Kovo 30 – balandžio 5d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Oz 1, 1–3; Ez 4, 1–6; Oz 2, 14–20; 4, 1–3; Jok 5, 1–7; Apr 14, 6–12.
Įsimintina eilutė: „Pasėsiu ją krašte Sau pačiam, pasielgsiu gailestingai su Lo Ruhama ir sakysiu Lo Amiui: ‘Tu Mano tauta’, o jis atsakys: ‘Tu mano Dievas.’“ (Oz 2, 25)
Pagrindinė mintis: Net dvasinės neištikimybės ir dieviško teismo akivaizdoje Viešpats nesiliauja mylėti Savo tautos.
Pranašas Ozėjas tarnavo ypatingo Izraelio klestėjimo laikotarpiui einant į pabaigą, iki asirų tautos žlugimo 722 m. pr. Kristų. Tuo metu Dievo išrinktoji tauta garbino ne tik Viešpatį, bet ir kanaaniečių dievą Baalą.
Pirmoje mažųjų pranašų knygoje, parašytoje Ozėjo, pabrėžiamas šis klausimas: ar Dievas vis dar myli Izraelį, nepaisant dvasinės neištikimybės? Ar Dievas vis dar turi paskirtį jiems, nepaisant izraelitų nuodėmių ir artėjančio teismo?
Asmeninis Ozėjo pasakojimas ir pranašystė yra neatsiejami jo knygoje. Lygiai taip pat, kaip pranašas atleido savo neištikimai žmonai ir buvo pasirengęs priimti ją atgal, Dievas yra pasirengęs padaryti tą patį.
Ko moko Ozėjo patyrimas ir Viešpaties elgesys su aikštingu Izraeliu?
I. KEISTAS ĮSAKYMAS
„Pirmąsyk kalbėdamas per Ozėją, Viešpats tarė Ozėjui: `Eik, imk sau žmona moterį kekšę ir turėk vaikų kekšių, nes kraštas, pamesdamas Viešpatį, daro didelę kekšystę.` Taigi jis ėjo ir paėmė žmona Diblaimo dukterį Gomerą; ji tapo nėščia ir pagimdė jam sūnų“ (Oz 1, 2–3).
Šimtmečius tyrinėjantys Bibliją aptarinėjo šį įsakymą ir iškėlė tokius klausimus: ar Gomera buvo kekšė, ar tiesiog neištikima žmona? Ar ji elgėsi amoraliai iki santuokos su Ozėju, ar po sutuoktuvių?
Tai nežinoma. Tačiau viena yra aišku: kalbėdamas Ozėjui ir per jį, Viešpats norėjo parodyti žmonėms Dievo meilę Izraeliui. Kadangi Gomera buvo izraelitė, pasakojimas apie jos santuoką su pranašu siejasi su Dievo sandora su Izraeliu.
Yra paralelės tarp Ozėjo pasakojimo ir Dievo patyrimo su Izraeliu. Žmogišku supratimu, Gomera buvo neištikima Ozėjui, o dvasine prasme Izraelis buvo neištikimas Dievui. Kaip Gomeros amoralumas skaudino vyro širdį, taip Izraelio stabmeldystė liūdino Dievą. Ozėjas buvo pašauktas ištverti širdgėlą ir santuokinę neištikimybę. Turbūt pranašas patyrė visuomenės pasipiktinimą ir gėdą. Tačiau, juo labiau jis patyrė Gomeros neištikimybę, tuo giliau suprato Dievo skausmą ir nusivylimą dėl Izraelio.
1. Dievas dažnai liepdavo pranašams daryti ką nors daugiau, o ne tik pamokslauti. Perskaitykite šias ištraukas ir paaiškinkite, kaip pranašų elgesys simbolizuoja Dievo elgesį su Savo tauta (Iz 20, 1–6; Jer 27, 1–7; Ez 4, 1–6).
Kaip Viešpats liudijamas ne tik žodžiais, bet ir jūsų elgesiu? Kas jūsų gyvenime atskleidžia ne tik tai, kad esate geras žmogus, bet kad esate Jėzaus pasekėjas?
