Birželio 6–12 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Lk 11, 2; Lk 1, 32–33; Lk 18, 16–30; Lk 17, 23–24; Apr 21, 1–3; Lk 21, 34–36.
Įsimintina eilutė: „Ir ateis iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų, ir sėsis prie stalo Dievo karalystėje“ (Lk 13, 29).
Jėzaus mokyme Dievo karalystė yra pagrindinė tema ir svarbus prioritetas. Žodžiai Dievo karalystė Mato evangelijoje užrašyti beveik 50 kartų, 16 kartų – Morkaus, apie 40 kartų – Luko ir tris kartus Jono evangelijoje. Ar maldoje Tėve mūsų, ar Kalno pamoksle, ar kituose Jėzaus pamoksluose ir palyginimuose žodžiai Dievo karalystė nusako tai, ką Dievas padarė istorijoje dėl žmonijos, spręsdamas nuodėmės problemą ir galutinai baigdamas didžiąją kovą su šėtonu. Dievo karalystė yra nepanaši į jokią karalystę, kuri yra žinoma pasauliui, ir taip yra todėl, kad Dievo karalystė nėra žemiška.
„Dievo karalystė ateina ne pasirodydama išoriškai. Ši karalystė ateina per Jo įkvėpto Žodžio švelnumą, per vidinį Jo Dvasios veikimą, per sielos su Juo, kuris yra gyvenimas, bendrystę. Didžiausias šios karalystės galios pasireiškimas yra žmogiškosios prigimties panašėjimas į Kristaus charakterio tobulybę“ (E. Vai, „The Ministry of Healing“, 36 p.).
Šią savaitę dėmesys bus skiriamas šiai temai, ypač tam, kaip ši tema pristatyta Luko evangelijoje.
I. DIEVO KARALYSTĖS YPATYBĖS. 1 dalis
Evangelijose yra gausu nuorodų į Dievo karalystę, kurios bendrai liudija, kad per Jėzų buvo iškilmingai pradėta nauja tvarka.
Kas Lk 11, 2 parašyta apie Dievo karalystę? Kieno tai karalystė ir kodėl tai itin svarbu?
Pasakyti, kad šitoji karalystė yra Dievo, nereiškia tiesiog pasakyti tai, kas yra akivaizdu, bet tai patvirtina, jog Dievo karalystė nėra nei filosofinė sąvoka, nei etikos sistema. Tai nėra socialinė evangelija, skelbianti duoną ir vandenį alkstantiems ar lygybę ir teisingumą politiškai engiamiems. Toks pasakymas pranoksta visą žmogiškąjį gerumą ir moralinį elgesį ir suranda savo vietą suverenioje Dievo veikloje per įsikūnijusį Sūnų, kuris atėjo skelbdamas gerąją naujieną apie karalystę (Lk 4, 42–44, Mt 4, 23–25).
Ko Lk 1, 32–33 moko apie tai, kas pradėjo Dievo karalystę ir koks bus šios karalystės galutinis rezultatas?
Šios eilutės yra itin svarbios dėl dviejų priežasčių: pirma, Mesijas, kurio buvo laukiama Senajame Testamente, yra ne kažkas kitas, bet Jėzus, „Aukščiausiojo Sūnus“; antra, „Jo karaliavimui nebus galo“. Tai reiškia, kad per įsikūnijimą, mirtį ir prisikėlimą Jėzus priėmė ir įveikė šėtono iššūkį aukščiausiajai Dievo valdžiai ir įsteigė amžiną Dievo karalystę. „Pasaulio karalystė tapo mūsų Viešpaties ir Jo Mesijo karalyste, ir Jis karaliaus per amžių amžius!“ (Apr 11, 15) Kovoje tarp Kristaus ir šėtono, piktasis skelbėsi nugalėjęs po Adomo ir Ievos nuopuolio. Bet Jėzaus misija įrodė, kad šėtono pretenzijos yra melagingos; Jis nugalėjo šėtoną kiekviename žingsnyje, ir su Jėzaus mirtimi ir prisikėlimu Kristus užtikrino visą visatą, kad Dievo karalystė atėjo.
Kaip mes galime gyventi taip, kad atspindėtume Dievo karalystės tikrovę? Svarbiausia, kaip mes galime atspindėti šią tikrovę mūsų pačių gyvenime? Kuo mūsų, kaip Dievo karalystės piliečių, gyvenimas turėtų išskirti mus dabar?
