Sausio 28 – vasario 3 d.
Šią savaitę skaitykite: Mt 11, 10; Mk 1, 2; Pr 2, 3; Job 42, 5–6; Lk 5, 1–11; Lk 4, 31–36; Iz 6, 1–3; Apr 4, 8–9.
Įsimintina eilutė: „Aukštinkite VIEŠPATĮ, mūsų Dievą, pulkite kniūbsti prie Jo šventojo kalno, nes VIEŠPATS, mūsų Dievas, šventas!“ (Ps 99, 9).
Pagrindinė mintis: Šventajame Rašte skirta daug dėmesio Dievo šventumui. Ką tai sako, į ką Dievas panašus ir ką tai reiškia išganymo planui?
Viena pagrindinė prielaida, kurios laikėsi visi Biblijos autoriai, tai, kad dangaus Dievas yra. Niekas tuo neabejojo, todėl niekas nesistengė to įrodyti. Dievo egzistavimas yra tiesiog savaime suprantamas, pradinis taškas, tarsi aksioma geometrijoje.
Šešiasdešimt šešiose Biblijos knygose nuolat aprašoma tai, koks yra Dievas ir kaip Jis susijęs su mumis kaip puolusiais kūriniais, kuriuos Jis trokšta atpirkti.
Šios savaitės pamokoje dėmesys yra sutelktas į Dievo šventumą. Dievas yra meilė, taip. Taigi Dievas kviečia mus vadinti Jį „Tėvu“. Taigi Dievas yra kantrus, atlaidus ir rūpestingas.
Bet, anot Šventojo Rašto, mūsų supratimui svarbiausia yra Dievo šventumas. Ir Senajame, ir Naujajame Testamente Dievo šventumu yra grindžiamas Jo paties apreiškimas. Ši tema kartojasi Šventajame Rašte vienaip ar kitaip.
Tačiau ką reiškia, kad Dievas yra šventas? Kaip Biblijoje apibūdintas Jo šventumas? Ir kaip mums, nešventoms būtybėms, bendrauti su tokiu Dievu?
I. Parašyta
Net paviršutiniškai tyrinėjant Bažnyčios istoriją aišku, kad pernelyg lengva plėtoti mintis apie Dievą ir paskui garbinti jas, užuot garbinus patį Dievą, kuris apreikštas Biblijoje. Skeptikas Volteras šmaikštavo: „Jei Dievas sukūrė žmogų pagal Savo paveikslą, tai žmogus atsilygino tuo pačiu“. Galbūt net nesuprantame, kad mūsų Dievo samprata yra nepakankama ar net klaidinga.
Todėl turime skaityti Šventąjį Raštą ir lyginti mūsų pamąstymus apie Dievą su tuo, kas dėstoma Biblijoje. Ir tyrinėti turime abu Testamentus, kadangi Viešpaties pasakyti žodžiai yra užrašyti abiejuose. Tai svarbu todėl, kad kartais teigiama, jog Dievas, apreikštas Naujajame Testamente, yra kitoks negu Senajame. Biblija to nemoko, todėl ir septintosios dienos adventistai atmeta tokią poziciją.
1. Kokias frazes Senojo Testamento pranašai nuolat pabrėždavo? Jer 7, 1–3.
Tūkstančius kartų Senajame Testamente kartojasi frazė: „taip kalba Viešpats“, arba kitas panašus posakis. Tai turi priminti mums, kad ne pranašas paprasčiausiai kalba už Dievą, bet pats Viešpats kalba per pranašą.
Taip pat Naujajame Testamente yra apsčiai nuorodų į Senąjį Testamentą. Iš tikrųjų visa Naujojo Testamento teologija yra neatskiriamai susieta su Senuoju Testamentu. Kitu atveju kaip būtų galima, pavyzdžiui, suprasti Jėzaus auką ir visą apeigų sistemą, atskleistą Senajame Testamente? Kiek kartų Jėzus ir rašiusieji Naujojo Testamento laiškus nurodė į Senąjį Testamentą, pagrįsdami savo argumentus? Visas Naujojo Testamento teologinis pamatas – tai Senasis Testamentas. Nėra jokios priežasties juos skaidyti. Visas Šventasis Raštas – ir Senasis ir Naujasis Testamentas – yra Dievo įkvėptas (2 Tim 3, 16).
2. Perskaitykite pateiktus tekstus. Kaip jie padeda įžvelgti sąsają tarp Senojo ir Naujojo Testamento? Kas juose pasakyta apie tai, ką Jėzus ir kiti, rašiusieji Naująjį Testamentą, manė apie Senąjį Testamentą? Mt 4, 4; 11,10; Mk 1, 2; 7, 6; Jn 12, 14–16; Apd 13, 33; Rom 3, 10; Gal 3, 13; 1 Pt 1, 16; 1 Kor 5, 7.
