Birželio 11–17 d.
DAUGIAU APRANGOS SIMBOLIKOS
Šią savaitę skaitykite: Mk 5, 24–34; Lk 8, 43–48; Jn 13, 1–16; 19, 23–24; Mt 26, 59–68; 27, 27–29.
Įsimintina eilutė: „Mat ji sau kalbėjo: ‚Jeigu paliesiu bent Jo drabužį, išgysiu!‘“ (Mk 5, 28 ).
Tam tikra prasme nestebina tai, kad aprangos simbolikoje galime įžvelgti daug pamokų. Juk apranga yra svarbi mūsų gyvenimo dalis. Apranga gali daug pasakyti apie mus. Dažnai sprendžiame apie kitus iš to, ką ar kaip jie vilki.
Šią savaitę gilinsimės į aprangos klausimą. Mokysimės apie moterį, kuri tikėjo, jog jai pakako paliesti Jo drabužį, kad išgytų, patį Jėzų, kuris nusivilko viršutinius drabužius ir ėmė plauti mokiniams kojas. Taip pat mokysimės apie išpuikusį vyriausiąjį kunigą, kuris Viešpaties akivaizdoje persiplėšė drabužius ir taip užantspaudavo savo likimą. Tuomet mokysimės apie kareivių aprengtą patyčių drabužiais Jėzų. Ir pagaliau pažiūrėsime į kareivius, metančius burtą dėl Kristaus apsiausto, kaip buvo pranašauta Senajame Testamente.
Taigi, vien aprangoje yra apsčiai simbolikos ir prasmės.
I. Kas prisilietė prie mano apsiausto?
Mk 5, 24–34 ir Lk 8, 43–48 yra užrašytas pasakojimas apie 12 metų sirgusią kraujoplūdžiu moterį. Be to, kad tai buvo pavojinga sveikatos būklė, ši liga toje kultūroje buvo siejama su apeiginio nešvarumo gėda, o tai tik didino moters kančią. Tuo tarpu gydytojai negalėjo nieko padaryti. Padėtis buvo tokia beviltiška, kad ji išleido visus savo pinigus gydymui, nors padėtis tik blogėjo. Žinoma, atsižvelgus į tų laikų mediciną, tai nestebina. Sunkiai galima įsivaizduoti, kiek kančių ir gėdos ji iškentė dėl šios ligos.
Tada pasirodo Jėzus, kuris daro neįtikėtinus stebuklus.
1. Perskaitykite Mk 5, 24–34 ir Lk 8, 43–48. Kuo gali būti reikšmingas faktas, kad moteris tikėjo, jog jai pakako paliesti Jėzaus drabužį, kad išgytų?
Šios moters tikėjimas buvo išties didis. Juk ne drabužiai išgydė ją — net ne prisilietimas. Tai buvo Dievo galia, veikianti asmenyje, kuris iš nevilties atėjo pas Viešpatį tikėjime. Ji suprato savo bejėgiškumą. Apsiausto lietimas buvo darbais apreikštas tikėjimas, o tai ir yra krikščionybė.
2. Kodėl Jėzus paklausė, kas palietė Jo apsiaustą?
Užduodamas klausimą ir paviešindamas moters poelgį bei patį išgydymą, Jėzus panaudojo ją, kad paliudytų aplinkiniams. Jis norėjo, kad kiti žinotų tai, kas įvyko, ir Jis turbūt norėjo, jog pati moteris žinotų, kad ją išgydė ne stebuklinga Jo apsiausto galia, bet tikėjimu veikianti Dievo galia. Kad ir kokia nemaloni buvo jos padėtis, dabar moteris buvo išgydyta ir galėjo paliudyti tai, ką Kristus atliko joje.
Kaip galime išmokti ateiti pas Viešpatį tikėjime, kuris žino, kad esame bejėgiai, panašiai kaip ir ši moteris? Svarbiau, kaip galime tikėti ir pasitikėti Juo, kai nesame išgydomi tuo metu, kai to tikimės?
