Lapkričio 15–21 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jok 3, 13 – 4, 10; Įst 4, 6; Gal 5, 17; Jer 3, 6–10. 20; Apd 19, 13–16; Ps 24, 3–6.
Įsimintina eilutė: „Nusižeminkite prieš Viešpatį, tai Jis jus išaukštins“ (Jok 4, 10).
Daugybėje vidutinio dydžio ir didesnėse bendrovėse vyrauja „vadybininko mentalitetas“. Šis požiūris įsigali, kai darbuotojai jaučiasi turį teisę į tai, kas jiems dar nepriklauso: didesnė pagarba, didesnis atlyginimas, aukštesnės pareigos ir t.t. Šis nesveikas požiūris pasireiškia bėgant laikui, kai asmuo siekia nestovėti vietoje. Simptomai gali būti tokie: pataikaujančios pastabos tiems, kurie priima sprendimus ir nepalankios pastabos apie bendradarbius, viską „pagražinant“ savanaudiška konkurencijos dvasia. Kai vienas iš gerai žinomų televizijos naujienų pranešėjų užėmė aukštesnes pareigas, nedarydamas kitiems žalos, susižavėjęs kolega pasakė tokią pastabą: „Niekas nenukentėjo“.
Būtų malonu galvoti, kad savanaudiška konkurencija pasitaiko tik pasaulietinėse organizacijose, o bažnyčios šiuo atžvilgiu labai skiriasi. Deja, Raštas moko, kad pernelyg dažnai pasaulietiškas „gudrumas“ taip pat vyrauja ir tarp tikinčiųjų.
Šią savaitę patyrinėsime, ko Dievo Žodis moko apie šią apgailėtiną tikrovę.
I. IŠMINTINGAS ŠVELNUMAS
„Kas tarp jūsų išmintingas ir patyręs? Teparodo savo kilnų elgesį išmintingo švelnumo darbais“ (Jok 3, 13). Išmintingas švelnumas? Ką tai galėtų reikšti?
Kai kurie tyrinėtojai mano, kad visas Jokūbo laiško trečias skyrius yra susijęs su tomis savybėmis, kurios leidžia (arba atima teisę) žmonėms būti mokytojais. Natūralu, kad „išmintingi ir supratingi“, regis, turėtų būti geri kandidatai, bet savybių, atrodo, yra gerokai daugiau, apimančių visą bendruomenę. Čia ir visame Jokūbo laiške aprašyta išmintis nėra pirmiausia intelektinė įvairovė, kurią itin gerbė senovės graikai ir daugelis vakariečių šiandien. Atvirkščiai, išmintį atskleidžia asmens elgesys ir gyvenimo būdas, kaip nurodo graikiškas žodis anastrofa, išverstas – „elgesiu“ (taip pat pavartotas 1 Tim 4, 12; Hbr 13, 7; 1 Pt 1, 15; 2, 12). Mūsų veiksmai ir elgesys liudija, kokie mes išmintingi. Jėzus pats mokė, kad „išmintį pateisina jos darbai“ (Mt 11, 19).
Įdomu tai, kad vienintelė vieta Senajame Testamente, kur kartu užrašyti žodžiai „išmintingi ir protingi“, yra Mozės įspėjime Izraeliui laikytis visų Dievo įsakymų: „Laikykitės jų ir vykdykite juos, nes tai parodys tautoms jūsų išmintį ir protingumą. Girdėdami apie visus šiuos įstatus, jie sakys: ‘Iš tikrųjų išmintingi ir protingi yra žmonės šios didelės tautõs!’ (Įst 4, 6).
Priešingai karčiam versmės vandeniui (Jok 3, 11), sukeliančiam bažnyčioje „pavyduliavimą ir savanaudiškumą“ (eilutė 14). Pastarasis verčiamas iš graikų kalbos žodžio eritheia ir nusako „išskirtinį asmeninių interesų siekimą“ (Ceslas Spicq, Theological Lexicon of the New Testament (Hendrickson Publishers), 2 t., 70 p.). Toks nusistatymas labiau primena šėtoną danguje, nei tai, kokie krikščionys turi būti žemėje. Jei mes sąmoningai neapsispręsime numarinti savąjį „aš“ ir nepavesime savo valios Viešpačiui, mums visiems grės pavojus parodyti būtent tokį nusistatymą, dėl kurio Jokūbas čia įspėjo.
