Vasario 4–10 d.
Šią savaitę skaitykite: Hbr 12, 21; Rom 7, 8–13; Job 24, 14–15; Iš 16, 4–30; Hbr 8, 10; 10, 16; Rom 13, 8–10.
Įsimintina eilutė: „Taip! VIEŠPATS mūsų teisėjas ir mūsų Įstatymų davėjas, VIEŠPATS mūsų karalius, ir Jis mus išvaduos“ (Iz 33, 22).
Pagrindinė mintis: Dievo Įstatymas yra neatskiriama visos Biblijos, Senojo ir Naujojo Testamento, dalis. Įstatymas taip pat yra Jo meilės išraiška. Taigi mylėdami atskleidžiame visą Dievo Įstatymo grožį.
Kaip septintosios dienos adventistai, dažnai girdime mintį, kad Įstatymas yra Dievo charakterio išraiška. (Jei taip, Įstatymas, apreiškiantis Jo charakterį, neturi keistis, nes Dievas nesikeičia.) Ką reiškia ši mintis, kad Įstatymas yra Dievo charakterio išraiška?
Įsivaizduokite, kad gyvenate krašte, kuriame karaliaus žodis yra įstatymas. „Valstybė – tai aš“, – sakė Prancūzijos karalius Liudvikas XIV. Tarkime, kad karalius išleido represinius, bjaurius, neapkenčiamus, nesąžiningus, šališkus ir pan. įstatymus. Argi tokie įstatymai neatspindėtų karaliaus ir jo charakterio?
Aptarkite kai kuriuos blogiausiai pagarsėjusius despotus. Kaip jų priimti įstatymai atskleidė, kokie jie buvo žmonės?
Šia prasme įstatymas atskleidžia įstatymų leidėjo charakterį. Ką tuomet Dievo Įstatymas apreiškia apie Dievą? Jei suprantame Dievo Įstatymą kaip apsaugą, kažką, kas mums naudinga, tada aiškiau suvokiame, koks yra Dievas.
Šią savaitę pažiūrėsime į Įstatymą ir Įstatymo Davėją.
I. Įstatymas prie Sinajaus
1. Perskaitykite Iš 19, 18–19; 20, 18; Įst 5, 22; Hbr 12, 21, apibūdinimus, kaip Įstatymas buvo duotas prie Sinajaus. Kodėl šis įvykis baugino?
„Izraelio žmones apėmė siaubas. Atrodė, kad pasireiškusi baisi Dievo jėga viršijo tai, ką jų drebančios širdys gali išverti. Nes kai jų akivaizdoje buvo pateikta didžioji Dievo teisingumo taisyklė, jiems kaip niekada paaiškėjo nuodėmės bjaurumas ir jų pačių kaltė šventojo Dievo akivaizdoje. Išsigandę ir apstulbę jie traukėsi nuo kalno.“ (E. Vait, „Patriarchai ir Pranašai“, 243 p.)
Nuo pat sandoros su Dievu pradžios galima pamatyti Evangeliją Įstatyme. Pastarasis niekada nebuvo išganymo priemonė, net prie Sinajaus. Jis turėjo parodyti žmonėms, kad jiems reikia išgelbėjimo. Davus Įstatymą, nedelsiant buvo pateikti nurodymai pastatyti Padangtę, kuri apreiškė jiems išgelbėjimo planą. Įstatymas turėjo parodyti žmonėms Kryžių, atpirkimo būtinybę. Nestebina tai, kad jie drebėjo prieš Įstatymą, nes pastarasis parodė jiems, kokie jie buvo nuodėmingi ir puolę.
2. Perskaitykite Rom 7, 8–13. Kaip šios eilutės atskleidžia šią svarbią tiesą? Ką Paulius sako, ką Įstatymas daro? Taip pat žr. Ps 119, 6.
Tam tikra prasme Paulius sakė tą patį, ką E. Vait rašė apie įvykius prie Sinajaus. Problema – tai ne Dievo Įstatymas, bet nusidėjėliai, sulaužę Įstatymą, o tai esame padarę visi. Paulius mokė, kad Įstatymas yra neatsiejama Evangelijos dalis, kad jis parodo mums, kokie nuodėmingi ir puolę esame.
Perskaitykite Iš 20, 1–17. Ar tenka „padrebėti“ prieš Įstatymą? Ar jis padeda suvokti kaltę? Ką jaučiate skaitydami Įstatymą ir lygindami save su juo?
