Lapkričio 26 – gruodžio 2 d.
Šią savaitę skaitykite: Gal 4, 21–31; Pr 1, 28; 2, 2–3; 3, 15; 15, 1–6; Iš 6, 2–8; 19, 3–6.
Įsimintina eilutė: „Bet aukštybių Jeruzalė laisva, ir ji yra mūsų motina“ (Gal 4, 26).
Krikščionys, atmetantys Senąjį Testamentą, dažnai Įstatymo nesuderina su Evangelija. Jie nusprendė, kad prie Sinajaus sudaryta Sandora simbolizuoja laikotarpį, kai išgelbėjimas buvo pagrįstas klusnumu Įstatymui. Bet todėl, kad žmonės nepajėgė įvykdyti Įstatymo reikalavimų, Dievas (teigia jie) sudarė naują Sandorą, pagrįstą malone ir Jėzaus Kristaus nuopelnais. Todėl jų supratimu yra dvi Sandoros: senoji, pagrįsta Įstatymu, ir naujoji, pagrįsta malone.
Nors ši nuomonė paplitusi, ji – klaidinga. Išgelbėjimas niekada nebuvo pagrįstas Įstatymu. Biblinis judaizmas nuo pradžios buvo malonės religija. Įstatymo raidės prisilaikymas, su kuriuo Paulius susidūrė Galatijoje, buvo nukrypimas ne tik nuo krikščionybės, bet nuo paties Senojo Testamento. Dvi Sandoros nėra susijusios su laiku. Jos atspindi žmogišką požiūrį ir simbolizuoja dvi skirtingas santykio su Dievu sampratas, siekiančias Kaino ir Abelio laikus. Senoji Sandora simbolizuoja tuos, kurie, kaip Kainas, nepagrįstai pasitiki asmeniniu klusnumu kaip priemone įtikti Dievui. Naujoji – tuos, kurie, kaip Abelis, pasitiki tik Dievo malone įvykdyti visa, ką Jis pažadėjo.
I. Sandoros pagrindai
Izraelio istorijos interpretaciją Gal 4, 21–31 daugelis laiko sudėtingiausia eilute Pauliaus laiške. Taip yra todėl, kad tai labai sudėtinga diskusija, reikalaujanti Senojo Testamento žinių. Pirmas žingsnis, norint suprasti šią eilutę, – suvokti Senojo Testamento arba Sandoros sąvoką Pauliaus argumente.
Žodis sandora yra išverstas iš hebrajų kalbos žodžio berit. Pastarasis Senajame Testamente yra užrašytas beveik tris šimtus kartų ir sietinas su įpareigojančia sutartimi. Tūkstančius metų sandoros vaidino lemiamą vaidmenį santykiuose tarp žmonių ir tautų senovės Rytuose. Sandorai patvirtinti dažnai buvo paskerdžiami gyvūnai. Tai simbolizavo, kas nutiks šaliai, nesilaikiusiai sandoros pažadų ir įsipareigojimų.
„Nuo Adomo iki Jėzaus Dievas žmonijai duodavo pažadus, kurie nurodė į ateisiantį Atpirkėją ir kurių kulminacinis taškas buvo sandora su Dovydu (Pr 12, 2–3; 2 Sam 7, 12–17; Iz 11). Pavergtam babiloniečių Izraeliui Dievas pažadėjo efektyvesnę naują Sandorą (Jer 31, 31–34) ryšium su ateisiančiu Mesiju (Ez 36, 26–28; 37, 22–28).“ (Hans K. LaRondelle, Our Creator Redeemer (Berrien Springs, Mich.: Andrews University Press, 2005), 4 p.)