Įsigilinkite į žodžius – „išmintingas švelnumas“. Kokiomis aplinkybėmis, dabar, tokia išmintis ir švelnumas iš jūsų pusės būtų labai naudingi?
II. IŠMINTIS IR GUDRUMAS
Perskaitykite Jok 3, 15–16. Kaip apaštalas aprašė žemišką gudrumą? Kaip pastarasis pasireiškia pasaulyje, ar net bažnyčioje?
Neturintis Dvasios, žemiškas, net „demoniškas“ arba „šėtoniškas“ gudrumas mums yra įgimtas. Tai neturėtų pernelyg stebinti. Saliamonas seniai užrašė: „Žmogui jo kelias gali atrodyti teisingas, bet galų gale jis nuveda į mirtį“ (Pat 14, 12; 16, 25). Šis gudrumas yra griaunantis iki pašaknų. Jei pavydas ir savanaudiški siekiai yra puoselėjami ir išreiškiami, natūralus padarinys bus – netvarka ir vaidai, panašiai kaip Korinte (žr. 2 Kor 12, 20, kur pavartoti keli tie patys žodžiai).
Perskaitykite Jok 3, 17–18; Jn 3, 3–7; Kol 3, 1–2. Ką šios eilutės pasako apie išmintį iš aukštybių?
Nors Jokūbas niekada tiesiogiai neužsiminė apie Šventąją Dvasią, mintis apie atgimimą iš aukštybės yra akivaizdi. Apaštalas, atrodo, labiau mėgo žemdirbystės metaforą apie sėjimą ir vaisius, galbūt paisant Jėzaus palyginimų, kuriuose žodis buvo „sėjamas“ į žmonių širdis, jiems girdint Evangeliją (žr. Mt 13, 3–9. 18–23). Išmintis iš aukštybių yra „pilna gailestingumo ir gerų vaisių“. Jau mokėmės, nepaisant to, kad kaip tikėjimo vaisių Jokūbas pabrėžė paklusnumą ir gerus darbus, gailestingumas triumfuoja net teisme (Jok 2, 13). Kitaip tariant, išmintingas žmogus bus ne tik romus ir nuolankus kaip Jėzus, bet taip pat taikingas, švelnus, gailestingas ir maloningas, pasiruošęs pamiršti kitų trūkumus, nekritiškas ar smerkiantis.
Paprasta pasukti pasaulio keliais, ar ne? Ištirkite save: kiek žemiškas gudrumas, priešingai išminčiai iš aukštybių, daro įtaką jūsų gyvensenai?
III. KARŲ IR KIVIRČŲ PRIEŽASTIS
„Iš kur atsiranda karai, iš kur tarp jūsų kivirčai? Ne iš kur kitur, tik iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų sąnariuose“ (Jok 4, 1; palyginkite su Gal 5, 17). Kokia kova apibūdinta šiose eilutėse?
Įžanginėse Jok 4 skyriaus eilutėse apibūdinti tikintieji, susiskaldę dėl karčių vidinių konfliktų. Išorinius kivirčus bažnyčioje lemia vidinės priežastys – užgaidos (graikiškame tekste pavartotas žodis hedonizmas). Šie nuodėmingi įnoriai, kuriuos Paulius metaforiškai vadina „kūnu“, aktyviai kovoja su mūsų aukštesniais, dvasiniais siekiais. Krikščionių gyvenimas apima užsitęsusią kovą, kuri, jei nesivadovaujame išmintimi iš aukštybių (Jok 3, 17), išsilieja bažnyčioje ir sukelia dvasinę traumą tarp tikinčiųjų.
Perskaitykite Jok 4, 2–3. Kokios paminėtos konkrečios nuodėmingos užgaidos, ir kaip jos paveikė bažnyčią?
Šios eilutės tiesiogiai nurodo į Dešimt Dievo įsakymų: „Geidžiate ir neturite? Tuomet žudote. Pavydite ir negalite pasiekti? Tuomet kovojate ir kariaujate. Jūs neturite, nes neprašote“ (Jok 4, 2). Pasikartojančios užuominos apie pavydą, užgaidas ir potraukį įnoriams (palyginkite su Jok 3, 14–16) atspindi nusistatymą, apie kurį Jėzus dėstė Kalno pamoksle, kad svarbūs yra ir vidiniai motyvai, o ne tik išorinis elgesys. Todėl užuomina apie nužudymą greičiausiai pavartota platesne prasme, turint omenyje ir pyktį. Ankstyvose bendruomenėse nariai vieni kitų tikriausiai nežudė. Kita vertus, Apaštalų darbų knyga moko, jog buvo laikai, ypač Jeruzalėje, kur buvo paskirtas Jokūbas, kai išdavystė galėjo lengvai privesti prie suėmimų ir bažnyčios narių mirčių.
