Rugpjūčio 15–21 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jn 4, 4–30; Mt 8, 5–13; Mk 5, 1–20; Mt 15, 21–28; Lk 17, 11–19; Jn 12, 20–32.
Įsimintina eilutė: „Štai Mano išrinktasis Tarnas, Mano mylimasis, kuriuo gėrisi Mano siela. Aš suteiksiu Jam Savo Dvasią, ir Jis skelbs tautoms teisingumą“ (Mt 12, 18).
Įdomu, kad ankstyvaisiais Savo metais Jėzus daug laiko praleido Galilėjoje, kuri buvo vadinama pagonių Galilėja (Mt 4, 15), nekyla abejonių dėl pagonių įtakos šiai provincijai. Pastarojoje, Nazarete, Jėzus praleido didžiąją Savo gyvenimo dalį, prieš pradėdamas Savo viešą tarnystę. Nazaretas buvo greta pagrindinių kelių, kuriais naudojosi romėnų kariuomenės daliniai ir prekybiniai karavanai. Dėl to Savo gyvenimo metais (neminint laiko Egipte) Jėzus dažnai susidurdavo su pagonimis.
Po nesvetingo sutikimo Nazarete (žr. Lk 4, 16–31), Jėzus Savo tarnystę sutelkė į kosmopolitinį (tradicijų, kultūrų mišinys) Galilėjos miestą Kafarnaumą. Ryšys su pagonimis ir jų pasauliu smarkiai praplėtė Jo tarnystę ir mokymą. Nors svarbiausia Jėzui buvo Izraelis, Kristui rūpėjo ir platesnis pasaulis. Per daugiau nei trejus Savo tarnystės metus tarp krikšto ir užžengimo į dangų, aprašyti ne mažiau kaip šeši kartai, kai Jėzus tiesiogiai susidūrė su kitataučiais. Šią savaitę tyrinėsime minėtus ryšius Evangelijos pasakojimuose.
I. SAMARIETĖ
Jėzaus laikais senovės Izraelis buvo padalytas į tris provincijas: Galilėją, Samariją ir Judėją. Samarija buvo įsikūrusi tarp Galilėjos ir Judėjos. Samariečiai garbino Izraelio Dievą, bet jie taip pat garbino pagonių dievus. Kaip pirmoji misijos vieta, Samarija buvo labai tinkama apaštalams, nes šis kraštas buvo arti Izraelio.
Perskaitykite Jn 4, 4–30. Ko galime pasimokyti iš šio pasakojimo apie tai, kaip Jėzus liudijo pagonims? Kaip Jėzus, nepaisydamas papročių, užmezgė ryšį su šia moterimi?
Samarietė buvo pasiruošusi, ji buvo gerai susipažinusi su savo tautos istorija, ir ji sumaniai klausinėjo. Savo klausimais ji pradėjo pokalbį. Tačiau iš jos klausimų ir pareiškimų Jėzus pasirinko tai, kas moteriai buvo dvasiškai naudinga. Jėzus pakeitė temą tik paprašęs samarietę atsivesti savo vyrą, žinodamas, kad ji nebuvo susituokusi, nors turėjusi kelis vyrus. Žinoma, toks prašymas buvo galimybė laimėti moterį, kad ir kaip nepatogiai ji pasijuto. Nepaisant to, tai padarydamas, Jėzus galėjo galingai jai paliudyti.
Tačiau nedera pamiršti, kas užrašyta Jn 4, 27. Mokiniai buvo nustebę, kad Jėzus kalbėjo su šia moterimi. Jėzus sulaužė keletą žydų papročių: pirmiausia, prašė samarietės duoti Jam gerti; antra, buvo su ja vienas. Izraelyje vyras negalėjo būti vienas su moterimi, nebent ji buvo šeimos narė. Jėzus paisė žydų papročių, būdamas Izraelyje. Tačiau Samarijoje Jis nebuvo saistomas žydų papročių, nors iš kitų Rašto vietų žinome, kad Jėzus atskyrė žmonių papročius ir Dievo įsakymus.
Kiek esate pasiruošę išsižadėti sau patogios aplinkos, kad galėtumėte liudyti kitiems? Kiek derėtų dėti pastangų?
