Kovo 8–14 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Lk 6, 12–16; Jn 16, 7–14; Lk 6, 20–49; Jer 50, 31; Iz 57, 15; Apd 1.
Įsimintina eilutė: „Tomis dienomis Jėzus užkopė į kalną melstis. Ten Jis praleido visą naktį, melsdamasis Dievui. Išaušus rytui, Jis pasišaukė Savo mokinius ir iš jų išsirinko dvylika; juos ir pavadino apaštalais“ (Lk 6, 12–13).
Nors Jėzus visada buvo aktyvus ir darė žmones mokiniais, Jis žinojo, kad Jo žemiškasis gyvenimas bus trumpas. Todėl Jis daug dėmesio skyrė mokinių mokymui, kad jie tęstų Jo darbą. Jis buvo ir jų Mokytojas, ir Ugdytojas. Nors mokymas ir ugdymas yra susiję, mokymas paprastai reiškia žinių perteikimą, o ugdymas formuojamas per praktiką ir discipliną.
Apaštalų paruošimas vadovavimui reiškė ir žinių gavimą, bet svarbiausia buvo dvasinis augimas. Jiems reikėjo patyrimo Dievo reikaluose, taip pat tikėjime, sunkumuose, pasišventinime ir pasiaukojime, būtinas buvo ir doktrinų bei teologijos supratimas. Tik žinių nepakako ateities iššūkiams. Jėzus suteikė jiems ir mokymą, ir patyrimą.
I. VADOVAVIMAS PRASIDEDA ČIA
Kristaus žemiškasis gyvenimas buvo palyginti trumpas, todėl reikėjo paruošti mokinius. Ką derėtų pasirinkti? Kiek reikėtų pasirinkti? Jėzaus mokinių, be jokios abejonės, buvo šimtai. Ar visi turėtų būti masiškai paruošti? Kristus suprato, kad vadovai subręsta mažose grupėse, o ne masinėse paskaitose. Tų, kurie baigs Kristaus mokyklą, skaičius yra ribotas.
1. Perskaitykite Lk 6, 12–16. Ką Jėzus darė prieš išsirinkdamas Sau mokinius, ir kodėl tai buvo svarbu?
Kad išsirinktų sumaniai, reikėjo ypatingos išminties. Jėzus maldoje kreipėsi į Savo dangiškąjį Tėvą, kad gautų dangiškos išminties. Prieš renkant vadovus dvidešimt pirmajame šimtmetyje taip pat derėtų melstis. Kadangi Kristus tikėjo, jog Jam reikia maldos, kad gautų būtinos išminties, juolab šiandieniai krikščionys turėtų prašyti dieviškosios išminties, kai renkami vadovai, kurie prižiūrės Didžiojo priesako vykdymą.
Pasirinkęs dvylika, Jėzus juos paskyrė apaštalais, t.y. Jo pasiuntiniais, turinčiais dvasinį autoritetą. Ta didesnė grupė mokinių į šį dvylikos paskyrimą reagavo be pastebimo pavydo ar neigiamų jausmų. Vėliau Jėzus paskyrė didesnę grupę, t.y. septyniasdešimt du, ir, ko gero, kitus, kurie nepaminėti Šventajame Rašte. Tačiau dvylika apaštalų buvo tapatinami su tais artimiausiais Jėzui; jiems teko didžiausia našta, todėl jiems reikėjo ypatingo mokymo ir pasišventimo. Tai akivaizdžiai nurodo į tikslingą organizacinę struktūrą tarp pirmųjų krikščionių. Toje organizacijoje Kristus suteikė vadovams dvasinių sugebėjimų ir žinių, būtinų užduotims vykdyti.
Pagalvokite apie laiko, kurį Jėzus praleido melsdamasis, reikšmę. Ką tai turėtų pasakyti apie mūsų maldas? Kuo malda praverčia jums?
II. ŽINIOS IR PATYRIMAS. 1 dalis
Informacija buvo nepakeičiama Jėzaus žinios dalis. Vien informacija nekeičia, tačiau kiekvienam pasikeitimui reikia informacijos. Žinoma, sąvokos neturi galios, kuri inicijuotų pokyčius; tačiau Dievo Dvasia, veikianti žmonių širdyse, yra nepakeičiamas ir būtinas atsivertimui veiksnys.
2. Perskaitykite Jn 16, 7–14. Kaip šis Jėzaus mokymas padeda suprasti, kad proto žinių nepakanka norint suprasti ir patirti tikrą krikščionybę?
Biblinės žinios kartu su Dievo Dvasia sudaro dvasinį derinį, kuris keičia žmones ir visuomenes. Tikintieji, darantys žmones Kristaus mokiniais, privalo tikėdami bei tyrinėdami siekti ir vieno, ir kito.
Krikščionys gerbia protą, mąstymą ir vaizduotę. Visame Šventajame Rašte pagrįstas mąstymas, didžiulė pagarba judaizmo mokytojams ir ypatingas dėmesys, kurį Rašto aiškintojai skyrė senovės raštų išsaugojimui, liudija apie žinių svarbą.
