Rugsėjo 3–9d.
Šią savaitę skaitykite: Įst 11, 16; Lk 1, 46–55; 4, 5–8; 19, 37–40; Jn 4, 1–24.
Įsimintina eilutė: „Bet ateis valanda – jau dabar ji yra, – kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško“ (Jn 4, 23).
Visą ketvirtį mokėmės, kad pirmojo angelo žinia – tai kvietimas skelbti amžinąją Evangeliją. Evangelijos centras yra Jėzus, įsikūnijęs Dievas, kuris mums nesuvokiama galia ir priemonėmis atėjo į šį pasaulį kaip žmogus.
Apsvarstykite, ką tai reiškia: viską sukūręs Dievas (Jn 1, 1–3) buvo sukurtas (per gimimą iš Marijos), tapo žmogumi, nepriekaištingai gyveno ir atidavė Save kaip atnašą už visos žmonijos nuodėmes. Pagalvojus apie visatos dydį, milijardus galaktikų, sudarytų iš milijardų žvaigždžių, ar lengva tikėti, kad visa tai sukūrė Jėzus? Tai didelis iššūkis žmogiškam protui, kažkas neįtikėtina, ką vos galime suvokti. Todėl nenuostabu, kad Paulius rašė: „Mat žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė, o mums, einantiems į išganymą, jis yra Dievo galybė“ (1 Kor 1, 18).
Įtikėjus tokią nuostabią tiesą, nestebina, kad garbiname tokį Dievą. Šią savaitę tyrinėsime garbinimą ir šlovinimą, kaip pastarieji apreikšti įsikūnijusio Kristaus tarnystėje, Kūrėjo, kuris tapo kūnu.
I. Marijos giesmė
Nors Marija, Jėzaus motina, buvo ir yra itin garbinama jau šimtmečius, didžia dalimi tai tik perduotas paprotys, kuris nėra pagrįstas Šventuoju Raštu.
Kristaus atėjime į žemę Marija suvaidino svarbų vaidmenį: jos įsčiose buvo stebuklingai į šį pasaulį atėjęs žmonijos Išgelbėtojas. Jos įsčiose Jėzus tapo kūdikiu. Žiūrėdami į visą Naujajame Testamente suteiktą šviesą, galime tiktai stebėtis tokiu stebuklu. Nors ji suprato esanti dalis neįtikėtinų įvykių, kurių svarba jos tautai yra nepamatuojama, jauna Marija tikriausia net nenutuokė apie šių įvykių tikrąją reikšmę. Tačiau ji žinojo pakankamai, nes stebėjosi nuostabiomis aplinkybėmis, kurios iš esmės pakeitė jos gyvenimą.
1. Perskaitykite Lk 1, 46–55. Koks šios giesmės kontekstas? Kodėl ji giedojo? Kokios šlovinimo ir garbinimo detalės apreikštos giesmėje? Kurią giesmėje pastebimų temų aptarinėjome visą ketvirtį?
Šioje šlovinimo ir garbinimo giesmėje yra gausu Senojo Testamento priminimų ir simbolių. Senasis Testamentas buvo vienintelis Šventasis Raštas, su kuriuo Marija buvo susipažinusi. Giesmėje galime įžvelgti, kaip ji duoda garbę Viešpačiui ir pripažįsta Jo vedimą ne tiktai asmeniniame, bet ir izraelitų gyvenime. Jos priminimas Abraomo yra aiški užuomina apie Viešpaties Sandorą, sudarytą su Jo tauta. Ji giria Dievą už Jo pažadus ir juose įžvelgia savo ir tautos viltį.
Nors ji nežinojo daugybės dalykų, ji žinojo pakankamai, kad įžvelgtų Viešpaties darbą. Dėl to ji buvo dėkinga.
Kiek stebuklų įžvelgiate asmeniniame gyvenime? Galbūt jų nematote, nes esate pernelyg užsidaręs savyje?