II. Jis nusivilko viršutinius drabužius
Paskutinėmis Kristaus gyvenimo dienomis Jis susitiko su Savo mokiniais aukštutiniame kambaryje. Velykos buvo tautinė šventė, skirta paminėti išėjimą iš Egipto ir išlaisvinimą iš vergovės. Tačiau ne viskas buvo gerai. Aukštutiniame kambaryje turbūt tvyrojo įtampa. Truputį anksčiau mokiniai kovojo, kam iš jų teks aukščiausia vieta danguje. Dabar jie būrėsi švęsti Velykų, kurios turėjo priminti, kad jiems reikia gelbėjančios Dievo malonės, kad jie yra priklausomi nuo Dievo.
3. Perskaitykite Mt 20, 20–28. Kokios svarbios pamokos mokiniai visiškai nepajėgė suprasti, net praleidę nemažai laiko su Jėzumi?
Pakako, kad mokinių požiūris buvo blogas, tačiau dar buvo ir Judas, išdavikas, apsimetantis tarsi nieko bloga nevyko. Nors Jėzus turėjo priežastį jais visais bjaurėtis, ką Jis darė?
4. Perskaitykite Jn 13, 1–16. Kokią pamoką čia įžvelgiate? Kodėl tai daugeliu būdų atskleidžia, ką reiškia būti Jėzaus mokiniu?
Mokiniai buvo įpratę pasirūpinti reikiamomis priemonėmis kojoms plauti, nes gatvėse tais laikais buvo daug purvo. Mazgoti kojas buvo tarno darbas, bet mokiniai neturėjo tarnų. Ir niekas iš jų nesiimtų šios žeminančios vergo pareigos. Kai Jėzus nusivilko viršutinius drabužius ir pradėjo plauti mokinių kojas, jų širdys suminkštėjo. Jie Jėzų vadino Dievo Sūnumi. Tai, kad Dievo Sūnus turėjo lenktis ir atlikti vergo pareigą, sugėdino juos. Tekste pasakyta, kad Jėzus nusivilko viršutinius drabužius, taip parodydamas, kad Jis yra pasiruošęs nusižeminti iki reikiamo lygio, kad Jo mokiniai šio to išmoktų.
Ir dar, žinodamas, kas vyko Judo širdyje, Jėzus vis tiek nuplovė jam kojas.
Kiek nusižeminti dėl kitų naudos esate pasiruošęs jūs? Kada paskutinį kartą teko nusivilkti viršutinius drabužius ir tarnauti aplinkiniams?
III. Neplėšys savo drabužių
„Kunigas, tarp savo brolių vyriausias, ant kurio galvos išlietas patepimo aliejus ir kuris pašventintas vilkėti šventuosius drabužius, netaršys savo plaukų, neplėšys savo drabužių“ (Kun 21, 10).
5. Perskaitykite Mt 26, 59–68. Ką galima įžvelgti vyriausiojo kunigo reakcijoje (persiplėšė drabužius) į Kristaus atsakymą? Taip pat žr. Mk 15, 38; Hbr 8, 1.
Persiplėšdamas drabužius vyriausias kunigas norėjo parodyti, kad Jėzus turėjo būti nužudytas. Drabužių persiplėšimas simbolizavo Kajafo teisų pasipiktinimą ir siaubą neva šventvagiškam Jėzaus tvirtinimui, kad Jis yra Dievo Sūnus. Mozės Įstatymas draudė vyriausiajam kunigui plėšyti drabužius (Kun 10, 6; 21, 10), nes jo drabužiai simbolizavo Dievo charakterio tobulumą. Suplėšyti tuos drabužius reiškė išniekinti Dievo charakterį, Jo tobulumą. Ironija pasireiškė tuo, kad Kajafas buvo kaltas dėl Įstatymo, kurį jis gynė, nesilaikymo. Tai padarė jį netinkamu eiti kunigo pareigas. Bausmė už drabužių plėšymą – mirtis. Ironiška buvo ir tai, kad Jėzus, kuris nepadarė nieko bloga, turėjo būti nužudytas paties kunigo iniciatyva, kuris savo elgesiu nusipelnė mirties.
Drabužių persiplėšimo simbolika yra gili. Tai buvo visos žemiškos aukojimo sistemos ir kunigystės pabaiga. Žemiškai tarnystei pasibaigus, vyriausiuoju kunigu turėjo būti paskirtas Kristus, tarnausiantis dangiškoje šventykloje.
