Kovo 10–16 d.
Šią savaitę skaitykite: Iz 64, 5–8; Ps 51, 12; Hbr 8, 1–5; 1 Met 23, 5; Rom 11, 33–36; Apd 9, 1–22.
Įsimintina eilutė: „Vieno teprašau iš VIEŠPATIES, tik vieno tenoriu: gyventi VIEŠPATIES Namuose per visas savo gyvenimo dienas, gėrėtis VIEŠPATIES žavumu ir lankyti Jo šventyklą“ (Ps 27, 4).
Pagrindinė mintis: Dievas – menininkas? Ką tai reiškia? Ir ką tai reiškia mums?
Ligi šiol mokėmės šių temų, susijusių su Viešpačiu: Trejybė, Dievo šventumas ir Dievas Atpirkėjas. Tačiau Šventajame Rašte yra viena Dievo pusė, kuriai retai skiriama dėmesio, t.y. Dievui kaip menininkui.
Daug žmonių tvirtina, kad menas jų nedomina. Daug krikščionių nedaug žino apie meną. Galbūt jie žino, ką mėgsta, bet tai tik žinios apie save. Kiti pripažįsta, kad menas egzistuoja, bet jie niekada nesusimąsto apie jo vertę ar svarbą. Krikščionybėje menas dažnai buvo vertinamas dvejopai. Kartais menai buvo pasmerkti kaip nereligingi ir blogi; kartais estetika tapdavo pasaulietiška „religija“, net atsirasdavo rimtų sekėjų. Taip pat yra daug krikščionių rašytojų, bet jie retai stengdavosi susieti „grožio“ sąvoką su pagrindinėmis krikščioniškomis doktrinomis.
„Grožis yra tiesa, tiesa – grožis“, – rašė poetas Džonas Kyts (John Keats). Nors pastarasis perdėjo, Dievas iš tikrųjų yra Tiesa, ir Tiesa yra graži. Kūrinija liudija, kad Dievas yra menininkas, kad Jis myli tai, kas gražu.
I. Dievas – Puodžius
„O vis dėlto, VIEŠPATIE, Tu – mūsų Tėvas. Mes – molis, o Tu – mūsų puodžius; visi mes Tavo rankų darbas“ (Iz 64, 7).
1. Kur Biblijoje pirmą kartą apibūdinti Dievo sugebėjimai dirbti su moliu? Pr 1, 26–27. 31; 2, 7.
Pradžios knygoje parašyta, kad Dievas žmogų sukūrė iš žemės dulkių. Žodis žmogus (hebrajiškai – adam) hebrajų kalboje yra giminingas žodžiui žemė (hebrajiškai – adamah). Tai kalbinė sąsąja, pabrėžianti nuostabią tiesą apie Dievo kaip „puodžiaus“ sugebėjimus. Jis išties padarė mus iš molio. Sunku įsivaizduoti, kaip žmogus, jo kraujas ir kaulai, oda ir nervai bei kitos nuostabios mūsų kūno dalys galėjo būti padarytos iš žemės. Mūsų būtis yra žmogiškam supratimui nesuvokiamas stebuklas.
Iš dalies puodžiaus įvaizdis „veikia“. T.y. kurdamas mus Viešpats panaudojo molį. Dauguma simbolikos, kuria mėginama paaiškinti Dievo darbus ir galią, negali deramai atskleisti Jo kūrybingumo ir meniškumo. Juk joks puodžius negali paėmęs molį įkvėpti jam gyvybę.
2. Perskaitykite Jer 18, 3–10; Iz 64, 5–8; Ps 51, 12. Kaip puodžiaus simbolika, apreiškianti Dievą, panaudota šiuose tekstuose?
Be kita ko šiuose tekstuose apreikštas mūsų bejėgiškumas prieš Dievo galią. Tam tikra prasme esame molis puodžiaus rankose. Nurodinėja pastarasis, o ne molis.
