Spalio 5–11 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 1, 31–2, 3; Iš 39, 32. 43; 25, 9; Hbr 8, 5; Jn 2, 19–21; 1 Kor 3, 16–17; Apr 21, 1–22.
Įsimintina eilutė: „Tie žmonės tarnauja dangiškųjų dalykų paveikslui ir šešėliui, panašiai kaip buvo pamokytas Mozė, kai rengėsi statyti padangtę: Žiūrėk, – sakyta jam, – kad viską padarytum pagal tą pavyzdį, kuris tau buvo parodytas ant kalno“ (Hbr 8, 5).
Nors tikroji šventykla, kurioje vardan mūsų tarnauja pats Dievas, yra danguje, Viešpats apreiškė tiesas apie dangiškąją šventyklą mums čia, žemėje.
Dievas padarė Edeno sodą kaip šventyklos simbolį. Dangiškąją šventyklą ir jos paskirtį išgelbėjimui simbolizavo žemiškoji padangtė ir izraelitų šventykla.
Jėzuje, žinoma, šventykla buvo apreikšta žmoguje. Ir galiausiai dangiškoji šventykla nusileis į naująją žemę.
Tyrinėjant paaiškės, kad naudodamas sąvokas, susijusias su dangiškąja šventykla, Dievas atskleidė tiesą. Šią savaitę patyrinėsime kai kurias šias sąvokas.
I. PIRMOJI „ŠVENTYKLA“ ŽEMĖJE
1. Tyrinėjantys Bibliją žmonės pastebėjo, kad Edeno sodas daug kuo panašus į vėliau Izraelyje pastatytas šventyklas. Tai rodo, jog Edenas buvo pirmoji simbolinė „šventykla“ žemėje. Štai tam tikros paralelės tarp Edeno ir šventyklos:
a) Pasakojimo apie pasaulio sukūrimą pabaigoje ir aprašyme apie dykumoje pastatytą padangtę vyrauja tie patys trys elementai – patvirtinimas, užbaigimas ir palaiminimas. Pastarieji išreikšti tais pačiais žodžiais (palyginkite žodžius visa ar visi, padaręs, padarę ar padarė ir palaimino Pr 1, 31; 2, 3 ir Iš 39, 32. 43; 40, 33).
b) Dievas vaikščiojo sode (Pr 3, 8) bei keliavo su izraelitais palapinėje ir padangtėje (2 Sam 7, 6–7).
c) Adomas turėjo dirbti ir rūpintis sodu (Pr 2, 15). Panašūs veiksmažodžiai pavartoti nusakant levitų tarnystę Padangtėje (Sk 3, 7–8).
d) Sodo simboliką galima įžvelgti visoje šventykloje (Iš 25, 31–36; 1 Kar 6, 18).
e) Kerubai saugojo sodą (Pr 3, 24); du kerubai dengė malonės sostą (Iš 25, 18–22).
f) Pasaulis buvo kuriamas šešias dienas. Kiekviena diena prasidėjo Dievo ištartais žodžiais, o po šešių dienų buvo padaryta sabata. Ryšium su padangtės statyba Išėjimo knygoje šešis kartus parašyta: „Viešpats kalbėjo Mozei“ (Iš 25, 1; 30, 11. 17. 22. 34; 31, 1), o galiausiai buvo pasakyti sabatos poilsio įsakai (Iš 31, 12–17).
g) Padangtė buvo baigta pirmo mėnesio pirmą dieną (Iš 40, 17), hebrajams Naujųjų metų dieną, kuri primena pasaulio kūrimo pabaigą.
Nereikėjo smulkiai išdėstyti šių paralelių Pr 2, nes senovės žmonės jas įžvelgė. Pavyzdžiui, antrojo amžiaus prieš Kristų hebrajų raštuose parašyta, kad „Edeno sodas buvo šventykla ir Viešpaties buveinė“.
Edenas yra vadinamas Dievo ir Viešpaties sodu (Iz 51, 3; Ez 28, 13; 31, 9). Tai buvo Dievo buveinė žemėje, vieta, kurioje mūsų pirmieji tėvai turėjo Jį garbinti ir bendrauti su Juo. Todėl didžiausia netektis po nuopuolio buvo ne Adomo ir Ievos pašalinimas iš sodo, bet jų pašalinimas nuo Dievo Artumo.