II. DIEVO KARALYSTĖS YPATYBĖS. 2 dalis
Ko šios eilutės moko mus apie tai, ką reiškia Dievo karalystės pilietybė?
Lk 18, 16–30; Lk 12, 31–33; Lk 9, 59–62
Patekimas į Dievo karalystę nepriklauso nuo žmogaus užimamos padėties ar pozicijos, ar nuo turto, ar turto stokos. Lukas, kartu su kitais rašiusiais evangeliją apaštalais, nurodė, kad žmogus turi ateiti pas Jėzų bekompromisiškai atsiduodamas, absoliučiai priklausydamas Jam ir pasikliaudamas Juo vaikišku pasitikėjimu; šios savybės yra būdingos tiems, kurie pateko į Dievo karalystę. Jei tai būtina, jie turi būti pasirengę atiduoti viską; tai, ko jie nenorėtų atiduoti, būtų kažkas, kas, tam tikra prasme, ne tik konkuruotų su Jėzumi, bet, tiesą sakant, būtų svarbiau už Kristų. Jėzus ir tai, kad mūsų gyvenimas priklauso Jam, kiekviena mūsų gyvenimo pusė, yra svarbiausia. Tai logiška, nes, galų gale, mes esame tik per Jį. Tad Jam turi tekti visiška mūsų ištikimybė.
Dar kartą perskaitykite Lk 18, 29–30. Ką Jėzus sako mums ir ką Jis žada? Dėl Dievo karalystės reikia palikti tėvus, sutuoktinį, net vaikus? Tai sunkus įsipareigojimas, ar ne? Jėzus nesako, kad tai būtina visiems tikintiesiems, bet jei žmogus buvo pašauktas atsisakyti minėtų dalykų dėl Dievo karalystės, pastaroji yra to verta.
Apmąstykite Jėzaus žodžius palikti mirusiems laidoti savo numirėlius. Kokią svarbią tiesą, susijusią su pašaukimu sekti Jėzų, Jis čia išreiškė, kad ir kokios pagrįstos atrodytų dingstys to nedaryti?
III. DIEVO KARALYSTĖ. JAU, BET DAR NE…
Jėzus atėjo skelbti Dievo karalystę. Pirmame viešame pasisakyme Nazarete (Lk 4, 16–21) Jėzus tvirtino, kad tą dieną per Jį buvo iškilmingai pradėta Izaijo pranašystės Mesijo karalystė ir atperkančioji tarnystė.
Lukas užrašė ir kitus Jėzaus žodžius, patvirtinančius dabartinę karalystės tikrovę. Fariziejų paklaustas, kada karalystė ateis, Jėzus jiems atsakė, kad „Dievo karalystė yra tarp jūsų“ (Lk 17, 21). Kiti vertimai rodo, kad karalystė yra „jūsų tarpe“. Kitaip tariant, karalystė prisiartino su Jėzaus atėjimu: ligonių išgydymas (Lk 9, 11), Evangelijos skelbimas (Lk 4, 16–19), nuodėmių atleidimas (Lk 7, 48–50; 19, 9–10), blogio jėgų įveikimas (Lk 11, 20). Taigi karalystę esama tikrove Jėzus padaro asmenyje, pakeisdamas jį ir padarydamas panašų į Jį. Dievo karalystė taip pat matoma tikinčiųjų bendruomenėje, teisumo ir išgelbėjimo apreiškime. „Dievo malonės karalystė jau prisiartino, nes diena iš dienos nuodėmingos ir maištaujančios širdys atsiduoda Jo meilei“ (E. Vait, Kristaus kalno pamokslas, 99 p.).
Nors „jau“ prisiartinusi karalystė žymi baigtinumą, t.y. Jėzaus pergalę prieš nuodėmę ir šėtoną didžiojoje kovoje, vis dar laukia fizinė blogio pabaiga ir Naujoji žemė: „Tačiau Jo Šlovės Karalystė neprasidės tol, kol Kristus neateis į šį pasaulį antrąjį kartą“ (99 p.).
Ko šios eilutės moko apie Dievo karalystę ir pasaulio pabaigą? Lk 17, 23–24; 21, 5–36.