II. Garbinimas ir tarnavimas
„Tada velnias, pavedėjęs Jį aukščiau, viena akimirka parodė Jam visas pasaulio karalystes ir tarė: ‚Duosiu Tau visą jų valdžią ir didybę; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas dovanoju. Taigi jei parpuolęs ant žemės pagarbinsi mane, visa bus Tavo.‘ O Jėzus jam atsakė: ‚Parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam vienam tetarnauk!‘“ (Lk 4, 5–8).
Įsivaizduokite Jėzų po 40 pasninko dienų alkaną, nuvargusį, išsižadėjusį Savęs ir stokojantį. Toks Jis susidūrė su akivaizdžiomis velnio pagundomis. Nėra sunku įsivaizduoti, kaip gražiai Jėzui atrodė visos pasaulio karalystės. Šėtonas sugeba taip parodyti šio pasaulio dalykus, kad žmonės noriai pasiduoda apgavystei.
2. Atidžiai perskaitykite aukščiau minėtas eilutes, ypač Jėzaus atsakymus. Ką Jėzus turėjo omenyje, sakydamas garbink ir tarnauk? Kaip pastarieji susiję?
Rodos, kad visame Senajame Testamente netikrų dievų garbinimo sąvoka yra susijusi su tarnavimu jiems. „[…] ar kad kartais, pakėlęs akis į dangų ir stebėdamas saulę, mėnulį, žvaigždes bei dangaus galybę, nebūtum sugundytas juos garbinti ir jiems tarnauti. Juos Viešpats, tavo Dievas, davė visoms tautoms, esančioms visur po dangumi“ (Įst 4, 19; Taip pat žr. Įst 11, 16; Ps 97, 7; Dan 3, 12). Iš esmės tarnaujame tam, ką garbiname. Todėl labai svarbu, kad garbintume tiktai Viešpatį.
Sunku įsivaizduoti, kad kas nors garbintų Viešpatį, tikėdamas, pasišvęsdamas, mylėdamas, ir tuo pačiu metu tarnautų kitiems dievams, kokie jie bebūtų. Garbinimas gali apsaugoti mus nuo stabmeldystės. Kuo daugiau garbiname Viešpatį, tuo esame labiau apsaugoti nuo tarnavimo sau, nuodėmei ir visoms kitoms jėgoms.
Pagalvokite apie tai, kad tarnaujame tiems dalykams, kuriuos garbiname. Kaip šis principas atsiskleidžia jūsų gyvenime? Kaip garbinimas gali padėti jums sutelkti dėmesį ir tarnauti tiktai Viešpačiui?
III. Garbinate, ko nepažįstate
Kaip matėme daug kartų, Viešpačiui rūpėjo ne Jo paties įsteigtos sudėtingos garbinimo apeigos. Papročiai ir liturgija buvo priemonė atsiduoti kūnu ir protu Kūrėjui bei Atpirkėjui. Tačiau daug lengviau religija padaryti papročius ir matomus veiksmus, užuot kasdien mirus sau ir atsidavus Viešpačiui nuolankume ir tikėjime. Šis faktas paaiškina, kodėl Biblijoje daug parašyta apie tai, kad žmonių širdys nėra susitaikiusios su Dievu, nepaisant to, kad išoriškai jie garbina „teisingai“.
Apie tai mokė ir Jėzus.
3. Perskaitykite Jn 4, 1–24. Ką svarbaus ryšium su garbinimu Jėzus pasakė samarietei 21 eilutėje ? Kodėl jos dėmesį Jėzus kreipė tolyn nuo konkrečių garbinimo vietų?
Paminėjęs kai kurias iš didžiausių jos paslapčių, Jėzus patraukė moters dėmesį, ir, pasinaudodamas ta akimirka, parodė jai kažką geriau negu ji turėjo. Jėzus vartojo galingą frazę – „Moterie, tikėk Manimi“, kad parodytų jai, jog tikras garbinimas yra kažkas daugiau nei išoriškos apeigos ir šventos vietos. Tas kalnas vadinosi Garizimo kalnu, ant kurio samariečiai buvo pastatę šventyklą. Žinoma, visi tikėtųsi, kad žydas tai pasakytų samariečiui.
