Gegužės 17–23 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mt 19, 16–22; Jn 13, 34–35; Gal 6, 1–5; Apd 17, 31; Jn 5, 30.
Įsimintina eilutė: „Jei laikysitės Mano įsakymų, pasiliksite Mano meilėje, kaip Aš kad vykdau Savo Tėvo įsakymus ir pasilieku Jo meilėje“ (Jn 15, 10).
Daugumoje tautų yra įstatymų hierarchija. Svarbiausi yra valstybiniai įstatymai, saistantys visus konkrečios valstybės gyventojus. Taip pat yra provincijų įstatymai. Pastarieji aktualūs tam tikrų vietovių gyventojams. Galiausiai yra vietiniai įstatymai, valdantys mažiausias vietoves. Nors kiekvienos šalies viduje esančiai teritorijai leidžiama leisti savus įstatymus, kurie yra aktualūs konkretiems rinkėjams, niekas negali išleisti įstatymo, prieštaraujančio valstybiniams įstatymams. Ir nors aplinkybės gali nulemti, kad tam tikras įstatymas turi būti taikomas įvairiai, taikymas negali nukrypti nuo įstatymo dvasios.
Kaip visatos Viešpats, Dievas Kūrėjas davė įsakymus visiems Savo kūriniams. Kai Jėzus Kristus savanoriškai įsikūnijo, Jis tapo klusnus Tėvui (Fil 2, 5–11) ir Jo įsakymams. Taigi viskas, ko Jėzus mokė ir kaip aiškino Įstatymą, net „naują“ įsakymą, kurį Jis davė, viskas visiškai derėjo su Dievo Įstatymu.
I. ĮSTATYMAS IR PRANAŠAI
Kai kurie mano, kad Dešimt Įsakymų, duoti per Mozę ant Sinajaus, buvo skirti tik izraelitams iki kryžiaus ir nėra privalomi Naujosios Sandoros malonės laikotarpiu. Kiti moko, kad krikščionys yra išlaisvinti nuo senojo Įstatymo, neva pastarojo turi laikytis tik izraelitų kilmės žmonės, o ne krikščionys. Mokėmės, nors Biblija moko, kad Įstatymo darbais negali būti išgelbėtas nė vienas žmogus, nėra eilutės, kuri leistų žmogui laužyti Dievo Įstatymą. Kitu atveju, tokia eilutė leistų daryti nuodėmes, o Biblija akivaizdžiai prieštarautų pati sau svarbiu klausimu.
Šiame kontekste mes prisimename, kad Dievas apreiškė Sandoros su Izraeliu sąlygas akmens plokštėse, kuriose buvo Įstatymas. Tačiau Biblijoje yra daug kitų įsakymų, kurie neužrašyti Dekaloge. Stengdamiesi visapusiškai suprasti Dievo valią, rabinai suskaičiavo 613 biblinių įsakymų, kuriuos siejo su Dešimčia Įsakymų. Pasirodo, paskelbdamas, kad atėjo „ne panaikinti Įstatymo ar Pranašų“ (Mt 5, 17), Jėzus pranoko rabinus. Nors apibendrintame Dešimčia Dievo įsakymų, Dievo Įstatyme yra visi dieviškieji įsakymai, duoti tiesiogiai arba per Jo pranašus.
1. Palyginkite Mt 19, 16–22 ir Mt 22, 34–40. Ką šios eilutės pasako apie Jėzų ir Dešimt Dievo įsakymų?
Nors yra šimtai įsakymų, kuriuos Dievas apreiškė per Savo Žodį, Dešimtyje Dievo įsakymų yra tvirti principai, kurie gali būti taikomi visiems kitiems įsakymams. Todėl, kalbėdamas turtingam jaunuoliui, Jėzus minėjo penkis iš dešimties Dievo įsakymų. Įst 6, 5 ir Kun 19, 18 yra net galingesnė Dievo Įstatymo santrauka, mokanti mylėti Dievą ir artimą. Jėzus mokė: „Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“ (Mt 22, 40). Galiausiai, Jėzus ir Jo Tėvas yra susivieniję tikslu ir ragina Dievo sukurtus žmones mylėti taip, kaip jie yra mylimi, o klusnumas Įstatymui yra meilės išraiškos pamatas.
Kas jūsų gyvenime rodo jūsų meilę Dievui ir artimui?