Įsigilinkite į žodžio šventykla reikšmę. Kokios mintys kyla? Kokie dalykai jums šiandien prilygsta „šventyklai“? Kaip jūsų supratimas, susijęs su šventykla, padeda jums geriau suvokti, ką Dievo šventykla suteikia mums?
II. PAVYZDŽIO ATVAIZDAS
2. Perskaitykite Iš 25, 9. 40; Hbr 8, 5; 9, 23–24. Koks yra santykis tarp žemiškosios ir dangiškosios šventyklos?
Šventasis Raštas aiškiai moko, kad ne Mozė sugalvojo padangtę, bet ją pastatė pagal Dievo nurodymus ant kalno (Iš 26, 30; 27, 8; Sk 8, 4). Žemiškoji šventykla turėjo būti pastatyta „pagal pavyzdį“ (Iš 25, 9. 40). Žodis pavyzdys (hebrajiškai – tabnit) nusako idėją arba kopiją, todėl galima teigti, kad Mozė matė mažą dangiškosios šventyklos pavyzdį, pagal kurį buvo pastatyta žemiškoji šventykla.
Taigi dangiškoji šventykla yra originalas, pagal kurį buvo pastatytos Izraelio šventyklos. Taip pat akivaizdu tai, kad negalima prilyginti dangiškąją šventyklą dangui. Dangiškoji šventykla yra „danguje“ (Apr 11, 19; 14, 17; 15, 5). Žodžiai dangiškoji šventykla ir dangus nėra sinonimai.
Laiške hebrajams suprantamai paaiškinta, kad dangiškoji šventykla yra tikra. Dangiškoji šventykla vadinama tikrąja padangte (Hbr 8, 2), taip pat – aukštesne ir tobulesne (Hbr 9, 11), o žemiškoji – dangiškosios paveikslu ir šešėliu (Hbr 8, 5). Kaip šešėlis yra tik netobulas tikrovės atspindys, taip žemiškoji šventykla yra tik dangiškosios atspindys. Nepaisant to, kad žemiškoji šventykla yra ribota, ji atspindi dangiškosios tikrovę.
Santykis tarp dviejų šventyklų vadinamas tipologija. Tai pranašiškas dangaus sumanymas, apimantis dvi atitinkančias istorines tikroves, vadinamas pirmavaizdžiu (originalu) ir atvaizdu (kopija). Kadangi atitikmenys yra akivaizdūs nuo pirmavaizdžio (originalo) iki atvaizdo (kopijos), Laiške hebrajams dangiškoji šventykla, kurią matė Mozė, vadinama pavyzdžiu (Hbr 8, 5), o žemiškoji šventykla – atvaizdu (Hbr 9, 24). Ši tiesa patikina, kad dangiškoji šventykla buvo iki žemiškosios. Pabrėždami fizinę dangiškosios šventyklos tikrovę, septintosios dienos adventistai tvirtai laikosi biblinio pamato.
III. JĖZUS – ŠVENTYKLA
3. Perskaitykite Jn 2, 19–21. Kodėl Jėzaus kūnas palygintas su šventykla? Taip pat žr. Jn 1, 14.
Viena iš temų Evangelijoje pagal Joną yra tai, kad atėjęs Jėzus parodė geresnę „šventyklą“. Padangtę atspindintys žodžiai yra pavartoti net Jn 1, 14. Jėzus yra Žodis, kuris „gyveno tarp mūsų; mes regėjome Jo šlovę“. Žodis gyveno graikiškai (skenoo) čia nusako „gyvenimą palapinėje arba padangtėje“ (skene). Šiame kontekste žodis šlovė primena Dievo šlovę, kuri pripildė padangtę dykumoje (Iš 40, 34–35) ir Saliamono šventyklą (2 Met 7, 1–3). Taigi, atėjęs į žemę kaip žmogus, Kristus įvykdė Dievo pažadą gyventi su Savo tauta.
