Rugsėjo 28 – spalio 4 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jer 23, 23–24; Ps 89, 15; Apr 4, 5; Ps 11, 4–7; Įst 25, 1; Hbr 8, 1–2.
Įsimintina eilutė: „Išklausyk Savo dangaus buveinėje jų maldą ir prašymą, palaikyk jų reikalą“ (1 Kar 8, 49).
„Kur gyvena Dievas?“ Nekaltas šešiamečio klausimas gali pasirodyti ganėtinai gluminantis. Šis klausimas gali lengvai privesti prie dar sudėtingesnio klausimo, pavyzdžiui: „Jei Dievas gyvena vienoje vietoje, kaip Jis gali būti visur?“ Arba, „Ar Dievui apskritai reikia buveinės?“ Arba, „Jei Jam nereikia buveinės, tai kodėl Jis ją turi?“ Arba, „Jei Jam reikia buveinės, kodėl Jam jos reikia?“
Tai geri klausimai, bet atsižvelgiant į tai, kad žinome mažai, nėra taip lengva rasti atsakymus į tokius klausimus.
Vis dėlto, šį tą mes žinome ir į kai kuriuos klausimus turime atsakymą. Kaip septintosios dienos adventistai žinome iš Biblijos, kad Dievas gyvena danguje, kad Jis ten darbuojasi vardan mūsų ir kad Jo „dirbtuvės“ yra dangiškoji šventykla.
Raštas aiškiai moko, kad dangiškoji šventykla yra tikra vieta, kuri moko mus tiesos apie mūsų Dievo charakterį ir Jo veiklą. Taigi šios savaitės temos dėmesys – dangiškoji šventykla ir ką Dievas ten daro dėl mūsų, nes tai, ką Jis daro šventykloje, iš tiesų Jis daro vardan mūsų.
I. DIEVO BUVEINĖ
Mes dažnai sakome: „Dievas yra visur“. Tai reiškia, kad Jis yra visoje visatoje. „Nejau Aš Dievas tik tada, kai esu ranka pasiekiamas?.. ir ne Dievas, kai toli? Argi Aš ne tas, kurio pilnas ir dangus, ir žemė?“ (Jer 23, 23–24). Dovydas taip pat suprato, kad niekas negali pasislėpti nuo Dievo (Ps 139). Iš tiesų, kaip teigia Paulius, Dievas visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų, bent dvasine prasme (Apd 17, 27–28).
1. Tai, kad Dievas yra visur vienu metu, pabrėžia ir Jo amžinas buvimas. Dievas neturi nei pradžios, nei pabaigos (Ps 90, 2). Jis visada buvo ir visada bus (Jud 25).
Perskaitykite 1 Kar 8, 49 ir Ps 102, 20. Ko šios eilutės moko apie Dievo buveinę? Kaip mes galime suprasti, ką tai reiškia? Ar galime tai suprasti?
Šventajame Rašte apsčiai teiginių apie Dievo buveinę danguje (1 Kar 8, 30. 43. 49). Ar tai reiškia, kad Dievas daugiau laiko leidžia danguje, nei kur nors kitur? Akivaizdu, kad Dievas gyvena danguje ypatingu būdu, Savo šlovėje ir šventume. Didžiausias Dievo Artumo pasireiškimas yra danguje.
Tačiau Dievo „bendras artumas“ ir Jo „ypatingasis Artumas“ skiriasi. Paprastai Dievo artumas yra visur, tačiau Jis pasireiškia ypatingu būdu danguje, ir patyrinėsime, kad Jis tai daro dangiškoje šventykloje.
Žinoma, turime pripažinti, kad ribotai suvokiame Dievo fizinę prigimtį. Jis yra dvasia (Jn 4, 24), todėl Jo negali sutalpinti joks pastatas arba dimensija ar matmuo (1 Kar 8, 27). Tačiau net ir tokiu atveju Biblijoje dangus (Jn 14, 1–3) ir dangiškoji šventykla apibūdinti kaip tikros vietos (Hbr 8, 2), kur Dievas gali būti regimas (Apd 7, 55–56; Apr 4, 2–3). Mums belieka padaryti išvadą, kad dangus ir dangaus šventykla yra vietos, kur Dievas susitinka su kūrinija.