II. DVASINĖ NEIŠTIKIMYBĖ
Kai Ozėjo žmona, Gomera, svetimavo, jis patyrė išdavystę, pažeminimą ir gėdą. Kaimynams ir draugams, kurie matė pranašo skausmą, Ozėjas perdavė dievišką žinią žodžiais ir darbais: Izraelis, Dievo žmona, elgėsi kaip Gomera. Išrinktoji tauta svetimavo su kitais dievais.
Pranašas Jeremijas lygino neištikimus Dievui žmones su kekšėmis, gyvenusiomis su daug meilužių, nepaisant visko, ką Dievas buvo parūpinęs (Jer 3, 1). Panašiai pranašas Ezechielis vadino neištikimą Izraelį „svetimaujančia žmona“, palikusia tikrąjį savo vyrą (Ez 16, 32). Dėl šios priežasties stabmeldystė Biblijoje yra laikoma dvasine neištikimybe.
2. Perskaitykite Oz 2,10–15. Koks čia užrašytas įspėjimas? Kaip mums, septintosios dienos adventistams, gali grėsti iš esmės toks pat pavojus elgtis panašiai?
Grūdų, naujo vyno ir aliejaus simbolis taip pat vartojamas Pakartoto Įstatymo knygoje (Įst 7, 12–14), aprašant Izraelio žemės derlių, kurio žmonėms buvo gausiai Dievo pažadėta per Mozę. Ozėjo laikais žmonės buvo labai nedėkingi Dievui, įsitraukę į juos supantį pasaulį, todėl Dievo suteiktos dovanos buvo aukojamos stabams. Tai įspėjimas mums visiems. Mums suteiktos dovanos turi būti naudojamos Viešpaties darbui, o ne kažkam kitam (Mt 6, 24).
„Koks yra Dievo požiūris į mūsų nedėkingumą ar dėkingumo stoką už suteiktas palaimas? Nepaisant dovanų arba jomis piktnaudžiaujant, mūsų širdys užkietinamos, o rankos tiesiamos ne į Jį. Tie, kurie sulaukia Dievo gailestingumo dovanų diena po dienos, metai po metų, piktnaudžiauja Jo dosnumu ir nekreipia dėmesio į sielas, už kurias Kristus atidavė Savo gyvybę. Priemonės, paskolintos tam, kad būtų tęsiamas Jo darbas ir stiprinama Jo karalystė, investuojamos į namus ir žemes, švaistomos išdidumui ir silpnybėms, o Davėjas yra pamirštamas.“ (E. Vait, „Advent Review and Sabbath Herald“, gruodžio 7, 1886.)
Pagalvokite apie tai, kaip lengva paimti jums suteiktas Dievo dovanas ir jas naudoti savanaudiškai ar net tokiu būdu, tarsi jos būtų aukojamos stabams. Kaip praktiškai galima užkirsti kelią šiai nuodėmei mūsų gyvenime?
III. ATKŪRIMO PAŽADAS
3. Perskaitykite Oz 2 sk. Kokia čia užrašyta Dievo žinia Jo tautai? Kaip šiame skyriuje apreikšta Evangelija?
Ozėjo žinioje pateikta gili tiesa apie Dievo ištikimą meilę jos nenusipelniusiems žmonėms. Oz 2 užrašyta ilga kalba apie Izraelio neištikimybę Dievui. Vėliau Dievo meilė Savo tautai priešpastatoma izraelitų neištikimybei. Po bausmės vyras ves žmoną į dykumą, kur jie bus pakartotinai sutuokti.
Skyrius baigiasi ateities apibūdinimu, kai Dievas vilios Izraelį mylėti Jį kaip anksčiau (Oz 2, 14–17). Laukiniai gyvūnai nebekenks žmonos vynuogynams ir figmedžiams, bet taps naujosios sandoros dalininkais (Oz 2, 20). Be to, visi vaikai bus pervadinti, o tai atskleidžia Dievo norą išgydyti ir atleisti Savo tautai praeities nusižengimus.
4. Dievas laisvai siūlo atleisti mūsų nuodėmes. Kiek tai kainuoja Dievui? Kiek ši pamoka kainavo pačiam Ozėjui? Oz 3, 1–2.