1. Kas buvo pirmosios Dievo Sandoros su Adomu ir Ieva Edene prieš nuodėmę pagrindas? Pr 1, 28; 2, 2–3. 15–17.
Bendri po sukūrimo sudarytos Sandoros nuostatai buvo santuoka, fizinis darbas ir sabata, tačiau svarbiausia buvo Dievo įsakymas nevalgyti uždrausto vaisiaus. Šio įsakymo esmė buvo: paklusk ir gyvenk! Kadangi kūrinija nebuvo priešiška Dievui, Viešpats nereikalavo neįmanomo dalyko. Paklusti buvo natūralus žmonijos polinkis. Vis dėlto Adomas ir Ieva nusprendė padaryti tai, kas nebuvo natūralu, ir, taip pasielgdami, jie ne tiktai nutraukė Sandorą, bet Dievo reikalavimus padarė neįmanomais nuodėmės paveiktiems žmonėms. Dievas turėjo surasti būdą atkurti santykius, kuriuos Adomas ir Ieva nutraukė. Jis padarė tai nedelsiant sudarydamas malonės Sandorą, pagrįstą Išgelbėtojo pažadu (Pr 3, 15).
Perskaitykite Pr 3, 15, pirmą Evangelijos pažadą Biblijoje. Kur šioje eilutėje matote viltį, kurią mes turime Kristuje?
II. Sandora su Abraomu
2. Kokius Sandoros pažadus Dievas davė Abraomui Pr 12, 1–5? Koks buvo Abraomo atsakas?
Pradiniai Dievo pažadai Abraomui yra galingos Senojo Testamento eilutės. Jos atspindi Dievo malonę. Būtent Dievas, o ne Abraomas davė pažadus. Abraomas nieko nepadarė, kad nusipelnytų Dievo malonės. Ir nėra jokių požymių, kad Dievas su Abraomu dirbo išvien, kad būtų galima sudaryti tokią Sandorą. Pažadus davė tik Dievas. Abraomas buvo pašauktas tik tikėti Dievu. Tačiau ne šiaip tikėti, bet tvirtai tikėti. Abraomo tikėjimas buvo toks tvirtas, kad jis, palikęs giminę, išvyko (septyniasdešimt penkerių metų amžiaus!) į Dievo pažadėtą kraštą.
„Palaiminus Abraomą, o per jį visą žmoniją, Kūrėjas atnaujino Savo tikslą. Jis palaimino Adomą ir Ievą Edene (Pr 1, 28; 5, 2), vėliau – Nojų ir jo sūnus po tvano (9, 1). Tokiu būdu Dievas paaiškino anksčiau duotą pažadą, kad Atpirkėjas išgelbės žmoniją, sunaikins blogį ir atkurs Edeną (Pr 3, 15). Dievas patvirtino Savo pažadą palaiminti visas tautas.“ (Hans K. LaRondelle, „Our Creator Redeemer“, 22, 23 p.)
3. Praėjus dešimčiai metų po pažado duoti sūnų, kokie klausimai Abraomui iškilo dėl Dievo pažado? Pr 15, 1–6.
Dažnai Abraomą laikome neabejojusiu Dievu tikėjimo vyru. Tačiau Šventasis Raštas sako ką kita. Abraomas tikėjo, bet jis taip pat turėjo klausimų. Jo tikėjimas augo. Kaip tėvas Mk 9, 24, Pr 15, 8 Abraomas praktiškai pasakė Dievui: „Tikiu! Padėk mano netikėjimui!“ Atsiliepdamas Dievas maloningai patikino Abraomą dėl pažado tikrumo, sudarydamas Sandorą (Pr 15, 7–18). Tačiau ši eilutė nuostabi ne dėl to. Nuostabą kelia tai, kad Dievas apskritai buvo maloningas, sudarydamas Sandorą. Skirtingai nei valdovai senovės Rytuose, kurie atsisakydavo duoti pažadus pavaldiniams, Dievas ne tiktai davė žodį, bet simboliškai patvirtino, kad Jis paaukos Savo gyvybę. Žinoma, galiausiai Jėzus atidavė Savo gyvybę ant Golgotos, kad įgyvendintų pažadą.
Kokiose srityse jums reikia tikėti tuo, kas atrodo neįmanoma? Kaip galite išmokti išlikti tvirti, kas beįvyktų?