Yra daug dalykų, kuriuos sunku įsivaizduoti ar suprasti, pavyzdžiui, Dievo buveinę. Vis dėlto, Biblija moko, kad ši buveinė yra tikra. Kaip galime išmokti pasitikėti tuo, ko moko Biblija, nepaisant, kad tai suprasti kartais sunku? Kodėl svarbu išmokti pasitikėti net tada, kai ne viską suprantame?
II. SOSTAS
2. Perskaitykite Ps 47, 7-10; 93, 1–2; 103, 19. Ko šie tekstai moko apie Dievą ir Jo sostą?
Biblijoje aprašyti keli dangiškojo sosto regėjimai. Daugumoje nusakoma dangiška sueiga, o Dievas panašus į Karalių. Įdomu tai, kad dauguma sueigų yra susijusios su žmonių reikalais, o Dievas dažniausiai parodomas kaip veikiantis ar kalbantis teisiųjų vardan.
Biblijoje Dievas taip pat apreikštas kaip Valdovas. Pavyzdžiui, Viešpaties karaliavimo tema Psalmėse kartojasi. Dievas yra ne tik dangaus, bet ir visos žemės Karalius (Ps 47, 7), ir ne tik ateityje, bet jau dabar (Ps 93, 2).
Tai, kad Dievo sostas yra danguje, reiškia keletą dalykų. Pirmiausia, Dievas yra nepriklausomas ir aukštesnis už visatą.
3. Perskaitykite Ps 89, 15; 97, 2. Ko šie tekstai moko mus apie Dievo charakterį ir valdymą?
Dievo valdymas apima teisumą ir teisingumą, taip pat meilę ir teisingumą. Šios moralinės savybės atskleidžia, kaip Jis veikia žmonių pasaulyje ir pabrėžia Dievo padėtį visoje visatoje. Dievas nori, kad ir Jo tauta vadovautųsi šiomis savybėmis (Mch 6, 8; palyginkite su Iz 59, 14), ir tai daryti yra mūsų šventa privilegija.
„Kaip žemė, paklusdama Jo gamtos dėsniams, duoda savo lobius, taip žmonių paklusnumas Jo moraliniam Įstatymui turi atspindėti Jo charakterio savybes“ (E. Vait, „The Adventist Home“, 144 p.).
Kaip mes galime geriau parodyti gerumą, teisumą ir teisingumą pasaulyje, kuriame apstu blogio, neteisumo ir neteisybės? Kodėl mes turime tai daryti?
III. GARBINIMAS DANGUJE
4. Perskaitykite Apr 4 ir 5. Ko šie du skyriai moko mus apie dangiškąją Dievo buveinę? Taip pat, kaip tekste atskleistas išgelbėjimo planas?
Dangiškojo sosto regėjimas yra dangiškosios šventyklos regėjimas. Tai akivaizdu dėl kalbos, susijusios su hebrajų religinėmis apeigomis. Pavyzdžiui, žodžiai vartai ir trimitas (Apr 4, 1) dažnai minimi Septuagintoje (graikiškame Senojo Testamento vertime) nurodant į šventyklą. Brangakmeniai, paminėti Apr 4, 3, buvo vyriausiojo kunigo krūtinės dėklo dalis. Septyni deglai primena Viešpaties žibintą Saliamono šventykloje. Dvidešimt keturi vyresnieji primena dvidešimt keturias kunigų tarnystes šventykloje per metus ir jų maldas kaip smilkalus (Ps 141, 2). Visos šios eilutės nurodo į Senojo Testamento apeigas, kurių centru buvo žemiškoji šventykla.
Galiausiai, Avinėlis, kuris buvo nužudytas (Apr 5, 9), nurodo į Kristaus mirtį ir Auką. Avinėlis, Kristus, yra vienintelis dangiškojo išganymo Tarpininkas ir yra laikomas vertu dėl pergalės (Apr 5, 5), aukos (Apr 5, 9. 12) ir dieviškumo (Apr 5, 13).
„Kristus tapo žmogumi ir paaukojo Savo gyvybę, kad žmogus, tapdamas dieviškosios prigimties dalininku, turėtų amžiną gyvenimą“ (E. Vait, Rinktiniai raštai, 3 t., 141 p.).
