Sausio 17–23d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pat 8, 1–21; Mt 16, 26; Pat 8, 22–31; Pr 1, 31; Pat 8, 32–36; Pat 9, 1–18.
Įsimintina eilutė: „VIEŠPATS sukūrė mane Savo kelių pradžioje, kaip pirmą Savo ankstesnių darbų“ (Pat 8, 22).
Šioje Patarlių knygos dalyje vėl paminėta išmintis (žr. Pat 1, 20–21), ir šios savaitės įsimintina eilutė moko, kad išmintis yra tiesa, Dievo tiesa arba tiesa Dieve, visos tiesos Šaltinyje ir Pamate.
„Absoliučios“ tiesos paminėjimas prieštarauja tam tikram šiuolaikiniam mąstymui, ypač Vakaruose, kur tiesa yra laikoma santykine, priklausoma, būdinga konkrečiai kultūrai, kai vieno žmogaus tiesa skiriasi nuo kito žmogaus tiesos.
Tačiau ši sąvoka nėra biblinė. Mano tiesa turėtų būti tokia pati kaip tavoji, nes „tiesa“ yra visuotinė. Ji nepriklauso kažkokiam asmeniui, bet visai žmonijai, ar žmonės tai pripažįsta, ar ne.
Įdomu, kad gerai žinomas Piloto klausimas Jėzui: „O kas yra tiesa?“ (Jn 18, 38), – buvo reakcija į Jėzaus žodžius: „Kas tik brangina tiesą, klauso Mano balso“ (Jn 18, 37). Tiesa, absoliuti tiesa, yra, ir ji net kalba mums; mums yra svarbu tai, ar mes klausysime ir paklusime tam, ką tiesa sako.
I. IŠMINTIS ŠAUKIA
Perskaitykite Pat 8, 1–21. Pasak šių eilučių, kokia yra išminties vertė?
Išmintis yra tokia svarbi, kad ji turi pasiekti kiekvieną žmogų. Dievas sukūrė visus žmones, o Kristus mirė už kiekvieną iš mūsų. Tad išmintis, žinios apie Dievą ir Jo siūlomą išgelbėjimą, yra reikalinga kiekvienam žmogui.
Atkreipkite dėmesį į žodžius, nusakančius išminties balsą: „šaukia“, „kelia balsą“, „kalba“, „taria“, „iš… lūpų“, „žodžiai“. Kad ir kaip suprantamos šios metaforos, aišku, kad išminties reikia mokyti; ji turi būti girdima visiems, kurie klausosi. Galų gale, kaip mes mokėmės praeitą savaitę, tai, ką išmintis sako, yra gyvybės ir mirties klausimas.
Keletą kartų išmintis kalba apie jos žodžių teisingumą. Išminties aprašymas čia yra lygiagretus Viešpaties apibūdinimui Įst 32, 4. Žinoma, tai neturėtų stebinti, nes Dievas, kaip visų dalykų Kūrėjas (žr. Jn 1, 1–3), yra visos tiesos Pamatas.
Perskaitykite Pat 8, 10–11. Ką šios eilutės pasako apie išmintį?
Daug žmonių gyveno ir tebegyvena nežinodami, neišmanydami, tamsoje. Daug gyvena be vilties ar pasitikėdami nepagrįsta viltimi. Šias liūdnas aplinkybes dar liūdnesnėmis padaro tai, kad išmintis ir tiesa yra itin nuostabi, kupina vilties ir žada geresnį gyvenimą dabar bei užtikrina dėl amžinojo gyvenimo naujame danguje ir naujoje žemėje, dėka Jėzaus aukos. Dievo pažinimui neprilygsta visi pasaulio turtai (žr. Mok 2, 11–13).
Perskaitykite Mt 16, 26 ir paklauskite savęs, kaip jūsų gyvenimas atspindi esminę šių žodžių tiesą.
II. IŠMINTIS IR PASAULIO SUKŪRIMAS
Perskaitykite Pat 8, 22–31. Kaip išmintis susijusi su pasaulio sukūrimu?