Tačiau Jėzus nesustojo čia. Jis paminėjo net Jeruzalę, šventyklos vietą, kurią Jis pats parinko. Taigi, ankstyvu žemiškos tarnystės laikotarpiu Jėzus aiškiai nurodė į tai, apie ką Jis vėliau tiesiai šviesiai pasakė: „Iš tiesų sakau jums: čia neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta“ (Mt 24, 2). Visa tai Jėzus darė, kad duotų moteriai gyvojo vandens (Jn 4, 10). Jis norėjo, kad ji pamatytų, jog asmeniniai santykiai su jos Kūrėju ir Atpirkėju buvo garbinimo pagrindas, o ne tikėjimo apeigos ir papročiai, kurie buvo nukrypę nuo tikros žydų religijos. Jo užuomina apie Jeruzalę (Jn 4, 21) yra įrodymas, kad Jis mokė apie kažką daugiau nei atnašų sistemą ir garbinimą, kuriuos Jis pats įsteigė.
Kaip garbinimo patyrimas gali padėti jums gilinti jūsų santykius su Dievu?
IV. Tikrieji garbintojai
„Bet ateis valanda – jau dabar ji yra, – kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško“ (Jn 4, 23).
Nukreipdamas samarietės dėmesį nuo garbinimo vietų ir pasakęs, kad judaizmas yra pranašesnis už kitas religijas, Jėzus tada užsiminė apie tikrus garbintojus. 21 eilutėje parašyta: ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje. O 23 eilutėje: Bet ateis valanda – jau dabar ji yra, – kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško. Kitaip tariant, nesirūpink praėjusia garbe ir nesitikėk kažkokių ateities įvykių. Verčiau garbink Viešpatį dabar, nes Jis to vertas, ir taip patirsi meilę, malonę ir išgelbėjimą, kurį Jis siūlo.
4. Jėzus mokė, kad visi tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ką šie du dalykai simbolizuoja, ir kaip turime pritaikyti juos garbinime? Taip pat žr. Mk 7, 6–9.
Jėzus čia mokė apie subalansuotą garbinimą, nuoširdų ir gilų, iš meilės ir pagarbios baimės Dievui. Jausmai garbinimą praturtina. Juk mums liepta mylėti Dievą (1 Jn 5, 2; Mk 12, 30), o meilė ir jausmai yra neatsiejami.
Tuo pačiu metu Dievas tikisi, kad tikrieji garbintojai šlovins Jį tiesa. Dievas apreiškė Savo valią, tiesą, Įstatymą, kuriam turime paklusti. Tikri garbintojai mylės Dievą, todėl norės tarnauti Jam, paklusti Jam ir daryti tai, kas teisu. Tačiau, ar būtų galima žinoti, kas teisu, jei nežinotume tiesos apie tikėjimą, klusnumą, išgelbėjimą ir t.t.? Mintis, kad tikėjimas bereikšmis, kad svarbiausia – nuoširdi dvasia, yra klaidinga. Tai tiktai viena medalio pusė. Tikras tikėjimas neišgelbės, bet padės mums pažinti Dievo charakterį, o tai turi paskatinti mus mylėti Jį ir tarnauti Jam uoliau.
Ar jūs Dievą labiau garbinate dvasia negu tiesa? Gal atvirkščiai? Kaip galite įtraukti ir subalansuoti abi šias garbinimo dalis?
V. Garbinimas prie Jo kojų
Per ilgus krikščioniškos istorijos metus bažnyčia buvo pasidalijusi Kristaus dieviškumo klausimu. Ar Jis iš tikrųjų buvo amžinas Dievas, viena su Tėvu nuo amžinybės? Gal Jis buvo sukurtas vėliau, dėka Tėvo galios kurti?
Nors mūsų bažnyčioje buvo tam tikrų neaiškumų šiuo klausimu, E. Vait labai aiškiai pareiškė savo poziciją, kurią mes, kaip bažnyčia, visiškai priėmėme: „Nuo amžinybės dienų Viešpats Jėzus Kristus buvo viena su Tėvu. Jis buvo Dievo paveikslas, Jo šlovės atspindys. Kad išreikštų šitą šlovę ir atskleistų Dievo meilę, Jis atėjo į mūsų nuodėmių aptemdytą žemę. Todėl apie Jį buvo išpranašauta: Jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: ‚Dievas su mumis‘ (Mt 1, 23; Iz 7, 14).“ (Su meile iš Dangaus, 5 p.)