II. Įstatymas iki Sinajaus
Visi septintosios dienos adventistai žino, kad prakalbus apie Įstatymą, Dešimt Įsakymų ir Sinajų, sakoma, jog visa tai buvo skirta žydams, todėl jie šiandien nebegalioja.
Tačiau, jei tai būtų tiesa, kaip paaiškintume, kad nuodėmė buvo iki Sinajaus, „nuodėmė – tai Įstatymo laužymas“ (1 Jn 3, 4)? Tiesa tokia, kad Pradžios knyga nuostabiai liudija, jog nuodėmė buvo iki prie Sinajaus Dievo duoto Įstatymo.
Pr 1 ir 2 sk. yra apibūdinta nepriekaištinga Dievo kūryba. Pr 3 sk. aprašytas Adomo ir Ievos puolimas. Kitame skyriuje, Pr 4, yra įrašas apie pirmą žmogžudystę. Kodėl Kainas žinojo, kad jis buvo kaltas dėl savo brolio nužudymo, jei Įstatymo, apibrėžiančio žmogžudystę kaip nuodėmę, nebuvo?
Dar iki Sinajaus Dievas pasmerkė žmogžudystę sandoroje su Nojumi po tvano (Pr 9, 6).
Seniausioje knygoje Biblijoje, Jobo knygoje, Dievas du kartus gerai įvertino Jobo dorą. Ką Jis sakė apie Jobo charakterį? (Job 1, 8; 2, 3). Akivaizdu, kad buvo gėrio ir blogio matas. Jobas gyveno iki Izraelio išėjimo iš Egipto, ir jis nebuvo sudaręs sandoros.
3. Perskaitykite Job 24, 14–15. Kaip šios eilutės padeda suprasti gėrio ir blogio matą?
Kai Abraomas melavo dėl Saros Abimelechui, Dievas papeikė Abraomą. Nepaisant to, kad Abimelechas buvo Geraro karalius ir ne izraelitas, Dievas laikė jį atsakingu už vedybinį tyrumą, minimą Dekaloge, ir pareikalavo, kad Sara būtų grąžinta Abraomui (žr. Pr 20, 9).
4. Ką Dievas paliudijo Izaokui apie jo tėvą Abraomą? Pr 26, 4–5.
Pr 26, 5 žavi tuo, kad hebrajai vartoja keturis skirtingus žodžius (mshmrt, mzvot, huqot ir torot (Tora – įstatymas) apibūdinti tai, kam Abraomas pakluso, įskaitant Dešimtį Įsakymų.
Kai Dievo lieptas Jokūbas sugrįžo į Betelį pastatytį aukurą Viešpačiui, jis jautė, kad jo šeimai ir visiems buvusiems su juo reikėjo atgimti. Ką jis pasiūlė padaryti? (žr. Pr 35, 2–3)
Mintis, kad Įstatymo iki Sinajaus nebuvo, yra visiškai nepagrįsta atsižvelgiant į tai, ko Biblija moko apie gyvenimą iki Sinajus.
III. Sabata iki Sinajaus
Dievas neapreiškė, kaip Jis perdavė žmonijai amžinus Savo Įstatymo principus iki Sinajaus, bet aišku ir svarbu tai, kad prie Sinajaus duotas Įstatymas nebuvo pirmas kartas, kai pasaulis susipažino su Dievo nurodymais.
Daug žmonių, turėjusių tai pripažinti, teigia, kad tiktai sabatos įsakymas, ne kiti, buvo pirmą kartą duotas prie Sinajaus, todėl jos laikosi išimtinai žydai, ir krikščionims šiandien ji neva neaktuali.
5. Ko vertas toks teiginys? Perskaitykite Pr 2, 1–3. Ko šios eilutės moko apie sabatą iki Sinajaus?
6. Iš 5, 1–5 aprašyta, kaip Mozė ir Aaronas nesutarė su faraonu, kad pastarasis leistų Izraeliui eiti atšvęsti iškilmę. Penkta eilutė pasako ypač daug. Perskaitykite Iš 5, 5. Kokių užuominų yra tekste apie sabatą?
Faraono atsakymas: „judu norite atleisti juos nuo lažo“, – atrodo gana aiškus. Nors yra keli žodžiai poilsiui apibūdinti, faraono pavartotas žodis yra pagrįstas žodžiu sabata. Faraonas Mozei ir Aaronui sakė: „Judu norite duoti jiems sabatą nuo lažo!“ Štai užuomina, jei ne kas kita, apie sabatos poilsį iki Sinajaus.
