Spalio 24–30 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jer 23, 14–15; Jer 20; Apd 2, 37; Job 3; Jer 18, 1–10. 18–23.
Įsimintina eilutė: „Tu mane suviliojai, VIEŠPATIE, ir aš leidausi suviliojamas. Tu buvai stipresnis už mane ir nugalėjai. Aš nuolat traukiamas per dantį, kiekvienas šaiposi iš manęs“ (Jer 20, 7) [2012 metų Biblijos redakcija].
Vienas Viešpaties sekėjams suprantamas dalykas yra tai, kad tikintiesiems Jėzų, besistengiantiems vykdyti Jo valią, nėra užtikrintas lengvas gyvenimas. Galų gale, kaip parašyta: „Ir visi, kurie trokšta maldingai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami“ (2 Tim 3, 12). Šią tiesą Jeremijas patyrė asmeniškai.
Tačiau tuo pačiu metu, išmėginimų metu mūsų tikėjimas mums gali padėti išplėsti mūsų supratimą ir padėti mums ištverti sunkumus. Tai yra, ištikus nepelnytiems ir neteisingiems sunkumams ir išmėginimams (net nekyla klausimų, kad daugybė jų yra nepelnyti ir neteisingi), mes neliekame tik su beprasmybe ir tuštybe, kurią dažnai jaučia nepažįstantieji Viešpaties. Mums aiškus platesnis vaizdas, ir, žinoma, galutinė viltis, kurią Dievas siūlo mums, nepaisant to, kokia niūri būtų dabartis, ir iš šio pažinimo ir tikėjimo mes galime semtis stiprybės. Jeremijas kažką apie tai žinojo, nors, atrodo, kartais pranašas tai pamiršdavo ir dėmesį sutelkdavo tik į savo bėdas.
I. BEDIEVIAI KUNIGAI IR PRANAŠAI
Mums, atitolusiems nuo Judo daugiau nei du tūkstančius metų chronologine prasme, o kultūrine ir socialine dar labiau, sunku suprasti viską, kas vyko Jeremijo laikais. Skaitant Bibliją, ypač Dievo tautai ištartus įspėjimus, daugelis žmonių mano, kad Viešpats čia nusakytas kaip griežtas, piktas ir kerštingas. Tačiau toks supratimas yra klaidingas, pagrįstas tik paviršutinišku Šventojo Rašto skaitymu. Senajame Testamente apreikšta tas pat, kas ir Naujajame Testamente: Dievas myli žmoniją ir nori ją išgelbėti, bet Jis neverčia mūsų pasirinkti. Jei norime elgtis negerai, nepaisydami Jo prašymų, galime tai daryti. Tiesiog reikia prisiminti ne tik padarinius, bet ir tai, kad mes buvome dėl jų įspėti iš anksto.
Su kokiomis blogybėmis Viešpats turėjo reikalą Jude? Dėl ko priekaištavo Jeremijas? Jer 23, 14–15; 5, 26–31.
Čia pateiktų blogybių litanija yra tik maža dalis to, į ką puolė Dievo tauta. Iš kunigų ir pranašų pasklido bedievybė. Tai neįtikėtina ironija, nes kunigai ir pranašai turėjo būti Dievo pasiuntiniai. Ir tai tik problemų, su kuriomis Jeremijas susidūrė, pradžia.
Čia paminėtos įvairiausios blogybės: dvasinių vadovų atsimetimas; jie „drąsina nedorėlius, daro visa, kad niekas nesigręžtų nuo savo nedorumo“ (Jer 23, 14). Net kai Viešpats įspėjo dėl artėjančio teismo, pranašai teigė, kad teismo nebus. Nutolę nuo Dievo, jie pamiršo įsakymą ginti našlaičius ir rūpintis vargšais (Jer 5, 28). Tauta visaip atsimetė nuo Viešpaties. Biblijoje, bent jau Senojo Testamento pranašų knygose, užrašyta, kaip Viešpats kvietė Savo aikštingą tautą sugrįžti. Tai reiškia, kad, nepaisant visų blogybių, ir dar daugiau, Jis buvo pasiruošęs jiems atleisti ir juos išgydyti, net juos atkurti. Bet tautai atsisakius, ką dar galima padaryti?
