Perskaitykite 1 Tes 2, 1–2, atsižvelgdami į Apd 16. Kaip Paulius siejo ankstesnę savo tarnystę Filipuose ir tarnystę Tesalonikoje?
1 Tes 2, 1 tęsiamos pirmo skyriaus temos. Žodžiai jūs patys žinote primena 1 Tes 1, 5, o Pauliaus minėtas apsilankymas primena 1 Tes 1, 9. Taigi Paulius tęsia temas, iškeltas pirmame laiško skyriuje. Ankstesnio skyriaus pabaigoje buvo pabrėžta, kas visiems buvo žinoma apie tesalonikiečius. Šiame skyriuje jis aptaria, ką skaitytojai žino apie apaštalus ir jų įsipareigojimą tikėjimui.
Paulius priminė, kaip dėl Evangelijos su juo ir Silu buvo gėdingai elgiamasi Filipuose. Ilgame kelyje iš Filipų į Tesaloniką kiekvienas žingsnis skausmingai priminė tai. Neabejotina, jų skausmą liudijo išoriniai ženklai, net atvykus į Tesaloniką. Tokiu metu apaštalams būtų buvę lengva pasinaudoti ne tokiu tiesioginiu evangelizacijos metodu naujame mieste. Po visko, ką jie tik ką patyrė, kas galėtų kaltinti juos?
Bet tesalonikiečiai noriai priėmė tiesą. Tikrovė diktavo: „daugiau niekada nebeskelbkite Evangelijos“. Bet skausme ir kančioje Dievas sakė Pauliui ir Silui: „Būkite drąsūs. Būkite stiprūs“. Taigi jie drąsiai skelbė Dievo Evangeliją (1 Tes 2, 2), nepaisydami tikimybės, kad vėl susilauks persekiojimų. Ryškus kontrastas skyrė jų žmogiškąją būklę (ir visas jai būdingas silpnybes) ir jų patirtą Dievo galią.
Galiausiai, Viešpats panaudojo išorines aplinkybes Savo šlovei. Matomos skelbėjų žaizdos buvo įrodymas tesalonikiečiams, kad, pirma, skelbiama Evangelija buvo pagrįsta asmeniniu įsitikinimu, kad tai nebuvo daroma siekiant asmeninės naudos (žr. 1 Tes 2, 3–6). Antra, klausytojams buvo aišku, kad Dievas galingai palaikė Paulių ir Silą. Jų skelbiama Evangelija nebuvo tik intelektinė samprata. Evangelija buvo lydima Viešpaties Artumo, kaip tai atsiskleidė apaštalų gyvenime (žr. 13 eilutę).
Į ką nurodytumėte jūs, kaip į įrodymą, kad Dievas pakeitė jūsų gyvenimą? Kaip šį įrodymą gali pamatyti kiti? Ar jis apskritai matomas?