Tuo pačiu metu Dievas veikia mumyse, kad atkurtų mus pagal Savo paveikslą. Kad ir kiek Dievui rūpėtų fizinė žmogaus pusė, Jam dar labiau rūpi tai, ką Jis gali mumyse atlikti. Turime pasiduoti, mirti sau ir bendradarbiauti su Viešpačiu, kuris siekia atkurti mus, kad mūsų moralė ir grožis būtų kiek galima panašesni į pirmines mūsų savybes. Žinoma, išorė gali būti graži, tačiau svarbiausia yra vidinis grožis.
Fiodoras Dostojevskis aprašė išgalvotą veikėją, kuris turėjo „gražią sielą“. Kaip jūs įsivaizduojate „gražią sielą“? Kas jūsų viduje atitinka gražios sielos supratimą ir kas jam prieštarauja?
II. Dievas – Architektas
3. Išgelbėjęs Izraelį iš Egipto vergijos, Dievas atvedė izraelitus prie Sinajaus kalno. Ten Jis su jais sudarė šventą Sandorą. Iš visų duotų nurodymų, kaip buvo įtrauktas grožis? Iš 25, 1–9.
Pirmoje Išėjimo knygos pusėje išsamiau rašoma apie stebuklingą Izraelio išgelbėjimą iš Egipto, antroje – apie grožį. Po Iš 25, 1–9 nurodymų, Iš 25, 10–31, 11 užrašyti Dievo paliepimai dėl nešiojamos Padangtės, jos įrangos ir kunigo drabužių. Nuo Iš 35, 1 iki knygos pabaigos (Iš 40, 38) užrašyti išsamūs Dievo nurodymai ir tai, kaip juos vykdyti. Šiame įraše yra daug informacijos, susijusios su menu.
Skaityti šias detales šiandieniniam krikščioniui yra nuobodu. Bet Dievui buvo malonu ne tik pateikti daugelį šių nurodymų išvaduotiems vergams, bet ir įtraukti tai į Šventąjį Raštą. Beveik penkiasdešimtyje skyrių pirmose penkiose Biblijos knygose yra užrašyti tikslūs Dievo nurodymai, susiję su šventovės grožiu. Jis pateikė ne tik architektūrinius brėžinius, bet ir apibūdino įrangą. Svarbu, kad ant Sinajaus kalno Dievas davė ne tik Dešimt įsakymų, nurodymus, susijusius su Sandora, bet ir konkrečiai apibūdino, kaip išpuoselėti padangtę, panaudojant beveik visus įmanomus meniškus sugebėjimus.
Dievas buvo viso šito architektas. Jis net įkvepė amatininkus, atlikusius smulkiąją apdailą. Žmogiškiems sumanymams vietos palikta nebuvo. Penkiose Mozės knygose yra daugiau skyrių, susijusių su padangtės planais, jos įranga, nei bet kuria kita tema.
4. Pagal kokį pavyzdį buvo padaryta žemiškoji šventykla, ir ką tai sako apie Dievo meilę grožiui? Iš 25, 9; Hbr 8, 1–5.
Jei žemiškoji šventykla buvo tik dangiškosios „šešėlis“, vargu ar galime įsivaizduoti tikrosios šventyklos grožį, tos, kurią pastatė pats Dievas.
Jūsų nuomone, kodėl buvo svarbu, kad šventykla būtų graži? Galbūt, kad žmonėms įkvėptų baimę Dievo galiai ir didybei? Gal padėti pajausti asmeninę reikmę tokio grožio akivaizdoje? Kaip šventovės didingumas geriau padeda suvokti Dievo charakterį, lyginant su mūsų pačių žemiškumu ir nuodėmingumu?
III. Dievas – Muzikas
„Keturi tūkstančiai bus vartininkai ir keturi tūkstančiai šlovins VIEŠPATĮ instrumentais, kuriuos aš sumaniau šlovės giesmėms“ (1 Met 23, 5).