Ozėjui kaip vyrui augant Izraelyje buvo lemtas privilegijuotas statusas patriarchalinėje visuomenėje. Tačiau ši privilegija teko kartu su didele atsakomybe. Vyras senovės Izraelyje būtų turėjęs dėti milžiniškas pastangas atleisti ir atsiimti neištikimą žmoną, nekalbant apie vaikus, kurie galėjo būti auginami kito vyro. Stoti šalia žmonos ir jos vaikų ir taip ištverti socialinę atskirtį būtų vienas sunkiausių gyvenimo patyrimų.
Tačiau Ozėjas „atpirko“ ją. Dievas tam tikra prasme padarė tą patį dėl žmonijos, bet kaina buvo Jėzaus mirtis ant kryžiaus. Tik žiūrint į Kristaus kryžių galima susidaryti daug aiškesnį vaizdą, kiek Dievui kainavo atpirkti mus iš nuodėmės.
IV. BYLA PRIEŠ IZRAELĮ
Ozėjo 4, 1–3 Dievas parodytas kaip tas, kuris kaltina arba iškelia teismo bylą (hebr. – rib) Izraeliui. Išrinktoji tauta nusikalto savo Dievui, nes nesilaikė Sandoros. Tiesa, gailestingumas ir Dievo pažinimas turėjo būti unikalių Izraelio santykių su Juo savybe. Pasak Oz 2, 20–22, tai Dievo dovanos Savo tautai ryšium su Sandoros atnaujinimu.
Tačiau dėl nuodėmės šios malonės dovanos izraelitams tapo beprasmėmis. Ozėjo išvardyti nusikaltimai privedė tautą prie anarchijos slenksčio. Religiniai vadovai, kunigai ir pranašai, buvo atsakingi už tuometinio Izraelio gyvenimo pablogėjimą. Jiems teko sunki atsakomybė. Nepasipriešinę prievartai ir nepasmerkę neteisybės, jie patys būtų pasmerkti Dievo.
Senajame Testamente stabų garbinimas buvo laikomas rimčiausia nuodėme, nes tai neigė Viešpaties Dievo vaidmenį tautos ir asmens gyvenime. Dėl sauso klimato Izraelio krašte lietūs buvo gyvybės ir mirties klausimas. Izraelitai įtikėjo, kad palaimas, pavyzdžiui, gaivinantį lietų, lemdavo Baalas. Todėl jie statė šventyklas svetimiems dievams ir pradėjo maišyti amoralumą su garbinimu.
Tuo pačiu metu krašte buvo paplitusi socialinė neteisybė. Turtingosios klasės išnaudojo valstiečius, kad būtų surinkta duoklė Asirijai. Daugelis ėmėsi apgaulės ir sukčiavimo (Oz 12, 8–9). Būtent dėl to ankstesnį taikos, ramybės ir klestėjimo laikotarpį pakeitė politiniai ir socialiniai neramumai. Kraštui grėsė chaosas.
„Turtuoliai, išpažįstantys tarnaują Dievui, verti gailesčio. Nors jie teigia pažįstantys Dievą, savo darbais jie išsižada Jo. Kokia didi ši tamsa! Jie išpažįsta tikėjimo tiesą, tačiau jų darbai prieštarauja tikėjimui. Meilė turtams daro žmones savanaudžiais, reikliais ir valdingais. Turtas yra galia, ir dažnai meilė turtams paralyžiuoja visa, kas žmoguje kilnu ir dieviška.“ (E. Vait, Liudijimai bažnyčiai, t. 2, 682 p.)
Perskaitykite Jok 5, 1–7. Kaip šie žodžiai dera su šių laikų tiesa, atskleista trijų angelų žinioje (Apr 14, 6–12)? Nepriklausomai nuo mūsų finansinės padėties, kaip galima apsaugoti save nuo pavojų, kuriuos Kristaus mokiniams visada sukelia pinigai?
V. KVIETIMAS ATGAILAUTI
„O amžinasis gyvenimas – tai pažinti Tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir Tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją“ (Jn 17, 3).
Vardas Ozėjas hebrajų kalboje reiškia „Viešpats gelbsti“. Šis vardas sietinas su šiais: Jozuė, Izaijas ir net Jėzus. Pranašas ragino žmones išsižadėti nuodėmės ir rasti prieglobstį pas savo Viešpatį Dievą, nes Jis yra jų Kūrėjas ir Atpirkėjas. Dieviškojo teismo tikslas buvo priminti nusidėjėliams, kad gyvybė ir jėga ateina iš To, pas kurį jie turi grįžti. Nepaisant įspėjimų ir skelbiamo teismo, Ozėjo knygoje pristatyta žmogiškos atgailos ir dieviškos malonės tema.