Konkretus sabatos įrodymas iki Sinajaus yra Iš 16, kai Dievas stebuklingai parūpino maną Izraeliui dykumoje. Šis 40 metų tęsęsis stebuklas prasidėjo anksčiau, negu Izraelio vaikai pasiekė Sinajų.
7. Perskaitykite Iš 16, 4–30, ypatingą dėmesį atkreipdami į 23–30 eilutes. Kaip jos įrodo septintos dienos, sabatos iki Sinajaus patyrimą?
Atkreipkite dėmesį į Viešpaties žodžius Mozei 28 eilutėje: „Kiek ilgai jūs atsisakinėsite laikytis Mano įsakymų ir pamokymų?“. Aišku, kad Dievo įsakymai ir pamokymai buvo apreikšti iki Sinajaus, įskaitant ir septintos dienos, sabatos įsakymą. Taigi, nors kažkas svarbaus įvyko, kai buvo duotas Įstatymas prie Sinajaus, patys Dešimt Įsakymų nebuvo naujiena.
Koks yra jūsų asmeninis sabatos patyrimas? Ar mėgstate ją, gal bijote jos ar ją vertinate prieštaringai? Ką galite padaryti, kad Viešpaties patyrimas Jo duotoje sabatoje būtų gilesnis ir turtingesnis?
IV. Įstatymas ir pranašai
Nesutarimų dėl to, kad Įstatymas buvo po Sinajaus, yra nedaug. Senajame Testamente yra apsčiai užuominų apie Įstatymą. Nors užuominos parodo, kad Izraelis dažnai laužydavo Įstatymą ir susilaukdavo pasekmių, yra ir tokių tekstų, kuriuose apreikšta didelė Izraelio meilė ir pagarba Įstatymui, įskaitant ir Dešimt Įsakymų, ir visas kitas taisykles bei nurodymus, Viešpaties duotus Jo žmonėms.
8. Kaip šiuose tekstuose Įstatymas yra išaukštintas? Koks juose atskleistas požiūris?
Iz 48, 17–18 Ps 119, 69–72 Ps 119, 97–103 Jer 31, 33
Priešingai populiariam įsitikinimui, nors Izraelis (idealiomis aplinkybėmis) mylėjo Įstatymą, supratę Įstatymo paskirtį niekada nelaikė jo išsigelbėjimo priemone. Žydų religija visada buvo malonės religija, nepaisant to, kad žmonės metėsi nuo vieno kraštutinumo prie kito, tai sutrypdami Įstatymą atvirai, pavyzdžiui, pirmosios šventyklos laikotarpiu, tai laikydamiesi Įstatymo raidės, gyvenant Jėzui.
Kodėl izraelitai taip mylėjo Įstatymą? Suprantant, kad žodis Įstatymas apėmė ne tik Dešimt Įsakymų, bet visą Senojo Testamento mokymą, ypač pirmas penkias Mozės knygas, paaiškėja, kad jie mylėjo išganymo, malonės, atpirkimo žinią. Jie mylėjo tokią „tiesą“, kokia ji jiems buvo apreikšta. Tai nebuvo meilė taisyklėms, bet meilė nurodymų ir principų rinkiniui, kuris, jei jo būtų laikomasi, suteiks daugybę palaimų ir išpildys daugybę pažadų, nes visa, ką Dievas davė jiems, buvo jų naudai ir gerovei.
Ar šiandien kas nors skiriasi?
Pagalvokite apie viską, ką Viešpats davė mums kaip žmonėms. Ką galime daryti, kad geriau įgyvendintume tą nuostabią šviesą, kuria buvome palaiminti?
V. Įstatymas ir Naujoji Sandora
Dešimties Įsakymų principai buvo Viešpaties duoti žmonijai iš meilės. Įstatymas buvo palaima. Klusnumas Įstatymui apsaugo nuo nuodėmės; nepaklusus tenka susidurti su neišvengiamomis Įstatymo laužymo pasekmėmis. Nereikia teologijos, kad asmeniškai įsitikintume, kokios skausmingos yra nuodėmės pasekmės. Dažnai nuodėmės padarinius galima įžvelgti veiduose tų, kurie kentė Įstatymo laužymo padarytą žalą?
Nors Naujajame Testamente, ypatingai Pauliaus raštuose, aprašomi nesupratę Įstatymo paskirties, Dievo įsakymai Naujajame Testamente pristatyti teigiamai.