II. MEILĖS TAISYKLĖS (Jn 15, 10)
Šventajame Rašte yra nemažai Jėzaus ištikimybės Dievo Įstatymui pavyzdžių. Nors Jo žodžiai Lk 2, 49 parodo, kad Jis nuo mažens suprato Savo tapatybę, kai Jo motina išreiškė nuoskaudą dėl Jėzaus poelgio, Jis nuolankiai grįžo su Savo tėvais namo ir „buvo jiems klusnus“ (Lk 2, 51). Kitu atveju, kai buvo gundomas dykumoje, Jėzus atsisakė pagarbinti šėtoną, nes garbinti galima tik Dievą (Lk 4, 8). Taip pat yra užrašyti keli sabatos laikymosi atvejai (pvz., Lk 4, 16). Paulius rašė, kad visas Jėzaus gyvenimas buvo grindžiamas paklusnumu Dievo valiai (Fil 2, 5–11), o Laiške hebrajams parašyta: nors visaip gundytas, nenusidėjo (Hbr 4, 15). Todėl paskutinę Savo valandą Jis galėjo pasakyti: „Aš vykdau Savo Tėvo įsakymus ir pasilieku Jo meilėje“ (Jn 15, 10).
2. Perskaitykite Jn 13, 34–35. Ką reiškia Jėzaus žodžiai, kad tai „naujas įsakymas“?
Jėzus suprato, kad yra ryšys tarp įsakymų laikymosi ir meilės. Nors mes neįpratę kalbėti apie „meilės taisykles“, galima pasakyti, kad Dešimt Dievo įsakymų yra tos taisyklės. Įsakymai rodo mums, kaip Dievas nori, kad išreikštume savo meilę Jam ir kitiems.
Dievas yra meilė (1 Jn 4, 16), tad duodamas naują įsakymą Savo mokiniams (Jn 13, 34–35), Jėzus tiesiog išplėtojo meilės įstatymą, kuris kyla iš Tėvo (Jn 3,16). Tačiau turime mylėti kitus ne tik kaip save, bet mylėti taip, kaip Jėzus mylėjo mus.
„Tuo metu, kai buvo ištarti šie žodžiai, mokiniai nepajėgė jų suprasti; tačiau po to, kai jie pamatė Kristaus kančias, Jo nukryžiavimą, prisikėlimą ir įžengimą į dangų, po to, kai per Sekmines ant jų nužengė Šventoji Dvasia, jie pradėjo aiškiau suprasti Dievo meilę bei tos meilės, kurią jie turėjo puoselėti vienas kitam, pobūdį“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 406 p.).
Prisimindami šios dalies temą, perskaitykite 1 Jn 3, 16. Kaip mes galime šitaip mylėti? Kaip galima numarinti savąjį „aš“, kad galėtume išreikšti tokią meilę?
III. VISIEMS TAPAU VISKUO
3. Atidžiai apmąstykite nuorodas į Įstatymą 1 Kor 9, 19–23. Ką Paulius čia sakė? Kodėl Įstatymui skirtas toks didelis dėmesys?
Dievas trokšta, kad visi žmonės priimtų Jo amžinojo gyvenimo dovaną ir taptų Jo amžinos karalystės piliečiais. 1 Kor 9 Paulius atskleidė savo būdą pritraukti žmones prie Dievo karalystės. Apaštalas suprato, kad yra kultūrinių kliūčių, trukdančių žmonėms priimti Evangeliją. Paulius buvo pasiruošęs prisitaikyti prie tos grupės kultūros, kuriai jis liudijo, vardan vienintelio tikslo – žmonių išgelbėjimo.
Galiausiai visi, kurie taps Dievo karalystės dalimi, privalės paklusti Jo Įstatymui. Todėl tarnaujantieji Dievui taip pat turi būti susitaikę su Dievo valia. Paulius teigia, kad nors jis naudojo naujoviškus metodus laimėti žmonėms, apaštalas visuomet stengėsi išlikti atsargus ir elgtis pagal Dievo Įstatymą. Pauliaus troškimas matyti žmones išgelbėtus neleido jam kompromituoti Dievo, kuriam apaštalas ragino žmones tarnauti, Įstatymo. Paulius galėjo prisitaikyti prie kultūrinių įstatymų, bet tik tuo atveju, jei tai neprieštaravo aukščiausiam Įstatymui. Paulius vadovavosi principu, pavadintu Kristaus įstatymu (1 Kor 9, 21).