Pamėginkite įsivaizduoti: keturi tūkstančiai groja muzikos instrumentais ir šlovina Viešpatį! Tai turbūt buvo nuostabios pamaldos.
Dievo meniniai sugebėjimai neapsiriboja vaizduojamuoju menu. Šventajame Rašte randame, kad kartu su šventa architektūra Dievas įkvėpė ir Izraelio liturgiją. Dievas mėgsta ir gražią muziką.
5. Kaip karalius Dovydas apibūdina psalmių kompoziciją, kuri buvo naudojama Izraelyje garbinant Viešpatį? 2 Sam 23, 1–2.
Dovydo žodžiai aiškiai pasako, kad Viešpats įkvėpė jį parašyti psalmes. Tai nereiškia, kad Viešpats jam užrašė žodžius ir muziką. Tai reiškia, kad Dievui rūpėjo muzika, kurią jis grojo. Kitu atveju, kam vargintis įkvėpti Dovydą?
6. Perskaitykite 2 Met 29, 25. Ką tai sako apie Viešpaties vaidmenį muzikoje, kuri buvo grojama pamaldų metu?
Kai Senajame Testamente smulkiai nupasakojamas garbinimas šventykloje, akivaizdu, kad muzika yra įspūdinga. Įsivaizduokite garbinimo atmosferą, apibūdintą 1 Met 23, 5. Keturi tūkstančiai instrumentų! Kad ir kaip skambėjo muzika, ji nebuvo nuobodi ar sausa!
Galima būtų ginčytis, kad garbinant Viešpatį reikia atsižvelgti į estetinę pusę ir kad visais laikais tautos, garbindamos savo dievus, į tai atsižvelgdavo. Tačiau Izraelis primygtinai teigia, kad Viešpats pats sumanė, kaip Jis turi būti garbinamas, įskaitant architektūrą, įrangą, kunigų drabužius ir liturgiją. Neabejotina, kad meniška kūryba Dievo Žodyje yra Jo patvirtinta. Neigiantys estetinę pusę ar tai, kad krikščionis ir menininko profesija yra nesuderinami, daro tai prieštaraudami Šventajam Raštui.
Nors šiandien muzikos, kuri buvo naudojama Izraelyje, neturime, turbūt ji buvo nuostabi ir pakylėdavo izraelitų sielas pas Viešpatį. Kokį vaidmenį muzika atlieka bažnyčioje šiandien? Kaip galime užtikrinti, kad ji atlieka tą patį vaidmenį, t.y. pakylėja mus pas Viešpatį, o nekreipia į priešingą pusę?
IV. Dievas – RAŠYTOJAS
Biblijos tyrinėtojus dažnai žavi literatūrinės Biblijos savybės. Tiesą sakant, nemažai aukštųjų mokyklų dėstomas literatūrinis Biblijos kursas. Ne todėl, kad dėstytojai tiki, jog Biblija yra Dievo Žodis, bet dėl literatūrinio jos grožio.
Krikščionys yra palaiminti ne tiktai dėl literatūrinio Šventojo Rašto grožio, bet dėl to, kad gali studijuoti tiesą apie Dievą. Be abejo, gudri pasakojimų sandara ir poezija, įkvėpta Viešpaties Dvasios (bet užrašyta Dievo pranašų), padeda mums suprasti Šventajame Rašte pristatytą tiesą.
Apaštalas Paulius, rašydamas sudėtingomis teologinėmis temomis, nuolat pabrėždavo teologines mintis galingomis literatūrinėmis priemonėmis. Pavyzdžiui, pirmuose vienuolikoje Laiško romiečiams skyrių Paulius visapusiškai apibūdina Evangeliją. Peržvelkite juos ir atkreipkite dėmesį į įvairias temas, kurias Paulius susieja.