II. ŠIMTININKAS
Perskaitykite Mt 8, 5–13 (taip pat žr. Lk 7, 1–10). Ko šis pasakojimas mus moko apie tai, kaip net didžiausi kultūriniai skirtumai yra peržengiami dėl Evangelijos?
Kafarnaume Romos karininkas – šimtininkas (šimto karių vadas) ieškojo Jėzaus. Izraelitus piktino juos okupavusi Romos kariuomenė, ir daug romėnų nekentė žydų. Nepaisant milžiniškos kultūrinės ir politinės atskirties, čia tarp šio romėno ir izraelitų matome glaudų ryšį.
Evangelijoje Lukas rašė, kad šimtininkas siuntė „žydų kilminguosius, prašydamas Jį ateiti“ (Lk 7, 3). Didžiai nuostabai, jie ir padarė būtent tai, prašė Jėzaus ateiti išgydyti šimtininko tarną. Kas buvo šie kilmingieji? Tekstuose nepasakyta, tačiau atrodo, kad jų nusistatymas Jėzaus atžvilgiu skyrėsi nuo kai kurių kitų vadovų.
Tuo tarpu akivaizdu, kad šimtininkas buvo tikintysis; jo žodžiai Jėzui: „tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks“ (Mt 8, 8), – buvo nuostabus jo tikėjimo paliudijimas Kristui. „Jis nelaukė, ar patys žydai priims Tą, kuris tvirtino esąs Mesijas. Kai ‘šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų’ (Jn 1, 9), užliejo ir jį, jis, nors miglotai, įžvelgė Dievo Sūnaus šlovę“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, 286 p.).
Šimtininkas suprato ir gerbė religinį žydų jautrumą. Jis žinojo, kad Įstatymas jiems draudė įeiti į pagonių namus; todėl jis paprašė, kad Jėzus pagydytų per atstumą. Tarnas išgijo. Šimtininko pagonio tikėjimas buvo apdovanotas. Jėzus nurodė, kad šimtininkas buvo didžiosios dienos, kai žmonės iš viso pasaulio galės prisijungti prie izraelitų patriarchų Mesijo puotoje, dalyvis.
Kad ir ką žmogus įžvelgtų šiuose pasakojimuose apie išgydymą, akivaizdu, kad didieji kultūriniai nesuderinamumai negalėjo išlaikyti žydus ir šį romėną atskirtus. Kokias išvadas galime padaryti apie tai, kaip mes turime išmokti peržengti tam tikrus kultūrinius skirtumus (tyra sąžine), siekiant laimėti aplinkinius?
III. REIKALAI SU DEMONAIS
Perskaitykite Mk 5, 1–20 ir Mt 15, 21–28. Kaip šie pasakojimai padeda mums suprasti Jėzaus santykius su pagonimis? Kaip mes suprantame Jėzaus žodžius kanaanietei? Be to, ko mokiniai turėjo pasimokyti, matydami Jėzų tarnaujant ne sandoros žmonėms?
Gadariečių kraštas driekėsi rytinėje Galilėjos ežero pakrantėje. Čia anksčiau dominavo graikai, tačiau kraštas tapo Romos provincijos – Judėjos dalimi. Čia gyvenęs vyras buvo apsėstas netyros dvasios, ir tai pasireiškė baisiausiais būdais. Jam tikrai reikėjo dieviškos pagalbos, kurią jis gavo.
Kad šis išlaisvinimas įvyko pagonių krašte patvirtina kiaulių buvimas. Kiaulėms prigėrus, miestelėnų reakcija į šį ekonominį nuostolį buvo įdomi; jie prašė Jėzų išeiti. Savo ruožtu Jėzus paprašė išgydytą apsėstąjį pasilikti. Jis turėjo liudyti savo kraštiečiams apie Jėzų; neabejotina, kad jo pasikeitęs gyvenimas liudijo galingiau už žodžius.
Kitu atveju, Sidono srityje gyvenusios moteriškės dukrą baisiai kankino demonas (Mt, 15, 22). Jos motina, kanaanietė, atspindi įvairias tos srities kultūras. Jos protėviai neteko šio krašto, kai pastarąjį Izraelis paveldėjo valdant Jozuei. Čia vėl matome Jėzų padedant ne izraelitams.