III. Abraomas, Sara ir Hagara
4. Kodėl Paulius taip nepagarbiai žiūrėjo į incidentą su Hagara? Gal 4, 21–31; Pr 16. Kokią lemiamą išgelbėjimo detalę Paulius pabrėžia, naudodamas šį Senojo Testamento pasakojimą?
Pradžios knygos pasakojime Hagara yra tiesiogiai susieta su Abraomo nesugebėjimu tikėti Dievo pažadu. Kadangi Hagara buvo Abraomo vergė, tikėtina, kad ji buvo viena iš daugelio faraono dovanų, duotų patriarchui mainais už Sarą. Tai pirmasis Abraomo netikėjimo Dievo pažadu atvejis (Pr 12, 11–16).
Praėjus dešimčiai metų po pažado susilaukti vaiko, Abraomas ir Sara vis dar buvo bevaikiai. Nusprendę, kad Dievui reikėjo jų pagalbos, Sara Abraomui davė Hagarą kaip sugulovę. Nors mums šiandien tai keista, Saros planas buvo ganėtinai išradingas. Anot senovės papročių, vergė teisiškai galėjo tarnauti kaip surogatinė (pakaitalas) motina bevaisei šeimininkei. Tokiu būdu Sara galėjo laikyti bet kurį nuo jos vyro ir Hagaros gimusį vaiką savu. Nors vaikas gimė, jis nebuvo Dievo pažadėtas.
Šis pasakojimas yra galingas pavyzdys, kaip susidūręs su gąsdinančiomis aplinkybėmis, net didis Dievo vyras pasidavė netikėjimui. Pr 17, 18–19 Abraomas meldė Dievo, kad Jis priimtų Izmaelį kaip įpėdinį. Žinoma, Viešpats atmetė tokį pasiūlymą. Vienintelis su Izmaelio gimimu susijęs „stebuklas“ buvo tai, kad Sara buvo pasiruošusi dalytis savo vyru su kita moterimi! Nebuvo nieko neįprasto šiai moteriai gimusiam vaikui, gimusiam pagal kūną. Jei Abraomas būtų tikėjęs Dievo pažadu, užuot leidęs aplinkybėms įveikti pasitikėjimą, nieko nebūtų įvykę, ir būtų išvengta daug širdgėlos.
5. Pažiūrėkite į skirtingas Izmaelio ir Izaoko gimimo aplinkybes. Pr 17, 15–19; 18, 10–13; Hbr 11, 11–12. Kodėl šios aplinkybės pareikalavo tokio didelio Abraomo ir Saros tikėjimo?
Ar jūsų netikėjimas Dievo pažadais sukėlė jums skausmą? Kaip galite pasimokyti iš šių klaidų ir pasitikėti Dievo žodžiu, kad ir kas nutiktų? Kokius sprendimus galite priimti, kurie gali padėti stiprinti jūsų gebėjimą pasitikėti Dievo pažadais?
IV. Hagara ir Sinajaus kalnas (Gal 4, 21–31)
6. Kokius Sandoros santykius Dievas norėjo nustatyti su Savo žmonėmis prie Sinajaus? Kokius panašumus matote tarp to ir Dievo pažado Abraomui? Iš 6, 2–8; 19, 3–6; Įst 32, 10–12.
Dievas troško tokių Sandoros santykių su Izraelio vaikais prie Sinajaus, kokie Jį siejo su Abraomu. Yra panašumų tarp Dievo žodžių Abraomui Pr 12, 1–3 ir Jo žodžių Mozei Iš 19. Abiem atvejais Dievas pabrėžė tai, ką Jis padarys dėl Savo žmonių. Jis neprašė, kad izraelitai pasižadėtų kažką padaryti ir taip pelnytų palaiminimą. Tiesiog atsiliepdami į palaiminimą jie turėjo paklusti. Žodžiai paklusite ir laikysitės Iš 19, 5 pažodžiui reiškia išgirsite. Dievo žodžiai neleidžia suprasti, kad teisumas pasiekiamas darbais. Priešingai, Jis norėjo, kad Izraelis turėtų tą patį tikėjimą, kuris buvo būdingas Abraomui, tikėjusiam Jo pažadais (dažniausia).