Šiose eilutėse išmintis paslaptingai susijusi su Viešpačiu kaip Kūrėju. Šioje poemoje daug tų pačių žodžių, kurie pavartoti pasakojime apie pasaulio sukūrimą Pr 1 ir 2 , ir net atspindi pastarojo literatūrinę struktūrą, t.y. pasakojimas išdėstytas aplink tris pagrindinius elementus: dangų, vandenį ir žemę. Šiomis paralelėmis siekiama pabrėžti pagrindines išminties savybes: jei kurdamas pats Dievas naudojo išmintį, jei išmintis yra seniausias įrankis, senesnis už pačią visatą, ir todėl esminė visatos buvimui, juo labiau mes visi turėtume daugiau naudotis išmintimi visuose mūsų reikaluose.
Taip pat didelis dėmesys skirtas dangiškosios kilmės išminčiai. Poemoje pirmas žodis yra VIEŠPATS, Jahvė, kuris, pasakyta, sukūrė išmintį. Hebrajiškam žodžiui qanah, kuris verčiamas – „sukūrė“, labiau būdingas „gimdymo“, o ne „sukūrimo“ atspalvis (žr. Įst 32, 6; Pr 4, 1). Kitas žodis, susijęs su pasaulio sukūrimu Pradžios knygoje, yra rešit (pradžioje). Pastarasis pavartotas pirmoje Pradžios knygos eilutėje: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“.
Tačiau Pat 8, 22 žodis „pradžioje“ pavartotas šiek tiek kitaip, nei Pradžios knygos pirmame skyriuje. Pr 1, 1 šis žodis yra susijęs su pačiu sukūrimu, o Pat 8, 22 – su pačiu Dievu, Jo būdu (derek), Jo prigimtimi. Taigi išmintis yra paties Dievo prigimties dalis.
Todėl išmintis buvo prieš visatos sukūrimą. Išminties buvimas tuo metu, kai egzistavo tik Dievas, nusako, kokia sena yra išmintis – „prieš amžius“.
Taigi išmintis nėra kilusi iš mūsų, bet ji yra mums apreikšta; mes išminties mokomės, o ne sukuriame patys. Žinoma, vaikščioti mūsų pačių šviesoje reiškia vaikščioti tamsoje. Parašyta, kad Jėzus yra „tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ (Jn 1, 9). Ir kiekvienam žmogui jos reikia.
III. DŽIAUGIMASIS KŪRINIJA
Kiekvienas Pradžios knygos 1 skyriaus pasakojimo apie pasaulio sukūrimą posmas baigiasi tais pačiais žodžiais: „Dievas matė, kad tai buvo gera“ (žr. Pr 1, 4. 10. 12. 18. 21. 25. 31). Paskutiniame posme (eilutė 31) pridurta: „kad buvo labai gera“. Hebrajų kalbos žodis „gera“ yra susijęs su malonumu, ir taip pat reiškia ryšį. Pasaulio kūrimo savaitės pabaigoje Dievas padarė pauzę ir pasimėgavo Savo kūryba (Pr 2, 1–3). Šios pauzės laikas, sabata, yra palaimintas. Taip pat ir Patarlių knygos poemos pabaigoje išmintis mėgaujasi kūrinija.
Perskaitykite Pat 8, 30–31. Kodėl išmintis džiūgavo?
Išminties džiūgavimas atspindi Dievo mėgavimąsi kūrinija. Džiaugiamasi ne tik „kasdien“, kiekvienu pasaulio sukūrimo etapu, bet mėgavimasis taip pat vainikavo pasaulio sukūrimą, kai viskas buvo sukurta (gyvybė žemėje).