Krikščionybė nėra nesuvokiamas tikėjimas. Nepaisant to, kai kurios krikščionybės pakraipos išaukštino jausmus ir patyrimus virš žinių. Toks požiūris reiškia, kad tai, ką žmonės tiki, neva yra gana nereikšminga, nes prasmingas yra tik patyrimas. Jų supratimu, paklusnumas ir laikymasis konkrečių tiesų yra palyginti nesvarbūs; dvasinis tikrumas matuojamas jausmais ir religiniu jauduliu.
Pats Šventojo Rašto buvimas prieštarauja šiam lėkštam susižavėjimui patyrimu. Pastarasis be žinių tampa nevaldomu. Tačiau be patyrimo žinios netenka prasmės ir dažnai virsta raidės laikymusi. Tikri krikščionių vadovai suprato, kad reikia ugdyti ir patyrimą, ir tobulinti žinias, ne tik savyje, bet ir tuose, kuriuos jie darė mokiniais.
Apmąstykite visas geras priežastis savo tikėjimui. Tuo pačiu metu, kokį vaidmenį atlieka patyrimas? Kodėl reikia ir vieno, ir kito?
III. ŽINIOS IR PATYRIMAS. 2 dalis
3. Perskaitykite Lk 6, 20–49. Kaip šiose eilutėse atsiskleidžia ir žinios, ir patyrimas? Tai yra, kaip pastarieji čia gretinami, taip parodant, kodėl jų reikia ne tik asmeniniams santykiams su Viešpačiu, bet ir darant žmones Kristaus mokiniais?
Dvasinės žinios yra neatsiejamos nuo dvasinio pakeitimo. Kristus buvo laikomas Mokytojų Mokytoju. Jūros pakrantėse, kalvose, stulbinančioje Dievo kūrinijoje, Kristus skelbė keičiantį pažinimą. Šventoji Dvasia pažadino atbukusią sąmonę priimti šias tiesas. Žmonių darymas Kristaus mokiniais yra neišsamus, jei nėra patyrimo, bet patyrimas turi būti pagrįstas žiniomis.
Dvidešimt pirmojo šimtmečio tikintieji, darantys žmones Kristaus mokiniais, turi kruopščiai susipažinti su Šventuoju Raštu, autentiškos dvasinės informacijos šaltiniu. Be to, jie turėtų skelbti doktrinas ir mokymą neatsižvelgiant į populiarumą ir patogumą. Dievas tikisi, kad Jo sekėjai nieko neslėps, bet kantriai vadovaus naujai atsivertusiems, kad jie augtų vis didėjančiu pažinimu ir dėkingumu už nuostabias bei gyvenimą keičiančias krikščionybės tiesas, ypač dėl šių laikų tiesos, t.y. trijų angelų žinios.
Mokinystės kontekste, kaip kiekvienas, kas daro žmones Kristaus mokiniais, turėtų nepamiršti Jėzaus žodžių Lk 6, 39? Kaip galima užtikrinti, kad nebūtume panašūs į tuos, dėl kurių Jėzus čia įspėjo?
Galiausiai, žinių ir patyrimo derinys, lemiantis nesavanaudišką meilę, bus galingiausia tikinčiojo, kuris daro žmones Kristaus mokiniais, jėga.
IV. ANKSTYVIEJI VADOVAI
Nemažiau svarbu yra tai, kad Jėzus išsirinko ankstyvuosius vadovus iš kuklių, mažiau išsilavinusių žmonių. Kristus nepasirinko teismo tarybos mokymo arba iškalbos. Praeidamas pro savu teisumu pasikliaujančius mokytojus, Jėzus pasirinko kuklius ir nedidelio išsilavinimo žmones skelbti tas tiesas, kurios išjudins pasaulį. Šiuos Jis pasirinko mokyti ir paruošti Savo bažnyčios vadovais. Savo ruožtu jie mokys kitus ir siųs juos su Evangelijos žinią. „Kad jų darbas būtų sėkmingas, jiems buvo suteikta Šventosios Dvasios galybė. Evangelija turėjo būti skelbiama ne žmogaus jėgomis ar žmogiška išmintim, o Dievo galybe“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 15 p.).
4. Ką šie tekstai pasako apie tai, kodėl Kristus išsirinko būtent šiuos žmones vadovauti Jo Bažnyčiai, o ne tuos, kurie galbūt atrodė turintys reikalingų vadovavimui savybių? Sof 2, 3; Mt 11, 29; Jer 50, 31; Iz 57, 15.
Turime būti atsargūs, kad nesuklystume darydami prielaidas apie tai, kodėl Jėzus pasirinko būtent šiuos žmones. Jėzus nebuvo nusiteikęs priešiškai išsilavinusiųjų klasės atžvilgiu; kai dar buvo vaikas (Lk 2, 46–47) Jis pats parodė stebinantį išmanymą. Tiesiog dažnai tie, kurie yra išsilavinę, turtingi ar įtakingi, nėra pasiruošę nusižeminti taip, kad Viešpats galėtų juos panaudoti. Aišku, būna ir kitokių atvejų. Pavyzdžiui, Viešpats panaudojo Nikodemą, Juozapą iš Arimatėjos (taip pat žr. Apd 6, 7). Tai tiesiog reiškia, kad dažnai tokie žmonės nėra atviri Šventosios Dvasios vadovavimui.