II. JEREMIJAS ĮRAKINTAS Į TRINKĄ
Pranašų darbas visada buvo perteikti Dievo žinią, o ne skaičiuoti, kiek žmonių pastarąją priims arba atmes. Paprastai, žinios skelbimo metu ją priimančiųjų skaičius yra mažas. Pavyzdžiui, nors mes nežinome, kiek žmonių gyveno Nojaus laikais, pagrįsta manyti, kad dauguma jų žinios nepaklausė, nes patekusiųjų į laivą buvo nedaug. Tai, atrodo, kartojasi per visą žmonijos istoriją.
Perskaitykite Jer 20, 1–6. Kaip žinia buvo priimta?
Norint geriau suprasti, kas čia įvyko, geriausia perskaityti Jeremijo pranašautus žodžius, dėl kurių jam kilo bėdų su kunigu. Jer 19 užrašyta dalis šios pranašystės: „pasiųsiu šiai vietai tokią nelaimę“ (Jer 19, 3), „padarysiu, kad jie kris nuo kalavijo“, o „jų kūnus atiduosiu kaip mitalą padangių paukščiams ir laukų žvėrims“ (Jer 19, 7), „priversiu juos maitintis jų sūnų ir dukterų kūnais“ (Jer 19, 9).
Nors niekas nebūtų per daug laimingas, tapęs tokios pranašystės centru, kaip vadovas Pašhūras ypač įsižeidė. Kaip ir daugumos žmonių, jo pirminė reakcija buvo atmesti žinią; kas norėtų tikėti tokiais siaubingais dalykais? Dar daugiau, pasinaudodamas savo padėtimi, Pašhūras padarė klaidą nubausdamas pranašą. Jis nuplakdino Jeremiją pagal Įstatymą (Įst 25, 1–3) ir įrakino į trinką. Nors kitą dieną Pašhūras paleido pranašą, šis skausmingas ir žeminantis patyrimas nesustabdė Jeremijo ir toliau pranašauti, ir šį kartą ne tik prieš Judą, bet būtent prieš Pašhūrą ir jo šeimą. Greitai Pašhūro ir jo šeimos likimas virto siaubingu pavyzdžiu visiems, mačiusiems juos nelaisvės grandinėse. Čia taip pat yra pirmoji vieta Jeremijo knygoje, kur Babilonas paminėtas kaip tremties vieta. (Skyriai ir net skyrių dalys užrašyti ne chronologine tvarka.)
Įsivaizduokite išgirdus kažką panašaus išpranašauta prieš jus. Jūsų manymu, kokia būtų jūsų pirminė reakcija, priešingai tam, kokia ji turėtų būti? (Bet kokiu atveju, kokia reakcija turėtų būti?) (žr. Apd 2, 37).
III. KŪNE UŽSKLĘSTA UGNIS
Kieti Jeremijo žodžiai Pašhūrui ir tautai buvo ne jo paties; žodžiai nebuvo ištarti iš pykčio dėl įrakinimo į trinką. Tai buvo Viešpaties žodžiai žmonėms.
Tai, kas pasakyta vėliau, ištara iš Jeremijo širdies, užrašyta Šventosios Dvasios įkvėpimu. Tai nuoširdus žmogaus, kuriam tiesiog nepatiko jį ištikusios aplinkybės, rauda.
Perskaitykite Jer 20, 7–14. Ką pranašas sakė? Ko tai mus moko apie jo ir mūsų pačių žmogiškumą?
Iš pradžių pranašo žodžiai atrodo beveik šventvagiški. Stebina, kodėl Jeremijas sakė, kad Viešpats jį suviliojo, kai nuo pat pradžių Viešpats įspėjo pranašą, kad jis susidurs su didžiule priešprieša. Nepaisant to, jis teigė: „Kalbėdamas, turiu rėkti, turiu šaukti: ‘Smurtas ir skriauda!’ VIEŠPATIES žodis man atnešė nuolatinę užgaulę ir pajuoką“.
Tuo pačiu metu, kas labai svarbaus ir reikšmingo užrašyta Jer 20, 9?
