Rugsėjo 29–spalio 5 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 3, 15; Apr 12, 1–17; Iz 14, 4–21; Ez 28, 12–19; Iz 53, 6; Rom 1, 20–28; Jn 16, 2.
Įsimintina eilutė: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo ainijos ir jos ainijos; ji trupins tau galvą, o tu kirsi jai į kulną“ (Pr 3, 15).
Pagrindinė mintis: Didžiosios kovos tema sieja visas pamatines septintosios dienos adventistų tikėjimo tiesas.
Sakoma, kad būtinybė yra išradimų motina. Šiuo atveju žodis motina apibūdina šaltinį, varomąją jėgą, pamatą. Poreikis, būtinybė paskatina žmogų imtis veiksmų. Pavyzdžiui, švaresnio oro reikmė skatina ieškoti kitų energijos šaltinių, o ne tik naudoti iškastinį kurą.
Kaip išradimai, įsitikinimų sistema taip pat turi būti pagrįsta ją paaiškinančiais principais.
Septintosios dienos adventistai išpažįsta 28 pamatines tikėjimo tiesas. Pastarosios pagrįstos samprata, kurią mes vadiname didžiąja kova. Kiekviena iš 28 pamatinių tiesų yra susijusi su šia kova. Pamatines tiesas, kurias tyrinėsime šį ketvirtį, lengviausia suprasti didžiosios kovos kontekste. Šią savaitę patyrinėsime kai kuriuos iš svarbiausių šio pamato punktų.
I. DIDŽIOJI KOVA IR JOS VEIKĖJAI
Per visą žmonijos istoriją jaučiama, kad vyksta kažkokia kova tarp besivaržančių jėgų. Poetas T. S. Eliotas rašė: „Per visus nugyventus metus vienas dalykas nesikeičia. Kad ir kaip jį slėptume, jis nesikeičia. Tai amžina gėrio ir blogio kova.“ (T.S. Eliotas: „The Complete Poems and Plays“ (Niujorkas, San Diego, Londonas: Harcourt brace & Company, 1952, 98 p.) Nors šis supratimas bendras, žmonių nuomonės, dėl ko kovojama, kas kovoja ir kaip kova baigsis, radikaliai skiriasi. Tačiau, kaip septintosios dienos adventistai, priimame antgamtišką požiūrį į šią kovą, požiūrį, kurį lemia Biblijos supratimas ir kaip Biblijoje apibūdinta tai, ką mes vadiname didžiąja kova tarp Kristaus ir šėtono.
1. Perskaitykite Pr 3, 15 ir Apr 12, 1–17. Kokie veikėjai atlieka svarbiausią vaidmenį šioje kovoje? Kartais veikėjai apibūdinami simboliais. Kodėl mes tikime, kad čia aprašytos jėgos yra gyvos būtybės? Kas nutiktų mūsų tikėjimui, jei tikrą kovą tarp Kristaus ir šėtono bei mūsų vaidmenį joje „sudvasintume“?
Žmonės dažnai mini velnią, angelus ir net Dievą turėdami galvoje kažką kita. Pavyzdžiui, yra tokių, kurie žodį Dievas vartoja tik todėl, kad pastarasis atlieka tam tikrą funkciją kalboje ir visuomenėje, tačiau jų nedomina pats Dievas, koks Jis bebūtų.
Nepaisant vartojamų simbolių, nusakančių veikėjus, Biblijoje mokoma, kad jie yra tikri ir įsitraukę į tikrą kovą. Taip ir mes, kaip septintosios dienos adventistai, juos suprantame. Dauguma doktrinų, kurias tyrinėsime šį ketvirtį, nieko nereikš, jei teigsime, jog didžioji kova nėra tikra, nors toks požiūris dažnai išskiria mus iš dominuojančios kultūros.
Tiesą sakant, sekuliarizmas (sekuliarizmas – pasaulietiškumas) pasireiškė įvairiausiomis formomis per pastaruosius du šimtmečius, tačiau niekas kitas taip neapibūdina sekuliarizmo, kaip mėginimas pašalinti visą kitą pasaulietinę kalbą. Mokslui padedant, žmonės kai kuriose kultūrose vis labiau ir labiau linkę spręsti klausimus moksliškai. Angelai ir demonai nepritampa prie mokslinio mąstymo būdo, todėl šiuolaikinėje kultūroje tikėjimas antgamtiniu pasauliu palaipsniui nyksta.