Perskaitykite 1 Kor 9, 19 ir Fil 2, 3. Kokios savybės čia minimos, ir kodėl jos yra svarbios ne tik vadovams, bet ir tiems, kurie išpažįsta Kristaus vardą? Kaip galima išmokti ugdyti šias savybes mūsų gyvenime?
V. TAI, KĄ PALIKO JĖZUS
Ateities kartos liudija apie ankstesnių pastangų sėkmę. Jei pastangos lemia ilgalaikius rezultatus, būtina ištirti priežastis ir viską pakartoti. Ar Kristaus metodas daryti žmones mokiniais lėmė reikšmingus rezultatus?
Žinoma. Jėzaus metodas pakeitė pasaulį. Nė vienas iš mūsų šiandien netyrinėtume šių Biblijos temų po daugiau nei 2000 metų, jei ne Kristaus sėkmė paruošiant ankstyvosios Bažnyčios vadovus.
5. Perskaitykite Apd 1. Ką pirmasis skyrius, kuriame aprašytas ankstyvosios Bažnyčios kūrimasis, pasako apie Dievo išrinktų vadovų poreikį? Kokiomis savybėmis turėjo pasižymėti vadovas? (žr. 22 eilutę). Ką galima įžvelgti šioje eilutėje sau, kai mes renkame tinkamus vadovus?
Jėzus įsteigė Savo karalystę ir parodė pavyzdinius principus, kurie lems jos augimą. Būdamas pradininku, Kristus pirmas išsirinko vadovus, kurių trūkumus nustelbė Jo galia, nes jie visiškai priklausė nuo Jo. Nors menkai vertinami religinių vadovų ir turintys išsilavinimo trūkumų, jie išsiskyrė iš fariziejų tuo, kas buvo svarbiau – skaidrumu, nuolankumu, priklausomybe ir autentiškumu. Svarbu, kad mes visi, nepaisant mūsų užimamos padėties bažnyčioje, atspindėtume tokias pat savybes. Laikui bėgant tie, kurie buvo įgiję formalų išsilavinimą ir užėmė aukštesnę socialinę padėtį, tapo bažnyčios dalimi.
„Apaštalai, kaip Kristaus atstovai, turėjo daryti pasauliui stiprų įspūdį. Tas faktas, kad jie buvo nuolankūs, ne sumenkino jų įtaką, o tik padidino ją; mat susirinkusių klausytojų mintys nuo apaštalų krypo prie Išgelbėtojo, kuris, nors ir neregimas, vis dar veikė tarp jų. Nuostabus apaštalų mokymas, jų padrąsinimo ir pasitikėjimo žodžiai įtikino visus, kad jie darbuojasi ne savo jėgomis, o palaikomi Kristaus galybės“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 19 p.).
Ko ir kodėl ieškote bažnyčios vadovuose? Kokie yra svarbiausi trys dalykai, kuriuos norite matyti? Paruoškite savo atsakymus pristatyti ir palyginti klasėje.
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Su meile iš Dangaus, 316–328 p; 453–459 p.; 268–314 p.; Apaštalų darbai 15–20 p.; 21–27 p.; 67–73 p.
„Kad ir kur Kristus darbavosi, visur būta sielų, supratusių savo poreikį, alkstančių ir trokštančių tiesos. Atėjo metas siųsti žinią apie Jo meilę šioms išsiilgusioms širdims. Pas visus šiuos žmones kaip Jėzaus atstovai turėjo keliauti Jo mokiniai. Taip tikintieji turėjo būti paskatinti žiūrėti į juos kaip į Dievo paskirtuosius mokytojus, ir kai Išgelbėtojas buvo paimtas iš jų tarpo, jie neliko be vedlių. Šioje pirmoje kelionėje mokiniai privalėjo eiti tik ten, kur jau buvo apsilankęs Jėzus ir turėjo tuose kraštuose draugų. Jų pasirengimas kelionei buvo pats paprasčiausias. Niekas neturėjo nukreipti jų minčių nuo didžiojo darbo, kaip nors kurstyti pasipriešinimą ir užtrenkti duris tolimesniam darbui“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 318p.).
Klausimai aptarimui:
1. Klasėje aptarkite savo atsakymus į penktos dalies klausimus. Ko galima pasimokyti iš kitų narių atsakymų?
2. Perskaitykite Apd 6, 1–6. Kaip šis įvykis atskleidžia vieną iš priežasčių, kodėl bažnyčiai reikia gerų vadovų?
3. Giliau pamąstykite apie patyrimo ir žinių pusiausvyrą krikščionio gyvenime. Ar gali būti, kad skirtingiems žmonėms reikia skirtingų pusiausvyrų? Jei taip, kaip galima išmokti paisyti šių skirtumų, darant žmones Kristaus mokiniais? Be to, paskaitykite šią eilutę: „Žydai reikalauja stebuklų, graikai ieško išminties“ (1 Kor 1, 22). Kaip pastaroji atskleidžia skirtumus tarp žinių ir patyrimo?