Kalbant su kanaaniete ir lyginant jos kraštiečius su šunyčiais Jėzaus žodžiai buvo kietoki, tačiau Jis išmėgino jos tikėjimą ir parodė jos nuolankų troškimą gauti būtiną pagalbą.
„Išgelbėtojas buvo patenkintas. Jis ištyrė jos tikėjimą Juo. Bendraudamas su ja Jis parodė, kad moteris, kuri buvo laikoma Izraelio atstumtąja, yra nebe svetima, o Dievo šeimos vaikas. Ir kaip vaikas ji turi privilegiją naudotis Tėvo dovanomis. Taigi Kristus išpildė jos prašymą ir užbaigė pamoką mokiniams“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, 368 p.).
Priešingai jų supratimui, reikėjo išmokti, kad Evangelija yra skirta ne tik izraelitams, bet ir kitoms tautoms.
IV. DEŠIMT RAUPSUOTŲJŲ
Perskaitykite Lk 17, 11–19. Ko mus moko šios eilutės, nepaisant mūsų tautybės ar kilmės?
Pirmiausia atkreipkite dėmesį, kad visi raupsuotieji pažinojo Jėzų. Jie kreipėsi į Jį ir vardu, ir titulu, prašydami įsikišimo. Taip pat įdomu, kad jie nebuvo apvalyti iškart. Jiems buvo liepta eiti ir pasirodyti kunigams, kaip parašyta Kun 14, 2. Tai, kad jie apsisuko ir nuėjo, parodė jų tikėjimą Jėzumi ir Jo galia išgydyti.
Tačiau už tai, ką Jėzus padarė, padėkojo tik samarietis. Devyni nepamiršo nueiti pas kunigus, bet jie nepasirūpino padėkoti Gydytojui. Tekste parašyta, kad samarietis sugrįžo atgal dar prieš eidamas pas kunigus. Nors tekste nepasakyta, kad kiti devyni buvo izraelitai, dėl vietovės tai yra aišku; be to, Lukas konkrečiai paminėjo, kad raupsuotasis buvo samarietis ir kad Jėzus pavadino jį svetimtaučiu (Lk 17, 18), todėl tikėtina, kad kiti devyni buvo izraelitai. Nors pastarieji paprastai neturėdavo reikalų su samariečiais, dėl jų ligos nebuvo atsižvelgta į tautybę. Bendra nelaimė ir tragedija, Alberto Šveicerio vadinta „bičiulyste kančiose“, panaikina etninę atskirtį. Bendra būtinybė būti apvalytiems, išgydytiems ir išgelbėtiems atvedė raupsuotuosius pas Jėzų.
Nepaisant to, samariečiai ir kiti svetimtaučiai nebuvo tiesioginis Jėzaus tarnystės tikslas – „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis“ (Mt 15, 24). Pirmiausia Jis planavo įsteigti tvirtą misijos centrą tarp izraelitų. Tačiau tarnaudamas, Jis paliudijo Savo sekėjams, kad Evangelija turi būti skelbiama visam pasauliui. Nors tai buvo suprasta tik po Jo prisikėlimo, net iki tol Jėzus darė tai, kas turėjo padėti mokiniams suprasti, kad pasaulinė misija taps pagrindiniu jų uždaviniu.
Nors visi šie žmonės parodė tikėjimą, tik vienas iš jų sugrįžo ir padėkojo Dievui už tai, ką jis gavo. Ką tai pasako apie šlovinimo ir padėkos svarbą mūsų tikėjimui? Už ką jūs turite būti dėkingi? Pagalvokite, kokie būtumėte laimingesni, jei nuolat tai prisimintumėte, ir kas yra geriau už padėką Dievui dėl visko?
V. GRAIKAI IR JĖZUS
„Tarp atėjusių per šventes Dievo pagarbinti buvo ir graikų. Jie kreipėsi į Pilypą, kilusį iš Galilėjos miesto Betsaidos, prašydami: ‘Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų!’ Pilypas nuėjo ir pasakė Andriejui, paskui jie abu – Andriejus ir Pilypas – atėję pranešė Jėzui. O Jėzus jiems tarė: ‘Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus’“ (Jn 12, 20–23).
Kaip šis įvykis (Jn 12, 20–23) padeda mums suprasti nuoširdų visų žmonių išgelbėjimo vilties šauksmą, ieškant atsakymų, kuriuos galima rasti tik Jėzuje?