Vyriausiojo kunigo drabužiai, kupini simbolikos ir prasmės, turėjo netrukus netekti prasmės ir tapti pasibaigusios tvarkos simboliais. Baisu, kad vadovus taip apakino neapykanta, pavydas ir baimė, jog Kristui atėjus – kurį simbolizavo visa jų religija, daugelis jų (nors ne visi) nepažino Jo. Bet Jėzų kaip Mesiją priėmė paprasti žmonės, ir ėmėsi pareigų, kurias turėjo atlikti kunigai.
Kokiu būdu galima tiek pasitikėti asmeniniu teisumu bei moraliniu ir dvasiniu pranašumu, kad nebeįžvelgsime svarbių tiesų, kurių Viešpats nori mus išmokyti?
IV. Patyčių drabužiai
„Valdytojo kareiviai nusivedė Jėzų į įgulos būstinę ir surinko aplink Jį visą kuopą. Jie išrengė Jį ir apsiautė raudona skraiste. Nupynė erškėčių vainiką, uždėjo Jam ant galvos, o į Jo dešinę įspraudė nendrę. Paskui tyčiodamiesi klūpčiojo prieš Jį ir sakė: ‚Sveikas, žydų karaliau!‘“ (Mt 27, 27–29).
6. Pagalvokite, kas vyksta šiose eilutėse (Mt 27, 27–29). Kokią baisią ironiją įžvelgiate? Ką šios eilutės sako mums apie žmogišką neišmanymą, žiaurumą ir kvailumą? Kaip šios eilutės savotiškai simbolizuoja tai, kaip pasaulis elgiasi su Kūrėju ir Atpirkėju net šiandien? Taip pat žr. Lk 23, 10–11; Mk 15, 17–20.
Jėzus buvo išrengtas ir apsiaustas raudona skraiste. Galbūt ji priklausė kareiviui, galbūt ją senai išmetė Pilotas. Raudona buvo karališka spalva. Apsiausdami Jėzų skraiste, kareiviai tyčiojosi iš Jo, nes Kristus vadino save Karaliumi.
Žinoma, karalius be karūnos – ne karalius. Jėzaus kankintojai padarė Jam karūną iš erškėčių, spygliuotų krūmų, augančių Palestinoje, o į dešinę įspraudė nendrę, imituodami karališkąjį skeptrą. Tyčiodamiesi jie klūpčiojo prieš Jį, sveikindami Jį kaip žydų Karalių. Kunigai tyčiojosi iš Kristaus dvasinio autoriteto, o kareiviai – iš politinio. Tikrasis Karalius buvo išjuokiamas netikroje apeigoje, aprengtas netikrais drabužiais. Tas, kuris siūlė aprengti nuodėmingą pasaulį Savo teisumu ir tobulumu, dabar buvo aprengtas patyčių drabužiais.
Tai, kad Jėzus iškentė siaubingas patyčias, bent jau iš dalies sąlygojo Jo meilė žmonėms, kurie su Juo šitaip elgėsi. Mes, kai su mumis elgiamasi netinkamai ar pažiūrima į mus piktai, reaguojame pykdami ir priešindamiesi. Tačiau pažiūrėkite, kokį pavyzdį Jėzus mums čia parodė, kaip Jis reagavo į tokį elgesį.
Kaip jūs reaguojate, kai su jumis elgiamasi netinkamai? Ko galite pasimokyti iš Jėzaus pavyzdžio, kas galėtų padėti jums elgtis kitaip kitą kartą, kai su jumis bus elgiamasi netinkamai?
V. Pasidalijo jo drabužius, mesdami burtą
„[…] dalijasi tarpusavyje Mano drabužius ir meta kauliukus dėl Mano apdaro“ (Ps 22, 19).
Sunku įsivaizduoti žeminimą, kurį Jėzui teko patirti. Po patyčių, Jis buvo atvestas prie kryžiaus. Čia Jis neteko visko, kas Jam buvo likę, t.y. drabužių. Sumuštas, atmestas, pažemintas, pašieptas, o dabar ir apnuogintas bei nukryžiuotas, Jėzus iš tikrųjų gėrė karčią taurę, kuri buvo Jam lemta nuo pasaulio sukūrimo (Apr 13, 8 ).