7. Perskaitykite Rom 11, 33–36. Kas čia vyksta, atsižvelgiant į tai, ką apaštalas rašė anksčiau?
Kaip keliautojas, pasiekęs aukšto kalno viršūnę, apaštalas, apžvelgęs išgelbėjimo istoriją, ima šlovinti Dievą. Prieš apibrėždamas bendrais bruožais praktinę Evangelijos reikšmę, Paulius garbina.
Apaštalas savo laiškuose kelis kartus parodo šį subtilų literatūrinį ritmą. Prieš baigiant praktiniu patarimu, jis supina sudėtingą teologinį samprotavimą su Dievo šlovinimu.
Apreiškimo knygoje taip pat apstu įspūdingų literatūrinių priemonių, per kurias Dievas parodo išgelbėjimo istoriją. Didžiąją dalį knygos sudaro ištraukos iš Senojo Testamento. Skaitytojui pateikta be galo sudėtingų žodžių, frazių ir temų, pasiskolintų iš kitų Bibliją rašiusių žmonių. Paskutinės Biblijos knygos stilius ženkliai skiriasi nuo Pauliaus laiškų ir Evangelijų. Vietoj to esame beveik užvaldyti gilių estetinių scenų, rūpestingai sudėliotų aplink septynis dangiškos šventyklos regėjimus, kurių kiekvienas vis aiškiau apreiškia dangišką šventyklą.
Apreiškimo knyga yra didelis estetinis pristatymas. Dievas galėjo pateikti Jonui paprastą istorinį dokumentą ir taip pristatyti išgelbėjimo istoriją. Vietoj to randame stulbinančią seką, vaizduojančią didžiąją kovą tarp Kristaus ir šėtono. Šis įspūdingas apokaliptinis liudijimas buvo duotas Danieliui ir Ezechieliui.
Įsivaizduokite, jei Bibliją skaitytume tiktai kaip literatūrinę knygą. Kokias pamokas galima įžvelgti ryšium su tuo, kaip lengva turėti tiesą prieš akis ir jos visiškai nepastebėti?
V. Dievas – Skulptorius
Dievas yra ir skulptorius, tačiau ne toks, kuris kala tik iš granito ar marmuro. Jis „kala“ mūsų charakterį. Jis gali paimti nuodėmingą žmogų bei keisti jį, kol pastarasis atspindės dangaus šlovę. Dievas daug kartų paliudijo turįs tokių įgūdžių. Nuo Pradžios iki Apreiškimo knygos Šventajame Rašte skaitome apie Dievą, paimantį žmogų, kurį galėtume palaikyti nepatraukliu ir nevertu, ir padarantį jį gražiu.
8. Kokiems bibliniams veikėjams reikėjo, taip sakant, dvasinio „apdirbimo“? Kokius būtinus pokyčius jie patyrė savo gyvenime? Pavyzdžiui, Jokūbas (Pr 32, 23–31), Dovydas (Ps 51), Petras (Lk 22, 31–32), Paulius (Apd 9, 1–22). Kokius dar prisimenate biblinius veikėjus, patyrusius pokyčius?
Kitas geras pavyzdys yra Marija. „Žmonių akyse Marijos atvejis atrodė beviltiškas, bet Kristus įžvelgė joje gebėjimą daryti gera. Jis matė geresniuosius jos charakterio bruožus. Atpirkimo planas suteikė žmonijai daugiau galimybių, ir Marijoje šios galimybės turėjo realizuotis. Per Jo malonę ji tapo dieviškos prigimties dalininke. Nusidėjėlė, kurios prote gyveno demonai, suartėjo su Gelbėtoju bendrystėje ir tarnystėje. Tai buvo ta pati Marija, kuri sėdėjo prie Jo kojų ir mokėsi iš Jo. Ta pati Marija, kuri išliejo ant Jo galvos brangųjį aliejų ir mazgojo Jo kojas ašaromis. Marija stovėjo prie kryžiaus ir sekė paskui Jį iki kapo. Marija pirmoji atėjo prie kapo Jam prisikėlus“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, orig. 568 p.).