Mūsų pasaulis ir pastarojo būklė: sumaištis, liūdesys ir bėdos, tikrai atspindi čia išsakytus Jėzaus žodžius. Nors kai kurie teigia, kad skausmas ir kančia šiame pasaulyje reiškia, jog Dievo nėra, mes galime atsakyti, kad, atsižvelgiant į tai, dėl ko Jėzus mus įspėjo prieš beveik 2000 metų, mūsų pasaulio būklė padeda įrodyti ne tik Dievo buvimą, bet ir tai, kad Biblijoje užrašyta tiesa. (Jei pasaulis dabar būtų rojus, Jėzaus žodžiai būtų klaidingi.) Dievo karalystė bus visiškai įsteigta tik pabaigoje. Iki tol mes turime ištverti.
IV. DIEVO KARALYSTĖ IR KRISTAUS ANTRASIS ATĖJIMAS
Kai Jėzus kalbėjo apie Dievo karalystę, Jis kalbėjo apie du neabejotinus dalykus: (1) Dievo veiklą per Kristų išgelbėjant žmoniją iš nuodėmės ir (2) Dievo pabaigimą istorijos atkuriant išgelbėtuosius pirminiam sumanymui – gyventi su Juo amžinai naujoje žemėje (Apr 21, 1–3). Kaip jau buvo minėta, pirmąjį dalyką užtikrino Kristaus misija ir tarnystė. Jėzuje mes jau esame malonės karalystėje (Ef 1, 4–9). Antrasis dalykas, išgelbėtųjų surinkimas į šlovės karalystę yra ateities viltis, kurios laukia esantieji Kristuje (Ef 1, 10; Tit 2, 13). Jėzus ir visas Naujasis Testamentas susieja istorinę akimirką, kai tikintieji paveldės šlovės karalystę Kristaus antrojo atėjimo metu.
Kristaus antrasis atėjimas yra galutinė gerosios žinios kulminacija, kurią Jėzus paskelbė atėjęs pirmą kartą. Tas pats Jėzus, nugalėjęs nuodėmę ir šėtoną Golgotoje, netrukus sugrįš pradėti procesą, kuris išnaikins blogį ir išvalys šią žemę nuo tragedijos, kurią Dievo kūrinijai atnešė šėtonas.
Perskaitykite Lk 21, 34–36. Savais žodžiais apibendrinkite pagrindinę mintį. Tai padarę, pažvelkite į savo gyvenimą ir paklauskite savęs, kaip šie žodžiai taikytini jums. Ką reikia padaryti užtikrinant, kad laikotės to, ką Jėzus mums čia liepė?
Mums laukiant Jėzaus sugrįžimo, esame pašaukti budėti ir melstis, kad pajėgtume išvengti… ir atsilaikyti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje (eilutė 36).
Patyrusieji malonės karalystę turi laukti, budėti ir melsti Šlovės karalystės. Tarp vieno ir kito, tarp jau ir dar ne visai, tikintieji turi būti užsiėmę tarnyste ir misija, gyvenimu ir viltimi, globa ir liudijimu. Antrojo atėjimo laukimas reikalauja mūsų gyvenimo pašventimo čia ir dabar.
V. LIUDYTOJAI
Perskaitykite Apd 1, 1–8. Kokios svarbios tiesos, susijusios su Dievo karalyste, čia išreikštos?
Lukui rašant savo antrąją knygą, savotišką ankstyvosios Bažnyčios trumpą istoriją, apaštalui labiausiai rūpėjo Dievo karalystė. Įžanginėse šio istorinio pasakojimo, t.y. Apaštalų darbų knygos pastraipose, Lukas išdėstė tris pagrindines tiesas, susijusias su Dievo karalyste.
Pirma, patikinimas, kad Jėzus ateis dar kartą. 40 dienų po prisikėlimo ir užžengimo į dangų, Viešpats, kaip ir iki nukryžiavimo, ir toliau mokė „aiškindamas apie Dievo karalystę“ (Apd 1, 3). Galingi kryžiaus ir prisikėlimo įvykiai nepakeitė Jėzaus mokymo apie karalystę; 40 dienų prisikėlęs Jėzus tęsė įtikinėti mokinius karalystės tikrove.