Markas Tvenas yra pasakęs, kad jį trikdo ne tos Biblijos dalys, kurių jis nesupranta, bet tos, kurios jam aiškios. Žinoma, kad kai kurie Biblijos skyriai kelia nerimą. Atsižvelgiant į tai, ką Šventasis Raštas sako apie save (2 Tim 3, 16), kaip turime reaguoti į tas dalis, kurių nesuprantame ar galbūt nemėgstame? (taip pat žr. 1 Kor 13, 12)
II. Pašventinti
3. Kur „šventumo“ sąvoka paminėta pirmą kartą Šventajame Rašte? Pr 2, 3. Kuo reikšminga tai, kad pirmiausia pašventintas buvo laikas?
Šioje eilutėje pirmą kartą užsimintą apie pašventinimą. Tai rodo, kad kažkas, šiuo atveju laikas, yra „atskirta“ nuo visumos. Pati septinta diena nesiskiria nuo kitų dienų arba 24 valandų laikotarpio. Skiriasi arba „šventa“ yra tai, kad Dievas padarė ją šventą. Jis atskyrė ją nuo kitų savaitės dienų.
Šventumas reiškia, kad tai, kas „pašventinta“, yra ypatinga, skiriasi nuo to, kas nėra šventa.
Ši mintis turėtų padėti mums suprasti, tam tikra prasme, Dievo šventumą. Dievas skiriasi nuo visos kūrinijos. Jis viršija visą mūsų supratimą. Būti šventu reiškia būti „kitokiu“, išsiskiriančiu ypatingu būdu, kaip septinta diena.
4. Kaip šios eilutės padeda suprasti Dievo šventumą šiame kontekste? Iš 15, 11; 1 Sam 2, 2, Ps 86, 8–10; Ps 99, 1–3; Iz 40, 25.
Ši šventumo sąvoka turi padėti mums geriau suprasti, kuo skiriasi šventas Dievas ir puolusios būtybės, nusidėjėliai. Dievas skiriasi nuo mūsų ne tik dėl to, kad Jis yra Kūrėjas, o mes – kūriniai, bet todėl, kad mes esame puolusios būtybės. Visa tai turėtų padėti mums geriau suprasti tai, ką Kristus padarė dėl mūsų.
Nors esame padaryti pagal Dievo paveikslą, kokiais būdais iš esmės skiriamės nuo Jo? Kaip šitie skirtumai padeda suprasti, kad mums reikia Išgelbėtojo? Sudarykite skirtumų sąrašą ir atsineškite jį į klasę.
III. „Atgailauju dulkėse ir pelenuose“
5. Po ilgos ir nežmoniškos kančios, sukeltos šėtono, Jobas ištarė: „Buvau girdėjęs gandus apie Tave, bet dabar mano akys mato Tave; todėl gėdijuosi visko, ką esu pasakęs, ir atgailauju dulkėse ir pelenuose“ (Job 42, 5–6). Ką tokia reakcija sako apie Dievo šventumą ir žmogaus nuodėmingumą? Kaip Jobo reakcija liudija Evangeliją?
Pranašas Ezechielis, kurį Dievas maloningai siuntė į Izraelį (nepaisant to, kad izraelitai buvo Babilono nelaisvėje dėl neištikimybės), taip pat patyrė bauginantį Dievo Artumą. Kas įvyko? (Ez 1, 28).
Jokūbas turėjo bėgti iš namų, apgavęs savo tėvą Izaoką ir dvynį brolį Ezavą. Kokia buvo Jokūbo reakcija, kai jis pamatė Dievo buvimo vietą ir dangaus vartus? (Pr 28, 16–17).
Izraeliui apsistojus prie Sinajaus, Viešpats nužengė debesyje ir apsireiškė Mozei. Kaip Mozė reagavo? (Iš 34, 8 ).
Danieliui, užėmusiam aukštas valstybės tarnautojo pareigas, bet kartu su izraelitais vergavusiam babiloniečiams, Dievas taip pat davė svarbių regėjimų.
6. Nors pakartotinai vadintas brangiu žmogumi, kaip Danielius reagavo į Dievo duotą regėjimą? Kaip jums atrodo, kodėl jis reagavo būtent taip? Dan 10, 5–8.
