį – „Viešpaties žodis“ (arba jo atitikmenį – „Taip sako Viešpats“). Tai reiškia, kad ne jie patys sakė šias tiesas, bet Dievas, kalbantis per pranašą, todėl reiktų jo klausyti.
3. Kaip ši mintis yra atskleista kitose eilutėse? Jer 1, 14–19.
Skaitytojui parodyti skausmingi istoriniai įvykiai. Sostinė Jeruzalė turi būti perduota Babilonui, įvykdant Izraelio Dievo pranašystes.
Karaliai retai tiki, kad istorija klostosi būtent taip. Jie mano, kad jų sprendimai formuoja visuomenės gyvenimą. Jie mano, kad viską valdo jie. Bet Jeremijas (ir kiti pranašai) teigia kita. Izraelio vadovai suprato, kad istorija veda tautą link sunaikinimo ir tremties. Jeremijo knyga stulbinančiai primena Dievo Žodžio galią. Viskas, ką Dievas sakė, buvo įvykdyta.
4. Kaip Izaijas ir Nahumas apie tai liudijo? Iz 14, 24–27; Nah 1, 5–10.
Ši begalinė Dievo galia, pastebima žmonijos istorijoje, taip pat pastebima ir gamtoje. Pavyzdžiui, Ps 104 gamtiniai procesai nėra apibūdinti kaip savaiminiai arba autonomiški, bet greičiau kaip tokie, kuriuose Dievas veikia kiekvieną akimirką. Biblijoje Dievas neapibūdinamas kaip sukūręs pasaulį ir paskui palikęs jį gamtos dėsniams. Pastarieji iš tikrųjų yra dalis to, kaip Dievas išlaiko pasaulį, ir visi šitie dėsniai egzistuoja tik todėl, kad Jis sukūrė ir palaiko juos.
Daug mokslininkų teigia, kad pasaulis prasidėjo atsitiktinai ir kad jis taip užsibaigs. Vadinasi visa tai, kas vyksta, nėra itin reikšminga? Kodėl giliai širdyje žinome, kad tokia pasaulio samprata yra klaidinga?
III. Danieliaus 2 sksk. ir Dievo apvaizda istorijoje
Jei tikėtume, kad žmonės neturi laisvės rinktis, Dievui nebūtų sudėtinga numatyti ateitį, nes elgesys būtų iš anksto nulemtas. 1700-aisiais prancūzas ateistas spėliojo: jei visa visata, įskaitant žmogaus elgesį, buvo iš anksto nulemta visatos dėsnių, tuomet žinant visus juos ir visų dalelių padėtį visatoje tam tikru laiku, būtų galima žinoti viską, kas įvyks.
Aišku, žmonės turi laisvą valią, pasirinkimo laisvę. Dievas sukūrė mus tokius. Kaip galintiems mylėti kūriniams, mums turėjo būti duota pasirinkimo laisvė, nes priversti mylėti neįmanoma. Kad sugebėtume mylėti, Dievas turėjo padaryti mus laisvus. Vis dėlto Dievas yra toks galingas, kad net žmogui turint laisvą valią, Jis žino ateitį, nepaisant mūsų laisva valia daromų sprendimų.
5. Apžvelkite pranašystę Dan 2 sk. Kaip šis skyrius galingai įrodo, kad Dievas žino ateitį, net tolimą ateitį?
Šis skyrius buvo parašytas prieš daugiau kaip du tūkstančius šešis šimtus metų. Pažiūrėkite, istorija susiklostė būtent taip, kaip numatė Dievas. Viena vertus, ši pranašystė turi būti reikšmingesnė mums šiandien negu tiems, kas gyveno prieš kelis tūkstantmečius. Todėl šiandien, žvelgiant į praeitį, galime aiškiai pamatyti, kaip šios imperijos susikūrė ir žlugo, kaip buvo numatyta. Jei būtumėte perskaitę šią pranašystę Medo–Persijos laikais, nebūtumėte pamatę, kaip iškilo ir žlugo vėlesnės imperijos. Šiandien, žvelgiant atgal, galima pamatyti daug daugiau, negu kažkas gyvenęs senovėje. Taigi pranašystėje mums apreikšta ta galia, kurios negalėjo patirti senovės gyventojai.
Nuostabu ir tai, kad nepaisant milijonų žmonių, turėjusių laisvą valią bei gyvenusių ilgas epochas, apibūdintas Dan 2 sk., Viešpats tiksliai žinojo, kas įvyks, kokios karalystės iškils ir žlugs.
