Sausio 14–20 d.
Šią savaitę skaitykite: Rom 1, 18; Pr 3, 15; Rom 16, 20; 1 Pt 1, 19; Mk 10, 32–45; Mt 27, 46.
Įsimintina eilutė: „Vertas Avinėlis, kuris buvo nužudytas, imti galybę ir lobį, ir išmintį, ir stiprybę, ir pagarbą, ir šlovę, ir gyrių!“ (Apr 5, 12)
Pagrindinė mintis: Triasmenis Dievas nėra tiktai mūsų Kūrėjas, bet ir Atpirkėjas. Dievo kaip Kūrėjo vaidmuo yra glaudžiai susijęs su Jo kaip Atpirkėjo vaidmeniu. Nuodėmė yra tokia pikta, mirtina ir priešiška kūrinijai, kad tiktai pats Kūrėjas galėjo išspręsti šią problemą. Ir Jis tai padarė Jėzaus Kristaus asmenyje.
„Bet dabar Kristuje Jėzuje jūs, kadaise buvusieji toli, esate tapę artimi dėlei Kristaus kraujo“ (Ef 2, 13). Ne dėl mūsų darbų ar kažko kito, ką mes galėtume padaryti, bet dėka Jo malonės, apreikštos ant kryžiaus, mes kaip nusidėjėliai galime būti atpirkti Viešpaties ir priartėti prie Jo. Kristus prisiėmė Dievo rūstybę, kad to daryti netektų niekam iš mūsų. Tai, iš esmės, yra išganymo planas.
Paulius rašė korintiečiams: „Mat žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė, o mums, einantiems į išganymą, jis yra Dievo galybė“ (1 Kor 1, 18 ). Kryžiaus skandalas yra susijęs su tuo, kad žmogiškai mąstant tai atrodo absurdiška: Dievas, amžinas ir šventas Kūrėjas, tapo auka dėl puolusių sielų, net dėl Jo visuotinai pripažintų priešų, asmeniškai prisiimdamas bausmę už jų nuodėmes, kad jiems nereikėtų to daryti patiems! Sunku suvokti, ar ne? Atpirkimas yra itin gilus ir sudėtingas, todėl mes suprantame jį tik iš dalies. Nepajėgę visko suvokti galime tiktai garbinti.
I. Ant kryžiaus
„O Dievas mums parodė Savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5, 8).
1. Ką ši eilutė sako mums?
Ant kryžiaus, labiausiai žeminančiu būdu, Dievas triumfavo ir sugėdino priešą. Meilė, teisumas ir užuojauta buvo sujungti ypatingu aktu. Dievas atleido nusidėjėliams, prisiimdamas atpildą ir kančią už nuodėmę. Golgotoje Dievas apreiškė, koks brangus yra atleidimas.
Kristus nemirė, kad Dievas mus pamiltų. Ne, Jėzus mokė, kad Tėvo meilė yra atpirkimo šaltinis, ne pasekmė (Jn 3, 16–17). Dievas myli mus ne už tai, kad Kristus mirė už mus; Kristus mirė už mus todėl, kad Dievas mus pamilo. Kristaus atpirkimas nebuvo reikalingas, kad įtikintų Tėvą mylėti tuos, kurių Jis neapkentė. Kristaus mirtis nepagimdė nebūtos meilės. Greičiau tai buvo amžinos Dievo meilės apraiška. Jėzui niekada nereikėjo įtikinti Tėvą mylėti mus. Atkreipkite dėmesį, kaip Jis mokė šios tiesos Jn 3, 16–17; 16, 26–27.
Tikra tragedija yra tai, kad Dievo, kuriam nusidėjome, pažinimas itin sumenko. Net nejaučiame, kad turime atgailauti, nes ne visada suvokiame, kiek įžeidėme Dievą nusidėdami. Galime tapti apatiški ir nebesuprasti, kokia pikta iš tikrųjų yra nuodėmė. Šiuolaikinis religinis sentimentalumas dažnai menkina pasibjaurėjimą nuodėme. Ir galbūt todėl, kad nuodėmė mūsų daugiau nebepiktina, vis sunkiau suprasti, jog nuodėmė sukelia Švento Dievo rūstybę.
2. Paulius nesibijo aptarti Dievo rūstybę. Kaip jis išreiškia tai Rom 1, 18?
Šis stiprus teiginys nusako laiško toną, kuriame Paulius traktuoja visuotinę nuodėmės įtaką, ir detaliau apie tai dėsto kituose skyriuose iki Rom 3, 20.