Pat 8 užrašyta išminties džiaugsmo priežastis: „rasdama džiaugsmo žmonijoje“ (eilutė 31). Pasaulio sukūrimo savaitės pabaigoje, sabatą, Dievas užmezgė santykius su žmonėmis. Ši Dievo pauzė ir mėgavimasis po savaitės darbų turi įtakos žmogiškajam sabatos patyrimui: „Sekdamas Kūrėjo pavyzdžiu, jis [žmogus] taip pat gali žiūrėti į atliktus darbus su džiaugsmu, malonumu ir pasitenkinimu. Tokiu būdu žmogus gali džiaugtis ne tik Dievo kūrinija, bet ir savo atsakingu valdymu, o ne kūrinijos išnaudojimu“ (Gerhardas F. Hasel, Kenneth A. Strand, The Sabbath in Scripture and History (Review and Herald Publishing Association, 1982), 23 p.
Perskaitykite Kol 1, 15–17; 2, 3; Apr 3, 14; Jn 1, 1–14. Ko šios eilutės moko apie Jėzaus vaidmenį pačiame pasaulio sukūrime? Kodėl Jo kaip Kūrėjo vaidmenį yra itin svarbu suprasti, kad suprastume Jėzaus kaip mūsų Atpirkėjo vaidmenį?
IV. IŠMINTIES RAGINIMAS
Kelios pastarųjų šios patarlės eilučių grįžta prie asmeninio, praktinio lygio, ką reiškia turėti išminties. Supratimas protu, kad išmintis buvo prieš žemės pradžią, kad išmintis dalyvavo pasaulio sukūrime, tikrai yra gilu. Tačiau Biblijoje tiesa tam tikru laiku visada „pasiekia“ žmogiškąjį lygį ir kaip žmonės reaguoja į tai, kas mums buvo suteikta Jėzuje.
Perskaitykite Pat 8, 32–36. Kokia gyvenimo ir mirties žinia čia užrašyta?
Šioje ištraukoje žodis „laimingas“ yra sietinas su dviem teiginiais. Pirmasis susijęs su veiksmu: „Laimingi, kurie laikosi Mano kelių!“ (eilutė 32) Ta pati kalba yra pavartota Ps 119, 1–2 ryšium su Įstatymu: „Laimingi, kurių kelias be priekaišto, kurie gyvena pagal VIEŠPATIES Įstatymą. Laimingi, kas laikosi Jo įsakų“.
Antrasis susijęs su nusistatymu: „Laimingas žmogus, kuris Manęs klauso“ (eilutė 34). Abiem atvejais reikalavimas reiškia nuolatines pastangas. Nepakanka tik atrasti išminties kelius; mes turime jų laikytis. Nepakanka tik klausytis Dievo Žodžio; mes turime kasdien budėti ir vykdyti tai, ką mes žinome. Kaip mokė Jėzus: „Dar labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi“ (Lk 11, 28).
„Ar ta laimė, kuri gali būti rasta nepaklūstant ir laužant fizinį ir moralinį Įstatymą, pageidautina? Kristaus gyvenimas parodo tikrąjį laimės šaltinį ir kaip jis turi būti pasiektas. […] Norint jiems iš tiesų būti laimingiems, jie turėtų džiugiai stengtis būti rasti vykdantys pareigą, atliekant darbą, kuris tenka jiems, su ištikimybe, keičiant jų širdis ir gyvenimus pagal tobulą pavyzdį“ (E. Vait, „My Life Today“, 162 p.).
Laimė gali būti apgaulinga; juo labiau mes siekiame laimės, tuo, atrodo, sunkiau ją pasiekti. Kodėl ištikimybė Dievui, o ne laimės siekimas, turi būti mūsų prioritetas? Be to, kas, labiau tikėtina, suteiks laimės (ir kodėl): laimės paieškos ar pirmiausia Dievo karalystės ieškojimas?
V. ARBA VIENA, ARBA KITA
Po išminties raginimo, dabar įkvėptas autorius Patarlių 9 skatina savo auditoriją rinktis dvi gyvensenas: išmintį ar kvailystę. Pirmos ir paskutinės šešios eilutės (Pat 9, 1–6. 13–18) yra „simetriškos“ ir išryškina priešingų stovyklų kontrastą.
Palyginkite Pat 9, 1–6 ir Pat 9, 13–18. Kuo skiriasi išmintis ir kvailystė?