Nepaisant to, kad šitie žmonės buvo ištikimi, pamaldūs ir teisūs, be kita ko jie buvo ir pranašai, jų reakcija į Dievo Artumą atskleidžia baimę ir pagarbą. Neabejotina, kad švento Dievo Artume jie jautė asmeninį menkumą ir nuodėmingumą. Tam tikra prasme šios eilutės apreiškia Išgelbėtojo, Pakaitalo, Kažkieno, kas panaikintų prarają, skiriančią Šventą Dievą ir puolusias bei nuodėmingas būtybes, būtinybę. Viešpaties dėka mes turime tą Jėzaus tiltą.
Įsivaizduokite, kad patyrėte kažką panašaus, kaip vienas iš anksčiau minėtų žmonių. Kaip jūs manote, kokia būtų jūsų reakcija ir kodėl?
IV. „Pasitrauk nuo manęs!“
Senajame Testamente nemažai žmogiškų reakcijų į šventą Dievą. O Naujajame? Kai kurie šiuolaikiniai krikščionys teigia, kad Senajame Testamente Dievo paveikslas labai primityvus ir pasenęs, neva Dievas yra atšiaurus ir linkęs pykti. Bet Jėzus, Jis jau malonės ir meilės Dievas. Mes žinome, kad tai iškreiptas supratimas. Biblijoje apreikštas Dievas nesikeičia.
7. Ko Naujasis Testamentas moko apie Dievo šventumą? Perskaitykite, pavyzdžiui, Lk 5, 1–11. Kaip tai parodo, kad Dievo šventumas ir Senajame, ir Naujajame Testamente suprantamas vienodai?
Visą naktį žvejoję vyrai nieko nesugavo, o Jėzus parūpino stebuklingą laimikį Savo darbštiems mokiniams. Po tokio įvykio būtų normalu manyti, kad žmogus dėkotų Jėzui už tokią nepaprastą pagalbą. Tačiau Petro atsakymas atspindėjo ką kita. Jo reakcija buvo panaši į Senojo Testamento veikėjų, atsidūrusių Viešpaties Artume.
„Šis stebuklas, kaip ir visi anksčiau matyti, buvo Petrui dieviškosios galios pasireiškimas. Jis matė Jėzų kaip visos gamtos Valdovą. Petrą užplūdo gėda dėl netikėjimo ir dėkingumas už Kristaus malonę. Begalinio tyrumo akivaizdoje jis pajuto savo nedorumą. Petras puolė Išgelbėtojui į kojas sušukdamas: ‘Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!‘“ (E. Vait, „Su meile iš Dangaus“, 147 p.)
Kodėl reakcija buvo tokia? Nes nesame Edene, kur Adomas ir Ieva iki puolimo sveikindavo Dievą vakaro vėjeliui dvelkiant. Bendravimas su Dievu iš esmės pasikeitė iškart po puolimo, kai pora pabėgo ir pasislėpė. Po šių įvykių pokyčių – nedaug. Tokia reakcija nuosekliai kartojasi visame Šventajame Rašte. Sutikęs gyvąjį Dievą žmogus pamato savo tikrą nuodėmingumą.
Kada paskutinį kartą gerai įsižiūrėjote į savo nuodėmingą prigimtį? Gana siaubingas reginys, ar ne? Kokią vienintelę viltį turite, ir kodėl?
V. Kai kalba demonai
8. Perskaitykite Lk 4, 31–36. Kas tekste paliudyta apie Kristaus šventumą? Kuo reikšminga tai, kas davė tą liudijimą? Ko šis pasakojimas moko apie Dievo šventumą?
Demonai, t.y. puolę angelai, žinojo, kas Jėzus iš tikrųjų buvo, ir net neapkęsdami Jo bei maištaudami jie buvo priversti pripažinti, kad Jis – Dievo šventasis! Taip pat atkreipkite dėmesį, kad jie bijojo būti pražudyti. Kodėl? Turbūt dėl to, kad demonai visi nuodėmėse, o tai sukelia baimę švento Dievo akivaizdoje, panašiai kaip nuodėmingi žmonės bijo.
Paskutinėje Biblijos knygoje Jonas apibūdina iš Dievo gautą regėjimą. Perskaitykite Apr 1, 12–17. Jono, vadinamo apaštalu, aiškiausiai įžvelgusiu Dievo meilę, reakcija susidūrus su Šventu Dievu yra panaši į tą, kurią matėme Senajame Testamente.
Be to, regėjimas, kaip dangiškosios būtybės garbina Dievą dangiškoje šventykloje, yra panašus į tai, ką apibūdino Izaijas keliais šimtmečiais anksčiau (žr. Iz 6, 1–3).