Evangelija pritrenkia tuo, kad Dievas yra ir nugalėtojas, ir auka. Dėl šio dvejopo vaidmens mūsų šventas Dievas gali laikytis sandoros su jos laužytojais. Dievo meilė nepriveda prie to, kad Jis paprasčiausiai toleruoja nuodėmę ir piktą, bet pergalingai prieš tai triumfuoja. Būtent todėl, kad Dievas yra meilė, Jis prieštarauja nuodėmei ir blogiui, nes tai sugadina ir pražudo Jo mylimus vaikus. Mirtis, kurią Dievas iškentė ant kryžiaus, yra kaina už tai, kad į nuodėmę Jis žiūri rimtai, tačiau tai daro mylėdamas nusidėjėlius.
Ar jūs nuodėmę vertinate rimtai? Kokiais kriterijais naudojatės atsakymui pagrįsti?
II. Evangelija Senajame Testamente
3. Kada buvo duotas pirmas išgelbėjimo pažadas ir ką tai reiškia? Pr 3, 15.
Kalba čia yra įspūdinga. Adomas ir Ieva nusidėjo. Didžioji kova jiems buvo apibūdinta kaip priešiškumas tarp dviejų šalių. Taip pat esame patikinti, kad ši kova nebus amžina, priešo galva vieną dieną bus sutrupinta. Tai brangus pažadas linkusiems nusidėti žmonėms. Šiose eilutėse apreikšta ne tik didžioji kova, bet taip pat pasakyta, kaip ji pasibaigs.
4. Paulius sėmėsi drąsos iš Pr 3, 15. Kaip jis išreiškia tai Rom 16, 20? Ką jis nori pasakyti?
5. Pr 22, 1–19 Mozė vaizdžiai nupasakojo atpirkimą. Ko galima pasimokyti apie Kristaus atpirkimą iš šio pasakojimo?
Atkreipkite dėmesį į tai, kad paminėtas tėvas ir sūnus, keliaujantys kartu aukoti. Sūnus nešė malkas, o tėvas – ugnį ir peilį. Izaokas, gerokai jaunesnis už savo tėvą, galėjo jėga įveikti Abraomą, tačiau vietoje to įvyko du stebuklai: tėvas buvo pasiruošęs atiduoti sūnų, o sūnus – paaukoti gyvybę.
Tai galingas Kristaus aukos vardan mūsų simbolis. Kad ir kokie būtų jaudinantys šie įvykiai, tai tiktai mažas pavyzdys, kaip praėjus šimtmečiams ant to paties kalno kitas Tėvas paaukos Savo Sūnų. Tačiau šį kartą nebus parūpintas avinas. Pats Sūnus mirs ant aukuro. Tėvas iš tikrųjų paaukos Savo Sūnų, o Sūnus atiduos Savo gyvybę.
Ten, ant Morijos kalno, pasauliui buvo pristatytas labai galingas išganymo plano simbolis (tuo metu tik simbolis) ir tai, kiek kainavo atpirkti puolusią žmoniją iš nuodėmės pražūties.
III. Išganymas Izaijo knygoje
Pakeliui į Emausą Jėzus mokė du nevilties apimtus mokinius apie atpirkimą, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus (Lk 24, 27). Kokią pranašišką medžiagą Jėzus galbūt panaudojo mokant apie atpirkimą?
Labai tikėtina, kad primindamas pranašus Jėzus paminėjo ir Izaiją.
6. Perskaitykite Iz 53 sk., kur apibūdinta Viešpaties tarno kančia. Paminėkite tas detales, kurios padeda aiškiau suprasti atpirkimą.
Nors skyriuje paminėta daugybė detalių, viena jų itin išskirtinė – tarnas kentėjo dėl mūsų nusižengimų. Tai kartojama vėl ir vėl, ir tai moko, kad išganymas ir atpirkimas yra galimas tik dėka Jėzaus mirties už mus. Kaip nusidėjėliai, nusižengę Dievo Įstatymui, mes nieko negalime padaryti, kad būtume teisūs Dievo akivaizdoje. Visi mūsų geri darbai negali sutaikyti mūsų su Dievu. Vienintelis būdas mus išgelbėti – tai Jėzus, prisiėmęs kaltę už mus ir paskui suteikęs mums Savo nepriekaištingą teisumą, kurį mes priimame tikėjimu.