„Bet kokio nerimo priežastis yra savimeilė. Kai atgimstame iš aukštybių, mąstysime taip, kaip Jėzus, kuris nusižemino, kad mus išgelbėtų. Tada nesieksime aukščiausių postų. Tenorėsime sėdėti prie Jėzaus kojų ir mokytis iš Jo“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 300 p.).
IV. DRAUGYSTĖ SU PASAULIU
Perskaitykite Jok 4, 2–4. Kodėl Jokūbas pavadino savo skaitytojus „svetimautojomis“? Žr. Jer 3, 6–10. 20; Iz 54, 5; Jer 2, 2; Lk 16, 13.
Užsimindamas apie biblinę sampratą – Izraelį kaip Dievo nuotaką, dvasinę neištikimybę Jokūbas prilygino tikinčiųjų polinkiui pasaulio papročiams ir pasaulietiško nusistatymo įtakai. Iš tikrųjų, jie rinkosi kitą šeimininką ir viešpatį.
Kitą eilutę, Jok 4, 5, suprasti nelengva. Pastarąją kai kurie laiko sudėtingiausia Naujojo Testamento eilute. Pagrindiniai vertimai atspindi graikiško teksto dviprasmiškumą. Vieni mano, kad žodžiu „dvasia“ nusakyta Šventoji Dvasia. Kiti mano, kad tai žmogaus dvasia. Pastarasis vertimas labiausiai dera su gramatika ir kontekstu, tačiau eilučių prasmė vis tiek nėra labai aiški.
Kaip eilutės 1–4 aiškiai moko, kad žmogaus dvasia (arba „širdis“) yra persmelkta užgaidų, kurios, savaime nebūdamos kažkokiu blogiu, buvo nuodėmės iškreiptos. Malonė yra vienintelis tikras sprendimas mūsų būklei. Tačiau išpuikėliai atsidūrė tokioje padėtyje, kai jie negali lengvai gauti šios malonės. Kažkas rašė, kad malonę mes gauname kaip elgetos, kurie laiko skardinį puodelį prieš krioklį. Tik nuolankus ir romus žmogus žino apie jo poreikį ir priklausomybę nuo malonės, nepelnytos dovanos tiems, kurie yra visiškai to neverti. Kaip rašė E. Vait: „labiausiai mums reikia Dievo gailestingumo“ (Su meile iš Dangaus, 285 p.).
Pažvelkite į save. Kas jus daro vertais išgelbėjimo? Kaip jūsų atsakymas padės jums labai greitai suvokti malonės būtinybę jūsų gyvenime? Kaip Kryžius, ir tik Kryžius, išsprendžia šią būtinybę?
V. KLUSNUMAS DIEVUI
„Taigi būkite klusnūs Dievui; priešinkitės velniui, ir jis bėgs nuo jūsų“ (Jok 4, 7). Atkreipkite dėmesį į nurodymų tvarką. Jei mes mėgintume priešintis velniui savo pačių jėgomis, ar mums kas nors pavyktų? Kai septyni žydų egzorcistai Jėzaus ir Pauliaus vardu mėgino išvartyti iš apsėstojo demoną tarsi kažkokios stebuklingos formulės pagalba, apsėstasis taip nutąsė egzorcistus, kad jie pabėgo nuogi ir sužaloti (Apd 19, 13–16). Taigi mes turime paklusti Dievui ir Jo valiai, kad pasipriešintume velniui. Iš tiesų, žengdami tokį žingsnį, mes jau priešinamės velniui.
Tuo pačiu metu nedera manyti, kad pirmieji Jokūbo laiško skaitytojai anksčiau nepakluso Dievui. Jokūbas aiškiai rašė tikintiesiems. Galbūt turime daugiau galvoti apie kasdienį klusnumą Dievui ir priešinimąsi velniui, kai pasireiškia jo gundymai.
Perskaitykite Jok 4, 8–10. Ką Jokūbas nurodė, ir kaip šie nurodymai tarpusavyje susiję? Taip pat, kaip jie susiję su paklusnumu Dievui?