Pranašas Danielius neklydo dėl visų šių karalysčių susiformavimo ir žlugimo: Babilono, Medo–Persijos, Graikijos ir Romos, įskaitant pastarosios susiskaldymą į mažesnes karalystes, kurios vis dar egzistuoja šiandien. Mums beliko sulaukti vienintelės ir paskutinės, t.y. Dievo amžinos karalystės (Dan 2, 44). Jei Jis buvo teisus dėl visko ligi šiol, kvaila būtų netikėti Juo dėl paskutinės karalystės?
IV. Didžioji kova ir istorija
Kad ir kokia chaotiška bei nevaldoma galėtų atrodyti žmonijos istorija, ji nesirutulioja tuščiai. Už visko slepiasi drama, kova tarp dviejų radikaliai skirtingų principų. Kalbame, žinoma, apie didžiąją kovą. Tiktai ją turint omenyje galima pradėti suprasti žmonijos istoriją ir pastarosios reikšmę.
6. Kaip šitie tekstai padeda mums suprasti pasaulinę istoriją? Apr 12, 7–17; Job 2, 1–2; Iz 14, 12–14; Pr 3, 15; Ef 6, 12; Rom 16, 20.
Šėtonas yra tikras, kova – tikra, ir tiktai Kryžius nugalėjo piktąjį bei nulėmė jo pražūtį. „Dangus drebėjo iš siaubo regėdamas Kristų, prikaltą prie kryžiaus… Šėtono tarpininkai privertė žmones patikėti, kad Kristus yra nusidėjėlių nusidėjėlis, padarė Jį pasibjaurėjimo objektu. […] Šėtonas pamatė, kad jo kaukė nuplėšta. Jis pasirodė esąs žudikas. Praliedamas Dievo Sūnaus kraują, jis neteko dangaus būtybių pritarimo. […] Nutrūko paskutinė Visatos ir šėtono tarpusavio supratimo grandis.“ (E. Vait, „Su meile iš Dangaus“, 484–485 p.)
Kodėl šėtonas nebuvo sunaikintas tada? „Tačiau net tada angelai nesuprato visų didžiosios kovos peripetijų. Reikėjo aiškiau atskleisti didžiosios kovos principus. Ne vien angelai, bet ir žmonės turėjo pamatyti skirtumą tarp šviesos Kunigaikščio ir tamsos kunigaikščio. Jie turėjo pasirinkti, kuriam jų tarnauti.“ (E. Vait, „Su meile iš Dangaus“, 485 p.)
Ko Biblija moko, ir E. Vait apie tai rašė, kaip įvykiai čia žemėje yra susiję su didžiąja kova tarp Kristaus ir šėtono. Ši kova yra pagrindas viskam, kas vyksta čia, ar mūsų asmeniniame gyvenime, ar žmonijos istorijoje. Viskas atsiskleidžia didžiosios kovos kontekste. Gera žinia yra tai, kad Kryžius laidavo šėtono pralaimėjimą. Ši kova pasibaigs, o kartu su ja ir visas skausmas, kančios, smurtas, baimė abejonės.
V. Kryžius istorijoje
Ar pastebėjote, kad pasaulinę istoriją padalijo vienas įvykis? Neįtikėtina, bet tai ne kažkokios imperijos susiformavimas ar žlugimas, tai ne naujo žemyno atradimas. Pasaulinę istoriją padalijo vieno keliaujančio rabino, gyvenusio palyginti nesvarbioje Romos imperijos dalyje, mirtis. Atsižvelgiant į neapsakomą skaičių žydų, kuriuos nužudė romėnai, aišku, kad ši mirtis, tarp daugybės kitų, turi būti ženklu, padalinusiu pasaulinę istoriją į du didžiausius laikotarpius.
Ši mirtis, žinoma, yra Jėzaus nukryžiavimas. Dievo ir istorijos kontekste galime geriau įvertinti išgelbėjimo reikšmę. Prie kryžiaus akivaizdžiai pasirodo visos žmonijos istorijos nesėkmė. Be kita ko čia atsiskleidžia giliausia pasaulinės istorijos reikšmė. Kryžius sako, kad, atleisdamas mums ir padarydamas mus Savo vaikais, Dievas suteikė mums naują ateitį, kurioje daugiau nebereiks vilkti paskui save didžiulės kaltės dėl praeities ir asmeninės istorijos. Ši kaltė teko Tam, kuris „prisiėmė mūsų negalias, Sau užsikrovė mūsų skausmus“ (Iz 53, 4).