Jei darbais būtų galima tapti teisiais Dievo akivaizdoje, tada Jėzui nebūtų reikėję mirti už mus. Tai, kad Jis mirė, kad to reikėjo mūsų išganymui, turi būti svarbiausias įrodymas mums, kad negalime pelnyti išganymo. Tai yra visiškos malonės dovana.
7. Perskaitykite 1 Pt 1, 19; 2, 21–25. Kaip Petras panaudojo Iz 53 sk., aiškindamas mūsų atpirkimą?
Iz 53 sk. ko gero yra aiškiausias teologinis Kryžiaus paaiškinimas. Kad ir ką simbolizuotų Kryžius, aišku, kad Kristus mirė už mus, pats prisiimdamas bausmę, kurios nusipelnėme mes.
Atsižvelgiant į Iz 53 sk., pagalvokite apie paskutines Kristus gyvenimo valandas. Taip pat pagalvokite apie tai, kad Tas Asmuo yra mūsų Dievas, mūsų Kūrėjas, vienas iš Dievo Asmenų. Kaip suvokti šią nuostabią tiesą?
IV. Evangelija ir Kryžius
Ne Kristaus įsikūnijimas, Jo mokslas ar stebuklai buvo pagrindinė Jo gyvenimo dalis, bet tai, kad Jis turėjo atiduoti Savo gyvybę. Nors Jo gimimas ir tarnystė buvo antgamtiški, didžioji Kristaus gyvenimo misija buvo Jo mirtis.
Keturiose evangelijose aprašyta, kaip Jėzus stengėsi paruošti tam Savo mokinius. Tačiau jų ištikimybė Jėzui, kartu su politinio Mesijo viltimi, neleido jiems suprasti tai, ko Jėzus mokė juos.
8. Perskaitykite Mk 10, 32–45. Kaip Jėzus apibūdino artėjančią egzekuciją? (33–34 eil.). Kodėl Jokūbo ir Jono prašymas buvo netikęs? (35–37 eil.). Kodėl Jėzaus atsakymas buvo toks taiklus? (42–45 eil.).
Prieš mirtį Jėzus šventė žydų Velykas ir vakarieniavo su Savo mokiniais. Tada Jis paliko nurodymus, kad šios apeigos būtų laikomasi, kol Jis sugrįš. Tai nėra nei Jo įsikūnijimo, nei stebuklų, nei palyginimų, nei pamokslavimo, bet Jo mirties atminimas. Pačiam Kristui tai buvo svarbiausia.
Iš tiesų, keturiose evangelijose svarbiausias įvykis – nukryžiavimas. Įsikūnijimo stebuklą paminėjo tiktai Matas ir Lukas. Kristaus gimimas apibūdintas tiktai dviejuose šių evangelijų skyriuose. Morkaus ir Jono evangelijose Kristaus gimimas apskritai praleistas, o Jėzus aprašomas jau suaugęs.
Tačiau visose keturiose evangelijose akcentuota paskutinė Kristaus savaitė ir, žinoma, Jo mirtis. Peržvelkite jas ir atkreipkite dėmesį į tas kelias Kristaus gyvenimo dienas. Paskutinė Jėzaus savaitė iki Jo mirties užima nuo vieno trečdalio iki beveik pusės viso Evangelijos pasakojimo. Skaitytojas yra „priverstas“ atkreipti į tai dėmesį.
Prisiminkite savo gyvenimą, praeitį, klaidas, nuodėmes. Sąžiningai pagalvoję, ar galėtumėte pasakyti, kad už visa tai galima gauti atleidimą kažką padarant? Kodėl tada Jėzaus mirtis už jus turi būti jūsų gyvenimo centru? Kokią viltį be Jo turėtumėte?
V. Šūksmas ant Kryžiaus
Niekas taip nekenkia atpirkimo supratimui, kaip šių dienų sentimentalumas, kartais prilyginamas krikščionybei (taip stengiamasi Evangeliją pritaikyti šiuolaikiniam mąstymui). Turime kukliai pripažinti, kad tai, ką mes sakome apie Dievą, niekada neprilygs Jam pačiam, ypač kai svarstome atpirkimą. Turime išvengti pagundos sumenkinti Jėzaus mirtį ant kryžiaus iki paprasčiausio nesavanaudiškos meilės pavyzdžio. Nors tai tiesa, mums kaip nusidėjėliams tai daug daugiau negu nesavanaudiškos meilės pavyzdys, kad būtume atpirkti. Mūsų Dievas pats prisiėmė Jo paties rūstybę prieš nuodėmę.