Šiose eilutėse raginimas pasikeisti yra kulminacija visko, ką Jokūbas rašė nuo 3, 13. Šią savaitę jau tyrinėjome, jog dangiška išmintis ir velniškas gudrumas skiriasi, kaip ir išpuikėliai, išaukštinantys save kaip velnias (žr. Iz 14, 12–14), bei nuolankieji, nusižeminantys ir paklūstantys Dievui. Taip pat sandoroje su Dievu yra kaltinimas dėl neištikimybės (Jok 4, 4), ir pakartojamas besiblaškymas (Jok 4, 8; palyginkite su Jok 1, 8). Todėl pašaukimas paklusti Dievui viršija moralizuojantį perspėjimą; nusidėjėliai kviečiami atgailai, ką darė ir Jėzus (Lk 5, 32).
Kaip reikia atgailauti? Jokūbas pateikė žingsnius (atsižvelgiant į Ps 24, 3–6): (1) Artinkitės prie Dievo, ir Jis artinsis prie jūsų; (2) Nusimazgokite rankas, nusidėjėliai, nusivalykite širdis (ir elgesį, ir mintis); (3) Pažinkite savo skurdą, liūdėkite ir raudokite, dar kartą suvokdami, kad Dievo malonę užtikrina tik mūsų poreikio supratimas.
„Nusižeminkite prieš Viešpatį, tai Jis jus išaukštins“ (Jok 4, 10). Ką tai reiškia? Kaip išmokti nusižeminti? Kaip mes galime išmokti rodyti Jėzaus apreikštą nuolankumą?
Tolesniam tyrinėjimui: „Daugelio žmonių širdys plyšta nuo rūpesčių naštos, nes jie trokšta pasiekti šio pasaulio gerovę. Jie pasirinko tarnauti jam, priėmė jo sunkumus, perėmė jo papročius. Todėl jų charakteris subjaurotas, o gyvenimas tapo alinantis. Kad patenkintų ambicijas ir pasaulietiškas užgaidas, jie elgiasi prieš savo sąžinę ir užsikrauna sau papildomą kaltės naštą. Nuolatinis nerimas alina jų gyvybines jėgas. Mūsų Viešpats trokšta, kad žmonės nusimestų šį vergijos jungą. […] Jis įpareigoja juos pirmiausia ieškoti Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa kita žada pridėti“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 299 p.).
Klausimai aptarimui:
- Dar kartą pamąstykite apie antroje dalyje aptartas išmintį ir gudrybę bei sudarykite minčių, susijusių su išmintimi ir gudrybe, sąrašą. Dabar pagalvokite apie per šią savaitę padarytus ir įgyvendintus svarbius sprendimus. Kuo vadovavotės?
- Pirmoje dalyje paminėta, kad Dievas pažadėjo Izraeliui, jei tauta laikysis Jo įstatymų, aplinkinės tautos laikys Izraelį „protinga ir išmintinga tauta“. Bet ar dėl to Izraelis nepradėjo didžiuotis? Pasipūtimas, žinoma, yra priešingas dangiškai išminčiai, kuri veda prie nuolankumo. Kas atsitiko izraelitams, ir kaip mes galime pasimokyti, kad išvengtume jų klaidų? Kaip tinkama šventyklos tarnystės prasmės samprata buvo jų geriausia apsauga nuo išdidumo? Kaip mums šiandien Kryžius turėtų būti geriausia apsauga nuo išdidumo?
- Dar kartą perskaitykite ištrauką iš E. Vait knygos „Su meile iš Dangaus“. Kiek mes siekiame šio pasaulio gerovės? Ar pastaroji visada yra negerai? Mes galime skaityti apie žmones, kurie, paisant pasaulietiško mato, atrodo, turi viską, tačiau jų gyvenimas išsirutulioja visiškai nepalankiai. Ką tai turėtų pasakyti apie pasaulietiškos gerovės apgaulę? Svarbiausia, kaip mes galime išmokti atsispirti pasauliui ir padėti mūsų jaunimui, kuris gali lengvai patikėti melagingais pasaulio pažadais, nepatekti į šiuos spąstus?
- 4. Pamąstykite apie nuolankumą. Kodėl pastarasis yra itin svarbus krikščionims? Kodėl pasididžiavimas yra mirtinas tiems, kurie nori sekti Jėzumi?