Jeremijas būtų norėjęs atsisakyti ir liautis pamokslauti, bet Dievo žodis buvo kaip ugnis, įsiliepsnojusi jo širdyje, užsklęsta jo kūne. Tai galinga žmogaus, žinojusio savo pašaukimą, metafora ir, nepaisant asmeninio skausmo ir viso kito, jis ketino vykdyti šį pašaukimą (panašios mintys užrašytos Am 3, 8; 1 Kor 9, 16).
Visose šiose eilutėse matome Jeremijui tekusią kovą; matome jo išorėje ir viduje vykstančią didžiąją kovą. Vieną minutę jis šlovino Dievą už tai, kad išgelbėjo vargšus nuo nedorėlių; kitą minutę (tai tyrinėsime toliau), pranašas keikė tą dieną, kai jis gimė.
Kodėl itin svarbu, ypač esant baisioms aplinkybėms, šlovinti Viešpatį ir apmąstyti, kaip Jis apreiškė mums Savo meilę?
IV. TEBŪNA PRAKEIKTA TA DIENA
Net aršiausiems Šventojo Rašto kritikams tektų pripažinti, kad Biblijoje nevengta paminėti žmogiškųjų silpnybių ir trūkumų. Išskyrus nepriekaištingą ir be nuodėmės Dievo Sūnų, Šventajame Rašte yra vos kelios asmenybės, kurių išsamiai aprašytame gyvenime nebūtų paminėti jų trūkumai ir sugedimai. Tas pat pasakytina net apie pranašus. Jau anksčiau tyrinėjome, Dievas, kuriam šie pranašai tarnavo, yra tobulas; o pranašai – ne. Jie, kaip ir mes visi, buvo nusidėjėliai, kuriems Kristaus teisumas buvo įskaitytas tikėjimu (žr. Rom 3, 22). Nuo Nojaus iki Petro ir visi kiti buvo nuodėmės sugadinti žmonės, kurių vienintelė viltis, kaip rašė E. Vait, buvo eiti pas Viešpatį ir sakyti: „Aš neturiu nuopelnų ar gerumo, kuriais galėčiau pretenduoti į išgelbėjimą, bet prieš Dievą aš padedu viską apvalantį Dievo Avinėlio be kliaudos kraują, kuris naikina pasaulio nuodėmę. Kliaujuosi tik tuo. Dėka Jėzaus vardo galiu artintis prie Tėvo. Jo ausys, širdis klauso mano menkiausio prašymo, ir Jis pasirūpina giliausiais mano poreikiais“ („Faith and Works“, 16 p.).
Perskaitykite Jer 20, 14–18. Ką šios eilutės pasako apie pranašo nusistatymą dėl savo asmeninės padėties?
Šie žodžiai, žinoma, mums primena Jobą, kurio aplinkybės buvo daug blogesnės nei Jeremijo (žr. Job 3). Nors Jeremijas buvo patikintas vykdant Dievo valią, ir Viešpats buvo su juo, šiuo metu pranašą palaužė skausmingos jo aplinkybės. Nepriklausomai nuo jo supratimo, kas yra tiesa, dabar viską nustelbė skausmas.
Daug žmonių gali atsidurti panašiose aplinkybėse: jie gali žinoti visus Dievo pažadus, bet užvaldžius liūdesiui ir skausmui, pažadai nustumiami į šalį, ir dėmesį jie tegali sutelkti į esamas kančias. Tokia reakcija yra suprantama; nebūtinai tinkama, tačiau suprantama. Čia mes vėl matome Jeremijo žmogiškumą, kuris yra panašus į mūsų visų žmogiškumą.
Ar jūs kada nors jautėtės kaip Jeremijas čia? Jei taip, ko jūs pasimokėte iš šio patyrimo, kuris galėtų padėti jums geriau kitą kartą įveikti tokią jūsų savijautą?
V. SĄMOKSLAS PRIEŠ PRANAŠĄ
Perskaitykite Jer 18, 1–10. Kokius svarbius principus, susijusius su pranašiškuoju aiškinimu, čia randame?
Kokie dvasiniai principai įžvelgiami tose pačiose eilutėse?
Nepaisant viso blogio, Viešpats vis dar buvo pasiruošęs suteikti tautai galimybę atgailauti. Taigi čia taip pat matome Dievo siūlomą malonę tiems, kurie pastarąją priima. Net ir dabar, jie vis dar galėjo atsigręžti, nepaisant visko, ką jie padarė.