7. Jei Sandora su Izraeliu prie Sinajaus yra panaši į Sandorą su Abraomu, kodėl Paulius tapatino Sinajaus įvykius ir neigiamą patyrimą su Hagara? Iš 19, 7–25; Hbr 8, 6–7.
Sandora prie Sinajaus buvo numatyta, kad parodytų nuodėmingą žmonijos būklę ir Dievo maloningumą, apreikštą šventyklos apeigose. Sandoros prie Sinajaus problema kilo ne iš Dievo, bet greičiau dėl žmogiškų pažadų (Hbr 8, 6). Užuot nuolankiai atsiliepę į Dievo pažadus ir tikėję, izraelitai pasitikėjo savimi: „Visa, ką tik Viešpats kalbėjo, darysime!“ (Iš 19, 8). Po daugiau kaip keturių šimtų metų vergystės Egipte jie visiškai nesuvokė Dievo šlovės nei savo nuodėmingumo. Kaip Abraomas ir Sara mėgino padėti Dievui įvykdyti Jo pažadus, izraelitai malonės Sandorą norėjo paversti darbų sandora. Hagara panaši į Sinajų tuo, kad abu parodo žmogiškas pastangas išsigelbėti darbais.
Paulius neteigė, kad prie Sinajaus duotas Įstatymas buvo blogas ar panaikintas. Apaštalas nerimavo dėl netinkamo galatų pasitikėjimo Įstatymu. „Užuot įtikinęs juos, kad jie visiškai nepajėgūs įtikti Dievui laikydamiesi Įstatymo, Įstatymas privertė juos pasiryžti priklausyti nuo asmeninių išteklių, kad įtiktų Dievui. Tokiu būdu Įstatymas neatitiko paskirties ir nepaskatino ieškoti malonės bei ateiti pas Kristų. Vietoj to Įstatymas atitolino juos nuo Kristaus.“ (O. Palmer Robertson, „The Christ of the Covenants“ (Phillipsburg, N.J.: Presbyterian and Reformed Publishing Co., 1980), 181 p.)
V. Izmaelis ir Izaokas šiandien
Trumpa Izraelio istorijos apžvalga buvo skirta atremti priešininkų argumentus, tvirtinančių, esą jie yra tikri Abraomo palikuonys ir kad Jeruzalė – hebrajiškos krikščionybės ir Įstatymo centras – buvo jų motina. Pagonys, nurodinėjo jie, buvo tik „pavainikiai“. Jei jie norėjo tapti tikrais Kristaus mokiniais, pirmiausia jie turėjo tapti Abraomo vaikais, t.y. paklusti apipjaustymo įsakymui.
Paulius prieštaravo. Prisilaikančius Įstatymo raidės apaštalas prilygino Izmaeliui. Pasitikėdami apipjaustymu jie pasitikėjo kūnu. Kaip Sara pasitikėjo Hagara, izraelitai – Dievo Įstatymu. Atsivertę pagonys buvo Abraomo vaikai ne dėl natūralios kilmės, bet, kaip Izaokas, dėl antgamtinės. „Kaip Izaokas, jie buvo Abraomui duoto pažado įvykdymas…; kaip Izaokas, jų gimimas laisvei buvo dangiškos malonės padarinys; kaip Izaokas, jie priklauso Sandoros pažado vorai.“ (James D. G. Dunn, „The Epistle to the Galatians“ (London: Hendrickson Publishers, 1993), p. 256.)
8. Su kuo susidurs tikri Abraomo palikuonys šiame pasaulyje? Gal 4, 28–31; Pr 21, 8–12.
Izaokui, pažado vaikui, teko ne tik palaiminimas, bet ir priešprieša bei persekiojimai. Užsimindamas apie persekiojimą, Paulius turėjo omenyje Pr 21, 8–10, kur Izaokas, atrodo, yra pagerbiamas, o Izmaelis išjuokė jį. Hebrajiškas žodis Pr 21, 9 pažodžiui reiškia juoktis, bet Saros reakcija rodo, kad Izmaelis pašiepė arba išjuokė Izaoką. Nors šiandien Izmaelio elgesys gali pasirodyti nereikšmingas, jis atskleidė gilesnį priešiškumą, kurį lėmė su prigimtine teise susijusios aplinkybės. Daug senovės valdovų pabandė išlaikyti savo padėtį, pašalindami galimus paveldėtojus, įskaitant brolius (Ts 9, 1–6). Nors Izaokas susidūrė su priešprieša, jis taip pat mėgavosi visomis paveldėtojo privilegijomis, t.y. meile, apsauga ir pritarimu.