Ar jūsų kultūrą stipriai paveikė mokslas ir sekuliari pasaulėžiūra? Kaip ji paveikė jus asmeniškai? Kokių šios pasaulėžiūros aspektų turime ypač saugotis?
II. LIUCIFERIO NUOPUOLIS
Nors Biblijoje nėra tiksliai paaiškintos nesutarimų tarp Dievo ir šėtono priežastys, jas galima įžvelgti kai kuriose susijusiose ištraukose, pavyzdžiui, Iz 14, 4–21 ir Ez 28, 12–19. Pastarosiose kalbama apie pagoniškuosius Tyro ir Babilono karalius, tačiau skaitant atidžiai paaiškėja, kad tai simboliai, reiškiantys šį tą daugiau, nei senovės Artimųjų Rytų valdovus. Iš tikrųjų tekste apibūdinama šėtono kilmė, padėtis ir nuopuolis.
2. 1 Tim 3, 6 Paulius įspėjo, kad tarnautoju neturi būti paskiriamas naujatikis, kuriam suklupimo akmeniu gali tapti pasididžiavimas ir dėl to jis gali pakliūti į velnio teismą. Kaip Pauliaus žodžiai nušviečia ankstesnius du tekstus, ir kaip šios trys ištraukos padeda mums suprasti kai kuriuos didžiosios kovos klausimus?
Minėtuose tekstuose iškyla bent trys klausimai: išdidumas, savarankiškumas ir nepriklausomybė. Senajame Testamente apibūdinta sukurta, priklausoma būtybė, siekianti būti savarankiška ir nepriklausoma. Tačiau nepriklausomybe visada siekiama nuo ko nors atsiriboti. 1 Jn 3, 8 parašyta, kad velnias visas nuodėmėse nuo pat pradžios; 1 Jn 3, 4 nuodėmė apibrėžta kaip Įstatymo laužymas. Tada išeina, kad šėtono nuodėmė, pasireiškusi siekimu tapti nepriklausomu ir autonomišku, simbolizuoja norą būti nepavaldžiu Dievui ir Jo Įstatymams. Taigi, atsisakydamas būti pavaldžiu Dievo Įstatymui, šėtonas parodė, kad jis nori gyventi kitomis sąlygomis. Toks maištavimas taip pat parodo, kad dangiškųjų Įstatymų sistema neva nėra ideali, neva kažkas su ja negerai. Bet, kadangi Dievo Įstatymas yra Dievo charakterio atspindys, Įstatymo netobulumas reikštų Dievo charakterio netobulumą. Trumpai tariant, šėtono maištas prieš Dievą buvo nukreiptas prieš viską.
Išdidumas, savarankiškumas, nepriklausomybė, – ką šie žodžiai reiškia jums? Kokiu būdu visiems mums gresia pavojus, kartais net labai subtilus, pakliūti į pasididžiavimo, savarankiškumo ir nepriklausomybės spąstus? Juk, esant idealioms sąlygoms, šios sąvokos nėra blogos?
III. DIEVO GINKLAS
3. „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo ainijos ir jos ainijos; ji trupins tau galvą, o tu kirsi jai į kulną“ (Pr 3, 15). Kaip šiame tekste atskleista didžioji kova?
Paslaptingas Pr 3, 15 tekstas, kuriame išpranašauta didžioji kova, atskleidžia mums Dievo taisykles šiame konflikte. Aišku, kad sukeltas priešiškumas įtrauks moters ir žalčio ainiją. Atėjus laikui, kova tarp šėtono ir moters pasieks kulminaciją, ir moters palikuonis, Jėzus iš Nazareto, mirs. Dievo pasirinktas ginklas buvo Jėzus, kuris ateis kovoti dėl moters, kęs kirtį, tačiau galiausiai sutrupins žalčio galvą. Pasirinktas ginklas buvo Jėzaus auka, pasireiškusi nesavanaudiška meile.
4. Kaip pateikti tekstai padeda suprasti kai kuriuos klausimus, susijusius su didžiąja kova? Kuo čia svarbus išgelbėjimo planas?