Pauliaus nuorodą į Kristaus įstatymą taip pat galima suprasti kaip Kristaus metodą. Pastarasis buvo pagrįstas meile visiems žmonėms, o ne keliems išrinktiesiems. Paulius nemokė, kad Kristaus įstatymas yra alternatyva Dievo Įstatymui. Šie du įstatymai darniai bendradarbiauja: tiems, kurie yra išgelbėti malone, mylinčio Kristaus įstatymas naudojamas pristatyti mylinčio Dievo Įstatymui. Tiesą sakant, visas skyrius, kuriame Paulius atvirai aiškino, ką Dievas yra pasiruošęs padaryti, kad laimėtų pražuvusiuosius, yra puikus pasiaukojančios meilės, apreikštos Kristaus įstatymo, pavyzdys.
Kiek esate pasiruošę išsižadėti savęs, kad laimėtumėte kitus Kristui? Kiek savęs jau išsižadėjote, kad laimėtumėte kitus? Kiek esate susaistytas su Kristaus įstatymu?
IV. KRISTAUS ĮSTATYMO ĮVYKDYMAS (Gal 6, 2)
Ar apreikštas rašytiniuose dokumentuose, ar gamtoje, Dievo Įstatymas atskleidžia Jo valią kiekvienam mąstančiam žmogui (Rom 1, 20; 2, 12–16). Tad niekas negali teigti, kad nežinojo elementarių Dievo reikalavimų. „Visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės“ (Rom 3, 23), todėl visiems lemtas sunaikinimas (Rom 6, 23; Ez 18, 4). Tačiau ne viskas prarasta: prakeikimas buvo pakeistas amžinuoju gyvenimu, kuris yra siūlomas per Jėzaus Kristaus gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą (Ef 2, 8).
Pasak Pauliaus, malonė turėtų įgalinti tikintįjį gyventi paklusnų gyvenimą (Rom 6, 15; Ef 2, 10; Tit 2, 11–14), nors, kaip mes visi labai gerai žinome, ne visuomet gyvename taip paklusniai ir ištikimai, kaip turėtume.
4. Pasak Gal 6, 1–5, kokiu vienu iš būdų apreiškiamas Kristaus įstatymas?
Svarbu prisiminti, kad visi žmonės yra gundomi ir gali nusidėti silpnumo akimirką. Tai pripažįstant, būtų netaktiška nedelsiant pasmerkti puolusį krikščionį. Net nenusidėjęs Jėzus buvo pasiruošęs padėti tiems, kuriuos įveikė nuodėmė. E. Vait rašė apie Jėzų: „Jis neteisė žmonių už jų silpnybes“ (Su meile iš Dangaus, 320 p.). Paulius perspėjo krikščionis, kad pagalbą teiktų tikslu atkurti (Gal 6, 1). Kitaip tariant, nusidėjęs žmogus turėtų būti ne kartą raginamas laikytis Dievo Įstatymo įsakymų.
Kristaus įstatymas skatina gailestingumą. Jei ne Jo mirtis ir auka, nebūtų tikslo laikytis Dievo Įstatymo. Tačiau, kadangi Kristus padarė amžinąjį gyvenimą įmanomą, tikintiesiems yra paskata laikytis Dievo Įstatymo po silpnumo akimirkų. Tikintieji turėtų naudoti Kristaus įstatymą kaip priemonę atvesti atgailaujantį nusidėjėlį atgal prie Dievo meilės Įstatymo.
Pagalvokite apie metą, kai jūs suklydote, tačiau jums buvo parodyta malonė, nors to nenusipelnėte (jei jūs būtumėte to nusipelnę, tai nebūtų malonė). Kaip galima užtikrinti, kad prisimintumėte gautą malonę tuomet, kai kažkas jūsų maldaus malonės?
V. ĮSTATYMAS IR TEISMAS (Jn 5, 30)
Nors Dievo Įstatymas yra malonės Įstatymas, galiausiai Dievas panaudos Įstatymo matą teismui. Dievas nuolat suteikdavo nusidėjėliams galimybę atgailauti ir būti ištikimais Jam, bet ateina valanda, kai bus pasakyta: „Piktadarys toliau tedaro piktadarybes, kas susitepęs, tesusitepa dar labiau, teisusis toliau tevykdo teisumą, ir šventasis dar tepašventėja“ (Apr 22, 11). Šis liudijimas yra įžanga galutiniam teismui.