Išgelbėjimo doktriną galima išreikšti vienu sakiniu: Dievas panaikina beviltišką mūsų istoriją, o jos vietoje pradeda Savąją. Dėka Jo vergavimas nuodėmei baigėsi. Dėka Jo nesame kaltintini ar pašieptini dėl praeities. Mūsų asmeninė istorija, kuri pasmerktų visus mus, yra pakeista Jėzaus nepriekaištinga istorija. Taigi Jame randame ne tiktai išlaisvinimą iš praeities, bet turime ir nuostabios ateities pažadą. Kryžius garantavo, kad, nepaisant mūsų istorijos ar kokio nors įvykio pasaulinėje istorijoje, mūsų ir pasaulio laukia nauja bei puiki ateitis.
7. Perskaitykite 2 Kor 5, 17–19. Kas šiose eilutėse pasakyta, ką Jėzus padarė dėl visų žmonių? Kaip šis įvykis pakeitė žmonijos istoriją?
Mūsų nuodėmės buvo uždėtos ant Viešpaties pečių. Jis mirė po žmonijos kaltės našta ir davė mums išgelbėjimą. Ir Jo pažadėta istorijos kulminacijos akimirka suteiks mums amžiną istoriją su istorijos Autoriumi. Sprendžiamas yra kiekvieno asmens likimas. Kristaus antrasis atėjimas bus lemiamas. Ir Senasis, ir Naujasis Testamentas žada „naują dangų ir naują žemę“.
Jei priėmėte Kristų, argi jūsų ateitis neturi būti kitokia? Juk praeitis nepasmerks jūsų, kad ir kokie smerktini būtumėte?
Toliau tyrinėkite: „Biblija yra seniausia ir išsamiausia istorija, kokią turi žmogus. Ji kilo iš amžinosios tiesos versmės, ir per šimtmečius dieviškoji ranka išsaugojo jos tyrumą. […] Tik čia randame teisingą pasakojimą apie tautų kilmę. Tik čia pateikta žmonijos istorija, neatmiešta žmogiško išdidumo ar prietarų. Skaitant žmonių istorijos analus, atrodo, kad tautų augimą, imperijų iškilimą ir griūtį lėmė žmogaus valia ir narsa. Regis, kad įvykių tėkmė didžia dalimi priklauso nuo jo galių, ambicijų ar užgaidų. Tačiau Dievo Žodis šią uždangą atitraukia, ir mes visame žmonių interesų, galių bei aistrų verpete, anapus jų bei viršum jų, išvystame Gailestingojo veikimą, tylius, kantrius Jo valios patarimus. Biblija atskleidžia tikrąją istorijos filosofiją.“ (E. Vait, Ugdymas, 202 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Daugelį metų filosofai ir teologai svarstė keblų klausimą dėl Dievo sugebėjimo numatyti ateitį ir žmogaus laisvos valios. Daugelis šiuos dalykus laiko nesuderinamais. Teigiama, kad mes arba neturime laisvos valios, arba Dievas nežino visos ateities. Kodėl abi šios pozicijos yra klaidingos? Kokių įrodymų yra Biblijoje, kad mes tikrai turime laisvą valią? Kokie įrodymai laiduoja, kad Dievas tikrai žino ateitį? Tiesa yra tokia, kad Dievas žino ateities įvykius prieš pastariesiems atsiskleidžiant, net kai įvykiuose dalyvauja laisvę rinktis turintys žmonės. Kodėl mintis, kad Dievas gali numatyti žmonių, galinčių laisvai priimti sprendimus, nėra nesuderinama?
2. Šėtonas itin aršiai puola Dan 2 sk., kur pateikti įrodymai, kad Dievas yra. Galų gale, ar yra geresnis pagrindas tikėjimui pagrįsti nei pasaulinė istorija? Vienas iš piktojo ginklų – tai mokslininkų teiginiai, kad Dan 2 sk. buvo parašytas apytiksliai 165 m. pr. Kr., kai daugelis išpranašautų įvykių jau buvo praeitis. Vis dėlto tokį argumentą paneigia pačios pranašystės. Kaip Danielius galėjo numatyti Romos imperijos susiskaldymą į šiuolaikines Europos tautas. Tai įvyko praėjus daugiau kaip 500 ar 600 metų po 165 m. pr. Kr.? Jei tokioms nuostabioms pranašystėms prireikė antgamtinės galios, kodėl neturėtume tikėti tuo, kas parašyta knygoje, užuot priėmus požiūrį, kurį paneigia pati pranašystė? Mėginimas datuoti Danieliaus knygą vėlesniu laikotarpiu – tai pranašiškos galios neigimas. Aišku, kad šios pastangos yra bergždžios.
Santrauka: Kad ir kokia chaotiška atrodytų pasaulinė istorija, Viešpats įgyvendina Savo tikslus, o žmonijos istorija pasibaigs šlovingu Jėzaus atėjimu.