Palyginkite Pr 4, 4 ir Hbr 11, 4
Palyginkite Pr 12, 3; 22, 18 ir Gal 3, 16
Palyginkite Iš 25, 9 ir Hbr 8, 2
Palyginkite Iz 53, 6 ir Rom 5, 8; Mt 16, 18 ir Mt 18, 16 –20; Hbr 8, 1–2
IV. ŠĖTONO KOVA
Tyrinėjant atidžiai, praeitoje pamokos dalyje turėjote pastebėti, kaip Dievas palaipsniui atskleidė Save ir Savo tiesą didžiosios kovos kontekste. Dievas veikė per patriarchų apeigas ir izraelitų apeigas šventykloje, per atperkančią Kristaus auką, per Bažnyčią ir per Kristaus tarnystę dangiškoje šventykloje.
Tačiau šėtonas nenuilstamai dirbo, stengdamasis pakenkti Viešpaties sumanymui. Ir anksčiau, ir šiuo metu didžioji kova iš dalies vyksta dėl tų pačių klausimų.
Pavyzdžiui, patriarchalinė aukojimo sistema ir Izraelio šventyklos apeigos buvo įsteigtos Dievo priminti žmonijos Kūrėją ir išlaikyti atpirkimo viltį.
5. Kaip šėtonas stengiasi pasiglemžti ir sunaikinti tiesą apie išganymo planą, koks jis atskleistas aukojimo apeigose? Žr. Rom 1, 20–28; Įst 32, 17–18.
Žinoma, Kristaus įsikūnijimas, Jo tarnystė žemėje ir Jo atperkanti mirtis ant kryžiaus buvo Dievo sprendimo kaip nugalėti šėtoną pagrindas. Kristaus mirtis užtikrino šėtono, kuris nenuilstamai veikė prieš Kristų, sunaikinimą.
6. Ko šie tekstai (Mt 2, 1–18; 4, 1–11; 16, 21–23; 27, 39–42) moko mus apie tai, kaip šėtonas veikė prieš Jėzų?
Po mirties ir prisikėlimo Kristus įsteigė žemėje Savo Bažnyčią, kuri skelbia puolusiai žmonijai gerąją žinią apie išgelbėjimą. Nuo Bažnyčios įkūrimo šėtonas nusprendė susilpninti ir sunaikinti ją. Šiose ištraukose galima įžvelgti šėtono taktiką prieš Bažnyčią (žr. Apd 5, 17–18; 7, 54–60; 2 Tes 2, 1–4; 1 Tim 4, 1; 2 Pt 2, 1; Apr 12, 13–17).
Tuo tarpu Laiške hebrajams pasakojama apie dangiškąją šventyklą, kurioje Kristus tarnauja kaip Vyriausias Kunigas dėl nuodėmingos žmonijos (Hbr 4, 14–16; 7, 27; 9, 24). Dan 8, 11–14 galima pamatyti šėtono veiklą, susijusią su Kristaus kunigyste dangiškoje šventykloje, ir mėginimu užgrobti šią tarnystę.
Perskaitykite 1 Pt 5, 8–9. Suprasti šį įspėjimą protu yra viena, tačiau visai kas kita taikyti jį kasdieniame gyvenime. Kaip mes priešinamės velniui? Ar per dieną dažnai pastebite šėtono pastangas „praryti“ jus?
V. LIKIMAI
„Arba, jei jums nepatinka tarnauti Viešpačiui, rinkitės šiandien, kam tarnausite: dievams, kuriems jūsų protėviai tarnavo, būdami Užupyje, ar dievams amoritų, kurių krašte gyvenate; bet aš ir mano šeima tarnausime Viešpačiui“ (Joz 24, 15).
7. Kaip šis tekstas (Joz 24, 15) atskleidžia, koks didžiosios kovos klausimas, daugeliu atvejų, yra svarbiausias?
Pranašystėje mums apreikšti paskutinieji didžiosios kovos tarp Dievo ir šėtono įvykiai. 1260 metų (Dan 7, 25; 12, 7; Apr 11, 2; 12, 14; 13, 5) šėtonas, nors ne nuolat, bet atkakliai persekioja Dievo žmones. Apr 12 ir 13 aprašytuose įvykiuose šėtonas veikia per dvi žemiškąsias jėgas: į leopardą panašų žvėrį (Apr 13, 1–10) ir žvėrį, turintį du ragus (Apr 13, 11–17). Šie žvėrys panaudoja šėtono taktiką, aptartą praeitoje pamokos dalyje.