Ankstesni tekstai rodo, kad Jėzus pareiškė esąs šventykla, o tai pažymi žemiškosios šventyklos paskirties pabaigą po Jo mirties (Jn 2, 19–21; Mt 27, 51). Be to, kai Jėzus sakė, kad Jis yra gyvybės duona (Jn 6, 35) ir pasaulio šviesa (Jn 8, 12), Jis galėjo nurodyti nei į maną, bet padėtinę duoną ir žvakidę, žemiškosios šventyklos reikmenis. Neabejotina nuoroda į šventyklą yra tai, kad Jėzus vadinamas Dievo Avinėliu, kuris naikina pasaulio nuodėmę (Jn 1, 29).
„Visi, kurie tarnavo šventykloje, buvo ugdomi nuolat laikyti Kristų Auka už žmoniją. Ši apeiga buvo skirta sukurti kiekvienoje širdyje meilę Dievo Įstatymui, kuris yra Jo karalystės Įstatymas. Apeiginė auka turėjo būti vaizdinė pamoka, apreiškianti Dievo meilę Kristuje. Mirštanti ir kenčianti Auka prisiėmė Sau nuodėmę, dėl kurios kaltas žmogus, ir nekalta Esybė buvo padaryta nuodėme dėl mūsų“ (E. Vait, Rinktiniai raštai, 1 t., 233 p.).
Dėl mūsų nuodėmingos prigimties lengva galvoti, kad Dievas ant mūsų pyksta. Kaip Dievo meilės apreiškimas Jėzaus gyvenime ir mirtyje padeda kiekvienam iš mūsų asmeniškai suvokti, kad Dievas myli mus nepaisant mūsų kalčių? Kaip tai turėtų skatinti mums siekti pergalių ir įveikti savąjį „aš“?
IV. Bažnyčia – šventykla
Kristui užžengus į dangų ir tapus Vyriausiuoju Kunigu dangiškoje šventykloje, žemiškoji šventykla nebeturėjo jokio realaus tikslo išgelbėjimo planui (žr. Mt 27, 50–51). Tačiau Dievas vis dar nori gyventi tarp Savo žmonių žemėje, o tai dabar įmanoma per Šventąją Dvasią. Apaštalai naudojo šventyklos simboliką perteikdami šią tiesą.
4. Perskaitykite 1 Kor 3, 16–17; 6, 19–20; 2 Kor 6, 16; Ef 2, 19–22. Atkreipkite dėmesį į šventyklos simboliką šiose eilutėse. Kokios tiesos Biblija moko čia?
1 Kor 3, 16–17 Paulius rašė Bažnyčiai kaip Kūnui, pateikdamas tikintiesiems šventyklos temas, susijusias su priklausymu Dievui (1 Kor 3, 16) ir šventumu (1 Kor 3, 17). 1 Kor 6, 19–20 apaštalas taikė tuos pačius principus pavieniams tikintiesiems. Kaip šventykla, tikintysis yra šventa vieta, todėl įpareigotas gyventi šventai. Paulius naudojo šventyklos simboliką pabrėždamas raginimą gyventi tyrai ir šventai, o šiame kontekste tai susiję su lytiniu tyrumu ir ištvirkimu (1 Kor 6, 15–18). Paskutinioji Pauliaus nuoroda į Bažnyčią kaip Dievo šventyklą tinka šiam pavyzdžiui. Tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų (2 Kor 6, 14–7, 1) nėra nieko bendra, mat Bažnyčia yra sudariusi sandorą su Dievu, todėl priklauso tik Jam (2 Kor 6, 18).
Tuo pačiu metu, Bažnyčia yra ne tik Dievo šventykla, bet ir šventa kunigystė (1 Pt 2, 5. 9). Neabejotina, kad su tokia privilegija tenka ir didelės pareigos. Itin svarbu tikėjimu ir paklusnumu pavesti mūsų gyvenimą Viešpačiui, kuris davė mums labai daug, todėl mainais tikisi daug iš mūsų.
Žinoma, esame išgelbėti Kristaus teisumu, kuris dengia mus visiškai. Tačiau dėl to, kas mums buvo suteikta malone Kristuje, ko Dievas tikisi mainais iš mūsų? O dar svarbiau, kaip galime geriausiai padaryti tai, ko Jis prašo mūsų?