9. Ką Jonas girdėjo dangiškas būtybes aplink sostą šaukiant? Apr 4, 8–9.
Nors Dievas yra meilė, ir visos dangiškos būtybės garbina Jį, matome, kad aplink Dievo sostą nėra giedama: „Dievas yra meilė, meilė, meilė“. Nei dangiškos būtybės šaukė: „Dievas yra geras, geras, geras“. Vietoj to dieną ir naktį jos šaukė: „Šventas, šventas, šventas, Viešpats, visagalis Dievas […]“. Nors visas dangus yra įsitraukęs į meilės tarnystę gelbstint šį pasaulį, dangiškos būtybės aplink Dievo sostą dieną ir naktį šlovina Dievo šventumą. Joms Dievo šventumas kelia pagarbią baimę, bet jos nesislepia nuo Jo, kaip puolusios būtybės.
Visais Šventajame Rašte aprašytais atvejais, kai žmogus susidurdavo su Dievu, neužsiminta apie tai, kad Dievas yra gąsdinantis. Vietoj to matome, kad persmelkiančioje Jo šventumo šviesoje žmonės pagaliau pamato save tokius, kokie jie iš tikrųjų yra. Ir tai baisu. Šventajame Rašte, žmonėms susitikus su dangaus Dievu, nerasime, kad būtų plojama rankomis, tapšnojama per petį ar uždainuojama. Atvirkščiai, asmuo atgailauja. Visi pamato ir pripažįsta asmeninę kaltę nesiteisindami ar nurodinėdami į kitų klaidas. Argi mūsų žodžiai, gyvenimas ir elgesys nesiskirtų, jei visi gyventume nuolat suvokdami ne tiktai Dievo Artumą, bet ir Jo šventumą.
Toliau tyrinėkite: „Nutilo prekyvietės triukšmas. Įsivyravo mirtina tyla, tartum visi būtų stoję prieš Dievo teismą. Žiūrėdami į Kristų, jie matė, kaip iš žmogiškosios prigimties spindi dieviškumas. Dangaus Didybė stovėjo taip, kaip Teisėjas stovės paskutiniąją dieną, nors ir neapsuptas tos šlovės, kuri Jį lydės tuomet, bet turintis galią skaityti sielos paslaptis. Jo akys matė kiekvieną. Valdinga Kristaus didybė pakylėjo Jį virš aplinkinių, o dieviškoji šviesa apšvietė Jo veidą. Aiškus, skambus Jo balsas – tas pats balsas, kuris skelbė Įstatymą ant Sinajaus kalno – nuaidėjo šventykloje: ‚Pasiimkite savo paukščius ir iš Mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!‘ Iškėlęs virvučių rimbą, Jėzus liepė visiems prekeiviams nešdintis iš šventyklos. Su nematytu užsidegimu ir griežtumu Jis išvartė pinigų keitėjų stalus. Garsiai skambėdamos monetos pabiro ant marmurinio grindinio. Niekas nesuabejojo Jo įgaliojimais. Niekas nedrįso sustoti, kad susirinktų savo nedorai įgytą pelną. Jėzus nekirto jiems virvučių pyne, bet Jo rankoje ši paprasta „rykštė“ atrodė tarsi liepsnojantis kalavijas. Šventyklos tarnai, kunigai, tarpininkai ir galvijų pirkliai su savo avimis bei jaučiais puolė laukan. Juos vijo viena mintis: išvengti Jo pasmerkiančio buvimo.“ (E. Vait, „Su meile iš Dangaus“ 90 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Klasėje aptarkite savo atsakymus į pamokos antros dalies paskutinį klausimą. Kokie yra esminiai skirtumai tarp mūsų ir švento Dievo? Kaip kai kurie iš jų gali būti panaikinti, jei gali?
2. Atsižvelgiant į šios savaitės pamoką, kodėl lengviau pamatyti, kad savas teisumas ir pasitenkinimas, ypač asmenine dvasine būkle, yra labai pavojinga apgavystė?
3. Pagalvokite apie asmenį, kuris laikomas „šventu“, kuris, atrodo, yra teisus, doras, tyras ir pan., ganėtinai išskirtinis nei daugelis žmonių. Kaip jūs į jį reaguojate? Ar jis verčia jus jaustis gerai, gal blogai, ir kodėl?
Santrauka: Būtų daug smagiau, jei akcentuotume tiktai Dievo meilę, užuot pabrėžę Jo šventumą, bet taip iškreiptume tiesą. Privalome susidurti su gryninančiu Dievo šventumu, kol imsime drebėti Jo akivaizdoje. Svarbu suprasti Dievo šventumą ir mūsų nuodėmingumą, nes tai yra atpirkimo esmė, kodėl tai būtina, ir kodėl tai kainavo tiek daug.