9. Ant kryžiaus Jėzus sušuko: „Mano Dieve, Mano Dieve, kodėl Mane apleidai?“ (Mt 27, 46). Kaip turime suprasti tai? Ką Jėzus sakė, kodėl ir kaip tai padeda mums suprasti, kiek kainavo mūsų išgelbėjimas iš nuodėmės?
„Kristui, kaip mūsų pavaduotojui ir laiduotojui, buvo užkrautos visos mūsų nuodėmės… Išgelbėtojas negalėjo matyti, kas Jo laukia… Nuodėmės suvokimas, kurios naštą Dievo Sūnus užsidėjo ant pečių, dar labiau apkartino Jo kančių taurę ir draskė Jo, kaip žmogaus pavaduotojo, širdį, juk Dievo Sūnus užsitraukė Tėvo rūstybę.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, orig. 479 p.)
Ne kaip anksčiau, šioje maldoje Jėzus kreipėsi į Dievą, o ne Tėvą. Kristaus šūksmas ant kryžiaus nėra kažkoks Jo meilės pavyzdys. Ne, Dievas mirė, kad mums nebūtų lemta mirti, kad galėtume būti apsaugoti nuo to, ką nuodėmė atneša mums visiems.
Trijose evangelijose užrašyta, kad prieš mirtį Jėzus sušuko. Tai paminėta ir Laiške hebrajams (Hbr 5, 7). Šis Jėzaus šūksnis yra labiausiai persmelkiantis. Pastarajam neprilygsta joks kitas teiginys visoje Evangelijoje, ir jame mes įžvelgiame tai, ką Viešpats buvo pasiruošęs iškęsti, kad suteiktų mums išganymą.
Toliau tyrinėkite: „Deja, nesugebu išreikšti, kaip dega mano siela dėl Kristaus misijos!.. Nežinau, kaip rašikliu apibūdinti didžią permaldavimo temą bei kitas man gyvas temas. Drebu iš baimės, kad nesumenkinčiau išganymo plano pigiais žodžiais.“ (E. Vait, „Selected Messages“, 3 knyga, 115 p.)
„Begalinė Jėzaus meilė ir gailestingumas, Jo auka už mus skatina rimtai susimąstyti. Mes turime galvoti apie mūsų brangaus Atpirkėjo ir Tarpininko charakterį… Svarstant šias dangiškas temas, mūsų tikėjimas ir meilė stiprės. Tada ir mūsų maldos taps priimtinesnės Dievui. Jos bus protingos ir karštos. Mes daugiau pasitikėsime Jėzumi, kas dieną jausime Jo jėgą, gelbstinčią visus, ateinančius per Jį pas Dievą.“ (E. Vait, Kelias pas Kristų, 88 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Šventajame Rašte Dievas yra apibūdintas kaip mylintis nusidėjėlius ir nepaprastai rūstaujantis prieš nuodėmę. Kai kurie krikščionys, apibūdindami Dievo prigimtį, išrenka vieną arba kitą. Kodėl to daryti nereikia? Kodėl Dievo meilė nusidėjėliams yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl Jis rūstauja prieš nuodėmę?
2. Dievo meilė nepanaši į silpną ir kartais nepastovų meilumą, kurį mes rodome vienas kitam. Ko Kristaus kaip Atpirkėjo poelgis moko apie Dievo meilę?
3. Kaip Dievo šventumo ir mūsų nuodėmingumo supratimas padeda suvokti, kodėl mūsų išganymas kainavo tiek daug?
4. Įsigilinkite į pasakojimą apie Abraomą ir Izaoką Pr 22 sk. Kaip tai padeda mums suprasti Kristaus auką už mus? Tuo pačiu metu, kodėl simboliai negali atstoti to, ką jais mėginama paaiškinti?
Santrauka: Nuo pirmų Pradžios knygos puslapių Biblija nurodo į Kristaus mirtį ant kryžiaus, kur Jis mirė nusidėjėlio mirtimi, kad atpirktų mus kaip nusidėjėlius iš amžino sunaikinimo, kurį atneša nuodėmė. Nors Biblijoje panaudoti skirtingi simboliai ir metaforos, aiškinantys Kristaus mirtį, svarbiausia yra tai, jog Jis užėmė mūsų vietą, kaip parašyta Iz 53 sk. Jei kada panorėsite patikrinti, kad darbais negalime išsigelbėti, prisiminkite paties Dievo mirtį ant kryžiaus. Ką puolę kūriniai galėtų pridėti?