Visoje išganymo istorijoje gausu dieviškosios kūrybos. Puolusiuose vyruose ir moteryse atkuriamas Dievo paveikslas. Evangelija nėra kosmetinė procedūra, bet gyvenimą keičiantis patyrimas, giliai valantis, tašantis ir gražinantis. Jėzaus Kristaus Evangelija kūrybiškai augina sąžiningumu ir pilnatve. Tikras naujumas yra viduje veikiančios galios, dieviško kūrybiškumo padarinys, atkuriantis grožį puolusiame ir nuodėmingame žmoguje.
Kalant būtina pasidarbuoti kaltu, gal net kai ką nulaužti. Kokiose jūsų gyvenimo srityse būtina „pakalti“? Kiek jūs priešinatės šiam ne visada maloniam procesui?
Toliau tyrinėkite: „Tegul visi patiria keičiančią Dievo galią, ir pamatysime gilų Dievo Dvasios veikimą. Nuodėmių atleidimas nėra vienintelis Jėzaus mirties pasiekimas. Jis paaukojo Save ne tik tam, kad būtų galima atleisti nuodėmes, bet kad žmonių prigimtis galėtų būti atkurta, sugrąžinta, atstatyta iš griuvėsių ir padaryta tinkama, kad galėtume būti Dievo akivaizdoje.“ (E. Vait, „Manuscript Releases“, t. 6, 11 p.)
„Kaip nuoširdžiai ir atkakliai menininkas dirba, kad pozuotojo atvaizdas drobėje būtų kuo panašesnis; ir kaip stropiai skulptorius kala akmenį, atsižvelgdamas į pavyzdį, taip ir tėvai turi dirbti ugdydami, prusindami ir kilnindami savo vaikus, kad jie panašėtų į Kristų Jėzų. Kaip kantrus menininkas tiria, planuoja ir darbuojasi, kad jo kūrinys būtų kuo puikesnis, taip tėvai turi tinkamai naudoti laiką ruošdami vaiką, kad pastarasis gyventų naudingai čia ir ruoštųsi amžinai dangaus karalystei. Menininko darbas yra mažas ir nesvarbus lyginant su tėvų. Turėti reikalą su negyva medžiaga, iš kurios padaromos grožio formos, yra viena; bet visai kas kita yra ugdyti žmogų, kuris gali pasitarnauti geram arba blogam, žmonijos laiminimui arba prakeiksmui; paklysti tamsoje arba gyventi amžinai būsimame tyrame pasaulyje.“ (E. Vait, „Child Guidance“, 476 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Ar turėjote galimybę ugdyti ir panaudoti kokius nors meniškus įgūdžius? Sukūrus kažką, kas gražu, ar jums rūpėjo, kad kūrinys viena prasme atspindėtų „Dievo paveikslą“? T. y. būdami kūrybingi, savotiškai atspindite kūrybingą Viešpaties galią.
2. Pažiūrėkite į sukurtą pasaulį, gamtą, nors pastaroji ilgą laiką buvo teršiama nuodėme. Kaip gamta galingai liudija ne tiktai apie kūrybingą Dievo galią, bet Jo meninį meistriškumą ir grožio meilę? Kas gamtoje jums iš tikrųjų gražu?
3. Įžangoje buvo pasakyta, kad krikščioniškas požiūris į meną visada buvo dvilypis. Kodėl? Kokie spąstai kartais slepiasi mene? Tuo pačiu metu, kaip galime panaudoti asmenines meniškas dovanas, kad pagarbintume Dievą ir aukštintume Jo karalystę?
Santrauka: Meniški Dievo įgūdžiai buvo įvertinti nepakankamai. Sukurtas pasaulis yra dažnai vertinamas, bet Jo meniški įgūdžiai siekia daug toliau. Dievas nori, kad krikščionys būtų „grožio“ šaltiniu šioje tamsioje ir mirštančioje planetoje.