Šiuose dviejuose skyriuose, kurių centras – Dievo sostas, pavaizduotas Dievo darbas vardan žmonijos išgelbėjimo. Taip pat matome, kad šis darbas atliekamas dangiškųjų būtybių akivaizdoje, o tai pagrindinė didžiosios kovos tema.
Pagalvokite, ką reiškia tai, kad Kristus, kaip Pats Dievas, tapo žmogumi ir mirė kaip mūsų Pavaduotojas; t.y., kad ir ką padarėte, kad ir kokia bausmė už tai tenka jums, bausmę prisiėmė Jis. Kodėl ši tiesa turėtų būti motyvas viskam, ką jūs darote?
IV. TEISMO SALĖ
5. Perskaitykite Ps 11, 4–7 ir Hab 2, 20. Ką dar Dievas veikia dangiškoje šventykloje, ir kodėl svarbu tai žinoti?
Daug Psalmių atskleidžia, kad Viešpats nėra abejingas teisiųjų poreikiams ar neteisybei, su kuria jie dažnai susiduria. Jis reaguos į klausimus, kurie reikalauja žalos atlyginimo, ir Jis pareikš vieną asmenį esant teisų, o kitą kaltą, kaip padarytų geras teisėjas (Įst 25, 1).
Kai Dievas teisia, vieta, kur yra sostas, virsta teismo sale, o dangaus sostas – teisėjo vieta. Teisia Tas, kuris sėdi soste (žr. Ps 9, 5–9). Ši samprata žinoma Artimuosiuose Rytuose, kur karaliai dažnai atlikdavo ir teisėjo vaidmenį.
Į dievišką teismą įtraukti ir nedorėliai, ir teisieji. Nedorėliai yra baudžiami panašiai kaip Sodoma ir Gomora, o „dorieji matys Jo veidą“ (Ps 11, 6–7). Gerai žinomas sosto ir teismo vaizdas aprašytas Dan 7, 9–14 (tai svarbi ištrauka, kurią tyrinėsime vėliau). Taigi teismą sudaro dvi dalys: šventųjų nuteisinimas ir Dievo priešų pasmerkimas.
Habakuko knygoje, pranašui aiškinantis, kodėl Dievas neišklauso ir nereaguoja į neteisybę (Hab 1), Dievas atsakė, kad Jis tikrai teis (Hab 2, 1–5). Stabai neturi gyvybės alsavimo (Hab 2, 19), o Dievas Kūrėjas viešpatauja Savo šventykloje, dangaus šventykloje, ir Jis yra pasiruošęs teisti.
Pranašas ragino visą žemę nutilti Jo akivaizdoje (Hab 2, 20). Tinkamas požiūris į Dievo teismą – pagarbi baimė ir tyla.
Vieta, kurioje Dievas ypatingai apsireiškia ir kurioje Jis yra garbinamas dangiškųjų būtybių, yra ta pati vieta, kurioje Jis teisingai teisia visus žmones. Tai dangiškoji šventykla. Dievas yra teisus, ir į visus mūsų klausimus, susijusius su teisingumu, bus atsakyta Dievo, o ne mūsų laiku.
Nors mes dažnai trokštame teisingumo, šiandien retai matome, kad tai būtų įgyvendinta. Kodėl, tuomet, turime pasitikėti Dievo teisingumu? Be šio pažado, kokią turime viltį?
V. IŠGELBĖJIMO VIETA
6. Perskaitykite Hbr 8, 1–2. Ką Kristus daro Dievo sosto dešinėje?
Laiškas hebrajams moko, kad Kristus tarnauja dangiškoje šventykloje kaip mūsų Vyriausiasis Kunigas. Jo darbo esmė – mūsų išgelbėjimas, nes Jis užtaria mus, „stovėdamas priešais Dievo veidą“ (Hbr 9, 24). Jis užjaučia mus patikindamas, kad mes nepražūsime, bet sulauksime gailestingumo ir malonės (Hbr 4, 15–16) dėl to, ką Jėzus padarė vardan mūsų. Kaip žemiškoje, taip ir dangiškoje šventykloje atliekamas permaldavimas (arba sutaikinimas) už tikinčiųjų nuodėmes (Hbr 2, 17). Jėzus, kuris mirė už mus, taip pat tarnauja vardan mūsų danguje.