Pranašas ragino tautą, naikinamą nuodėmės dėl pažinimo stokos (Oz 4, 6), pažinti Dievą ir gyventi darniai su amžinaisiais principais. Dievo pažinimo stoka paskatino žmones maištauti, o tai galiausiai lėmė teismą.
Tačiau per tikėjimą ir paklusnumą jie gali pažinti Viešpatį asmeniškai. Šis pažinimas gali būti artimas ir intymus. Todėl Ozėjo knygoje kartojasi santuokos simbolis. Mat Viešpats nori būtent tokių santykių.
Todėl krikščionišką gyvenimą visų pirma sudaro santykiai su gyvuoju Dievu. Štai kodėl Viešpats ragina žmones pažinti Jį ir paisyti Jo valios asmeniniame gyvenime.
Nuodėmė atskyrė Dievą ir žmoniją. Tačiau per Jėzaus mirtį ant kryžiaus buvo užtikrinta, kad kiekvienas iš mūsų galėtume artimai vaikščioti su Viešpačiu. Iš tiesų, mes galime Jį pažinti asmeniškai.
5. Kuo skiriasi žinios apie Dievą nuo Dievo pažinimo? Kaip šį skirtumą atspindi mūsų kasdienis gyvenimas? Jei kas nors jūsų paklaustų, kaip galima pažinti Dievą, ką atsakytumėte? Ko šios ištraukos moko apie Viešpaties pažinimo svarbą?
Iš 33, 12–13; Jer 9, 22–23; Dan 11, 33; 1 Jn 2, 4
Papildomam tyrinėjimui: „Laikui bėgant Ozėjas suprato, kad jo asmeninis likimas atspindėjo dieviškuosius jausmus, kad jo sielvartas atspindėjo Dievo liūdesį. Kentėdamas kartu su dangumi pranašas tikriausiai suvokė santuokos, pradėtos Dievo pavedimu, prasmę. […] Tik asmeniškai patirdamas tą patį, ką ir Izraelio Karalius, pranašas galėjo pamatyti aplinkybes dangaus akimis. Santuoka buvo pamoka, vaizdingas paaiškinimas, o ne simbolis arba sakramentas.“ (Abraham J. Heschel, „The Prophets“ (Mass: Prince Press, 2001), 56 p.
„Simboline kalba Ozėjas dešimčiai giminių apreiškė Dievo planą atstatyti palaimas, suteiktas Izraeliui už ištikimybę Jam Pažadėtame krašte, kiekvienai atgailaujančiai sielai, kuri bus viena su Jo Bažnyčia žemėje. Atsižvelgdamas į Izraelį kaip tą, kuriam Jis troško parodyti gailestingumą, Viešpats pareiškė: `Todėl dabar ją viliosiu, išvesiu į dykumą ir prašnekinsiu jos širdį. Ten atiduosiu jai vynuogynus, o Achoro slėnį padarysiu vilties durimis. Ten ji atsilieps Man kaip savo jaunystės dienomis, kaip tą dieną, kai išėjo iš Egipto žemės`.“ (E. Vait, Prophets and Kings, 298 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Stabmeldyste esame linkę laikyti lenkimąsi statuloms. Kokiais būdais stabmeldystė gali pasireikšti subtiliau ir apgaulingiau?
2. Klasėje patyrinėkite tai, ką reiškia pažinti Dievą? Sakydami, kad pažįstate Viešpatį, ką turite galvoje? Kaip įgyjamas Dievo pažinimas?
3. Kai kurie senovės teologai teigė, kad Dievas yra bejausmis, t.y. Jis nejaučia skausmo ar malonumo ryšium su kitų kūrinių, pavyzdžiui, žmonių veiksmais. Kas galėtų paskatinti žmones neigti tokią poziciją? Kodėl mes ją atmetame?
4. Įsigilinkite į tai, kad mūsų atpirkimas daug kainavo. Ką tai sako apie mūsų vertę Dievui?