V. NAUJA KŪRINIJA
5. Perskaitykite Apr 7, 15–17. Kur yra išgelbėtieji ir kaip jie pavaizduoti šiose eilutėse?
Šiose eilutėse išgelbėtieji apibūdinti kaip karaliai ir kunigai, tarnaujantys Dievo rūmuose ir šventykloje (Apr 1, 6; 5, 10; 20, 6). Pažadas, kad „Sėdintysis soste išskleis ant jų padangtę“ (Apr 7, 15), primena Dievo Artumą dykumos šventykloje, kurioje Jis gyveno su senovės Izraeliu kaip tautos Vadovas. Naujojoje žemėje šventykla vėl tampa tobula vieta santykiams, kur susitinka Dievas ir išgelbėtieji. Tai garantuoja prieglobstį, apsaugą ir gyvenimą Dievo ir Jo Kristaus Artume. Tas, kuris kadaise gyveno tarp žmonių (Jn 1, 14), dabar išskleidžia padangtę ant Savo šventųjų, kad jie galėtų gyventi su Juo.
6. Perskaitykite Apr 21, 1–22. Kaip aprašyta Naujoji Jeruzalė? Kokias šiose eilutėse įžvelgiate paraleles tarp šventojo miesto ir šventyklos?
Jonas nematė šventyklos Naujoje Jeruzalėje (Apr 21, 22), tačiau tai nereiškia, kad šventyklos ten nėra. Atvirkščiai, Naujoji Jeruzalė yra šventykla ir „Dievo padangtė“ (Apr 21, 3). Keli šventyklos elementai priskiriami Naujajai Jeruzalei: tai šventas ir dangiškos kilmės miestas (Apr 21, 2. 10); jis tos pačios formos, kaip Šventų Švenčiausioji (Apr 21, 16; 1 Kar 6, 20); panašiai kaip šventyklos teritorijoje, mieste nebus nieko, kas netyra (Apr 21, 27); o visų svarbiausia, ten bus Dievas. Dievo šventykloje mes galime gyventi su Juo ir palaikyti pačius artimiausius santykius (Apr 21, 3. 7). Tai – išgelbėjimo tikslas.
Amžinybė artimų santykių su Dievu? Tuomet kodėl mums labai svarbu, kaip daug kartų rašė E. Vait, vaikščioti artimai bendraujant su Dievu dabar?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Ugdymas, 349-358 p.; Didžioji kova 626-631 p.
„Būgštavimai, kad paveldėjimas ateityje neatrodytų per daug materialus, daugelį paskatino įdvasinti netgi tas tiesas, kurios skatina mus į paveldėjimą žvelgti kaip į savo Tėvynę. Kristus užtikrino Savo mokinius, kad Jis nuėjo paruošti jiems buveinės Tėvo namuose. Tie, kurie pripažino Dievo Žodžio pamokymus, žinos daug apie savo dangiškąsias buveines. Vis dėlto `Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli` (1 Kor 2, 9). Žmonių kalba neįmanoma apibūdinti teisiųjų atpildo. Jis bus suprantamas tik tiems, kurie matys jį. Joks ribotas protas negali suvokti dieviškojo rojaus šlovės“ (E. Vait, Didžioji kova, 628 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Jūsų nuomone, kodėl svarbu suprasti, kad dangiškoji šventykla yra tikra vieta? Tuo pačiu metu, kodėl turime būti atsargūs ir pernelyg smulkmeniškai nelyginti žemiškosios ir dangiškosios šventyklos?
2. Klasėje pamąstykite daugiau apie Bažnyčią kaip „šventyklą“. Kaip suprantate šią tiesą? Taip pat, kaip mes, kaip Bažnyčia, galime geriau įgyvendinti šį itin svarbų mokymą?
3. „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir jumyse gyvena Dievo Dvasia? Jei kas Dievo šventyklą niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventykla šventa, ir toji šventykla – tai jūs!“ (1 Kor 3, 16–17). Ko šios eilutės moko mus, ir kaip mes galime pritaikyti šį mokymą savo gyvename?
4. Apmąstykite tai, kad mes jau dabar esame „kunigai“ ir kad atliksime kunigų tarnystę po Kristaus antrojo atėjimo. Kokias turime atlikti pareigas dabar, ir kokias teks atlikti Jėzui sugrįžus? Kodėl žodžio kunigas vartojimas rodo mums, kokia svarbi yra šventyklos samprata išgelbėjimo planui?