5. Apr 14, 7 pirmasis angelas skelbė Dievo teismą, nors kitose eilutėse kalbama apie Kristaus teismą (pvz., Apd 17, 31; 2 Tim 4, 1; 2 Kor 5, 10). Kaip Jn 5, 30 padeda suprasti Jėzaus vaidmenį teisme?
Nors įsikūnydamas Kristus atsisakė Savo dieviškosios prigimties (Fil 2, 5–11), Jo ryšys su Tėvu vis dar buvo ypatingas. Kai religiniai vadovai apkaltino Jėzų piktžodžiavimu, Jis pasakė kaltintojams, kad Dievas pavedė Jam vykdyti konkrečias dieviškąsias užduotis (Jn 5, 19–30), viena iš kurių – teismas. Tai, kad Kristui buvo pavesta teismo atsakomybė, rodo Dievo gailestingumą. Kadangi Kristus tapo viena su žmonėmis, Jis gali viską įvertinti nešališkai. Atsižvelgiant į tai, kad Jis susipažinęs su žmogiškuoju patyrimu, Kristus nepasmerktų žmogaus neteisingai. Tiesą sakant, Kristus mokė, kad pasmerkimas nėra iš Jo, bet, atsisakydamas paistyti Dievo Įstatymo, neatgailaujantis nusidėjėlis pasmerkia pats save (Jn 12, 48).
Daug tikinčiųjų yra susipažinę su Dievo Įstatymo turiniu, bet nežino, kaip laikytis Įstatymo. Pastarasis nėra sąrašas, kurio pagalba nusprendžiame, ar esame arti Karalystės. Įstatymas yra priemonė išreikšti įvairiems meilės principams. Įstatymo įvykdymas nėra apribotas mūsų klusnumu Įstatymui, siekiant įgyti asmeninę Dievo malonę. Įstatymas ragina kiekvieną krikščionį dalytis Dievo meile su tais, kuriems to reikia. Kadangi yra teismo matas, Įstatymas padeda patikrinti meilės, kuria žmogus dalijasi su Dievu ir žmonija, lygį. Kai Kristus vadovaus paskutiniam teismui, Jis naudos nekintantį Dievo meilės Įstatymą kaip matą, pagal kurį galima teisti (Jok 2, 12).
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, 7 t. 260-264 p; 260-266 p.
„Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą. Čia ir vėl mums aiškiai nusakyta mūsų pareiga. Kaip gali išpažįstantys Kristų mokiniai taip lengvai nepaisyti šių įkvėptų įsakymų? […] Mes mažai pažįstame savo pačių širdį, ir nejaučiame, kad mums būtina Dievo malonė. Todėl taip mažai branginame tą saldžią užuojautą, kurią Jėzus parodė mums, ir kurią mes privalome rodyti vienas kitam. Būtina prisiminti, kad mūsų broliai yra silpni, klystantys mirtingieji, kaip ir mes. Tarkime, kad brolį per neapdairumą įveikė pagunda, ir priešingai savo įprastam elgesiui jis padarė tam tikrą klaidą; ko reikėtų imtis? Biblija moko, kad žmonės, kuriuos Dievas naudojo atlikti dideliam ir geram darbui, padarė didelių nuodėmių. Viešpats to nepražiūrėjo, nei Jis atmetė Savo tarnus. Jiems atgailaujant, Jis maloningai atleido ir parodė jiems Savo Artumą, ir darbavosi per juos. Teapsvarsto paprasti, silpni mirtingieji, kaip jiems patiems reikia gailestingumo ir pakantumo dvasios iš Dievo ir iš savo brolių. Tegul jie būna atsargūs teisdami ir smerkdami kitus“ (E. Vait, Laiko ženklai, sausis 25, 1883).
Klausimai aptarimui:
1. Apmąstykite ištrauką iš leidinio „Laiko ženklai“. Kodėl mums taip svarbu rodyti malonę tiems, kurie puola į nuodėmę?
2. Pagalvokite apie kai kurias puikiai žinomas Biblijos asmenybes, puolusias į nuodėmę, tačiau Dievas sugebėjo joms atleisti ir naudoti toliau. Kokią svarbią pamoką galima įžvelgti šiuose pavyzdžiuose?
3. Kaip galima įvesti bažnyčios drausmę ir tuo pačiu metu parodyti malonę bei gailestingumą tiems, kurie puola į nuodėmę? Kodėl turėtume matyti šias dvi sąvokas, t.y. drausmę ir malonę, kaip vieną kitai neprieštaraujančias?