Šiose eilutėse taip pat galima pamatyti daug pranašysčių sąlygų: Dievas sako, kad Jis kažką padarys, dažnai tai reiškia bausmę. Bet jei žmonės atgailautų, Dievas nedarytų to, ką Jis sakė padarysiąs. Dievo sprendimą sąlygoja tai, kaip žmonės reaguoja. Kodėl Dievas elgtųsi kitaip? Jis neįspėtų žmones nusigręžti nuo savo piktų darbų ir tada vis tiek juos baustų, jei jie atgailavo ir išsižadėjo savo piktų kelių. Tokiu atveju Jis nebaustų, ir tai šiose eilutėse aiškiai pasakyta.
Perskaitykite Jer 18, 18–23. Žmonių manymu, kokių priežasčių jie turėjo tam, ką jie ruošėsi daryti Jeremijui? Koks yra Jeremijo labai žmogiškas atsakas?
Jeremijas turbūt turėjo jaustis visiškai nusivylęs dėl pranašą pasmerkusių žmonių, kurie jį užsipuolė sakydami: „nes ir be jo niekada nestigs nei kunigų mokymo, nei išminčių patarimo, nei pranašų žodžio“. Kokia išties vylinga gali būti širdis!
Ko turėtume pasimokyti apie atsargumą, kai kažką vykdome Viešpaties vardu? Atsakymą paruoškite pristatyti klasėje.
Tolesniam tyrinėjimui: Jer 18, 11–17 užrašytas Viešpaties paliepimas Savo tautai nustoti daryti tai, ką jie darė. Vienuoliktoje eilutėje parašyta: „Grįžkite kiekvienas iš savo nedoro kelio, taisykite savo kelius ir darbus“. Dvyliktoje eilutėje iš esmės parašyta, kad Viešpats jau žinojo, jog jie neklausys Jo įspėjimų ir raginimų ir toliau „elgsis pagal savo nedoros širdies užsispyrimą“ (12 eilutė). Tada Viešpats pasakė, ką Jis darys dėl jų nepaklusnumo. Tai viena iš daugelio vietų Biblijoje, mokančių, kad tai, jog Dievui iš anksto žinomi mūsų sprendimai, niekaip nepažeidžia mūsų laisvos valios. Galų gale, kodėl Viešpats prašytų juos nusigręžti nuo pikto, jei jie neturėtų laisvės paklusti? Taip pat, kodėl Jis baustų juos už nepaklusimą, jei jie nebūtų laisvi paklusti? Aišku, kad Viešpats žinojo, kokie bus jų laisvos valios sprendimai iki apsisprendimo. Ši svarbi tiesa taip pat akivaizdi, pavyzdžiui, Įst 31, 16–21. Dar prieš izraelitams įžengiant į Pažadėtąjį kraštą, Viešpats sakė Mozei žinantis, kad „jie kreipsis į svetimus dievus, niekindami Mane ir laužydami Mano Sandorą“ (Įst 31, 20). Tai dar vienas įrodymas, kad tai, jog Dievas iš anksto žino mūsų sprendimus, nesikerta su mūsų laisva valia mums priimant konkrečius sprendimus.
Klausimai aptarimui:
1. Įsigilinkite į paskutinį penktos dalies klausimą. Kas negirdėjo žmones sakant, kad jie kažką daro Viešpaties liepti? (Ką galima atsakyti taip teigiančiam asmeniui?) Nors neabejotina, kad Dievas mus veda, kaip mes galime išmėginti šį vedimą ir įsitikinti, kad iš tikrųjų veda Viešpats?
2. Jeremijas sakė, kad Viešpaties žodis buvo tarsi kūne užsklęsta ugnis. Kaip ir mes galime išlaikyti mumyse degančią šią ugnį?
3. Ką mes galime įžvelgti šią savaitę tyrinėtose eilutėse, kurios gali padėti mums suprasti, ką apima atgimimas ir reformacija? (Galų gale, argi ne būtent to Viešpats siekė Savo tautoje?) Pavyzdžiui, kodėl mūsų pačių nuodėmingumo suvokimas yra itin svarbus atgimimui? Turint tai omenyje, kodėl Kryžius ir Kryžiaus teikiama viltis turi būti esminiai atgimimui?