7. Perskaitykite Jn 19, 23–24 (taip pat žr. Mt 27, 35). Kokią pranašišką reikšmę Biblija suteikia įvykiams prie kryžiaus, ir kodėl tai svarbu?
Kareivių akivaizdoje rutuliojosi svarbiausias visos apreikštos istorijos įvykis, o jie dalijosi tokiu nereikšmingu dalyku, kaip vienos iš aukų drabužiais!
Tačiau tai nėra nereikšminga, nes taip buvo įvykdyta biblinė pranašystė. Jonas (taip pat ir Matas) šiuos įvykius tiesiogiai sieja su Psalme, sakydamas: „Taip išsipildė Raštas“ (Jn 19, 24). Taip sustiprinamas mūsų tikėjimas.
Taip pat pagalvokite, ką tai galėjo reikšti Jėzui. Ant Jo krito viso pasaulio nuodėmių našta, atskyrimas nuo Tėvo, ir tada Jėzus pamato šiuos kareivius, tiesiai po Juo, kurie mesdami burtą dalijosi Jo drabužius, įvykdydami pranašystę. Tai turbūt Jam suteikė drąsos iškęsti tai, su kuo Jis susidūrė ant kryžiaus. Kareivių elgesys buvo dar vienas įrodymas, kad, nepaisant baisios kančios, buvo vykdoma pranašystė. Jo žemiška tarnystė artėjo prie didžios kulminacijos, ir bus pasirūpinta visų įtikėjusių žmonių išgelbėjimu.
Kokios biblinės pranašystės labiausiai stiprina jūsų tikėjimą, ypač tuomet, kai to reikia, kai jūsų tikėjimas yra išbandomas?
Toliau studijuokite: E.Vait, „The Ministry of Healing“, 59-63 p.; Su meile iš Dangaus 215–216 p.; 461–464 p.; 475–476 p.
„Jėzaus priešai nekantriai laukė Jo mirties. Jie įsivaizdavo, kad tai amžiams nutildys gandus dėl Jo dieviškos galios ir stebuklų. Jie ramino save, kad nebereiks daugiau drebėti dėl Jo įtakos. Bejausmiai kareiviai, kurie prikalė Jėzų prie kryžiaus, kovojo dėl Jo drabužių ir tunikos, kuri buvo ištisai megzta, be siūlės. Pagaliau jie nusprendė mesti burtą. Įkvėpta plunksna tiksliai apibūdino šį įvykį prieš šimtus metų: ‘Šunys Mane apgula iš visų pusių, nedorėlių gauja Mane apspinta; jie žeidžia Man rankas ir kojas; […] dalijasi tarpusavyje Mano drabužius ir meta kauliukus dėl Mano apdaro’“ (Ps 22, 16–19). (E. Vait, „The Story of Redemption“, 223–224 p.)
Aptarkite:
1. Klasėje peržiūrėkite tas Biblijos pranašystes, kurios žmones ypač drąsina. Kaip jos apreiškia mums faktą, kad Dievas iš tikrųjų davė mums labai rimtą pagrindą tikėti?
2. Apžvelkite paskutiniąsias Kristaus gyvenimo dienas ir neįtikėtiną Jo nusižeminimo, pasiaukojimo ir kentėjimo pavyzdį. Kokias pamokas galime tame įžvelgti? Kaip galime išmokti mirti sau, kaip Jėzus čia?
3. Pagalvokite apie visišką kareivių nemokšiškumą, kurie tyčiojosi iš Jėzaus, apsiausdami jį raudona skraiste ir uždėdami Jam ant galvos erškėčių vainiką. Arba tuos, kurie dalijosi Jo drabužius po Jo kojomis, visiškai nenujausdami, kas iš tikrųjų vyko. Ar vyriausiąjį kunigą, kuris persiplėšė drabužius, neva buvo teisus pasipiktinimas Kristus atsakymu. Visi šitie vyrai taip elgėsi dėl neišmanymo, ir tokiu būdu dalyvavo siaubingame nusikaltime. Ar dėl to, kad jie nežinojo, ką darą, jie yra pateisinami? Kodėl jie turi būti baudžiami už tai, kad jie tiksliai nežinojo, ką jie darė?