7. Perskaitykite Apr 1, 12–20; 8, 2–6; 11, 19; 15, 5–8. Kokie šventyklos vaizdai įžvelgiami šiose ištraukose?
Tai tik keletas eilučių iš Apreiškimo knygos, kurioje matomi šventyklos vaizdai. Iš tiesų, dauguma pagrindinių Apreiškimo knygos skyrių dažnai prasideda šventyklos aprašymu.
Pačioje Apreiškimo knygos pradžioje Kristus apsirengęs kaip Vyriausiasis Kunigas, vaikščiojantis tarp septynių aukso žibintuvų (Apr 1, 12–20). Apr 4 sk. aprašytas dangaus sostas, ir šios eilutės atskleidžia įvairius šventyklos vaizdus: sostas, deglai, stiklo jūra, nužudytas Avinėlis, kraujas, aukso indai, pilni smilkalų. Apr 8, 2–6 aprašyta nuolatinė tarpininkavimo tarnystė, susijusi su dangiškosios šventyklos pirmąja dalimi. Apr 11, 19 minima Sandoros Skrynia. Apr 15, 5–8 leidžia pamatyti visą dangiškąją šventyklą. Apr 19, 1–10, ši ištrauka unikali tuo, kad joje nėra jokių aiškių nuorodų į šventyklą. Galbūt taip mėginama parodyti, kad Kristaus darbas yra atliktas. Galiausiai, Apr 21, 1–8 aprašytas šlovingas šventasis miestas žemėje, vaizduojamas kaip nužengianti iš dangaus padangtė.
Atidžiai tyrinėjant šiuos aprašytus vaizdus paaiškėja, kad jie susiję tarpusavyje. Tai rodo išganymo pažangą, atliekamą Dievo: nuo Kristaus žemėje, prie Jo tarnystės dangiškosios padangtės pirmojoje ir antrojoje dalyje, tada Jo kaip Vyriausiojo Kunigo tarnystės pabaiga ir pagaliau prie naujosios žemės.
Tolesniam tyrinėjimui: „Paulius regėjo dangų, ir geriausias dalykas, kurį jis galėjo padaryti dėstydamas apie dangišką šlovę, nebandyti to apibūdinti. Jis teigė: `Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli`. Galima mėginti įsivaizduoti, galima pabandyti, pasitelkiant geriausius sugebėjimus, apsvarstyti amžinąją šlovę, tačiau net ir labai stengiantis tai padaryti ribota išmintimi tik nuvarginsime save ir vis tiek negalėsime to suvokti, nes už visko slypi begalybė. Brangiems Dievo Žodžio lobiams ir šlovei atskleisti reikia visos amžinybės“ (E. Vait, SDA Biblijos komentarai, 6 t., 1107 p.).
„Tai karalių Karaliaus buveinė, kuriam tarnauja tūkstančių tūkstančiai ir miriadų miriadai stovi priešais Jį (Dan 7, 10). Toji šventykla, pripildyta amžinojo sosto šlovės, kur serafai, jos spindintys sargybiniai, šlovindami Dievą dengia savo veidus, silpnai tegalėjo atspindėti savo šlovę ir didybę didingiausiame statinyje, bet kada pastatytame žmonių rankomis. Vis dėlto žemiškoje šventykloje atliekama tarnystė suteikia svarbių tiesų apie dangiškąją šventyklą ir apie didįjį darbą, kuris atliekamas atpirkti žmogų“ (E. Vait, Didžioji kova, 389 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Perskaitykite paskutinę ištrauką iš E. Vait knygos „Didžioji kova“. Ką autorė turėjo galvoje rašydama, kad žemiškoje šventykloje atliekama tarnystė moko svarbių tiesų apie dangiškąją šventyklą ir apie didįjį darbą, kuris atliekamas atpirkti žmogų? Kokios tai tiesos ir kodėl jos svarbios?
2. Ką reiškia tai, jog Dievo buveinė yra danguje? Kaip suprasti šią sąvoką?
3. Šią savaitę buvo paliesta mintis, kad visata stebi darbus, kuriuos Dievas atlieka vardan žmonijos. Kodėl tai suprasti yra itin svarbu? Kaip ši samprata padeda mums suvokti didžiosios kovos temą visam išganymo planui? Ką tai, kad Dievas leidžia tirti Savo sprendimus Jo paties sukurtoms būtybėms, pasako apie Dievo charakterį?