9. Perskaitykite Hbr 8, 10 ir 10, 16, neišskiriant eilučių iš konteksto. Kaip čia pristatytas Dievo Įstatymas? Ar jis vis dar aktualus, ar malonė panaikino Įstatymą?
Dažnai žmonės priešpriešina Įstatymą ir Dievo meilę ar Jo malonę, neva iš tikrųjų mylint Dievo Įstatymas nereikalingas. Tam tikra prasme bet kas galėtų teigti, kad meilė viršija Įstatymą, kad iš tikrųjų mylint Dievą ir artimą atskleidžiami pagrindiniai Įstatymo principai. Bet tai nepateisina Įstatymo neigimą. Priešingai, meilė įvykdo Įstatymą; meilė yra tyriausias Įstatymo įvykdymas.
Tai panašu į automobilio dalis. Ne pastarosios yra svarbiausia. Jos skirtos, kad automobilis nuvyktų iš vienos vietos į kitą, kad galėtų važiuoti. Vis dėlto be dalių automobilis nefunkcionuotų. Įstatymo paskirtis yra panaši. Pats Įstatymas nėra svarbiausia, jis tik priemonė parodyti gilią meilę Dievui ir artimui.
10. Perskaitykite šiuos tekstus. Kaip jie padeda suprasti sąsają tarp meilės ir Įstatymo? Rom 13, 8–10; Gal 5, 14; Jok 2, 8; 1 Jn 5, 2–3.
Įsigilinkite į sąsajas tarp Dievo Įstatymo ir meilės. Prie ko priveda Įstatymo vykdymas be meilės? Prie ko priveda meilė be Įstatymo vykdymo? Užrašykite savo mintis ir atsineškite į klasę sabatoje.
Toliau tyrinėkite: „Dešimt šventų nurodymų, kuriuos Kristus davė ant Sinajaus kalno, buvo Dievo charakterio apreiškimas. Jie padarė žinoma pasauliui tai, kad žmonės yra Jam pavaldūs. Šis dešimties įsakymų Įstatymas yra didžiausios meilės, kuri gali būti parodyta žmogui, apraiška ir Dievo balsas iš dangaus, kalbantis sielai pažadu: ‘Tai daryk ir nebūsi pavaldus šėtonui’. Viešpats davė šventus įsakymus, kad jie būtų apsaugos siena Jo sukurtiems kūriniams.“ (E. Vait, „Sons ir Daughters of God“, 53 p.)
„Atpirkimo darbas nėra prievarta. Žmogui leidžiama laisvai pasirinkti, kam jis tarnaus. Kai siela atsiduoda Kristui, laisvė pasireiškia aukščiausia prasme. Nuodėmės atsisakymas yra paties žmogaus pasirinkimas. Kai norime išsilaisvinti iš nuodėmės ir šaukiamės Aukštybių pagalbos, Šventoji Dvasia įkvepia gyvybingųjų jėgų ir tuomet pasiryžtame vykdyti Dievo valią. Žmogaus laisvė galima tik tuomet, kai susivienijama su Kristumi. Nuodėmė nugali tada, kai sunaikinama sielos laisvė. Atsiduoti Dievo valiai – reiškia atkurti tikrąją žmogiškąją garbę ir orumą. Dievo Įstatymas, kuriam mes nutarėme paklusti, yra laisvės Įstatymas (Jok 2, 12).“ (E. Vait, „Su meile iš Dangaus“, 298–299 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Aptarkite jūsų atsakymus į penktos dalies klausimus apie Įstatymą ir meilę. Kas yra Įstatymo vykdymas be meilės? Kaip tai dažnai pasireiškia? Tuo pačiu metu, kas yra meilė be Įstatymo vykdymo? Kokia tai meilė, jei tai apskritai meilė? Kodėl vieno negalima atskirti nuo kito?
2. Kaip Įstatymas apreiškia Įstatymo Davėjo charakterį? Kaip Dievo Įstatymas atskleidžia, koks yra Dievas?
3. Ką E. Vait turi galvoje, rašydama apie „laisvės Įstatymą“? Kaip Įstatymo vykdymas gali būti prilygintas „laisvei“?
4. Kokius pavyzdžius galima pamatyti pasaulyje ir visur aplink mus, kas nutinka, kai žmonės sulaužo Dievo Įstatymą? Ar tai galingai liudija apie šio Įstatymo vertę ir galiojimą net šiandien?
Santrauka: Dievo Įstatymas yra Jo meilės išraiška. Mylėdami taip, kaip mus myli Dievas, iš tikrųjų atskleisime visą Įstatymo grožį ir galią.