1. Išmintis yra veiksminga ir dalyvauja kūrime. Išminties veiksmai nusakyti septyniais veiksmažodžiais (eilutės 1–3). Septyni iškirsti stulpai (eilutė 1) nurodo į septynias pasaulio sukūrimo dienas. Kvailystė, priešingai, sėdi ir nieko nedaro, tik apsimeta esanti kažkas, kai iš tiesų „ji nemokša ir nieko neišmano“ (eilutė 13).
2. Nors išmintis ir kvailumas kreipiasi į tą pačią auditoriją (atkreipkite dėmesį į tapačias eilutes 4 ir 16), tačiau pasiūlymai iš esmės skiriasi. Išmintis kviečia savo svečius valgyti duonos ir gerti vyno, kurio ji įpylė (eilutė 5). Kvailystė nesiūlo nei valgyti, nei gerti; ji tiesiog giriasi tuo, kas pavogta (eilutė 17).
3. Išmintis ragina mus atsisakyti nesubrendimo ir gyventi. Kvailystė yra labiau tolerantiška; ji nereikalauja, kad mes kažko atsisakytume, bet rezultatas yra mirtis. Tie, kurie seka išmintį, darys pažangą; jie eis „suvokimo keliu“ (eilutė 6). Tie, kurie seka kvailystę, bus statiški, jie „nežino“ (eilutė 18).
Perskaitykite Pat 9, 7–9. Kaip išmintingas žmogus ir nedorėlis reaguoja į pamokymą? Kas išmintingą žmogų daro išmintingesniu už nedorėlį?
Išminties esmė yra nuolankumas. Išmintingas žmogus reaguoja į pamokymą. Išmintis ateina tik pas tą, kuris, kaip vaikas, jaučia poreikį augti. Todėl Jėzus labai aiškiai mokė: „jeigu […] nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę“ (Mt 18, 3).
Tolesniam tyrinėjimui: „Visatos Viešpats Savo geraširdystės darbe nebuvo vienišas. Jis turėjo bendrininką – bendradarbį, kuris galėjo įvertinti Jo tikslus ir dalytis džiaugsmu, kai buvo duodama laimė Jo sukurtoms būtybėms. Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą (Jn 1, 1–2). Kristus, Žodis, Dievo viengimis Sūnus, ir amžinasis Tėvas buvo viena – vienos prigimties ir būdo bei vieno tikslo. Jis buvo vienintelė Esybė, kuri galėjo dalyvauti Dievo planuose ir tiksluose. Jo vardas bus Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis (Iz 9, 5). Jo …kilmė siekia tolimą senovę (Mch 5, 1) (Pat 8, 22–30)“. (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 16 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Kodėl tikėjimas Pradžios knygos pasakojimu apie pasaulio sukūrimą yra biblinės išminties pagrindas? Kodėl evoliucijos idėja prieštarauja Biblijai visais atžvilgiais?
2. Įsigilinkite į mintį, kad tikroji išmintis yra kažkas, ko mes negalime sukurti patys, kad tikroji išmintis turi būti mums apreikšta. Kokių yra svarbių tiesų pavyzdžių, kurių mes niekada nežinotume, jei jos nebūtų mums apreikštos dieviškuoju įkvėpimu? Pavyzdžiui, kaip galėtume sužinoti apie Kristaus mirtį ant kryžiaus ir ką tai mums siūlo, jei ši tiesa nebūtų mums apreikšta? O septintoji diena – sabata arba Kristaus antrasis atėjimas?
3. Kaip Dievo darbas, kaip atskleista Pr 1, liudija tai, kad gera negali būti sumaišyta su pikta? Kas nutiktų, jei, pavyzdžiui, žmogus įtrauktų evoliucinį pasaulėvaizdį į Pradžios knygos pasakojimą apie pasaulio sukūrimą?
4. Kaip Dievo malonumas kuriant pasaulį padeda mums suprasti, pagilinti ir praturtinti sabatos patyrimą?