Šie graikai greičiausiai buvo atsivertę į judaizmą, nes jiems buvo leista ateiti į Šventyklos teritoriją, bent jau į išorinį kiemą. Komentatoriai pastebi, kad šie graikai kreipėsi į Pilypą, kuris, nors buvo izraelitas, turėjo graikišką vardą, kuris ir galėjo graikus patraukti. Nors pradinį krikščionišką darbą gali atlikti misionieriai iš užsienio, kurie pasižymi kultūriniu sąmoningumu ir geranoriškumu suprantant žmones, kuriuos jie nori laimėti Kristui, efektyviausi yra turintieji bendrų savybių su tiksline grupe asmenys.
Graikai atvyko vos keletui dienų likus iki Jėzaus nukryžiavimo. Juos, be abejo, nustebino Kristaus žodžiai apie Jo kančias, mirtį ir galutinę pergalę. (Balsas iš dangaus taip pat privertė juos pamąstyti.) Jėzus turėjo būti padrąsintas jų noru pamatyti Jį. Graikų atėjimas buvo pasaulinės evangelizacijos pradžia. Tai numatė net fariziejai, sakę: „Štai visas pasaulis eina paskui Jį!“ (Jn 12, 19)
Čia skaitome apie ne žydus, kurie norėjo ateiti pas Jėzų. Koks ženklas, kad pasaulis buvo pasirengęs Jo atperkančiai mirčiai! Šie graikai, simbolizuojantys tautas, gentis ir pasaulio žmones, buvo patraukti prie Jo. Netrukus Gelbėtojo kryžius prie Jo patrauks visų kraštų ir laikų žmones (32 eil.). Mokiniai supras, kad pasaulis pasirengęs priimti Evangeliją.
Perskaitykite Jn 12, 20–32. Ką Jėzus sakė apie gyvybės praradimą, siekiant ją išlaikyti? Kodėl Jis tai pasakė tokiame kontekste? Kaip jūs patyrė, apie ką Jis kalbėjo?
Tolesniam tyrinėjimui: „Todėl Aš jums sakau: daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės dangaus karalystėje prie stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. O karalystės vaikai bus išmesti laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas“ (Mt 8, 11–12). Nors šie žodžiai buvo ištarti konkrečiame kontekste, nusakant tam tikrus žmones, būtina suprasti tam tikrą principą. Tie, kuriems buvo suteikta garbė, privalumai, kalbant apie dvasines ir teologines tiesas, turi būti atsargūs. Lengva tapti pernelyg patenkintiems dėl mums suteiktų tiesų, kurių tam tikrais atvejais niekas neskelbia ir nemoko. Pirmiausia, mes turime įsitikinti, kad esame įsitvirtinę šiose tiesose; antra, mes turime būti pasirengę mokyti šių tiesų tuos, kurie jų nežino.
Klausimai aptarimui:
1. Kryžius parodė mums absoliutų visos žmonijos bendrumą. Prieš Dievą mes visi esame nusidėjėliai, kuriems reikia išgelbėjančios malonės. Nepaisant to, daug tikinčiųjų dažnai laiko save pranašesniais už kitus. Tai per visą istoriją pasikartojantis dalykas. O jūs ir jūsų etninės, socialinės, finansinės arba kultūrinės grupės? Kaip jūs puoselėjate (ir neapgaudinėkite savęs) pranašumo jausmą tų atžvilgiu, kurie yra kitokie nei jūs? Kuo negeras toks nusistatymas, ir kaip jūs galite išmokti jį pakeisti kryžiaus papėdėje?
2. Moteris nuo šulinio grįžo ir paliudijo saviškiams apie Jėzų. Ko tai mus moko apie misijas ir konkrečios kultūros žmonių naudojimą, laimint saviškius?
3. Graikai norėjo pamatyti Jėzų. Neabejotina, jie girdėjo apie Jį arba patys matė kažkuriuos Jėzaus atliktus darbus. Jėzus, be abejo, dabar yra danguje, o Bažnyčia, Jo tauta, atstovauja Jam šioje žemėje. Ką tai reiškia mums, kalbant apie mūsų gyvenimą ir liudijimą?