Būdami dvasiniai Izaoko palikuonys, neturime nustebti, kai tenka kentėti sunkumus ir priešpriešą, net bažnyčios viduje.
Ar teko kęsti persekiojimus dėl tikėjimo, ypač iš artimiausių jums žmonių? Arba užduokite sau šį klausimą: ar pats galėtumėte būti kaltas dėl persekiojimo už tikėjimą? Pagalvokite apie tai.
Toliau studijuokite: E. Vait, „Patriarchai ir Pranašai“, 286–295 p.
„Tačiau, jei Abraomo laikų Sandoroje slypėjo atpirkimo pažadas, tai kam gi buvo sudaryta antroji Sandora prie Sinajaus? Egipto vergovėje žmonės buvo didžia dalimi praradę Dievo ir Abraomo Sandoros principų pažinimą. […] Dievas nuvedė juos prie Sinajaus; Jis parodė jiems Savo šlovę; davė Savo Įstatymą, pažadėdamas didžius palaiminimus su sąlyga, kad jie bus Jam klusnūs: O dabar, jei paklusite Mano balsui ir laikysitės Mano Sandoros, …būsite Mano kunigiška karalystė ir šventa tauta“ (Iš 19, 5–6). Kadangi žmonės nesuvokė savo nuodėmingumo ir to, kad be Kristaus jiems neįmanoma laikytis Dievo Įstatymo, jie lengvai sutiko sudaryti su Dievu Sandorą. […] ir vis dėlto, vos praėjus kelioms savaitėms, jie pažeidė su Dievu sudarytą Sandorą ir lenkėsi stabui. Jie nebegalėjo tikėtis Dievo malonės per Sandorą, kurią pažeidė. Todėl tada, suprasdami esą nusidėję ir jausdami atleidimo reikmę, jie pagaliau suvokė, kad jiems reikalingas Išgelbėtojas, kuris buvo pavaizduotas Abraomo Sandoroje, ir Jį simbolizavo aukojimas. Dabar tikėjimas ir meilė juos jungė su Dievu kaip išvaduotoju iš nuodėmės vergijos, ir jie buvo pasiruošę įvertinti naujosios Sandoros palaiminimus.“ (E. Vait, Patriarchai ir Pranašai, 293 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Ar jūsų gyvenimas su Viešpačiu labiau primena senąją ar naująją Sandorą? Kaip galite tai atskirti?
2. Kokie klausimai vietinėje bendruomenėje sukelia įtampą Kristaus kūne? Kaip jie sprendžiami? Galbūt jaučiatės persekiojimas, tačiau kaip galite būti tikras, kad nepersekiojate pats? Kokia nežymi riba skiria šiuos dalykus? (taip pat žr. Mt 18, 15–17.)
3. Kiek kartų esate davę pažadą Viešpačiui, kad nedarysite to ar ano, tik todėl, kad galėtumėte daryti kažką kita? Kaip šis liūdnas faktas padeda suprasti malonės reikšmę?
Santrauka: Pasakojimas apie Hagarą, Izmaelį ir Izraelio vaikus prie Sinajaus parodo, kad pasitikėti asmeninėmis pastangomis, kad įvykdytume tai, ką pažadėjo Dievas, yra kvaila. Šis savo teisumo metodas vadinamas senąja Sandora. Naujoji Sandora yra amžina malonės Sandora, iš pradžių sudaryta su Adomu ir Ieva po nuodėmės, atnaujinta su Abraomu, ir galiausiai įvykdyta Kristaus.