5. Perskaitykite pateiktus tekstus. Ką jie sako apie Kristaus dieviškumą? Mt 2, 11; 4, 10; 9, 18; 20, 20; Mk 7, 7; Lk 24, 52; Jn 9, 38.
Mt 4, 10 Jėzaus atsakymas šėtonui buvo labai aiškus: garbinti galima tik Dievą. Iš to išplaukia svarbi mintis, kuri taip pat aiški iš anksčiau minėtų tekstų: Kristus niekada neatsisakė būti garbinimas. Nėra jokių pavyzdžių, kai žmonėms garbinant Jį, Jis lieptų to nedaryti, ir garbinti tiktai Tėvą. Iš tikrųjų yra priešingai.
6. Perskaitykite Lk 19, 37–40. Ką Jėzaus atsakymas fariziejams sako apie Jo požiūrį į tuos, kurie garbino Jį?
Ši detalė vėl primena visą ketvirtį besikartojančią temą, kad labai svarbu, jog garbinimo centru turi būti tik Jėzus. Visos giesmės, maldos, pamokslai, viskas, ką darome, turi vienaip ar kitaip kreipti mūsų protą į Kristų, įsikūnijusį Dievą, kuris atidavė Save kaip auką už mūsų nuodėmes. Garbinimas, kuris padeda pajausti pagarbią baimę ir meilę mūsų Viešpačiui, be abejo teikia Jam malonumą.
Toliau studijuokite: E. Vait, „Su meile iš Dangaus“ 5–10 p.
„Ne veržimasis į šventą kalną ar šventovę teikia žmogui dvasinį ryšį su Dangumi. Norėdami teisingai tarnauti Dievui, turime gauti Dieviškos Dvasios paramą. Ji apvalys širdį ir atnaujins protą, įkvėpdama mums norą paklusti visiems Dievo reikalavimams. Toks yra tikras garbinimas. Tai yra Šventosios Dvasios darbo vaisius.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 110 p.)
„Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate Mane Mokytoju ir Viešpačiu, ir gerai sakote, nes Aš toks ir esu. Jei tad Aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip Aš jums dariau. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tarnas ne didesnis už savo šeimininką, ir pasiuntinys ne didesnis už savo siuntėją“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 413 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Dvasiniai vadovai Kristaus dienomis tvirtino išmaną Šventąjį Raštą, bet buvo užmiršę didžiausią stebuklą istorijoje – Mesijo gimimą. Tuo tarpu Rytų išminčiai atvyko, ieškodami Jo reikiamoje vietoje reikiamu laiku. Ką šis pasakojimas reiškia mums šiandien kaip krikščionims ir kaip bažnyčiai? Kaip galime išvengti tų pačių klaidų, kurias Kristaus dienomis darė žmonės, matydami, kaip įvykdomos paskutiniųjų dienų pranašystės?
2. Pakalbėkite apie Kristaus dieviškumą, kodėl tai svarbu mūsų tikėjimui ir garbinimui. Ką prarandame, jei netikime, jog Kristus yra Dievas?
3. Prisiminkite Mariją ir pagalvokite, ką ji galvojo tokiame neįtikėtiname įvykių sūkuryje. Pagalvokite, kiek ji nesuprato ir kaip galbūt jai buvo sunku (pastoti nepažinus vyro turbūt sukėlė didelę įtampą). Tačiau net tokiomis aplinkybėmis ji sugebėjo šlovinti Viešpatį ir garbinti Jį, nepaisant to, kad buvo labai daug neatsakytų klausimų, labai daug varginančių minčių, labai daug neaiškumų. Kaip galime išmokti daryti tą patį, t.y. garbinti ir šlovinti Viešpatį, kai abejojame ir ne viską suprantame? Iš tikrųjų, kodėl toks laikas galėtų būti tinkamiausias širdingai garbinti?