8. Apr 14 apibūdinti priešpriešiniai Dievo veiksmai šėtono taktikai, stengiantis užbaigti kovą. Kaip Apr 14, 6–13 parodo, kokiu būdu kai kurie didžiosios kovos klausimai taps akivaizdūs?
Dievo požiūriu, paskelbti su kova susijusius klausimus iš anksto yra būtina (tai simbolizuoja trys angelai). Žmonija turi būti informuota, kad žmonės galėtų asmeniškai apsispręsti.
Paskutinėje kovoje bus ištikimų Dievui žmonių. Apr 14 juos simbolizuoja skaičius 144 000. Galbūt tai milžiniška minia, sudaryta iš visų žemės tautų (Apr 7, 4). Jie ištikimai laikėsi Dievo įsakymų nelaimių metu ir pasišventė garbinti Dievą Kūrėją. Jie sulaukia Dievo pritarimo ir kartu su Juo švenčia pergalę, o neatgailavusieji yra sunaikinami (Apr 14, 14–20). Pagrindinė mintis yra tai, kad vieną dieną didžioji kova pasibaigs.
Didžiojoje kovoje likti neutraliu neįmanoma. Esame arba vienoje, arba kitoje pusėje. Rinktis būti Viešpaties pusėje gali kiekvienas (žr. Jn 16, 2). Kaip jūs žinote, kad tikrai esate Viešpaties pusėje? Paruoškite savo atsakymą pristatyti klasėje.
Papildomam tyrinėjimui: Frank B. Holbrook, „Great Controversy“, 969-1008 p., redaguota Raulio Dederen, Handbook of Seventh-day Adventist Theology.
„Biblija aiškina pati save. Vienos Rašto vietos turi būti lyginamos su kitomis. Mokinys turėtų išmokti žiūrėti į Žodį kaip visumą ir pastebėti ryšį tarp atskirų jo dalių. Jis turi žinoti, kokia pagrindinė Biblijos tema, koks buvo pirminis Dievo tikslas pasauliui, kaip kilo didžioji kova ir kaip buvo atliktas atpirkimo darbas. Jis turi suprasti dviejų besivaržančių principų esmę bei pasekti, kaip jie veikė istoriniuose raštuose ir pranašystėse iki pat didžiojo sunaikinimo. Jis turi matyti, kaip ši kova įsiveržia į kiekvieną žmogaus gyvavimo etapą; kaip kiekvienu savo poelgiu jis pats išreiškia vieną ar kitą iš dviejų priešiškų motyvų; ir kaip, suprasdamas tai ar ne, šią pat akimirką jis nusprendžia, kurioje kovos pusėje bus rastas.“ (E. Vait, Ugdymas, 222 p.)
Aptarkite:
1. Anot ištraukos iš E. Vait knygos „Ugdymas“, didžioji kova įsiveržia į kiekvieną žmogaus gyvavimo etapą. Ar šie žodžiai sutampa su jūsų asmenine patirtimi? Ar jūsų supratimas, susijęs su didžiąja kova, teikia jums stiprybę arba įžiebia neviltį, kai jūs kasdien susiduriate su pasaulyje esančia nuodėme ir kančia?
2. Kalbama, neva Kristus delsia sugrįžti. Atsižvelgiant į neteisybę ir kančios beprasmybę, atrodo, kad kiekviena diena žemėje yra dar viena diena per daug. Klasėje pasidalykite asmeniniu supratimu, susijusiu su didžiąja kova, atsižvelgdami į taip vadinamąjį „delsimą“.
3. Kiek galime būti tikri dėl galutinio kovos tarp gėrio ir blogio sprendimo? Kas jus patikina, kad blogis bus galiausiai nugalėtas? Kokių turime priežasčių tuo tikėti? Kaip, pavyzdžiui, pranašystė, užrašyta Dan 2 skyriuje, patikina mus dėl galutinio rezultato?
4. Klasėje aptarkite savo atsakymus į paskutinį pamokos penktos dalies klausimą. Atsakymas yra ypač svarbus dėl mūsų supratimo, kas bus persekiotojais paskutinėmis dienomis. Kaip mes galime pasirinkti reikiamą pusę?