Antra, laukti sugrįžtančio Jėzaus Dievo laiku. Nerimaujantys mokiniai paklausė prisikėlusio Jėzaus rimto klausimo: „Viešpatie, gal Tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“ (Apd 1, 6) Jėzus neatsakė į klausimą, bet pataisė mokinių nusistatymą: Dievas visada turi būti Dievas; skverbtis į Jo protą, spėlioti Jo sumanymus, įsiskverbti į Jo paslaptis nėra kūno ir kraujo užduotis. Jis žino, kada turi ateiti Šlovės karalystė, ir pastarąją Jis įsteigs Savo laiku (Apd 1, 7; Mt 24, 36), kaip „atėjus laiko pilnatvei“ (Gal 4, 4) Jis atsiuntė Savo Sūnų, kad įsteigtų Malonės karalystę.
Trečia, būti Jėzaus Evangelijos liudininkais. Kristus nukreipė mokinius nuo spėlionių apie tai, kas nėra žinoma, kada ateis Šlovės karalystė, į tai, kas žinoma ir turi būti padaryta. Antrojo atėjimo metas nėra apreikštas, bet mes esame raginami laukti tos šlovingos dienos ir verstis kol Jis sugrįš (Lk 19, 13). Tai reiškia, kad mes turime dalyvauti skelbiant Jėzaus Kristaus Evangeliją „ligi pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8). Tai mūsų pareiga, – ne savo jėgomis, bet Šventosios Dvasios galia, kuri pažadėta visiems, turintiems būti liudininkais to, ką jie matė ir girdėjo (eilutės 4–8).
Šie ištikimi Jėzaus mokiniai vis dar klaidingai suprato Kristaus darbo pobūdį. Tačiau Viešpats vis tiek juos naudojo. Kokią žinią čia galima įžvelgti sau apie tai, jog galime būti naudojami Dievo, net ne viską suprasdami?
Tolesniam tyrinėjimui: „Apie turinčius vargdienio dvasią Kristus sako: ‘Jų yra Dangaus karalystė’. Ši karalystė, kaip tikėjosi Kristaus klausytojai, nėra laikinos, žemiškos valdos. Kristus atvėrė klausytojams Savo meilės, gailestingumo ir teisumo karalystę. Tai, kad mumyse viešpatauja Mesijas, nusako mūsų panašumas į Žmogaus Sūnų. Jo valdiniai turi vargdienio dvasią, yra nuolankūs, juos persekioja dėl teisybės. Jiems skirta Dangaus karalystė“ (E. Vait, Kristaus kalno pamokslas, 13 p.).
„Šiuo metu mes esame Dievo dirbtuvėse. Daugelis iš mūsų esame neapdoroti akmenys iš karjero. Bet susipažįstant su Dievo tiesa, pastaroji paveikia mus, pakelia mus ir pašalina iš mūsų kiekvieną netobulumą ir nuodėmę, bet kokio pobūdžio. Taigi mes esame pasirengę pamatyti Karaliaus grožį ir pagaliau susivienyti su tyrais dangaus angelais šlovės karalystėje. Šis darbas turi būti atliktas čia, kad mūsų kūnai ir dvasios būtų tinkami nemirtingumui“ (E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, 2 t., 355 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Apie kosmosą fizikas Steven Weinberg užrašė tokius garsius (arba liūdnai pagarsėjusius) žodžius: „Juo labiau visata atrodo suprantama, juo daugiau ji taip pat atrodo beprasmiška“. Jo žodžiai sukėlė daug reakcijų, ir galiausiai jis bandė sušvelninti užrašytus žodžius. Nors kai kurie dėl to nejautė jokio pagrindo jaudintis. Harvardo astronomė Martha Geller apie visatą rašė: „Kodėl visata turėtų turėti prasmę? Kokią prasmę? Tai tiesiog fizinė sistema, kokia turėtų būti visatos prasmė?“ Aš niekada nesupratau tokio pareiškimo. Visata yra tik sistema, ir dar beprasmiška? Kaip krikščionys, laukiantys Jėzaus antrojo atėjimo ir visiškos Dievo karalystės įkūrimo, ką jūs atsakytumėte į tokius teiginius ir su šiais teiginiais susijusias idėjas?
2. Kiekviena krikščionių karta tikėjosi sulaukti Jėzus sugrįžimo, o kai kurie pastoriai / evangelistai nustatė konkrečias datas. Tačiau nė viena iš datų nepasitvirtino. Kodėl nedera nustatinėti datų?